- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-04
- Bylos Nr.
- e2-270-241/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00466-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Pareiškėjas
- „Swedbank“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Ž. L. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo „Swedbank“, AB skundą dėl 2014 m. gruodžio 18 d. bankrutuojančios Ž. L. įmonės kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ž. L. įmonės kreditorių susirinkimas 2014 m. gruodžio 18 d. nutarė pradėti Ž. L. įmonės bankroto procesą ne teismo tvarka, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Bankroto valdymas“.
Šalies argumentai
Pareiškėjas „Swedbank“, AB kreipėsi į teismą su skundu prašydamas bankrutuojančios Ž. L. įmonės kreditorių 2014 m. gruodžio 18 d. susirinkimo visus nutarimus pripažinti negaliojančiais ir įmonės bankroto procesą ne teismo tvarka nutraukti. Nurodė, kad Ž. L. įmonės dalyviai Ž. L. ir L. L. yra sudarę kredito sutartį su pareiškėju, todėl pastarajam turėjo būti pranešta apie šaukiamą kreditorių susirinkimą dėl Ž. L. įmonės bankroto proceso ne teismo tvarka inicijavimo. To nepadarius, buvo pažeista kreditorių susirinkimo sušaukimo ir balsavimo jame tvarka. Pagal išduotus vykdomuosius įrašus nuo 2013 m. balandžio 3 d. pradėtas priverstinis Ž. L. įmonės dalyvių skolos išieškojimas, kas, atsižvelgiant į neribotą bankrutuojančios Ž. L. įmonės civilinės atsakomybės pobūdį, reiškia, kad bankrutuojančios Ž. L. įmonės kreditoriai 2014 m. gruodžio 18 d. susirinkime negalėjo priimti nutarimo vykdyti bankroto procesą ne teismo tvarka (ĮBĮ 12 str. 1 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi panaikino Ž. L. įmonės 2014 m. gruodžio 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimus ir nutraukė pradėtą šios įmonės bankroto procesą ne teismo tvarka.
Teismas nustatė, kad įmonės bankroto procedūra ne teismo tvarka buvo inicijuota įmonės savininko Ž. L., kuris, šaukdamas kreditorių susirinkimą, žinojo apie savo skolinius įsipareigojimus „Swedbank“, AB ir apie pradėtą priverstinį skolos išieškojimą iš įmonės savininko ir jo sutuoktinės. Teismas vadovavosi suformuota teismų praktika, kad į individualios įmonės bankroto bylą turi būti įtraukiami ir patvirtinami visų kreditorių reikalavimai, nepriklausomai nuo to, su kuo – bankrutuojančia įmone ar jos dalyviu kaip fiziniu asmeniu buvo sudaryti sandoriai, iš kurių kyla kreditorinis reikalavimas. Teismas sprendė, kad apie Ž. L. įmonei inicijuojamą bankroto procesą ne teismo tvarka turėjo būti pasirašytinai supažindinti ir įmonės savininko kreditoriai, nes iškėlus individualiai įmonei bankroto bylą, gali būti paimamas visos įmonės bei jos savininko turtas. Pasak teismo, nesant galimybės įmonės savininko kreditoriams reikšti savo nuomonės bankroto bylos iškėlimo metu, bankrutuojančios įmonės kreditoriai taptų nepagrįstai pranašesni už įmonės savininko kreditorius. Atsižvelgiant į tai, kad buvo pradėtas „Swedbank“, AB skolos išieškojimas iš įmonės savininko ir jo sutuoktinės, teismo vertinimu, toks bankroto ne teismo tvarka inicijavimas apie jį nepranešant individualios įmonės savininko kreditoriams neatitinka šios bankroto procedūros tikslo, esmės bei pažeidžia šio kreditoriaus teises ir teisėtus interesus. Todėl teismas sprendė, kad bankroto procesas tokia tvarka negalėjo būti pradedamas, o neteisėtai pradėtas ir vykdomas procesas turi būti nutrauktas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Individualios įmonės savininkas Ž. L. atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuo argumentus:
1. Teismas nepagrįstai išplėtė bankroto proceso ne teismo tvarka iniciatorių ratą, priskirdamas ir individualios įmonės savininko kreditorių. ĮBĮ 12 straipsnis nustato pareigą apie šaukiamą kreditorių susirinkimą informuoti būtent įmonės kreditorius, o ne įmonės dalyvio kreditorius, kas šiuo atveju ir buvo atlikta. „Swedbank“, AB apie įmonės bankrotą buvo informuotas bei galėjo teikti kreditorinį reikalavimą įmonei, tačiau nėra aišku, kodėl to neatliko, bet priešingai, siekia nuginčyti patį įmonės bankroto bylos iškėlimą. Ž. L. įmonės kreditorių susirinkimas buvo sušauktas ir sprendimas dėl bankroto proceso ne teismo tvarka buvo priimtas laikantis ĮBĮ 12 straipsnyje nustatytos tvarkos, todėl teismas nepagrįstai nutraukė Ž. L. įmonės bankrotą bei panaikino 2014 m. gruodžio 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimus.
2. Teisės aktuose juridinio asmens ir jo dalyvio turtas nėra sutapatinami. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. CPK 673 straipsnyje nustatyta, kad jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą. Šia norma procesine prasme įgyvendinama CK 2.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybė už juridinio asmens prievoles. Tačiau nei CPK, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta atvirkštinė taisyklė, kad individuali įmonė yra atsakinga už jos savininko skolas. Vykdymo procesą reglamentuojančiose CPK nuostatose nėra teisės normos, kuri tiesiogiai suteiktų teisę antstoliui už individualios įmonės savininko asmenines prievoles nukreipti išieškojimą į individualios įmonės lėšas ar kitą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2014). Įvertinus šią teismų praktikoje išdėstytą teisės normų analizę, darytina pagrįsta išvada, kad Ž. L. yra atsakingas už Ž. L. įmonės skolas, tačiau priešingai, Ž. L. įmonė nėra atsakinga už jos savininko Ž. L. asmeninius skolinius įsipareigojimus. Atitinkamai seka kita išvada – jei Ž. L. kreditorius „Swedbank“, AB neturi teisės nukreipti išieškojimą į Ž. L. įmonę, tuomet „Swedbank“, AB apskritai negali būti Ž. L. įmonės bankroto bylos iniciatoriumi.
Atsiliepimas
Atsakovė bankrutuojanti Ž. L. įmonė atsiliepime prašo Ž. L. atskirąjį skundą tenkinti.
Nurodo, kad kreditoriai ĮBĮ prasme yra suprantami kaip fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys teisę reikalauti įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus tik iš įmonės (ĮBĮ 3 str.). Už nutarimą pradėti Ž. L. įmonei bankroto procesą ne teismo tvarka balsavo 100 proc. visų įmonės kreditorių. Individuali įmonė ir jos savininkas yra savarankiški civilinių teisių subjektai, o pagal CK 2.50 straipsnį bankrutuojančios individualios įmonės savininkui kyla pareiga atsakyti už įmonės prievoles, tačiau bankrutuojančiai įmonei nekyla atsakomybė už jos savininko asmenines prievoles.
Pareiškėjas „Swedbank“, AB atsiliepime prašo apeliacinį procesą pagal Ž. L. atskirąjį skundą nutraukti arba Ž. L. atskirojo skundo netenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme Ž. L. dalyvaujančiu byloje asmeniu nebuvo. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendžiant, ar asmuo turi teisę paduoti apeliacinį skundą, reikšminga yra tik ta aplinkybė, ar jis buvo įtrauktas į pirmosios instancijos teismo procesą kaip byloje dalyvaujantis asmuo. Aplinkybė, kad sprendimas turi įtakos asmens, kuris bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, joje kaip dalyvaujantis byloje asmuo nedalyvavo, nėra vertinama sprendžiant dėl apeliacinio skundo priėmimo, kadangi toks asmuo savo teisių ir interesų gynybą gali įgyvendinti įsiteisėjus sprendimui kreipiantis su prašymu atnaujinti procesą CPK XVIII skyriuje nustatyta tvarka. Remiantis nurodyta teismų praktika pripažintina, kad byloje nedalyvavusio asmens įtraukimas į bylą priimant nagrinėti jo atskirąjį skundą yra negalimas.
2. Pareiškėjas yra Ž. L. ir L. L. kreditorius, todėl jo kreditoriniai reikalavimai turi būti apskaitomi ir tvirtinami Ž. L. įmonės bankroto byloje, o tai reiškia, kad, remiantis ĮBĮ 12 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui privalėjo būti pasirašytinai pranešta apie kreditorių susirinkimą, kuriame būtų svarstomas klausimas dėl bankroto bylos Ž. L. įmonei iškėlimo ir jos vykdymo ne teismo tvarka. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo kreditoriniai reikalavimai yra didesni nei ¼ visų bankrutuojančios Ž. L. įmonės įsipareigojimų kreditoriams, todėl pareiškėjui balsuojant prieš Ž. L. įmonės bankrotą ne teismo tvarka bei bankroto administratoriaus paskyrimą, skundžiami kreditorių susirinkimo nutarimai nebūtų priimti. Kadangi buvo pažeista ginčo kreditorių susirinkimo sušaukimo ir balsavimo jame procedūra, bankrutuojančios Ž. L. įmonės 2014 m. gruodžio 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimai pagrįstai buvo pripažinti negaliojančiais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis procesas nutrauktinas.
Pagal CPK 305 straipsnį apeliacinį skundą turi teisę paduoti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu apeliacinį skundą paduoda asmuo, neturintis teisės jį paduoti, skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 315 str. 2 d. 2 p.). Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 str. 5 d.). Šios taisyklės galioja ir paduodant atskirąjį skundą (CPK 338 str.).
Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas pareiškėjo skunde nebuvo nurodytas kaip bendraatsakovis ar suinteresuotas asmuo, pirmosios instancijos teismas taip pat nepriėmė jokio procesinio sprendimo dėl apelianto įtraukimo į bylą dalyvaujančiu byloje asmeniu ir nepranešė jam apie bylos nagrinėjimą, ką atskirajame skunde patvirtina ir pats apeliantas. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apelianto pateikto atskirojo skundo priėmimo klausimą, priėmė rezoliuciją atnaujinti praleistą terminą atskirajam skundui paduoti ir priimti atskirąjį skundą, nereiškia, kad apeliantas buvo įtrauktas į bylą ir įgijo byloje dalyvaujančio asmens statusą, kaip tai apibrėžta CPK 37 straipsnyje. Todėl pritartina pareiškėjo argumentams, kad apeliantas, nebūdamas dalyvaujančiu byloje asmeniu pirmosios instancijos teisme, neturi procesinės teisės paduoti atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismui nustačius šį trūkumą po atskirojo skundo priėmimo, vadovaujantis prieš tai nurodytomis procesinės teisės normomis, konstatuotina, kad yra pagrindas nutraukti apeliacinį procesą. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas nevertina apelianto pateikto atskirojo skundo argumentų, kuriais remiantis prašoma panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Pažymėtina tik tai, kad siekis įstoti į bylos nagrinėjimą kaip savarankiškam asmeniui, siekiant apginti, jo manymu, pažeistas materialines teises ir dėl to keliant priimtų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimą (taip pat ir dėl neįtraukimo į bylos nagrinėjimą), įgyvendinamas CPK XVIII skyriuje nustatyta tvarka teikiant prašymą dėl proceso atnaujinimo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1095/2014). Taigi apeliantas, atskirajame skunde nurodydamas, kad jis turėjo būti įtrauktas į bylą suinteresuotu asmeniu, nes bylos išsprendimas turi įtakos jo teisėms ir pareigoms, šiuo atveju pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, tačiau tai neužkerta jam kelio įgyvendinti savo konstitucinę teisę kreiptis į teismą laikantis įstatymų numatytų sąlygų.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 5 dalimi, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal Ž. L. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutarties.