Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Nijolės Griškevičienės, Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi bankroto administratorės S. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-12 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankroto administratorės S. G. ieškinį atsakovui R. G. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 1 200 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015-01-19 nutartimi BUAB „Kelinta“ iškelta bankroto byla, o bankroto administratore paskirta ieškovė. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-04-22 baudžiamuoju įsakymu pripažino atsakovą R. G. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 str. 1 d., 300 str. 1 d. Pažymėjo, kad minėtu baudžiamuoju įsakymu nustatyta, jog atsakovas nebūdamas BUAB „Kelinta“ direktoriumi, veikė BUAB „Kelinta“ direktoriaus J. H. (J. H.) vardu ir laikotarpiu nuo 2013‑01-01 iki 2013-05-31 faktiškai vadovavo BUAB „Kelinta“ ūkinei–finansinei veiklai, dėl to R. G. priskiriama vadovo kompetencija ir jis turi prisiimti atsakomybę kaip vadovas. Atsakovui kyla atsakomybė padengti 1 200 Eur BUAB „Kelinta“ administravimo išlaidas, Klaipėdos apygardos teismo 2015‑06-01 nutarties ir 2015-06-01 sąskaitos faktūros pagrindu.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-11-12 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013-01-01 iki 2013-05-31, BUAB „Kelinta“ vienasmeniu vadovu buvo J. H.. Jis vadovo pareigas užėmė nuo 2012-10-16 iki 2013-09-23. Nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu BUAB „Kelinta“ vadovo pareigas ėjo atsakovas R. G.. Atsižvelgdamas į 2015-04-22 Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje yra pagrindas prejudiciniu faktu laikyti tik tai, kad R. G. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 str. 1 d., 300 str.1 d. Tuo tarpu 2015-04-22 priimtame baudžiamajame įsakyme nustatytų aplinkybių, kad R. G., nebūdamas BUAB „Kelinta“ direktoriumi, veikė BUAB „Kelinta“ direktoriaus J. H. vardu ir faktiškai vadovavo BUAB „Kelinta“ ūkinei–finansinei veiklai, kurių pagrindu ieškovė grindžia savo reikalavimą, teismas nelaikė prejudiciniais faktais nagrinėjamos civilinės bylos kontekste. Atsakovas R. G. niekada nebuvo BUAB „Kelinta“ vadovu, akcininku ar kitu juridinio asmens dalyviu. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas buvo įgaliotas BUAB „Kelinta“ vadovo J. H. veikti jo vardu. Nesant šių duomenų teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad R. G., nors ir nebuvo įmonės vadovas ar savininkas, tačiau vadovavo BUAB „Kelinta“ veiklai, todėl yra atsakingas Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 11 d. prasme. Taip pat daryta išvada, kad atsakovas neturėjo nei teisės, nei pareigos UAB „Kelinta“ vadovo vardu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo šiai bendrovei tapus nemokia.

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-12 sprendimą ir bylą išspręsti iš esmės. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad remiantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str., už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Teigia, kad 2015‑04‑22 teismo baudžiamuoju įsakymu R. G. atsakomybė pagal BK 222 str. 1 d. yra kilusi kaip vadovui: jis pripažintas kaltu ir nuteistas. Todėl iš naujo įrodinėti, kas buvo vadovu laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-05-31 nereikia: baudžiamojoje byloje yra nustatytas prejudicinis faktas, kuris turi prejudicinę galią ir ginčo civilinėje byloje, nes dvivaldystė bendrovėje negalima. Laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-05-31, kai įmonė tapo nemoki, faktinis vadovas buvo atsakovas R. G., todėl jam priskiriama visa vadovo kompetencija tiek pagal CK, tiek pagal Akcinių bendrovių įstatymą, tiek pagal Įmonių bankroto įstatymą.

Atsiliepimu atsakovas R. G. prašo atmesti apeliacinį skundą. Nurodo, kad UAB „Kelinta“ vadovu ar atliekančiu vadovo pareigas atsakovas niekada nebuvo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-22 baudžiamuoju įsakymu atsakovas liudija, kad tik pateikdavo dokumentus UAB „Finjura“, kuri rūpinosi UAB „Kelinta“ apskaita. Įgaliojimo atstovauti UAB „Kelinta“ atsakovas neturėjo ir jos neatstovavo, taip pat nevykdė jokių UAB „Kelinta“ finansinių operacijų ir neturėjo priėjimo prie UAB „Kelinta“ banko sąskaitos. UAB „Kelinta“ vadovas buvo J. H., jis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-22 teismo baudžiamajame įsakyme apklaustas kaip liudytojas, vadinasi asmuo realiai egzistuoja. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-22 baudžiamajame įsakyme nurodyta, kad VĮ „Registrų centras“ juridinio asmens UAB „Kelinta“ duomenimis nustatyta, jog nuo 2012-10-16 iki 2013‑09‑23 direktoriumi įregistruotas J. H.. Mano, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas neturėjo nei teisės, nei pareigos UAB „Kelinta“ vadovo vardu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Vadovaujantis CPK 321 str. 1 d., apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 str., 322 str.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė teismo priteisti bankroto administratorės patirtų bankroto administravimo išlaidų atlyginimą iš atsakovo R. G.. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2015-01-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2‑2066-275/2015 UAB „Kelinta“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta S. G.. Vilniaus apygardos teismo 2015-06-01 nutartimi patvirtinta BUAB „Kelinta“ bankroto administratorės S. G. 1 200 Eur dydžio administravimo išlaidų sąmata. Vilniaus apygardos teismo 2015‑06‑22 sprendime iš įmonės administratorės pateikto įmonės likvidavimo akto nustatyta, kad įmonės bankroto procedūrų metu pajamų negauta ir nuspręsta pripažinti BUAB „Kelinta“ įmonės pabaigą bei išregistruoti įmonę iš Juridinių asmenų registro. Byloje pateikta ieškovės išrašyta 2015‑06-01 sąskaita Nr. 1, kurioje nurodoma, jog BUAB „Kelinta“ bankroto administravimo išlaidos sudarė 1 200 Eur. Taip pat, nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-22 baudžiamuoju įsakymu nuspręsta R. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 str. 1 d., 300 str. 1 d.

Ieškinio pateikimo metu galiojusi Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 11 d. numatė, kad kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 d. 1 p. nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 d. 2 p. arba 3 p. nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei; įmonės vadovas, savininkas (savininkai) kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai. Taigi, remiantis šia įstatymo nuostata, įmonės vadovo, savininko (savininkų) prievolė atlyginti administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas, siejama su jo neteisėtu neveikimu – pareigos esant įstatyme numatytoms sąlygoms kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymu.

Juridinių asmenų registro duomenimis byloje, ieškovės nurodomu laikotarpiu, t. y. nuo 2013‑01-01 iki 2013-05-31, UAB „Kelinta“ vadovu buvo įregistruotas J. H., direktoriaus pareigas užėmęs ir vieninteliu akcininku buvęs nuo 2012-10-16 iki 2013-09-23. Juridinių asmenų registro duomenimis ir šalių paaiškinimais byloje nustatyta, kad atsakovas nebuvo UAB „Kelinta“ dalyvis (akcininkas). Iš duomenų apie atsakovo įdarbinimus laikotarpiu nuo 2012‑10-01 iki 2015-10-31 nustatyta, kad atsakovas R. G. nebuvo UAB „Kelinta“ darbuotojas. Ieškovė ieškinio reikalavimus atsakovui grindė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015‑04‑22 baudžiamuoju įsakymu ir teigė, kad atsakovui priskiriama vadovo kompetencija ir jis turi prisiimti atsakomybę kaip vadovas.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-22 baudžiamojo įsakymo prejudicinę galią ginčo civilinėje byloje. Apeliantė, remdamasi Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str., teigia, kad 2015-04-22 teismo baudžiamuoju įsakymu R. G. atsakomybė pagal BK 222 str. 1 d. yra kilusi kaip vadovui – jis pripažintas kaltu ir nuteistas. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 d. numato, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-22 baudžiamuoju įsakymu buvo spręsta dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo R. G.. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015‑04‑22 baudžiamajame įsakyme nustatyta, kad R. G., nebūdamas UAB „Kelinta“ direktoriumi, veikdamas BUAB „Kelinta“ direktoriaus J. H. vardu ir faktiškai vadovaudamas UAB „Kelinta“ ūkinei–finansinei veiklai, laikotarpiu nuo 2013-01-31 iki 2013-05-31 tyčia organizavo apgaulingą BUAB „Kelinta“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. 9 atvejais atspausdino PVM sąskaitas faktūras ir jas pasirašė BUAB „Kelinta“ vadovo J. H. vardu ir pateikė buhalterinę apskaitą tvarkančiam buhalteriui bei suklastojo ir panaudojo suklastotą dokumentą.

CPK 182 str. 3 p., reglamentuojančiame aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti, nustatyta, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, baudžiamojoje byloje teismo nuosprendžiu (baudžiamuoju įsakymu) nustatytų faktų prejudicinė galia civilinėje byloje yra ribota dėl baudžiamojoje ir civilinėje bylose asmens veiksmų tyrimui ir vertinimui taikytinų skirtingų įstatymų nuostatų ir reikalavimų bei įrodinėjimo dalykų skirtumo. Tačiau yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje, pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad remiantis CPK 182 str. 3 p. teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008;2014-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2014; 2014‑02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2014).

Šiuo atveju 2015-04-22 baudžiamajame įsakyme teismas, įvertinęs įrodymus, konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2013‑01-01 iki 2013-05-31, kaltinamasis R. G., veikdamas tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą, be kita ko, ir UAB „Kelinta“ buhalterinę apskaitą, taip pat konstatuota, kad kaltinamasis R. G. tyčia sukalstojo ir panaudojo suklastotą dokumentą. Atsakovas R. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 str. 1 d., 300 str. 1 d. ir nuteistas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai šioje civilinėje byloje prejudiciniais faktais pripažino teismo nuosprendžiu (baudžiamuoju įsakymu) konstatuotus atsakovo nusikalstamos veikos padarymo faktus, kad R. G. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 str. 1 d., 300 str. 1 d., kurių iš naujo įrodinėti nebereikia (CPK 182 str. 3 p.). Nors R. G. buvo pripažintas atsakomybės už apgaulingą apskaitos tvarkymą subjektu baudžiamojoje byloje, tačiau nagrinėjamu atveju civilinės bylos įrodinėjimo dalykas grindžiamas ne nurodytomis atsakovo nusikalstamomis veikomis ar jų padariniais. Nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamas klausimas, ar atsakovui kyla prievolė Įmonių bankroto įstatymo nustatyta 10 str. 11 d. tvarka atlyginti bankroto administratorės patirtas bankroto administravimo išlaidas, o įstatymo nuostatoje ši prievolė, kaip minėta, siejama su pareigos laiku inicijuoti bankroto bylos iškėlimą įmonei vykdymu. Atsakovo veiksmai įmonės mokumo būklės kontekste nebuvo tyrimo dalykas baudžiamojoje byloje. Tad, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2015-04-22 baudžiamajame įsakyme nustatytų aplinkybių, jog R. G., nebūdamas UAB „Kelinta“ direktoriumi, veikė BUAB „Kelinta“ direktoriaus J. H. vardu ir faktiškai vadovavo BUAB „Kelinta“ ūkinei–finansinei veiklai laikotarpiu nuo 2013-01-31 iki 2013-05-31 nurodytais atvejais, nepripažino prejudiciniu faktu nagrinėjamoje civilinėje byloje.

Ieškinio pateikimo metu galiojusi Įmonių bankroto įstatymo 5 str. 1 d. nuostata numatė, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę: kreditorius (kreditoriai), savininkas (savininkai) arba įmonės vadovas (įstatymo redakcijoje iki 2014-07-01 – įmonės administracijos vadovas). Taip pat Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d. numatė, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 str. 4 p., įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas R. G. nebuvo UAB „Kelinta“ dalyvis (akcininkas) ar įstatymo nustatyta tvarka paskirtas eiti šios įmonės vadovo pareigas, su šia įmone atsakovo nesiejo net darbo teisiniai santykiai. Kaip nustatyta anksčiau, nuo 2012-10-16 iki 2013‑09‑23, taigi įskaitant ir ginčui šioje byloje aktualų laikotarpį (t. y. nuo 2013-01-31 iki 2013‑05-31), eiti UAB „Kelinta“ vadovo pareigas buvo paskirtas kitas asmuo – J. H., jis tuo metu buvo ir įmonės dalyvis (akcininkas). Taip pat nėra duomenų, kad atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu buvusio UAB „Kelinta“ vadovo J. H. buvo įgaliotas veikti jo vardu, taip pat ir priimti atitinkamą sprendimą bei kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 11 d. nuostatos taikymo atsakovui kontekste šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, jog atsakovas turėjo įstatymo pagrindu kylančią pareigą žinoti tikrąją UAB „Kelinta“ finansinę situaciją (nemokumą pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas) ir dėl to jam būtų taikytina iš to kylanti Įmonių bankroto įstatyme įmonės vadovui, savininkui numatyta pareiga laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d.). Nors apeliantė nurodo, kad tuo metu, kai įmonė tapo nemoki, atsakovas buvo faktinis įmonės vadovas, tačiau, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, tai nesudaro pagrindo konstatuoti jo atsakomybę pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 11 d., nenustačius šios normos taikymui būtinų sąlygų. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas R. G. pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 11 d. nuostatą atsakingas už administravimo išlaidų atlyginimą, ir pagrįstai ieškovės ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.). Įrodymų apie atsakovo bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikta, dėl to šis klausimas nespręstinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-12 sprendimą palikti nepakeistą.