- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-31
- Bylos Nr.
- I2-2717-816/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00884-2021-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jovita Einikienė (pirm.), Violeta Petkevičienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- O. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, Beltosa
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. (O. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, byloje dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas O. B. skundu teismo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2021 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. (15/18-7) 50U-01030.
Skunde nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė proporcingumo, objektyvumo ir gero administravimo principus. Ginčijamas sprendimas yra priimtas formaliai įvertinus faktines aplinkybes, nepareikalavo jokių paaiškinimų dėl fakto.
Pažymi, kad, panaikinus leidimą gyventi, jis negaus pagrindinio pajamų šaltinio, dėl ko finansiškai nukentės jo šeima.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad, pareiškėjo darbdavį patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą, atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
Pažymi, kad leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinami Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais. Vadovaudamasis 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, Migracijos departamentas pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Nurodo, kad, nors pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas dvejų metų laikotarpiui (iki 2022 m. spalio 30 d.), tai nereiškia, kad pareiškėjas galėjo tikėtis, jog leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas. Tai, kad administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtina teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl ginčijamas sprendimas priimtas pagrįstai ir nepažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių.
Pažymi, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys (ANK 2 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl teigia, kad tokiais kaip šis atvejis, būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose.
Pažymi, kad ginčijamam sprendimui priimti užteko Migracijos departamento turimų duomenų, taip pat pareiškėjas skunde nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, turėjo netaikyti imperatyvių Įstatymo nuostatų.
Mano, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje surinktais rašytiniai duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 29 d., ketindamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (betonuotojas), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. 2020 m. spalio 28 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2020-02-01 iki 2020-11-20) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Migracijos departamentas nustatė, kad Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. gruodžio 21 d. surašytas administracinio teisės nusižengimo protokolas, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. P. pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 8 punktų nuostatas, Darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalies nuostatas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 21 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui A. P. už anksčiau minėtų teisės aktų pažeidimą, administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1 000 eurų bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs, baudos mokėjimas išdėstytas 10 mėn. laikotarpiui.
Žemesnės instancijos teismas
Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas (įmonės direktorius), kuris įsipareigojo įdarbinti ir vėliau įdarbino pareiškėją, padarė administracinį nusižengimą, t. y. buvo nubaustas už nelegalų darbą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, priėmė ginčijamą sprendimą.
Įstatymo (2020 m. lapkričio 10 d.) 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje numatytų leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą gyventi. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4-1 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes pareiškėjas ketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ betonuotoju. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas (direktorius) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2021 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Minėtas bendrosios kompetencijos teismo nutarimas įsiteisėjo 2021 m. vasario 11 d.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje Nr. eA-5343-624/2019). LVAT praktikoje pažymėta ir tai, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, Bendrovės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose. Toks dualistinis teisinis situacijos vertinimas kartu suponuoja ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje įtvirtintos sąlygos, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, kai darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4-1 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, egzistavimą (žr., pvz., 2020 m. balandžio 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3809-415/2020).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, į teismų praktiką, daro išvadą, kad Migracijos departamentas, nustatęs pareiškėjo darbdavio nelegalaus darbo faktą, turėjo teisę, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio (šiuo atveju pareiškėjo), kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4-1 punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas susijęs su darbdavio (nagrinėjamu atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“), kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduoti pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4-1 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Minėtos Įstatymo normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys. Būtent tokios praktikos laikosi ir LVAT (žr., pvz., 2021 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021).
Dėl pareiškėjo teiginių, kad sprendimai prieštarauja teisėtiems lūkesčiams, teisingumo, proporcingumo ir kitiems principams, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jų galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjo darbdavys nubaustas už nelegalų darbą, nors šis faktas nustatytas (atsirado) jau po leidimo laikinai gyventi išdavimo, atsakovas turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes jo galiojimo laikotarpiu atsirado aplinkybės, kurioms esant tokie leidimai būtų neišduoti. Tad nagrinėjamu atveju nenustatyta pareiškėjo nurodomų principų pažeidimo, kadangi leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo tikslu išdavimo metu tikrinama ne tik užsieniečių, bet ir jų darbdavio, atitiktis teisės aktų reikalavimams (pvz., nebūti baustam už nelegalų darbą), kuri turi išlikti viso leidimo galiojimo laikotarpiu (Įstatymo 35 str. 1 d. 16 p.).
Pažymėtina, kad LVAT labai aiškiai yra nurodęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne; Įstatyme nėra nustatyta jokių šių reikalavimų netaikymo išimčių, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2021 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021). Atsižvelgiant į jau suformuotą teismų praktiką, darytina išvada, kad atsakovas, nustatęs pareiškėjo darbdavio nubaudimo už nelegalų darbą faktą, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas, todėl neatitinka individualiam administraciniam teisės aktui keliamų reikalavimų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, ginčijamą sprendimą, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, juose aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, sprendime aiškiai ir suprantamai nurodyta, kodėl pareiškėjui panaikinamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tad pareiškėjo argumentai dėl sprendimo neatitikties Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog nebuvo paimti jo paaiškinimai dėl faktų, pažymėtina, kad pareiškėjas teismui turėjo galimybę pateikti norimus paaiškinimus, o skundžiamas sprendimas, kaip minėta, priimtas ne dėl pareiškėjo neteisėtų veikų, o dėl jo darbdavio neatitikties Įstatymo reikalavimams, Migracijos departamentui turint patikimus duomenis apie darbdavio atstovo nubaudimą administracine tvarka, todėl ir nebuvo pagrindo prieš priimant skundžiamą sprendimą rinkti pareiškėjo nurodomus papildomus duomenis. Šalies paaiškinimai nepaneigia įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais konstatuotų faktinių aplinkybių (šiuo atveju, darbdavio baustumas už nelegalų darbą).
Apibendrinant konstatuotina, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra teisinio pagrindo, dėl ko pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjo O. B. (O. B.) skundą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Jovita Einikienė Violeta Petkevičienė Eglė Žulytė-Janulionienė