Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėjas V. Rudaitis Teisminio proceso Nr. 2-23-3-00382-2012-8

2013 m. sausio 23 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. ir atsakovės Kelmės rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovei Kelmės rajono savivaldybės administracijai dėl su darbo santykiais susijusių išmokų ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Skųsdamas Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimą, apeliantas (ieškovas) V. P. prašo pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria jo ieškinio reikalavimai netenkinti, ir ieškinį tenkinti visiškai, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantas dėl atsakovo netinkamų veiksmų patyrė emocinę įtampą, dvasinius išgyvenimus, ir neturtinę žalą įvertina 500 Lt. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis dėl vidutinio darbo užmokesčio mokėjimo už uždelsimo laiką (DK 141 str. 3 d.).

Skųsdama Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimą, apeliantė (atsakovė) Kelmės rajono savivaldybės administracija prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Skunde pažymima, kad teismas neatsižvelgė į DK normų aiškinimo principus. Apeliantės manymu, gimnazijoje gaunamas ieškovo darbo užmokestis iš dalies kompensuoja atlyginimo netekimą buvusioje darbovietėje. Tvirtinama, kad teismas byloje buvo nepakankamai aktyvus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apelianto (ieškovo) V. P. apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, kai uždelsiama atsiskaityti su darbuotoju

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovo atleidimo iš darbo dieną jam nebuvo išmokėta penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio (DK 140 straipsnio 1 dalies 5 punktas) kompensacija (7 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad su ieškovu (darbuotoju) buvo neatsiskaityta dėl DK 140 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo ribų neaiškumo, todėl, teismo vertinimu, neteisingai būtų darbdaviui taikyti atsakomybę už delsimą atsiskaityti su darbuotoju (ieškovu).

Teisėjų kolegija sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Pagal LR DK 141 straipsnio 2 dalį darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį.

Pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytus padarinius yra konstatavimas tokių sąlygų: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas.

Kaip teisingai skundžiame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, aiškinant ir taikant DK 141 straipsnio 3 dalį svarbu nustatyti šios normos tikslus ir paskirtį, užtikrinti šios normos sisteminį aiškinimą. Pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos; kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Taigi tam tikrais atvejais tik formaliai nustatant tam tikros dalies išmokų, susijusių su darbo santykiais, nesumokėjimo faktą darbuotojo atleidimo iš darbo metu, vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies už uždelsimo laiką priteisimas neįvertinus konkrečių faktinių bylos aplinkybių gali būti vertinamas teismo kaip prieštaraujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2012).

Byloje nustatyta, kad ginčas kilo dėl penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės kompensacijos priteisimo (įsakymo 2.1 punktas, 7 b. l.). Visos kitos su darbo santykiais susijusios išmokos ieškovui buvo sumokėtos. Taigi atsakovė atleidimo dieną sumokėjo tiek išmokų, susijusių su ieškovo atleidimu iš (duomenys neskelbtini) pareigų, kiek, jos apskaičiavimais, priklausė atleidimo dieną išmokėti ieškovui, ir vėliau kilo ginčas dėl išeitinės išmokos neišmokėjimo pagrįstumo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tai, jog su ieškovu buvo atsiskaityta tik iš dalies, lėmė DK 140–141 straipsnio nuostatų pokyčiai, kurie įsigaliojo 2011 m. gruodžio 1 d., t. y. prieš pat ieškovo atleidimą iš darbo, todėl, kolegijos vertinimu, tai, kad su ieškovu šiuo konkrečiu atveju nebuvo visiškai atsiskaityta atleidimo dieną, negalima laikyti atsakovės nesąžiningais veiksmais ar jos neveikimu. Priešingai, atsakovė buvo aktyvi, kreipėsi LRS kanceliarijos Teisės departamentą (11–12 b. l.), LR valstybinę darbo inspekciją (13–14 b. l.). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad DK 141 straipsnio 3 dalies taikymas atsakovei šiuo atveju būtų neadekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams, ir tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Dėl neturtinės žalos ieškovui (darbuotojui) atlyginimo

DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu.

Apeliantas savo prašymą priteisti iš atsakovės 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą motyvavo patirtais neigiamais išgyvenimais, emocine įtampa (3–4 b. l.), skunde papildomai nurodė, kad atsakovė tyčiojosi, žemino (51 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė neatliko veiksmų, žeminančių ieškovą ar sukeliančių jam nepatogumų ir ieškovo patirtus išgyvenimus laikė įprastais civiliame ginče.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymi, kad neturtinė žala yra priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimas darbuotojui nėra pakankama satisfakcija, nes vien teisės pažeidimo pašalinimas, taip pat ir turtinės žalos atlyginimas, yra nepakankami, kad darbuotojui padaryta skriauda būtų teisingai atlyginama. Taigi neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2012; kt.). Konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą, teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008).

Kolegija pažymi, kad darbo teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (DK 35 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbdavys savo teises įgyvendina nesilaikydamas šių nuostatų arba be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala, tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas (DK 1 straipsnio 1 dalis, 248 straipsnio 4 punktas, 250 straipsnis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis, 6.250 straipsnis).

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje nebuvo nustatyta atsakovės nesąžiningų veiksmų, buvo paneigta jos kaltė dėl uždelsimo visiškai atsiskaityti su ieškovu, t. y. nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų, ir įvertindama tai, jog pirmosios instancijos teismas pripažino teisės pažeidimo faktą ir priteisė ieškovui iš atsakovės 7434,40 Lt išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį po 70,80 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki išeitinės išmokos visiško išmokėjimo, sprendžia, kad teisės pažeidimo pripažinimo faktas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija už ieškovo patirtą skriaudą.

Apeliantės (atsakovės) Kelmės rajono savivaldybės administracijos apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl DK 140 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal DK 140 straipsnio 2 dalį darbuotojui, pagal šio Kodekso 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą atleistam iš darbo valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo darbuotojo atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Išeitinės išmokos mokėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas ar priimamas į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke. Jeigu asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas ar priimamas į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke ne pirmą mėnesio dieną, išeitinė išmoka mokama tik už to mėnesio dienas iki priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas ar priėmimo į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke dienos.

Byloje nustatyta, kad ieškovas iš darbo atleistas pagal DK 129 straipsnį (7 b. l.), nes buvo panaikintas (duomenys neskelbtini) skyrius, kuriame ieškovas dirbo (duomenys neskelbtini).

Apeliantė neišmokėjo ieškovui penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją, motyvuodama tuo, kad ieškovas tęsė darbą kitoje savivaldybės biudžetinėje įstaigoje – (duomenys neskelbtini) gimnazijoje (10 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovui minėta kompensacija turėjo būti išmokėta.

Apeliantė skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, kad ieškovo darbas (duomenys neskelbtini) gimnazijoje ir už šį darbą gaunamas užmokestis iš dalies kompensuoja atlyginimo netekimą buvusioje darbovietėje.

Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė teismas DK 140 straipsnyje nustatytos išeitinės išmokos tikslas – užtikrinti tam tikrą laiką minimalias pragyvenimo lėšas darbuotojui, netekusiam darbo ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek lingvistiškai aiškinant DK 140 straipsnio 2 dalies normą, tiek nustatant tikrąją įstatymo leidėjo valią, akivaizdu, jog šiomis DK nuostatomis siekiama užtikrinti racionalų valstybės arba savivaldybės biudžeto lėšų naudojimą, užkertant kelią iš darbo pagal DK 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą atleistiems darbuotojams, kurie netrukus po atleidimo įsidarbina kitose valstybės ir savivaldybės įstaigoje ar įmonėje, gauti ir išeitinę išmoką dėl netekto darbo ir papildomai gauti darbo užmokestį naujoje darbovietėje, kadangi tokiu atveju nepasiekiamas išeitinės išmokos taikymo tikslas – garantuoti darbuotojui laikinas minimalias pajamas, atsižvelgiant į jo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje. Šias teismo išvadas patvirtina LRS kanceliarijos teisės departamento 2011 m. gruodžio 21 d. raštas (11–12 b. l.).

Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovas po atleidimo iš darbo nepradėjo eiti pareigų kitoje įstaigoje ar įmonėje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar išlaikomoje valstybės įsteigtų fondų lėšų.

Bylos duomenimis, ieškovas nuo 1983 m. rugsėjo 1 d. nepilnu darbo krūviu dirba (duomenys neskelbtini) gimnazijoje (37 b. l.). Iš 2011 m. rugsėjo 21 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad po ieškovo atleidimo iš (duomenys neskelbtini) pareigų ieškovas 2012 m. sausio 2 d. buvo perkeltas į pirmaeiles (duomenys neskelbtini) pareigas. Kitų darbo sutarties pakeitimų nebuvo padaryta, t. y. nepakito nei ieškovo darbo užmokestis, nei jo darbo krūvis (37 b. l.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi prieš tai minėtas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą (DK 140 straipsnio nuostatas), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad darbdavys (apeliantė) turi pareigą išmokėti, o darbuotojas (ieškovas) – teisę gauti jo penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Dėl kitų apeliantės skundo motyvų

Kolegija atmeta apeliantės skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas byloje buvo nepakankamai aktyvus ir nepareikalavo papildomų įrodymų, ir pažymi, jog aplinkybė, kad šios kategorijos bylose (darbo) teismo vaidmuo yra aktyvesnis, nesuponuoja išvados, jog teismas turi perimti šalių įrodinėjimo pareigą. Nei atsiliepime į ieškovo ieškinį, nei bylos nagrinėjimo metu atsakovė nepasinaudojo CPK 42 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis pateikti teismui prašymus, todėl nepagrįstai skunde kelia klausimą dėl papildomų įrodymų išreikalavimo būtinumo. Be to, (duomenys neskelbtini) gimnazija yra savivaldybės biudžetinė įstaiga, t. y. jos steigėjas yra Kelmės rajono savivaldybės taryba, ir apeliantė nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad jai buvo apribota galimybė gauti iš gimnazijos papildomus, apeliantės manymu, reikalingus dokumentus.

Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus apeliacinių skundų, bylinėjimosi išlaidos tarp šalių nepaskirstomos.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d sprendimą palikti nepakeistą.