Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-396-327-2013

Teisėja Dalis Žilionis Teisminio proceso Nr. 1-51-3-00013-2011-8

2013 m. gegužės 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Reginos Cemnolonskienės ir Algimanto Smolsko, sekre­to­riau­jant Vidai Butiškienei, dalyvaujant išteisintajai I. M., jos gynėjui advokatui Gintarui Algirdui Peredniui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. N. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. išteisinta nepadarius veikų, turinčių nusi­kal­ti­mų, numatytų Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., požymių.

Civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. M. buvo kaltinama tuo, kad ji 2011-01-27, apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini), bendraturčiams A. N. ir I. M. priklausančiame žemės sklype, girdint ir matant pašaliniams asmenims, kaltino, kad A. N. išpjovė ir pavogė I. M. pri­klau­san­tį mišką, kad jis kaltas dėl blogai ir neteisingai atmatuoto žemės sklypo, vėliau grįžtant į (duomenys neskelbtini), šmeižė nukentėjusįjį, sakydama, kad jis pjauna ir vagia jai pri­klausantį mišką ir tokie kaltinamai buvo reiškiami nuo 10.30 iki 12 valandos, vadino nu­ken­tė­jusįjį vagimi, kaltino, kad jis girdė “pilstuku” ir namine degtine M. P. dėl ko ši mirė, t. y. paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Be to, ji 2011-06-02, apie 11 val., UAB (duomenys neskelbtini) biure, esančiame (duomenys neskelbtini), matant ir girdint pašaliniams asmenims, išvadino nukentėjusįjį A. N. vagi­mi, kad išvogė jai priklausantį mišką, šaukdama rodė įžeidžiančius kūno gestus, t. y. viešai žodžiu ir veiksmu pažemino žmogų.

Skunde nu­ro­doma, kad Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir netei­­sin­gas. Teismas netinkamai išsiaiškino faktines nusikaltimo padarymo aplin­kybes. Nekvali­fi­kuotai Varėnos rajono policijos komisariato ir prokuratūros atliekami tyrimai ir be teisinio pagrindo pradėtos bylos pagal I. M. pareiškimus suklaidino teismą. Teismas neatkreipė dėmesio į bylos medžiagoje esančius faktus, kad miškas priklauso jam su I. M. bendromis teisėmis. Todėl I. M. pasikartojantys vieši kaltinimai, kad jis pjauna ir vagia jai priklausantį mišką (kurio iš tikrųjų ji neturi), yra prasimanymų ir tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas sie­kiant paniekinti ir pažeminti jį svetimų žmonių akivaizdoje. I. M. neturi teisinio pagrindo teig­ti, kad išpjauti sausuoliai bendrame miške yra jos nuosavybė, ir tokie jos veiksmai, remiantis BK 154 str. l d. ir 155 str. 1 d., užtraukia jai baudžiamąją atsakomybę. Teismo išvada, kad I. M. tik išsakė savo nuomonę dėl jos miško išpjovimo, yra niekuo nepagrįsta. Negalima išsakyti nuo­monės apie prasimanytus dalykus. Teismo nuomonė, kad I. M. padedant policijai ir pro­ku­ratūrai kada nors gali įrodyti jo kaltumą (nes nebaigtas bylos tyrimas) pažeidžia jo nekaltumo pre­zumpciją, nes pasibaigus tyrimui gali paaiškėti, kad išpjauti sausuoliai priklausė jam, o jų pjo­vi­mą ir išvežimą organizavo pati I. M..

Išteisintoji atsikirtime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodė, kad tiek (duomenys neskelbtini) miške, tiek UAB (duomenys neskelbtini) patalpose išsakydama savo nuomonę ir abejones, skyrė žodžius A. N., bet ne aplinkiniams, ir neturėjo tyčios paskleisti žinias, žeminančias nukentėjusiojo garbę ir orumą, ir viešai įžeisti nukentėjusįjį.

Teismo posėdyje išteisintoji ir jos gynėjas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo A. N. apeliacinis skundas atme­tamas.

Pagal Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­tina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą surašiusiam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pažeidimu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mo­sios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis, savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuos­pren­dy­je, pagrindė išsamia įro­dy­mų vi­su­mos analize bei išdėstė motyvus, kuriais va­do­vau­damasis at­me­tė kitus įrodymus, ir I. M. kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., pa­da­rymo, nenustatė.

Pagal BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo dispoziciją, šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Pagal BK 155 str. 1 d. atsako tas, kad viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką šio pobūdžio bylose, yra pažymėjęs, kad nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsa­ko­my­bė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duo­menų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tie­sos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2A-1/2009).

I. M. išteisinęs pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų sampratą ir pagal nustatytas bylos aplinkybes tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad pagal I. M. pa­reiš­ki­mą dėl miško vagystės atliekamas ikiteisminis tyrimas, kurio metu vagystės faktas iš bendra­tur­čiams priklausančio miško buvo konstatuotas. Todėl išteisintosios išreikšti teiginiai apie A. N. negali būti vertinami kaip visiškai nauja informacija, konstatuojamojo pobūdžio žinios apie tikrai neegzis­tuo­jančius faktus. Kaltinime nurodyti I. M. teiginiai pagrįstai įvertinti kaip autorės nuomonė, spėjamas manymas ar įsitikinimas, tai yra jos turimos in­for­macijos apie A. N. ver­ti­ni­mas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kons­ta­ta­vo, kad I. M. pasakyti žodžiai „va­gis, išpjovė ir išvogė I. M. priklausantį mišką“ yra jos nuo­mo­nė, faktų supratimas, ver­ti­ni­mas, paremtas galimai realiai egzistuojančiu vagystės fak­tu ir nėra paneigta BPK nustatyta tvarka.

Apibūdindama A. N. ir jo galimus veiksmus, I. M. pateikė negatyvų šio as­mens vertinimą. Nors vertinamieji teiginiai yra subjektyvaus pobūdžio, tačiau, kaip minėta, ir jie turi būti pagrįsti faktais. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kokiais duomenimis rė­mė­si I. M., tai yra, dėl miško vagystės atliekamo ikiteisminio tyrimo faktu. Ikiteisminio ty­ri­mo atlikimas dėl vagystės fakto sudaro pagrindą apie šį faktą informacijos turinčiam asmeniui tu­rė­ti savo nuomonę apie galimą įtariamąjį. Išteisinamajame nuosprendyje yra nurodomi duomenys, kuriais rėmėsi teismas – tai ikiteisminio tyrimo byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusi­kal­ti­mo, numatyto BK 178 str. 1 d. Nuosprendžio priėmimo momentu ikiteisminis tyrimas nebuvo pa­baigtas, todėl nepaneigta, kad I. M. išsakyta nuomonė neturėtų jokio faktinio pagrindimo ir visiškai prieštarautų egzistuojančių faktinių duomenų esmei.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant atsakomybės pagal BK 154 str. 1 d. klausimą svarbu nustatyti, ar kaltinamosios išsakyti teiginiai neperžengė leistinų ribų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. įtvirtinta saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti įsitikinimus, skelbti informaciją, o Konstitucijos 28 str. nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmo­gus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, valdžios pareigūnų netruk­do­mam. Įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Kartu Konvencija gina as­menį, paskleidusį kad ir ne visai tikslią informaciją, jeigu jis tai padarė sąžiningai klysdamas.

I. M. inkriminuoti žodžiai buvo pasakyti nors ir girdint kitiems asmenims, bet tie asmenys šalių prašymu buvo pakviesti atlikti kaltinamajam ir nukentėjusiajam priklausančio žemės sklypo matavimus ir palaipsniui kylant abipusiam ginčui ir didėjant nesutarimams neturi būti ver­tinami kaip aiškiai tyčiniai, ištarti siekiant BK 154 str. ir 155 str. numatytų tikslų.

Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, jog dėl kaltinime formuluojamos I. M. pasa­ky­tos frazės, kad „A. N. kaltas dėl blogai ir neteisingai atmatuoto žemės sklypo“, nėra įro­dy­ta, ar ši informacija atitinka tikrovę ir kuo ji galėjo paniekinti ar pažeminti A. N., kai žemės sklypų geodezinius matavimus atlikti užsakė abu bendrasavininkai – I. M. ir A. N.. Šis I. M. išsireiškimas yra bendro pobūdžio, kilęs iš bendraturčių nesutarimo dėl ben­dro­sios dalinės nuosavybės teisėmis valdomo, naudojamo ir disponuojamo objekto naudojimo tvarkos.

Pirmosios instancijos teismas aptarė ir privačiame kaltinime suformuluotą I. M. teiginį, „kad jis girdė „pilstuku“ ir namine degtine M. P., dėl ko ši mirė“, pripažino jį neįrodytu, nes kaltinamoji tai neigė, liudytojai R. J., A. D., Ž. G., P. B. nepatvirtino, tik nurodė, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamosios kilo barnis.

Išteisinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad antrasis I. M. ir A. N. barnis UAB (duomenys neskelbtini) patalpose vyko jiems kaip bendraturčiams susi­pa­žįs­tant su žemės sklypo planais, dėl tarpusavio asmeninių nesutarimų, dėl I. M. išsakytos nuo­monės, kad A. N. išsipjovė ir išsivežė savo dalį miško. I. M. neigė tyčia įžei­di­nė­ju­si A. N., liudytojai Ž. G., P. B., E. B. patvirtino tik kilusio barnio faktą, va­di­nimo vagimi ir nepadorių gestų rodymo nepatvirtino. I. M. nurodė, kad pati buvo vadi­na­ma psichine ligone. Akivaizdu, kad tarp šalių vyko aštrus ginčas, ką nuosprendyje ir konstatavo apylinkės teismas, kuris pasakytus žodžius pagrįstai vertino kaip barnio situacijoje abipusiai išsa­ky­tą savo neigiamą nuomone apie oponento asmenybę.

Apylinkės teismas įvertino ir tai, kad I. M. elgesį, aplinkybių supratimą ir verti­ni­mą įtakojo ir jos psichinės sveikatos būklė dėl diagnozuoto asmenybės sutrikimo. Medicininiuose dokumentuose fiksuotas ryškiai sutrikęs (pretenzingas, perdėtai konfliktiškas ir kt.) jos bendravimas ir elgesys.

Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad išteisintąją ir nukentėjusįjį sieja giminystės ryšiai – I. M. yra A. N. tėvo sesuo – teta.

Įvertinusi visas šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas padarė pa­grįstą išvadą, kad I. M. neperžengė laisvės reikšti savo nuomonę įgyvendinimo ribų, be to, neturėjo tikslo apšmeižti, paskleisti žinomai melagingą faktą apie nukentėjusįjį, paniekinti ar paže­min­ti A. N.. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus dėl I. M. kaltės dėl privačiame skunde suformuluotų nusikalstamų vei­kų ir nenustačius BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų požymių, I. M. pagrįstai išteisino kaip nepadariusią šių nusikaltimų ir teisingai nurodė I. M. ištei­si­ni­mo pagrindas (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), todėl pirmos instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis pa­liekamas galioti, apeliacinis skundas atmetamas.

Išteisindamas I. M. dėl to, kad ji nepadarė nusikalstamų veikų, turinčių nusi­kal­ti­mų, numatytų BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., požymių, apylinkės teismas priėmė šiuo atveju įsta­ty­mo numatytą spren­dimą dėl civilinio ieškinio – paliko jį nenagrinėtą. Civilinis ieškovas turi teisę pa­reikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Visa tai įvertinus, kolegija daro išvadą, jog nukentėjusiojo A. N. apeliacinio skundo ar­gu­mentai yra nepagrįsti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nuos­prendis palie­ka­mas galioti (BPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p. ir 332 str. 1-5 d.

nutaria:

nukentėjusiojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.