- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-01
- Bylos Nr.
- P-552-92-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01693-2012-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Atsakovas
- Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- R. K.
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-941/2014 pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovams Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja R. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2012 m. gegužės 24 d. įsakymą Nr. TE-157 ,,Dėl R. K. atleidimo“; 2) grąžinti pareiškėją, vidaus tarnybos majorę, į vidaus tarnybą – į Tarnybos Administravimo valdybos Teisės ir personalo skyriaus viršininkės pareigas; 3) priteisti iš Tarnybos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 25 d. sprendimu patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino Tarnybos direktoriaus 2012 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. TE-157 1 punktą, kuriuo pareiškėja atleista iš vidaus tarnybos; grąžino pareiškėją, vidaus tarnybos majorę, į vidaus tarnybą – į Tarnybos Administravimo valdybos Teisės ir personalo skyriaus viršininkės pareigas; priteisė iš Tarnybos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos įskaitytinai (2013 m. spalio 25 d.) 85 861,90 Lt ir nuo 2013 m. spalio 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos vidutinį darbo dienos užmokestį po 240,51 Lt, skaičiuojant už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei.
Šalies argumentai
Atsakovai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Pareiškėja R. K. atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą, o atsakovų Tarnybos ir Ministerijos apeliacinius skundus atmetė.
Teisėjų kolegija vadovavosi Statuto 53 straipsnio 1 dalies (2008 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. X-1705 redakcija) 7 punktu, 2 straipsnio 7 dalimi (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija), pabrėžė, kad ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos paminėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai prieštarauja visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms bei visuomenės teisėtiems lūkesčiams, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą, sprendžiant ginčą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Pareigūno vardo pažeminimas nustatytinas vertinant įrodymus pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įrodymų įvertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu teismo įsitikinimu.
Teisėjų kolegija nustatė, kad šiuo atveju konstatuojant pareigūno vardo pažeminimą esminė aplinkybė yra pareiškėjos nurodymas A. R. parengti atsakymą, jame nurodant tikrovės neatitinkančius faktus. Pareiškėja neigė davusi tokį nurodymą. Tarnybinio patikrinimo metu ši aplinkybė nustatyta remiantis A. R. paaiškinimais. Nagrinėjant bylą teisme, nustatyta, kad Tarnybos direktoriaus V. G. 2011 m. rugsėjo 14 d. rezoliucija A. R. pavesta parengti atsakymą į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. rugsėjo 9 d. raštą Nr. 10-10-S-15820, Tarnyboje gautą 2011 m. rugsėjo 14 dieną. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad nėra duomenų, jog pareiškėja kontroliavo ar darė įtaką atsakymo turiniui ir jo rengimo terminui. Tik 2011 m. lapkričio 14 d. elektroniniu paštu A. R. pareiškėjai atsiųstas Tarnybos 2011 m. lapkričio 14 d. rašto Nr. 25/4-4-1- ,,Dėl informacijos pateikimo“ projektas, pasirašančiu asmeniu nurodant direktorių V. G., o rengėju – A. R., yra objektyvus įrodymas, kad A. R. būtent šią dieną kreipėsi į pareiškėją. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Tarnybos Administravimo valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. rašto Nr. 25/4-4-1-12880 ,,Dėl informacijos pateikimo“, kurį pasirašė pareiškėja, kaip šio struktūrinio padalinio viršininkė, rengėjas – A. R., turinys nesiskyrė nuo projekto. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog dar Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimtoje 2013 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-650/2013 atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, gavusi A. R. atsakymo į 2011 m. rugsėjo 9 d. raštą projektą, jį pakoregavo ir pakeitė tik tiek, jog jį perkėlė ant Tarnybos Administravimo valdybos blanko ir pati jį pasirašė, tačiau turinio prasmė iš esmės liko nepakeista. Pareiškėja turėjo teisę pasirašyti tokį raštą (Reglamento 121 p., Pareiškėjos pareigybės aprašymo 7.9 p.). Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, kad iš Tarnybinio patikrinimo išvados (toliau – ir Išvada) neaišku, kodėl (dėl kokių motyvų) pareiškėja galbūt siekė nuslėpti asmenį, vairavusį automobilį – V. G.. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad kaltinimai negali būti grindžiami prielaidomis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad abejonių dėl pareikšto kaltinimo nepavyko pašalinti ir pirmosios instancijos teismui, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A662-650/2013 nurodymus, siekiant objektyviai bei nuodugniai ištirti bylos aplinkybes, kaip liudytojus apklausus V. G., V. G., V. G. ir A. R., kurių parodymų svarba akcentuota paminėtoje nutartyje. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad taip, kaip pažeidimai suformuluoti Išvadoje, neleidžia konstatuoti buvus pagrindą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos savo poelgiu pažeminus pareigūno vardą (Statuto 53 str. 1 d. 7 p.), todėl skundžiamo įsakymo 1 punktas yra nepagrįstas.
III.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauti atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (t. V, b. l. 1-5) ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (t. V, b. l. 91-97) prašymai dėl proceso atnaujinimo.
Abu atsakovai savo prašymuose nurodo tuos pačius proceso atnaujinimo pagrindus ir savo prašymus grindžia panašiais motyvais. Visų pirma, atsakovų manymu, procesas šioje byloje atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Ministerija nurodo, kad teismas nemotyvavo nutartyje prieitos išvados, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja kontroliavo ar darė įtaką atsakymo turiniui ir jo rengimo terminui, nevertino, kad iš Išvados aiškiai matyti, jog tokie duomenys yra nustatyti A. R. paaiškinimais, atsakymo rengimo-atsakymo projekto siuntinėjimo el. paštu duomenimis, R. K. pasirašytu ir išsiųstu raštu kelių policijai, kuriame buvo jai žinoma tikrovės neatitinkanti informacija, pareiškėjos paaiškinimai dėl jos veiksmų. Tarnyba pabrėžia, kad ginčui reikšmingi argumentai buvo grindžiami konkrečiais faktiniais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, tačiau teismas nei į vieną iš jų neatsakė, o tik pakartojo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo išvadas. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad teismas nemotyvavo, kodėl neteisėtų veiksmų atlikimo motyvų nenustatymas kliudo konstatuoti pareigūno veiksmuose pažeidimą ir patvirtinti kaltinimą, taip pat nemotyvavo nutartyje prieitos išvados, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėja kontroliavo ar darė įtaką atsakymo turiniui ir jo rengimo terminui. Atsakovo teigimu, iš Išvados aiškiai matyti, jog tokie duomenys yra nustatyti A. R. paaiškinimais, esama byloje rengimo-atsakymo projekto siuntinėjimo el. paštu duomenimis, pačios R. K. pasirašytu ir išsiųstu raštu kelių policijai, kuriame buvo jai žinoma tikrovės neatitinkanti informacija, pačios pareiškėjos paaiškinimai. Tarnyba atkreipia dėmesį į Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-1531-119/2013, kuriame A. R. parodymai įvertinti kaip nuoseklūs ir teisingi.
Atsakovų manymu, procesas šioje byloje atnaujintinas ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Tarnyba vadovaujasi ABTĮ 58 straipsnio 4 dalimi, nurodo, kad 2014 m. balandžio 8 d. (iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdžio, vykusio 2014 m. balandžio 30 d.) raštu Nr. 25/8-4-7582 kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydama sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol įsiteisės galutinis teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje, ir pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepasisakė dėl minėto nuosprendžio įtakos nagrinėjamoje administracinėje byloje. Ministerija atkreipia dėmesį, kad Tarnyba 2014 m. birželio 2 d. raštu Nr. 25/8-5-11395, dar iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarties priėmimo, pateikė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. įsiteisėjusį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014, tačiau teismas dėl šio nuosprendžio įtakos nagrinėjamoje administracinėje byloje nepasisakė (ABTĮ 58 str. 4 d.). Minėtame nuosprendyje R. K. dėl išvadoje ir papildomai ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytų veiksmų ir reikšmingų aplinkybių buvo pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimas) ir 300 straipsnyje (dokumento suklastojimas) ir jos veiksmai buvo įvertinti kaip diskredituojantys pareigūno vardą. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad tai, jog prejudicinę reikmę baudžiamojoje byloje turi nuosprendis, kuriuo įrodytais pripažinti tie patys esminiai faktai bei pareiškėjo veiksmai, kurie konstatuoti ir tarnybinio patikrinimo išvadoje, dėl kurių pareigūnas atleistas iš vidaus tarnybos, nurodyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-140/2011.
Atsakovų manymu, procesas šioje byloje atnaujintinas ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 9 d. nutartyje nurodė, jog taip, kaip pažeidimai suformuluoti Išvadoje, neleidžia konstatuoti buvus pagrindą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos savo poelgiu pažeminus pareigūno vardą. Atsakovai pažymi, kad išvadoje buvo suformuluota, jog pareiškėja pažemino pareigūno vardą. Analogiški kaltinimai pareiškėjai buvo nurodyti ir 2012 m. balandžio 4 d. pranešime dėl tarnybinio nusižengimo. Atsakovai nurodo, kad pareigūno veiksmai, padedant išvengti administracinės atsakomybės kitam pareigūnui už padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, padaryti pateikiant kelių policijai žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie tuo pačiu vertintini ir kaip nusikaltimas, taip pat pareigūno veiksmai, duodant pavaldiniams neteisėtus nurodymus, įrašant į dokumentą žinomai melagingas žinias ir jas patvirtinant savo parašu, pagal teismų praktiką vertinami kaip pareigūno vardo pažeminimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-1746/2008, 2008 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1754/2008, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-140/2011). Tarnyba papildomai atkreipia dėmesį, kad teismas, manydamas, jog pareiškėjos veiksmuose yra ne pareigūno vardo pažeminimo, o kito pažeidimo požymiai, nenurodė jų vertinimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju sprendžiami atsakovų pateikti prašymai atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A143-941/2014.
Vertindama pateiktus atsakovų prašymus teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Šioje teisės normoje vartojama įsiteisėjusio teismo baigiamojo akto (teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties) sąvoka reiškia, kad šalių ginčas išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, t. y. minėtas teismo baigiamasis aktas įgyja res judicata galią. Procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, gali būti atnaujintas tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.
Ši pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus šiuo klausimu. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamomis aplinkybėms (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu v. Rumunija, 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina, 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko v. Rusija, 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov v. Rusija).
Nagrinėjamu atveju atsakovų pateikti prašymai dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A143-941/2014 yra pateikti ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytu terminu, todėl yra nagrinėtini iš esmės. Atsakovai prašymus grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais, todėl dėl šių pagrindų buvimo pasisakytina atskirai.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu
Kiek tai susiję su proceso atnaujinimu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog įvardinta nuostata numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
Nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas sietinas su tuo, kad Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatą, ne kartą yra konstatavęs, kad šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009). Be to, pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir galimas motyvavimo pareigos nesilaikymas turi būti analizuojamas konkrečių bylos aplinkybių kontekste.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju iš atsakovų prašymų matyti, kad jie prašymą atnaujinti procesą šiuo pagrindu iš esmės sieja su tuo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nėra nurodyta argumentų, kurie pagrįstų, kodėl neteisėtų veiksmų atlikimo motyvų nenustatymas kliudo konstatuoti pareigūno veiksmuose pažeidimą ir patvirtinti kaltinimą, taip pat pagrįstų nutartyje prieitą išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėja kontroliavo ar darė įtaką atsakymo turiniui ir jo rengimo terminui.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, sprendžia, kad šiuo atveju nurodyti argumentai nesudaro pagrindo atnaujinti proceso administracinėje byloje nurodytu pagrindu.
Visų pirma pažymėtina, jog, įvertinus bylos medžiagą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A143-941/2014, motyvus, matyti, jog ši nutartis yra tinkamai motyvuota, ji iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.), t. y. teismas, priimdamas sprendimą palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, tokį savo sprendimą pagrindė tiek galiojančiu teisiniu reguliavimu, tiek byloje esančiais faktiniais duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama administracinė byla jau kartą buvo nagrinėta Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, kuriame apeliacinės instancijos teisėjų kolegija 2013 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-650/2013 pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo teismas pareiškėjos R. K. skundą atmetė, panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Aptariamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas konkrečiai nurodė, kokie įrodymai tirtini ir vertintini iš naujo administracinę bylą dar kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A143-941/2014, kurioje pateikti atsakovų prašymai atnaujinti procesą, matyti, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus, sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir konstatavo, jog byloje esantys įrodymai teismo įvertinti teisingai, šiuo klausimu padarytos išvados yra pagrįstos, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia šių išvadų.
Teisėjų kolegija pastebi, jog netinkamų motyvų (atsakovų vertinimu) buvimas negali būti tapatinamas ar prilyginamas motyvų nebuvimui. Be to, atsakovų pateikti nauji argumentai, nesutikimas su teismo motyvais iš esmės patys savaime rodo, kad teismo nutartis yra motyvuota, tik atsakovams teismo išdėstyti motyvai yra nepriimtini ar nepakankami.
Atsižvelgus į nurodytus argumentus spręstina, jog šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą arba ją akivaizdžiai netinkamai taikė. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. P756-153/2009, P502-119/2009).
Be to, įstatymų leidėjas šio proceso atnaujinimo pagrindo taikymui numatė ir kitas būtinas sąlygas: akivaizdžiai netinkamai turi būti taikyta materialinės teisės norma; toks netinkamas taikymas galėjo turėti tiesioginės įtakos teismo sprendimo priėmimui.
Prašydami procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atsakovai iš esmės argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. įsiteisėjusį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014, t.y. netaikė ar netinkamai taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų nesutikimas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytos procesinės teisės normos taikymu negali būti laikomas esminiu materialinės teisės normų pažeidimu pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo prasmę. Minėta ABTĮ 58 straipsnio 4 dalis yra skirta apibrėžti administracinių bylų teisenos taisykles, susijusias su įrodymų vertinimu administracinėje byloje. Ši teisės norma neapibrėžia administracinių teisinių santykių subjektų teisių ir pareigų, todėl negali būti laikoma materialine teisės norma.
Pažymėtina ir tai, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti grindžiamas bylos proceso šalies siekiu, kad būtų iš naujo atliktas įrodymų vertinimas. Iš pateiktų atsakovų prašymų galima spręsti, jog jie, nurodydami minėtą procedūrinio pobūdžio pažeidimą, siekia, kad būtų dar kartą ištirti ir įvertinti įrodymai ir priimtas prašymą padavusiems proceso dalyviams palankus sprendimas, tačiau įstatyme tokia galimybė (pagrindas) atnaujinti procesą administracinėje byloje nenumatyta. Taigi šiuo atveju atsakovų teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti ABTĮ 58 straipsnio 4 dalį jų norimu būdu, negali pagrįsti padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio turėti įtakos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimui. Todėl procesas negali būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis matyti, jog Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra gautas R. K. kasacinis skundas dėl atsakovų nurodomo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014, taigi egzistuoja tikimybė, kad šiame nuosprendyje nurodytų R. K. veiksmų teisinis vertinimas gali būti pakeistas.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
Kiek tai susiję su proceso atnaujinimu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog įvardinta nuostata numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Šis pagrindas gali būti iš dalies siejamas su nuostata, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.).
Pabrėžtina, jog atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011). Taigi tik tuo atveju, jeigu, esant iš esmės vienodoms faktinėms aplinkybėms, nėra užtikrinamas vienodas teisės normos taikymas ir aiškinimas, atsiranda pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Priešingas aiškinimas nebūtų suderinamas ne tik su proceso atnaujinimo administracinėje byloje instituto tikslais, bet ir prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams, teisinės valstybės principui.
Nagrinėjamu atveju atsakovai proceso atnaujinimą šiuo pagrindu iš esmės sieja su byloje, kurioje siekiama atnaujinti procesą, pateiktų aiškinimų prieštaravimu su prašymuose nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktais pareigūno veiksmų kaip pareigūno vardo pažeminimo vertinimais.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas teismų nutartis bei atsakovų argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nurodyti argumentai nesudaro pagrindo atnaujinti procesą nurodytu pagrindu.
Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas kiekvienu atveju taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste – taip teismas elgėsi ir nagrinėjamu atveju vertindamas byloje esančius įrodymus dėl pagrindo konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą, kuris suponavo pareiškėjos atleidimą iš vidaus tarnybos. Šioje byloje teismas nėra kitaip apibrėžęs pareigūno vardo pažeminimo sąvokos, tik konstatavęs, jog byloje pateiktų duomenų nepakanka taip kvalifikuoti pareiškėjos veiksmus. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovų prašymuose išdėstyti argumentai iš esmės yra susiję su jiems nepalankių faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimu. Pažymėtina, jog ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl prašyme nurodyti argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas proceso atnaujinimo klausimą, iš naujo nevertina pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, iš naujo nenagrinėja bylos iš esmės, tik patikrina, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnyje konkrečiai įvardytais pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-104/2012). Byloje esančių įrodymų tinkamo vertinimo klausimas nėra prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva, nes įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu. Atsakovų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu negali būti pagrindu atnaujinti procesą, nes tai prieštarautų proceso atnaujinimo instituto tikslams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822-151/2013).
Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovų prašymuose nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai, į kuriuos, jų manymu, turėjo atsižvelgti apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos veiksmus pareigūno vardo pažeminimo kontekste, nebuvo minimi atsakovų apeliaciniuose skunduose. Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovai nepateikė įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra, prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovų prašymai dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktų pagrindais yra nepagrįsti, todėl procesas administracinėje byloje Nr. A143-941/2014 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymų atnaujinti procesą netenkinti.
Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A143-941/2014 pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovams Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Nutartis neskundžiama.