- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-27
- Bylos Nr.
- e2-1325-178/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01650-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės Avesco Lithuania
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Vilnius realty“, uždarajai akcinei bendrovei „Maradonas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Maradonas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Avesco Lithuania (buvęs pavadinimas – „Witraktor“) ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Vilnius realty“, uždarajai akcinei bendrovei „Maradonas“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo pakeisti registro duomenis, trečiasis asmuo kooperatinė bendrovė kredito unija Centro taupomoji kasa.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pagrindo atnaujinti procesą užbaigtoje civilinėje byloje egzistavimo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė patikslintame ieškinyje prašė pripažinti negaliojančiais ab initio: (1) 2013 m. gegužės 27 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Vilnius realty“ ir UAB „Maradonas“ bei taikyti restituciją, pripažįstant ieškovei nuosavybės teises į pakrovėją su užpakaliniu kapliu (ekskavatorių-krautuvą) Caterpillar (duomenys neskelbtini), 2013 m. gamybos, serijos Nr. SEJ00417, tapatumo Nr. CAT0432FPSEJ00417 (toliau – Pakrovėjas); (2) 2013 m. rugsėjo 4 d. kreditavimo sutarties Nr. P13/00051 13.2.1 punkto dalį, kuria įkeistas Pakrovėjas; (3) 2013 m. spalio 21 d. įkeitimo sandorio Specialiųjų sąlygų 4.1 punktą, kuriuo įkeistas Pakrovėjas; taip pat prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įregistruoti nuosavybės teisės į Pakrovėją.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi patvirtinta ieškovės ir atsakovių UAB „Maradonas“ bei KU „Centro taupomoji kasa“ sudaryta taikos sutartis, civilinė byla dalyje pagal ieškovės ieškinį atsakovėms UAB „Maradonas“ ir KU „Centro taupomoji kasa“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo pakeisti registro duomenis nutraukta.
4. Vilniaus apygardos tesimo 2017 m. birželio 27 d. nutartimi civilinė byla likusioje dalyje pagal ieškovės ieškinį atsakovėms UAB „Vilnius realty“, UAB „Maradonas“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo pakeisti registro duomenis, nutraukta ieškinį paliekant nenagrinėtu.
Šalies argumentai
5. Pareiškėja (atsakovė) BUAB „Maradonas“ kreipėsi į teismą su prašymu (patikslintu) atnaujinti procesą civilinėje byloje ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis ir šioje dalyje byla nutraukta bei išspręsti bylą iš esmės – patikslintą ieškinį atsakovei BUAB „Maradonas“ atmesti.
6. Pareiškėja atnaujinti procesą prašo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Nurodė, kad teismo nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes padaryta aiški teisės normų taikymo klaida. Teismui pateikus taikos sutartį, prie prašymo ir taikos sutarties nebuvo pateiktas UAB „Maradonas“ atstovo įgaliojimas pasirašyti sutartis juridinio asmens vardu. Taip pat teismas nekreipė dėmesio, kad taikos sutartis pasirašyta ypač nepalankiomis sąlygomis atsakovei UAB „Maradonas“, nesiaiškino, ar tokios sąlygos nepakenks tretiesiems asmenims. Taikos sutartimi UAB „Maradonas“ prarado turtą ir gavo tik prievoles KU „Centro taupomoji kasa“ atžvilgiu, nors už turtą buvo sumokėjusi, o atsakovė UAB „Vilnius realty“ išvengė atsakomybės už savo prievolių nevykdymą. Taikos sutartis teismui tvirtinti pateikta 2017 m. kovo 31 d., kai jau buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Maradonas“, nepaisant to, teismas netikrino taikos sutarties atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatams ir viešajam intereso klausimo (CPK 42 str. 2 d.), teismas tik formaliai nurodė, kad taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui. Pareiškėja nurodo, kad trijų mėnesių termino pateikti pareiškimą dėl proceso atnaujinimo nepraleido. Buvęs pareiškėjos vadovas nuolat buvo raginamas perduoti bendrovės dokumentus, tačiau tik 2017 m. gegužės 18 d. ir 2017 m. liepos 31 d. perdavė dalį dokumentų. Teismo dokumentai, taikos sutartis ir europinis projektas administratoriui perduoti 2017 m. rugpjūčio 1 d. Taigi, apie taikos sutarties sudarymą bankroto administratorius sužinojo 2017 m. liepos 31 d. gavus duomenis iš buvusio vadovo, tuo tarpu pati taikos sutartis perduota 2017 m. rugpjūčio 1 d.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 31 d. nutartimi prašymą atnaujinti procesą atmetė.
8. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog teismas, tvirtindamas 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi taikos sutartį, neįvertino UAB „Maradonas“ vardu veikiančio asmens įgaliojimų ir šiuo atžvilgiu padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą. 2016 m. spalio 4 d. išraše iš Juridinių asmenų registro nurodyta, kad UAB „Maradonas“ vadovu nuo 2015 m. gruodžio 22 d. buvo A. D.. Bankroto byla bendrovei iškelta 2017 m. balandžio 12 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2017 m. balandžio 25 d., t. y. nutartis iškelti pareiškėjai bankroto bylą taikos sutarties tvirtinimo metu nebuvo priimta, todėl įgaliojimų vadovas nebuvo praradęs.
9. Teismas nesutiko, kad taikos sutartis pažeidė UAB „Maradonas“ kreditorių teises. Ieškovė ir UAB „Vilnius realty“ 2013 m. kovo 22 d. sudarė pirkimo pardavimo sutartį, kurios 4.2 punktu ieškovė įsipareigojo pristatyti Pakrovėją per šalių sutartą terminą, o UAB „Vilnius realty“ – už jį sumokėti. Sutarties 4.4. punkte numatyta, kad Pakrovėjas laikomas perduotas pirkėjui, kai pirkėjas pasirašo krovinio važtaraštį, priėmimo – perdavimo aktą, PVM sąskaitą faktūrą, tačiau minėti dokumentai į bylą nepateikti. Sutarties 5.1. punkte nustatyta, kad nuosavybės teisė į Pakrovėją pereina pirkėjui nuo visiško atsiskaitymo dienos. Iki nuosavybės teisės perėjimo momento pirkėjas neturi teisės be išankstinio raštiško pardavėjo sutikimo Pakrovėjo perleisti, įkeisti, kitaip juo disponuoti. 2013 m. rugsėjo 13 d. šalys sudarė susitarimą dėl minimos pirkimo – pardavimo sutarties papildymo ir pakeitimo, kuriuo šalys susitarė, kad papildomas sutarties 4.1. punktas ir nustatė, jog Pakrovėjas laikomas perduotu pirkėjui, kai pirkėjas pasirašo krovinio važtaraštį, priėmimo – perdavimo aktą, PVM sąskaitą faktūrą ir kai pirkėjas su pardavėju yra visiškai atsiskaitęs. BUAB „Maradonas“ nepaneigė ieškovės nurodomų aplinkybių, kad UAB „Vilnius realty“ neatsiskaitė, daikto nuosavybė jai nebuvo perduota, sutartį ieškovė nutraukė, Pakrovėją valdo ieškovė. Pareiškėjos teigimu, ji 2013 m. gegužės 27 d. pirkimo - pardavimo sutartimi įsigijo Pakrovėją iš UAB „Vilnius realty“ ir jai už daiktą sumokėjo sutartyje nustatytą kainą pasinaudodama kreditu bei europinėmis lėšomis. Teismo vertinimu, nėra reikšminga aplinkybė, ar UAB „Maradonas“ sumokėjo už Pakrovėją visą kainą UAB „Vilnius realty“, nes yra pakankamas pagrindas išvadai, kad UAB „Vilnius realty“ nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į Pakrovėją ir neturėjo teisės daikto perleisti nei pagal pirkimą – pardavimą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.307 str. 1 d.), nei pagal ieškovės ir UAB „Vilnius realty“ sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties 5 punktą. UAB „Maradonas“ kaip verslininkas, įgydamas Pakrovėją ir prisiimdamas prievoles, būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo pasidomėti ir įsitikinti, ar UAB „Vilnius realty“ turi nuosavybės teisę į perleidžiamą daiktą. Teismo vertinimu, atsakovės galimai sudarė fiktyvius sandorius. Todėl prašyme atnaujinti procesą dėstomos aplinkybės dėl tvirtinant taikos sutartį CPK 42 straipsnio 2 dalies nurodytos normos netinkamo taikymo teismas vertino kaip nepagrįstas.
10. Teismas sutiko su ieškove, kad paskutinių dokumentų gavimo momentas (2017 m. rugpjūčio 31 d.) neturėtų būti laikomas tariamo pagrindo atnaujinti procesą civilinėje byloje sužinojimo momentu. 2017 m. balandžio 12 d. nutartimi BUAB „Maradonas“ valdymo organai buvo įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą, t. y. iki 2017 m. gegužės 10 d. Todėl visos bylai reikšmingos aplinkybės administratoriui turėjo būti žinomos 2017 m. gegužės mėnesį. Pats administratorius nebuvo pakankamai aktyvus realizuodamas įstatymo jam suteiktas teises. Teismas sprendė, kad įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti pareiškėja praleido dviem mėnesiais ir pagrįstų aplinkybių, kurios pateisintų vėlavimą, nepateikė, todėl atstatyti terminą teismas nematė pagrindo. Teismas pareiškėjos prašymą vertino kaip nepagrįstą ir atmestiną (CPK 370 str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai
11. Pareiškėja BUAB „Maradonas“ (toliau – ir apeliantė) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartį ir prašymą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą prašyme nurodytu pagrindu; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis, bei išspręsti bylą iš esmės – ieškovės patikslintą ieškinį atsakovės UAB „Maradonas“ atžvilgiu atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismas netinkamai skaičiavo terminą prašymo atnaujinti procesą pateikimui. Administratorius iš vadovo dalį dokumentų gavo 2017 m. gegužės 18 d., kitus 2017 m. liepos 31 d. Teismo dokumentai, taikos sutartis ir europinis projektas perduoti 2017 m. rugpjūčio 1 d. Šias aplinkybes patvirtina priėmimo – perdavimo aktai. Administratorius apie taikos sutarties sudarymą sužinojo tik gavus 2017 m. liepos 31 d. duomenis apie taikos sutartį, tuo tarpu pati taikos sutartis perduota 2017 m. rugpjūčio 1 d. Teismas nepagrįstai vertino, kad administratorius buvo neaktyvus.
11.2. Byloje pateiktas šalių pasirašytas priėmimo – perdavimo aktas, kuriuo ieškovė perdavė Pakrovėją UAB „Vilnius realty“. Nėra pagrindo kalbėti apie apeliantės nerūpestingumą, nes apeliantė ir UAB „Vilnius realty“ 2013 m. gegužės 27 d. sudarė Pakrovėjo pirkimo – pardavimo sutartį, kurios 5.1. punktu susitarė, kad nuosavybės teisė į Pakrovėją pereina apeliantei nuo visiško atsiskaitymo dienos. Lėšos Pakrovėjo įsigijimui gautos iš Kreditavimo sutartimi suteikto 780 000 Lt kredito bei 2012 m. spalio 11 d. paramos sutarties. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantė iki 2013 m. rugsėjo 12 d. sumokėjo UAB „Vilnius realty“ 1 270 197,50 Lt, t. y. visą sutartą sumą, todėl apeliantei perėjo nuosavybės teisės į Pakrovėją. Apeliantė 2017 m. rugsėjo 17 d. sudarė Pakrovėjo įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir įregistravo į jį savo nuosavybės teises Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje.
11.3. Taikos sutartimi apeliantė prarado turtą bei gavo prievoles KU „Centro taupomoji kasa“ atžvilgiu. Teismas 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi patvirtino jam pateiktą taikos sutartį, nekreipdamas dėmesio, jog ji pasirašyta ypač apeliantei nenaudingomis sąlygomis, nesiaiškino, ar tokios sąlygos nepakenks tretiesiems asmenims. Taikos sutarties patvirtinimas nėra formalumas, teismas privalo patikrinti, ar taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.
11.4. Procesas atnaujintinas, nes teismas, tvirtindamas taikos sutartį, pažeidė CPK 42 straipsnio 2 dalies normą – patvirtino taikos sutartį, kuri prieštaravo viešajam interesui. Teismas neatsižvelgė į taikos sutarties turinį, t. y. kad apeliantė netenka nuosavybės teisės į Pakrovėją, kurį įgijo ne iš ieškovės, o iš UAB „Vilnius realty“, jog apeliantė prievolę atsiskaityti už Pakrovėją įvykdė paėmusi paskolą bei gautomis paramos lėšomis.
11.5. Apeliantės bankroto byloje patvirtintas 200 000 Eur Nacionalinės mokėjimo agentūros prie žemės ūkio ministerijos kreditorinis reikalavimas, kuris negalės būti patenkintas, nes už skirtą paramą nupirktas Pakrovėjas buvo be teisinio pagrindo perleistas taikos sutartimi ieškovei. Tuo tarpu su KU „Centro taupomoji kasa“ buvo atsiskaityta viešajam interesui prieštaraujančios ir teismo patvirtintos taikos sutarties pagrindu.
11.6. Taikos sutartis pažeidė trečiųjų asmenų – apeliantės kreditorių teises ir teisėtus interesus, jos pateikimo teismui metu apeliantės atžvilgiu buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis pareiškimas priimtas ir viešai paskelbtas 2017 m. kovo 6 d.
11.7. Teismas, tvirtindamas taikos sutartį, padarė aiškias teisės normų taikymo klaidas, kurios buvo esminės, nes dėl jų buvo priimtas neteisėtas, pažeidžiantis trečiųjų asmenų ir valstybės interesus procesinis sprendimas (CPK 366 str. 1 d. 9 p.).
Atsiliepimas
12. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo neatnaujinti proceso dalyje dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijai keliamų reikalavimų, o dėl proceso atnaujinimo kitoje dalyje spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismo argumentai, kuriais buvo vertinama aplinkybė, kada apeliantė turėjo sužinoti apie teisių pažeidimą atitinka teismų praktiką. Būtina įvertinti, ar apeliantė buvo pakankamai aktyvi sužinant visas reikšmingas aplinkybes, tai įvertinant pagal protingo, rūpestingo ir atidaus asmens standartą bei atsižvelgiant į tai, kad apeliantė yra savo srities profesionalas. Vertintina, ar apie teismo patvirtintą taikos sutartį, apeliantė negalėjo sužinoti ir iš kitų prieinamų šaltinių, ne tik iš bendrovės savininko.
12.2. Svarbu įvertinti, ar apeliantės nurodomos aplinkybės dėl Pakrovėjo nuosavybės teisių perdavimo UAB „Vilnius realty“ ir apeliantės atsiskaitymo yra pagrįstos bei ar šių aplinkybių egzistavimas galėjo aiškiai lemti, kad teismas tokios taikos sutarties nebūtų galėjęs tvirtinti CPK 42 straipsnio pagrindu.
12.3. Kvestionuotina apeliantės teisė ginti viešąjį interesą, nes CPK numato konkretų subjektą – Generalinį prokurorą, galintį teikti prašymus dėl proceso atnaujinimo, siekiant apginti viešąjį interesą.
13. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
13.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė praleido įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą pareiškimui dėl proceso atnaujinimo pateikti. Apeliantė nepateikė įrodymų, ar administratorius buvo prisijungę prie Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo, jeigu ne – nenurodė priežasčių, kodėl to nepadarė. Tai, kad administratorius, žinodamas apie bendrovės skolas, nesidomėjo bylomis, nepanaikina įstatyme numatytos sąlygos, nuo kada skaičiuojamas terminas – nuo turėjimo sužinoti apie vykusį procesą.
13.2. Apie taikos sutartį administratorė turėjo galimybę sužinoti vėliausiai 2017 m. gegužės 18 d., t. y. pirmojo dokumentų jai perdavimo metu. Be to, pateikti dokumentų priėmimo – perdavimo aktai kelia abejonių dėl juose nurodytų datų tikrumo. Šie aktai nebuvo pateikti nei su 2017 m. rugsėjo 28 d. pirminiu pareiškimu dėl proceso atnaujinimo, nei su 2017 m. lapkričio 21 d. atskiruoju skundu. Dokumentų priėmimo – perdavimo aktai pateikti tik su 2018 m. balandžio 6 d. patikslintu prašymu atnaujinti procesą.
13.3. Pagrįsta teismo išvada, kad UAB „Vilnius realty“ ir apeliantės sandoriai buvo fiktyvūs. UAB „Vilnius realty“ nebuvo įgijusi nuosavybės teisių į Pakrovėją, todėl negalėjo jų perleisti apeliantei. 2013 m. kovo 22 d. pirkimo – pardavimo sutarties 5.1 punktas nustatė, kad nuosavybės teisės į Pakrovėją pereina pirkėjui nuo visiško atsiskaitymo dienos. Kadangi UAB „Vilnius realty“ pagal minėtą sutartį pilnai neatsiskaitė su ieškove, nuosavybės teisė į Pakrovėją nebuvo perėjusi.
13.4. Apeliantė niekada Pakrovėjo neturėjo, juo nedisponavo, jis visą laiką buvo ir iki šiol yra ieškovės žinioje. UAB „Vilnius realty“ ir apeliantės sandoris sudarytas ne turint tikslą įgyti nuosavybės teises į Pakrovėją, o neteisėtai pasisavinti Europos Sąjungos projektams finansuoti skirtas lėšas.
13.5. Tai, kad apeliantė sutiko pasirašyti taikos sutartį, pripažįstant ieškovei nuosavybės teises į Pakrovėją, patvirtina faktą, kad apeliantė pripažino, jog ji realiai nebuvo įgijusi nuosavybės teisių į jį. Apeliantė negalėjo įgyti nuosavybės teisių į Pakrovėją, nes UAB „Vilnius realty“ nebuvo įgijusi nuosavybės teisių į jį. Kadangi ieškovė dar ir sumokėjo kaip užstatą dalį apeliantės skolos, tokiu būdu kreditorių interesai taikos sutartimi nebuvo pažeisti, nes ieškovės sąskaita buvo sumažinti kreditoriniai reikalavimai apeliantės atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.
15. Kaip minėta, apeliantė atnaujinti procesą prašo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu – dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai išdėstė proceso atnaujinimo instituto paskirtį, tikslus, kasacinio teismo praktikos išaiškinimus dėl proceso atnaujinimui nustatinėtinų reikšmingų aplinkybių apskritai ir aptariamo proceso atnaujinimo pagrindo konkrečiai. Todėl apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje nebekartoja iš esmės teisingų tokio pobūdžio motyvų paminėtais aspektais ir pasisako tik tais aspektais, ar pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą nutartį netenkinti prašymo atnaujinti procesą dėl 1) CPK 368 straipsnio 1 dalyje nurodyto trijų mėnesių termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti praleidimo, 2) dėl aiškios teisės normos – CPK 42 straipsnio 2 dalies - taikymo klaidos teismui 2017 m. balandžio 7 d nutartimi tvirtinant byloje taikos sutartį.
16. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl termino (ne)praleidimo
17. Prašymas byloje atnaujinti procesą teisme gautas 2017 m. spalio 6 d. Teismas sprendė, kad administratoriui dar 2017 m. gegužės mėn. turėjo būti žinoma apie 2017 m. balandžio 7 d nutartimi patvirtintą taikos sutartį byloje, todėl administratorius, nebuvęs pakankamai aktyvus (apsiribojo elektroniniais laiškais bendrovės vadovui dėl bendrovės dokumentų perdavimo būtinumo), dviem mėnesiais praleido CPK 368 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti ir nėra pagrindo terminą atnaujinti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais dėl tokios išvados nepagrįstumo.
18. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas nustato administratoriui pareigą patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos, o administratoriaus apie sandorius sužinojimo momentu laikoma dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo diena. Tačiau pažymėtina, kad vien sužinojimo apie sudarytus sandorius momentas negali būti pagrindu visais atvejais savaime laikomas termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti skaičiavimo pradžia, nes tokio prašymo pateikimui CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pradžia yra siejama su būtent aplinkybių, sudarančių proceso atnaujinimo pagrindą, sužinojimo arba turėjimo sužinoti momentu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad siekdamas užtikrinti teisinių santykių stabilumą, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymąsi, užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, įstatymų leidėjas nustatė, kad, skaičiuojant termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo pradžią, atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo nurodomą sužinojimo momentą, bet įvertinama, kada asmuo objektyviai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, veikdamas atitinkamoje situacijoje kaip bonus pater familias (geras šeimos tėvas), t. y. apdairiai ir rūpestingai, rūpindamasis savo galbūt pažeistų teisių gynyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2013; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607-916/2015).
19. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad net jei administratorius ir būtų jau 2017 m. gegužės mėn. turėjęs duomenis apie taikos sutarties byloje sudarymo faktą (kaip teigiama skundžiamoje nutartyje), tai dar nereiškia, kad jau tuomet vien pagal šį faktą, t. y. net neišsiaiškinus visų bylai aktualių sandorių sudarymo aplinkybių, galima buvo nuspręsti, jog egzistuoja aplinkybės, sudarančios proceso atnaujinimo pagrindą. Todėl visų pirma pirmosios instancijos teismas termino pradžią iš esmės nepagrįstai susiejo vien formaliai su administratoriaus dokumentų gavimo momentu. Antra, reikšmingų dokumentų perdavimo administratoriui momentas ir nėra vienareikšmiškai aiškus. Pirmosios instancijos teismas, darydamas savo išvadas, rėmėsi tuo esą 2017 m. gegužės 10 d. buvęs apeliantės vadovas A. D. elektroniniame laiške nurodė, jog apie taikos sutartį informavo „berods“ iš karto. Tačiau bylos duomenys, kaip nurodyta ir atskirajame skunde, patvirtina, kad dokumentai buvo perduodami dalimis ir dar iki pat 2017 m. liepos pabaigos tebevyko susirašinėjimas su A. D. dėl to, kur ir kada atvežti dokumentus. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad administratorius nebuvo pakankamai aktyvus, reikalaudamas dokumentų apsiribojo elektroniniais laiškais. Tačiau iš esmės neginčijamas faktas yra tai, kad buvęs apeliantės vadovas nebuvo tinkamai įvykdęs pareigos perduoti visus dokumentus per nutartyje iškelti bankroto bylą nustatytą terminą, o teismas ir nenurodo, kokiu būdu administratorius turėjo galimybę gauti įmonės dokumentus anksčiau ir dėl aplaidumo ar sąmoningai ja nesinaudojo. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti termino pradžia skaičiuotina būtent nuo 2017 m. gegužės mėn., o juo labiau, kai skundžiamoje nutartyje ši data ir tėra grindžiama A. D. „berods“ tipo paaiškinimu dėl informavimo apie taikos sutartį.
20. Dėl paminėtų motyvų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalima pripažinti nepagrįstu administratoriaus aiškinimą, jog įmonės dokumentai jam buvo perduoti anksčiau nei 2017 m. liepos pabaigoje, o tokiu atveju, netgi ir vertinant tik dokumentų perdavimo datą, negalima laikyti, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo 2017 m. spalio 6 d. teismui pateiktas jau praleidus CPK 368 straipsnio 1 dalyje nurodytą trijų mėnesių terminą.
21. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo praleistas, laikytina nepagrįsta. Kita vertus, nenustačius, kad administratorius elgėsi nerūpestingai ar aplaidžiai, bei atsižvelgiant į tai, kad taikos sutarties sąlygų įvertinimui buvo reikalinga ne vien formaliai susipažinti su taikos sutartimi, bet ir Pakrovėjo įsigijimo bei atsiskaitymo už jį aplinkybėmis, būtų pagrindas terminą atnaujinti, jei jis ir būtų praleistas.
Dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos
22. Kaip minėta, šiuo atveju keliamas klausimas dėl CPK 42 straipsnio 2 dalies, numatančios, kad teismas nepriima atsakovo pripažinimo ieškinio ir netvirtina šalių taikos sutarties, jei šie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, taikymo klaidos.
23. Pagal sudarytą byloje taikos sutartį Pakrovėjas buvo pripažintas ieškovės nuosavybe, ko iš esmės ir buvo siekiama byloje pareikštu ieškiniu. Taigi, yra pagrindas išvadai, kad bylos baigtis dėl Pakrovėjo nuosavybės buvo nepalanki apeliantei, kuri taikos sutartimi faktiškai pripažino ieškovei nuosavybės teisę į jį. Tačiau tai savaime nelemia išvados, kad tvirtinant tokią taikos sutartį šiuo aspektu – dėl Pakrovėjo nuosavybės teisės - buvo padaryta aiški CPK 42 straipsnio 2 dalies taikymo klaida dėl to, kad esą buvo pažeisti apeliantės ar jos kreditorių interesai.
24. Iš esmės taikos sutartis yra šalių didesnių ar mažesnių kompromisų pasekmė. CPK 13 straipsnis įtvirtina šalių dispozityvumo principą, reiškiantį, kad kiekviena šalis turi teisę, laikydamasi CPK nuostatų, laisvai disponuoti jai priklausančiomis teisėmis. Taigi, kiekvienu atveju bylos šalys, prieš sudarydamos taikos sutartį, įsivertina (ar bent privalo įsivertinti) teisminę ginčo tęsimo perspektyvą bei galimų praradimų ir naudos santykį bylinėjantis iki galo ar ginčą baigiant taikiai ankstesnėje stadijoje. Tai, kad jos, sudarydamos taikos sutartį, atsisako kokių nors reikalavimų ar juos pripažįsta, dar nereiškia, kad visais atvejais tokio pobūdžio apsisprendimai yra ydingi ir pažeidžia viešąjį interesą. Pavyzdžiui, paaiškėjus, kad pareikšti ieškovo reikalavimai yra nepagrįsti (ar labai tikėtina, kad nepagrįsti), tolesnis bylinėjimasis gali būti įvertintas kaip neturintis perspektyvos ir generuojantis tik papildomas laiko bei lėšų sąnaudas. Tas pat pasakytina ir kitos šalies (atsakovo) atžvilgiu tuo atveju, jei iš bylos duomenų galima spręsti, jog ieškovo reikalavimas pagrįstas visiškai ar labai tikėtinai. Todėl pats faktas, jog buvo sudaryta, anot apeliantės, jai nepalanki taikos sutartis dėl Pakrovėjo pripažinimo ieškovės nuosavybe, savaime nelaikytina dėl to prieštaraujančia viešajam interesui. Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo bylos duomenis ir jų pagrindu skundžiamoje nutartyje nurodė motyvus, leidžiančius manyti, jog neatmestina, kad Pakrovėjo nuosavybės teisės atžvilgiu bylos baigtis ir be taikos sutarties galėjo būti iš esmės tokia pat nepalanki apeliantei kaip ir aptarta taikos sutartimi. Todėl ginčo dėl Pakrovėjo nuosavybės teisės nepalankios baigties aspektu, nepaisant apeliantės nurodomų aplinkybių apie Pakrovėjo įsigijimą, jo finansavimą, atsiskaitymą, registravimą ir pan., neįrodžius, kad taikos sutartimi ieškovei pripažinta Pakrovėjo nuosavybės teisė akivaizdžiai nebūtų pripažinta bylos tęsimo atveju, negalima daryti išvados, kad teismas patvirtino taikos sutartį, kuri aiškiai prieštarauja apeliantės kreditorių interesams. Tokios išvados nešalina apeliantės skundo nurodomos prielaidos apie galimą ieškovės nesąžiningumą ir būtent jos (o ne apeliantės) bei UAB „Vilniaus realty“ sandorių galimą fiktyvumą, nes procesas gali būti atnaujinamas tik dėl aiškios ir esminės teisės normos taikymo klaidos. Tačiau, kita vertus, pažymėtina, kad bet kuriuo atveju šiuo metu byla nėra nagrinėjama iš esmės, sprendžiamas tik klausimas, ar tvirtinant taikos sutartį (ne)buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, ir todėl šioje stadijoje neturi būti sprendžiama dėl ieškinio (ne)pagrįstumo iš esmės.
25. Nepaisant pirmiau paminėtų motyvų apie taikos sutarties tvirtinimo neprieštaravimą viešajam interesui dėl ja išspręsto Pakrovėjo nuosavybės teisių klausimo, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, lemiančiais imperatyvių teisės normų pažeidimo tvirtinant 2017 m. balandžio 7 d. taikos sutartį konstatavimą. Apeliantė pagrįstai nurodo, kad taikos sutartis buvo sudaroma ir patvirtinta nedalyvaujant UAB „Vilniaus realty“ – pirkėjui ieškovės atžvilgiu ir pardavėjai atsakovės atžvilgiu (šiame kontekste pastebėtina, kad LITEKO duomenimis šiai bendrovei po taikos sutarties sudarymo buvo iškelta bankroto byla, tačiau ji iš Juridinių asmenų registro nėra išregistruota ir šiuo metu). Apeliantė teigia, jog tokiu būdu pastarajai bendrovei buvo leista „išsisukti nuo atsakomybės“, be to, taikos sutartimi dar ir Kredito unijai „Centro taupomoji kasa“ buvo sudarytos galimybės prioritetine tvarka, pažeidžiant apeliantės kreditorių interesus, patenkinti savo reikalavimus, kitaip tariant, nurodo, kad šiais aspektais pažeistas ir viešasis interesas.
26. Šioje byloje šalimis buvo ieškovė, o atsakovais byloje buvo keturi asmenys – apeliantė, UAB “Vilniaus realty“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Kredito unija „Centro taupomoji kasa“. Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį ginčas gali būti išspręstas šalių taikos sutartimi, taigi, įstatymas numato, kad visos ginčo šalys turi išreikšti savo valią dėl jo baigimo taikiai ir konkrečių taikos sutarties sąlygų. Nagrinėjamu atveju taikos sutartis buvo sudaryta (ir patvirtinta) tik tarp ieškovės ir dviejų atsakovių (apeliantės ir Kredito unijos „Centro taupomoji kasa“), t.y. be kitų dviejų atsakovių valios išreiškimo. Todėl spręstina, kad teismas negalėjo tvirtinti tokios taikos sutarties, nes, pirmiausia, ja byloje kilęs ginčas, pažeidžiant šią teisės normą, visų šalių susitarimu apskritai nebuvo išspręstas. Antra, nors ieškinio pagrindinis tikslas buvo susigrąžinti Pakrovėją ir jis taikos sutartimi pasiektas, tačiau ieškinyje buvo, be kita ko, reiškiami reikalavimai ir dėl 2013 m. gegužės 27 d. pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos. Taigi, byloje aktualus ir atsakovų tarpusavio teisių bei pareigų klausimų išsprendimas. Taikos sutarties tvirtinimo metu jau buvo paduotas pareiškimas dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo, tokia byla jai iškelta po penkių dienų po taikos sutarties patvirtinimo. Turint galvoje šias aplinkybes, nors bankroto byla apeliantei dar ir nebuvo iškelta, teismas privalėjo patikrinti, ar taikos sutarties sąlygos, kurių pagrindu apeliantė, atsiskaičiusi su UAB “Vilniaus realty“ už pirkimo pardavimo sutartimi įsigytą Pakrovėją, praranda jį neatgaudama sumokėtų lėšų, nėra nukreiptos į apeliantės kreditorių interesų pažeidimą.
27. Dėl šios nutarties 25-26 punktuose nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tvirtinant 2017 m. balandžio 7 d. taikos sutartį buvo padaryta aiški teisės normos – CPK 42 straipsnio 2 dalies - taikymo klaida, o tai sudaro pagrindą proceso atnaujinimui (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Todėl šia dalimi atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės - prašymas dėl proceso atnaujinimo tenkinamas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 370 straipsnio 3 dalis). Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas po daugiau nei dviejų mėnesių nuo taikos sutarties patvirtinimo 2017 m. birželio 27 d. nutartimi ieškinį dėl kitų dviejų atsakovių (UAB “Vilniaus realty“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija) atžvilgiu paliko nenagrinėtą, todėl proceso atnaujinimas nesudaro kliūčių bylos nagrinėjimui visų atsakovų apimtimi.
28. Atskirajame skunde taip pat prašoma panaikinti 2017 m. balandžio 7 d. nutartį bei išspręsti bylą iš esmės – ieškovės patikslintą ieškinį apeliantės atžvilgiu atmesti. Tačiau šiuo atveju yra sprendžiamas klausimas tik dėl proceso (ne)atnaujinimo, o bylos nagrinėjimas iš esmės ir priimtų byloje procesinių sprendimų pakeitimas/panaikinimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva (CPK 370 straipsnio 4 dalis, 371 straipsnis), todėl ši atskirojo skundo dalis netenkinama.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 -338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-499-661/2017.