- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-20
- Bylos Nr.
- 2A-1259-340/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22691-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Petkuvienė, Tatjana Žukauskienė, Jelena Šiškina
- Atsakovas
- V. G.
- Ieškovas
- D. T.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. T. ieškinį dėl žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pareikštą atsakovui V. G..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo 29 000 Lt žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. vasario 10 d. sprendimu pripažino negaliojančia jos ir atsakovo sudarytą negyvenamųjų patalpų – kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo- pardavimo sutartį, pritaikius restituciją natūra, teismas nurodė ieškovei grąžinti minėtas patalpas, o atsakovui iš ieškovės priteisė 30 000 Lt; Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimu pirmos instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir priimtas naujas sprendimas - ieškinys atmestas. Kasacinis teismas 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu paliko galioti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimą. Nurodė, jog pasibaigus teisminiams procesams sužinojo, jog 2012-11-26 pirkimo – pardavimo sutartimi negyvenamosios patalpos – kūrybinės dirbtuvės, esančios (duomenys neskelbtini), buvo perleistos tretiesiems asmenims. Kadangi restitucija negalima, teigė, jog patyrė žalą. Nurodė, jog jai turėtų būti atlygintina daikto vertė, kuri yra 59 000 Lt. Kadangi dalį sumos atsakovas sumokėjo, reikalavo likusios sumos - 29 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimas, kuriuo buvo panaikintas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimas įsiteisėjo nuo jo priėmimo dienos, todėl jis pardavė ginčo patalpas tretiesiems asmenims. Teigė, jog nežinojo, kad ieškovė teiks kasacinį skundą, kuriuo buvo panaikintas apeliacinės instancijos sprendimas ir paliktas galioti pirmos instancijos teismo sprendimas. Pažymėjo, jog ieškovė pareiškė ieškinį tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teigė, jog ieškinyje nurodyta neteisinga turto rinkos vertė, remiantis 2011-06-30 atliktu ginčo turto vertinimu, jo rinkos vertė yra 31 000 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovo 29 000 Lt žalos atlyginimo; panaikino Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendime nurodytas šalių prievoles: ieškovės prievolę grąžinti atsakovui mokėjimą pagal pripažintą negaliojančia sutartį - 30 000 Lt ir atsakovo prievolę grąžinti ieškovei D. T. negyvenamąsias patalpas – kūrybines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); priteisė ieškovei iš atsakovo 1 435 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovo 605, 62 Lt procesinių išlaidų.
Teismas nurodė, jog CK 6.145 str. 2 d. nuostatos suteikia teismui diskreciją ex officio pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Nurodė, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-35-155/2012 buvo pritaikyta restitucija: ieškovei grąžintos negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), ir iš ieškovės atsakovui priteistas už šį nekilnojamąjį daiktą sumokėtas užmokestis – 30 000 Lt. Teismas sprendė, jog nesant galimybės ieškovei atgauti atsakovui perleistą nekilnojamąjį daiktą, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendime nurodytas restitucijos būdas negali būti pritaikytas, nes ieškovės padėtis nepagrįstai pablogėtų: ji netektų nekilnojamojo daikto ir dalies už jį sumokėto užmokesčio. Kadangi ieškovei minėtu teismo sprendimu grąžintinas turtas atsakovo buvo perleistas, sprendė, jog atsakovas turi prievolę atlyginti ieškovei perleisto turto vertę. Nurodė, jog konstatavus atsakovo nesąžiningumą, atsakovas privalo atlyginti ieškovei didžiausią šio turto vertę (CK 6.147 str. 2 d.), kuri nustatytina pagal tą kūrybinių dirbtuvių (duomenys neskelbtini) kainą, kurią šalys sulygo ir ieškovė numatė gauti, jei atsakovas nebūtų ėmęsis apgaulės veiksmų – 59 000 Lt. Teismas nurodė, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendime konstatuota, kad atsakovas pervedė ieškovei dalį šalių sulygtos nekilnojamojo daikto vertės - 30 000 Lt ir atsakovė šias lėšas gavo. Kadangi liko neatlyginta dalis ieškovei grąžintino turto vertės – 29 000 Lt, sprendė, kad ši suma, kaip žalos atlyginimas priteistina ieškovei iš atsakovo, taikant CK 6.147 str. 2 d. nuostatas. Teismas pažymėjo, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą nutraukti šią bylą CPK 293 str. 3 p. pagrindu, nes šalių ginčas kilo dėl restitucijos taikymo, nesant galimybės pripažinto negaliojančiu sandorio dalyko grąžinti natūra, t.y. skiriasi šios bylos iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimu išnagrinėtos bylos dalykai ir pagrindai.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Ieškovei pareiškus reikalavimą dėl žalos atlyginimo, ji privalėjo įrodyti visas jo civilinės atsakomybės sąlygas, įskaitant ir jo neteisėtus veiksmus, tačiau nei skundžiamame sprendime, nei ieškovės ieškinyje nėra nurodytas teisinis pagrindas, leidžiantis teigti, kad jo veiksmai buvo neteisėti. Pažymi, jog ginčo patalpas pardavė tik po to, kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimas ir jis nežinojo, jog ieškovė teiks kasacinį skundą;Ieškovė nebuvo pareiškusi reikalavimo taikyti restituciją, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo peržengti ieškovės reikalavimų ribas ir taikyti įstatymuose nustatytas išimtis. Todėl teismas neturėjo teisės sprendimu patenkinti ieškovės reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti teisme ir į kuriuos kita šalis neturėjo procesinės galimybės atsikirsti;Teismas netinkamai taikė teismų praktiką, reglamentuojančią restitucijos taikymą ex officio; Teismo nurodytos kasacinės instancijos teismo nutartys ir joje pateikti išaiškinimai negali būti taikomi, nes nurodytų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi;Teigia, jog reikalavimas taikyti restituciją negali būti savarankiškas ieškinio teisinis pagrindas, kadangi restitucija yra išvestinis reikalavimas;Nurodo, jog restitucija negalėjo būti taikoma, nes jis patirtų 29 000 Lt nuostolių, o tai nepagrįstai pablogintų jo padėtį. Nurodo, jog byloje nėra ginčo, kad ginčo patalpos tretiesiems asmenims buvo parduotos už 30 000 Lt. Tokia patalpų pardavimo kaina buvo nustatyta remiantis 2011-06-30 turto vertinimu, kurio pagrindu buvo konstatuota tokia ginčo patalpų vertė, tuo tarpu nei ankstesnėje byloje, nei šioje byloje ginčo patalpų vertė nebuvo kvestionuojama. Taigi pirmos instancijos teismui pritaikius restituciją jis realiai patirtų 29 000 Lt nuostolių, kadangi pardavęs ieškovei 59 000 Lt vertės patalpas, jis už jas gavo tik 30 000 Lt. Anot apelianto, restitucijos taikymas iškreipia ginčo šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei sukelia neproporcingus nuostolius;Pirmos instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kurioje ieškovė pareiškė jam tapačius reikalavimus jau esant dėl to paties dalyko, tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu priimant ir įsiteisėjusiam teismo sprendimui;
Atsiliepimas
Atsiliepimu ieškovė prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Pateikia šiuos atsikirtimus apeliaciniam skundui:
Teigia, jog neteisėti atsakovo veiksmai pasireiškė tuo, jog jis nevykdė įsiteisėjusio Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimo, kuriuo buvo įpareigotas grąžinti jai patalpas. Pirmos instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovas iki bylos išnagrinėjimo kasacinės instancijos teisme perleido šalių ginčo dalyką, dėl ko ieškovės padėtis nepagrįstai pablogėjo. Atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo gautas 2012-11-20, tuo tarpu ginčo turtas atsakovo tretiesiems asmenims buvo perleistas 2012-11-26, todėl, anot ieškovės, tikėtina, kad atsakovas žinojo apie kasacinio skundo pateikimą;Pažymi, kad atsakovas teikė atsiliepimą į jos kasacinį skundą, tačiau aplinkybę, jog perleido ginčo turtą, nuslėpė, todėl teismas negalėjo įvertinti, ar nėra pagrindo keisti restitucijos būdą;
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d). Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).
Apeliantas nurodė, kad ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą dėl žalos atlyginimo, t.y. ji privalėjo įrodyti visas jo civilinės atsakomybės sąlygas, įskaitant ir apelianto neteisėtus veiksmus, tačiau ieškinyje ir teismo sprendime nebuvo analizuojamos aplinkybės, leidžiančios teigti, kad apelianto veiksmai buvo neteisėti. Apeliantas pardavė ginčo patalpas įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimui, t.y. veikė teisėtai. Tačiau bylos duomenimis ieškovė nurodė, kad pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-02-10 teismo sprendimą panaikinus negyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sandorį, jai turėjo būti grąžintas daiktas natūra, tačiau, kadangi restitucija natūra negalima, jai turi būti atlyginta daikto vertė - 59 000 Lt suma, dėl kurios buvo sulygta su atsakovu. Ieškovė akcentavo, kad jos reikalavimai kildinami iš išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-35-155/2012. Taigi ieškovė pareikštame ieškinyje nenurodė savo reikalavimo teisinio pagrindo, dėstydama faktines aplinkybes taip pat nenurodė, kad jos reikalavimo pagrindą sudaro atsakovo civilinė atsakomybė. Tai, kad formuluodama ieškinio dalyką ieškovė nurodė, kad prašo priteisti 29 000 Lt žalai atlyginti, pareikšto ieškinio esmės ir pagrindo nekeičia. Dėl išdėstyto teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad ieškovei neįrodžius visų atsakovo civilinės atsakomybės taikymo pagrindų ( CK 6.246 str.) ieškinys turėtų būti atmestas visa apimtimi.
Dėl analogiškų motyvų atmetamas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas restituciją ir priteisdamas daikto ekvivalentą pinigais, tenkino ieškovės ieškinį visai kitu pagrindu, nei jis buvo pareikštas, nepagrįstai peržengė pareikšto ieškinio ribas. Nors ieškovė ieškinio dalyku nebuvo pareiškusi reikalavimo taikyti restituciją, tačiau ieškinyje išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė iš esmės reikalavo restitucijos taikymo, pakeitus jos būdą; ji rėmėsi įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimu, pagal kurį jai buvo priteistas daiktas (negyvenamosios patalpos) natūra, o reikalavimą priteisti 29 000 Lt grindė tuo, kad atsakovui pardavus patalpas restitucija natūra tapo negalima. Teismas, tenkindamas ieškinį, priteisė ieškovei grąžintino (tačiau negrąžinto) turto neatlygintą vertę, rėmėsi CK 6.147 str. 2 d., 6.145 str. 2 d. nuostatomis, t.y. pakeitė įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą restitucijos būdą. Apelianto argumentai dėl pareikšto ieškinio ribų peržengimo atmetami, kaip nepagrįsti.
Ieškovės pareikštas reikalavimas - reikalavimas dėl įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos restitucijos būdo pakeitimo; apelianto argumentai dėl netinkamos teismų praktikos, reglamentuojančios restitucijos taikymą ex officio, nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamoje byloje, todėl atmetami. Dėl analogiškų motyvų atmetamas apeliacinio skundo teiginys, jog reikalavimas taikyti restituciją negali būti savarankiškas ieškinio pagrindas. Apeliantas subjektyviai traktuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išaiškinimą 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad reikalavimas taikyti restituciją nėra savarankiškas, todėl atskirai gali būti nepareikštas, t.y. procesinė situacija kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje ir nagrinėjamoje byloje nėra tapačios. Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas dėl restitucijos būdo pakeitimo, restitucijos taikymo klausimas jau išspręstas ieškovės naudai įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-35-155/2012. Apelianto nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas negali būti aiškinamas kaip draudimas reikšti reikalavimą dėl restitucijos būdo pakeitimo atskiroje civilinėje byloje.
Apelianto argumentas, kad restitucija negalėjo būti taikoma, nes apeliantas patirtų 29 000 Lt nuostolių, o tai nepagrįstai pablogintų apelianto padėtį, atmetamas, kaip neturintis nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Šalių ginčas išspręstas civilinėje byloje Nr. 2-35-155/2012; įsiteisėjus teismo sprendimui apeliantui kilo prievolė grąžinti ieškovei turtą, kurio vertė – 59 000 Lt; ginčas dėl turto vertės galutinai išspręstas pirmosios instancijos teismo sprendimu ir kasacinio teismo, kuris panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nutartimi. Įsiteisėjęs teismo sprendimas šalims privalomas ir turi būti vykdomas (CPK 18 str.). Turtas (negyvenamosios patalpos) buvo atsakovo parduotas, restitucija natūra negalima, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė neturi prievolės grąžinti apeliantui jau sumokėtų 30 000 Lt, o apeliantas turi prievolę atlyginti ieškovei parduoto turto kainą, t.y. primokėti 29 000 Lt. Teismas priėmė tokį sprendimą jau įsiteisėjusio ir privalomo vykdyti teismo sprendimo pagrindu, todėl apelianto samprotavimai, kad jo turtinė padėtis gali nepagrįstai pablogėti, atmetami. Įsiteisėjusio sprendimo įvykdymui aplinkybė, kad apeliantas perpardavė ginčo turtą už 30 000 Lt, neturi teisinės reikšmės.
Teisėjų kolegija nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kurioje ieškovas pareiškė tapačius reikalavimus, jau esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui priimtam dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu dėl jau išdėstytų argumentų, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja. Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas dėl restitucijos būdo pakeitimo nėra tapatus išnagrinėtam reikalavimui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, pagrindo palikti ieškinį nenagrinėtą CPK 293 str. 1 d. 3 p. pagrindu nėra.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.