Šiaulių apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovui UAB „Šiaulių vandenys“ iš atsakovo UAB „TDL Oda“ 10 928,92 Lt skolos už pašalintas nuotekas, 134,92 Lt už atliktus nuotekų laboratorinius tyrimus, 60,17 Lt delspinigių, iš viso: 11 124,01 Lt ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 11 124,01 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. balandžio 26 d. iki sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė ieškovui UAB „Šiaulių vandenys“ iš atsakovo UAB „TDL Oda“ 334,00 Lt žyminio mokesčio ir 225,90 Lt už advokato paslaugas iš viso: 559,90 Lt. Priteisė iš UAB „TDL Oda“ 21,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Likusioje dalyje ieškovo ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimas pradėtas 2011-04-26, todėl jis nagrinėtinas taikant ne 2011-06-21 CPK pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, kurios įsigaliojo nuo 2011-10-01 su atskiromis išimtimis, o iki minėto pakeitimo galiojusias šio kodekso nuostatas. Pripažino, kad ginčo šalių 2010-09-16 sudaryta „Nuotekų šalinimo sutartis“ laikytina viešąja sutartimi. Nurodė, kad Valstybė kontroliuoja viešąsias sutartis ir nustatydama viešųjų sutarčių turinio reikalavimą: laikantis nediskriminavimo ir vienodų sąlygų tos pačios kategorijos vartotojams nustatymo principų, viešosios sutartys yra sudaromos pagal standartizuotas sąlygas. Nurodė, kad valdžios institucijų parengtų imperatyvių standartinių taisyklių pavyzdžiu laikytinos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintos viešosios vandens tiekimo sutarties standartinės sąlygos, pagal kurių 2 punktą nustatyta, kad: „Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinės sąlygos privalomos viešiesiems vandens tiekėjams, veikiantiems tiek viešojo vandens tiekimo teritorijose, tiek viešojo vandens tiekimo teritorijoms nepriskirtose teritorijose ir jų abonentams (vartotojams).“ Šios sąlygos taip pat taikomos ir kitų (neviešųjų) vandens tiekėjų sudaromose vandens tie­kimo sutartyse. Tais atvejais, kai standartinės viešųjų sutarčių sąlygos valstybės institucijos buvo tik aprobuotos, o ne parengtos, joms taikomi ir CK 6.185 - 6.186 straipsniai, nustatantys teisminę standartinės sutarties turinio kontrolę. Todėl teismas analizavo ir ginčo šalių 2010-09-16 sudarytos viešosios sutarties dėl „Nuotekų tvarkymo nuostatas“. Nurodė, kad dėl viešo sutarties pobūdžio ir prezumpcijos, jog prisijungianti šalis yra silpnesnioji sutartinių santykių dalyvė, sutarties pažeidimo, nevykdymo ar atsisakymo sudaryti sutartį atvejais įrodinėjimo našta perkeliama ant paslaugas teikiančio ar prekes parduodančio asmens pečių. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas jau nuo 2004-03-24 pradėjo po rekonstrukcijos įvesti į eksploataciją nuotekų valymo įrenginius, kurie daug geriau išvalo jose esančius teršalus, tačiau jis neteikė jokios informacijos atsakovui dėl galimybės peržiūrėti šalių sudarytą „Nuotekų tvarkymo sutartį“. Konstatavo, kad viešosios sutarties atveju, jeigu viena šalis neatlieka informavimo pareigos, pasikeitus aplinkybėms (CK 6.204 str.), ji nėra laikoma sąžininga ir turi prisiimti visus neigiamus tokio kitos šalies ignoravimo padarinius, nors kita šalis tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ir jos jai tapo žinomos jau po sutarties sudarymo. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu, priimtu, administracinėje byloje Nr. I-214-513/2010, ir Lietuvos Vyriausiasis administracinio teismo nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-858-888/2011, nurodydamas, kad jose buvo sprendžiamas panašaus teisinio santykio ginčas dėl administracinio akto dalies teisėtumo. Nurodė, kad 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad teisingumo ir teisinės valstybės principai yra universalūs konstituciniai principai, todėl visos valstybės institucijos turi veikti remdamasi ir vadovaudamasi teise, taip pat turi būti užtikrintos asmens teisės ir laisvės, paisoma prigimtinio teisingumo. Todėl, teismas remdamasis aukščiau nurodytais argumentais ir CPK 3 str. 4 d. nuostata atmetė ieškovo atstovės argumentus, kad norint pripažinti negaliojančiais Šiaulių miesto Valdybos 1996-03-18 sprendimu Nr. 94 patvirtintą Instrukciją ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009-12-17 sprendimą Nr. T-369 dėl ieškovo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo, buvo būtina kreiptis į administracinį teismą. Pažymėjo, kad poreikis kreiptis į administracinį teismą gali kilti tuomet, jeigu teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, nustato, jog jam kyla abejonių dėl norminio akto, nepriklausančio Konstitucinio Teismo kompetencijai, sutikimo su įstatymais ar Vyriausybės norminiu aktu. Įstatymų leidėjas šiuo atveju suteikia bylą nagrinėjančiam teismui galimybę pasirinkti. Nurodė, kad teismas turi visišką laisvę pasirinkti vieną iš galimybių ir nėra saistomas jokių įpareigojimų. Todėl teismas, atsižvelgdamas į VKEKK 2012-03-15 nutarimu Nr. O3-49 patvirtintas ieškovui geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, sumažino jo reikalavimą atsakovui. Nurodė, kad pastarosios kainos ieškovui yra nustatytos trejų metų laikotarpiui. Remdamasis atsakovo atliktu ieškovo pateiktų PVM sąskaitose faktūrose nurodytu duomenų perskaičiavimu, teismas pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą atsakovui tik iš dalies. Pažymėjo, kad VKEKK papildomoje išvadoje nurodė, jog tvirtinant ieškovui nuotekų tvarkymo kainas dar 2009-11-27 nutarimu Nr. O3-225 jos sumažėjo 11 centų. Teismas pripažino, kad nors tarp šalių nekilo ikiteisminio ginčo dėl sutarties projekto, o po jos pasirašymo sutarties sąlygos irgi nesikeitė, tačiau aiškinant sutarties sąlygas gali būti taikomos CK 6. 193 str. 4 d. nuostatos. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas taikyti šalių sudarytos sutarties 6.6 p. nuostatas dėl naujų teisės aktų įtakos šalių ginčo santykiams. Nurodė, kad tik nuo 2011-08-10 įsigaliojo Nuotekų valymo kainos už padidėjusią specifinę taršą skaičiavimo aprašas. Kadangi įstatymų leidėjas nenustatė, kad teisės aktas neturi grįžtamosios galios, todėl remiantis specialiosios teisės normos prigimtimi nėra draudžiama nustatyti, jog naujas viešosios teisės aktas taikomas ir santykiams, susiklosčiusiems prieš priimant šį aktą. Toks aiškinimas atitinka ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kurios skirtos reguliuoti ginčo šalių santykiams. Pažymėjo, kad nors ginčo atveju nekilo šalių 2010-09-16 sudarytos sutarties sąlygų keitimo būtinybė, tačiau teismas jau yra nurodęs, kad bylos nagrinėjimo metu jau yra pakeistos teisės aktų nuostatos dėl ieškovo nuotekų tvarkymo paslaugų kainų dydžių, todėl pripažino, jog egzistuoja ir teisinis pagrindas peržiūrėti ieškovo prašomos priteisti skolos dydį. Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną nuo nesumokėtos sumos taip pat yra iš dalies pagrįstas, todėl tenkina dalinai. Pažymėjo, kad ieškovas pateikė atsakovui apmokėjimui dvi PVM sąskaitas faktūras, tačiau delspinigių pažymose iš šių sąskaitų tėra nurodyta tik viena, todėl atsižvelgdamas į iš dalies patenkintą ieškovo reikalavimo dydį pagal PVM sąskaitą faktūrą FSRF Nr. 090651 ir atlikęs skolos perskaičiavimą tenkina iš dalies reikalavimą dėl delspinigių priteisimo pagal šią sąskaitą, dėl to ieškovui priteisė iš atsakovo 60,17 Lt delspinigių. Kadangi atsakovas praleido prievolės įvykdymo terminą, todėl laikomas pažeidusiu prievolę (CK 6.63 str. 1 d. 2 p.). Teismas nustatė, kad ieškovas, be 2011-02-28 delspinigių pažymos Nr. DELR 096369, nepateikė teismui į bylą duomenų, pagal kokias sąskaitas ir už kokias paslaugas yra apskaičiuota prašoma priteisti 144,77 Lt delspinigių suma, todėl šį jo reikalavimą atmetė. Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas atsakovui priteisti skolą yra iš dalies teisėtas ir pagrįstas. Dėl šios priežasties ieškovui iš atsakovo priteisė ne tik 10 928,92 Lt skolą su delspinigiais, bet ir 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A858-888/2011, pažeidė CPK 3 str. 4 d., pagal kurią norminis administracinis aktas ar jo dalis laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kuria oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl tokio norminio akto ar jo dalies pripažinimo neteisėtu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ginčijamos PVM sąskaitos faktūros pateiktos už 2011 metų vasario bei kovo mėnesius. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į ieškovo reikalavimą taikyti ginčo metu galiojusius teisės aktus, nes dėl jų nebuvo kreiptasi į administracinį teismą dėl jų teisėtumo, kaip tai numatyta CPK 3 str. 4 d., todėl jie turėjo būti taikomi pilna apimtimi. Vadovaujantis CPK 3 str. 4 d., teismas, nustatęs, kad teisės aktas ar jo dalis gali prieštarauti įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui, turėjo sustabdyti bylą ir kreiptis į administracinį teismą. Tačiau teismas taip nepasielgė, negana to, teismas nenurodė, koks teisės aktas ar kokia jo dalis prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Tik administraciniam teismui nustačius, jog norminis teisės aktas ar jo dalis prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, teismas gali juo nesivadovauti, todėl teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo vadovautis tuo metu galiojusiu 2009 m. gruodžio 17 d. Šiaulių miesto tarybos sprendimu, kuriuo buvo nustatytos nuotekų tvarkymo kainos, o ne VKEKK 2012-03-15 nutarimu. Šiuo nutarimu kainos buvo tik suderintos, bet nebuvo patvirtintos.

7. Teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė – teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, todėl teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo (CK 1.7 str.). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi 2011-07-29 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) nutarimu Nr. 03-217 patvirtintu Nuotekų valymo kainos už padidėjusią ir specifinę taršą skaičiavimo tvarkos aprašu bei VKEKK 2012-03-15 nutarimu, kuriuo buvo suderintos kainos, taip pažeisdamas CK 1.7 str. nuostatas, neatsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2009). Ieškovas nuostolius skaičiavo susidariusius 2011 metų vasario ir kovo mėnesiais, o Aprašas, kaip ir nurodo VKEKK savo 2012-01-20 rašte Nr. R2-194 „...tai yra nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. vandens tiekėjams perskaičiuojant tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainas...“.

8. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi tik atsakovo pateiktais įrodymais ir visiškai nesivadovavo ieškovo pateiktais įrodymais. Teismas visiškai nevertino ieškovo pateiktų dokumentų dėl 2011-06-27 rekonstrukcijos darbų užbaigimo, dėl to padarė neteisingą išvadą, kad ieškovas jau nuo 2004-03-24 pradėjo po rekonstrukcijos įvesti į eksploataciją nuotekų valymo įrenginius, kurie daug geriau išvalo jose esančius teršalus, visiškai neatsižvelgė į tai, kad ginčijamu laikotarpiu ieškovo nuotekų valymo įrenginiuose vyko rekonstrukcijos darbai ir jie veikė nepilnu pajėgumu. Teismas visiškai nevertino ieškovo pateikto 2012-04-13 Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos rašto Nr. 48 ir prie jo pridedamo VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto vandentvarkos katedros 2012-04-11 rašto Nr. 12-12. Šiuo raštu paneigiami eksperto A. B. M. paaiškinimai ir atsakymai į klausimus, pateiktus 2011 m. spalio 7 d. Tai pat nevertino ir ieškovo pateikto VKEKK 2012-03-02 rašto Nr. R2-529, kuriame aiškiai nurodyta, kad abonentas moka už padidėjusios ir specifinės taršos nuotekų tvarkymą pagal faktinį užterštumą, jei galima ji nustatyti, ir abonentas įrengia ir savo lėšomis eksploatuoja įrenginius, reikalingus faktinio nuotekų užterštumo nustatymui. Teismas, nors ir žinodamas, kad atsakovas savo lėšomis neturi įsirengęs ir neeksploatuoja įrenginių, reikalingų faktinio nuotekų užterštumo nustatymui, padarė išvadą, kad ieškovas turi atsakovui už padidėjusios ir specifinės taršos nuotekų tvarkymą paskaičiuoti pagal faktinį užterštumą, o ne pagal sutartyje deklaruotas taršas, kaip buvo daroma daugelį metų.

9. Teismas netinkamai aiškino ir taikė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų nustatymą reglamentuojančius teisės aktus ir netinkamai aiškino šalių sudarytos sutarties sąlygas, dėl to nepagrįstai sumažino prašomą priteisti skolą už nuotekų tvarkymą, t. y. teismas nepasisakydamas, neargumentuodamas, kaip turi būti skaičiuojama nuotekų tvarkymo kaina, sumažino ją apie 50 procentų, nuo 21 747,12 Lt iki 10 928,92 Lt.

10. Įstatymo nustatyta tvarka, 2009 m. gruodžio 17 d. Šiaulių miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys” geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo” patvirtino geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų kainas. Šio sprendimo 2 p. nustatyta, kad patvirtintos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainos nustatomos iki 2011 m. gruodžio 31d.Vadovaujantis šiuo sprendimu, matyti, kad nuotekų tvarkymo kaina nustatyta 1.2.2 p., kai teršalų kiekis nuotekose neviršija leistinų koncentracijų, - BDS7 iki 287,5 mg O2/l - 2,58 Lt/m3; kai nuotekų užterštumas viršija BDS7 iki 287,5 mg O2/l, abonentams nuotekų tvarkymo tarifas didinamas po 0,10 Lt už 1 kubinį metrą nuotekų užterštumui padidėjus pagal BDS7 už kiekvienus papildomus 57,5 mg O2/l. Iš to seka, kad bazinė tarša buvo nustatyta tik BDS7. Todėl bet kokie atsakovo teiginiai, kad bazinė tarša turėjo būti nustatyta ir kitoms teršiančioms medžiagoms, kurios šiuo metu jau yra įtrauktos į bazinę taršą, yra netinkamas ir prieštarauja galiojusiai kainos nustatymo metodikai.

11. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi tik atsakovo pateiktais paskaičiavimais, neatsižvelgdamas į tai, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu pateikė keturis skirtingus paskaičiavimus. Anot atsakovo, ieškovas išrašydamas PVM sąskaitas faktūras turėtų atlikti skaičiavimus. Teismas, nemotyvuodamas kodėl, pasirinko vieną iš atsakovo pateiktų skaičiavimų. Pažymėjo, kad visi bylos nagrinėjimo metu pateikti atsakovo skaičiavimai yra skirtingi, skiriasi galutinės sumos. Pvz., pagal pateiktą pirmą PVM sąskaitos faktūros Nr. FRSF090651 2011-02-28 paskaičiavimą, mokėtina suma sudaro – 20 624,70 Lt, pagal antrą paskaičiavimą – 16 947,77 Lt, pagal trečią –18 373,74 Lt, o pagal paskutinįjį –16 982,71 Lt. Taip pat skiriasi ir teršiančių medžiagų koncentracijų nustatyti vidurkiai, tačiau teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi tik ketvirtu pateiktu paskaičiavimu ir nepagrįstai sumažino ieškovo prašomą priteisti sumą. Atsakovas, skaičiuodamas kainą, tik dalinai vadovavosi 2009-12-17 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-369, pagal kurį nuotekų tvarkymo kaina 2,58 Lt/m3 nustatyta, tik esant bazinei taršai BDS7 - 287,5 mg O2/l. Tuo tarpu atsakovo atliktuose paskaičiavimuose pakeista bazinė tarša. Atsakovas, nustatydamas bazinę taršą, ne tik nesivadovavo tuo metu galiojusiu teisės aktu (2009- 12 -17 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-369), bet taip pat nesivadovavo ir šiuo metu galiojančiu teisės aktu (2011 m. liepos 29 d. VKEKK nutarimu Nr. 03-217 patvirtintu Nuotekų valymo kainos už padidėjusią ir specifinę taršą skaičiavimo tvarkos aprašo 4 p., kuriame nustatytos „Bazinės taršos elementų koncentracijos: BDS7 - 350 mg/l, SM - 350 mg/l, N – 50 mg/l, P - 10 mg/l. Atsakovo pateiktame paskaičiavime nurodytos šios bazinės taršos elementų koncentracijos: BDS7 - 1142 mg/l, SM - nenurodyta, N - 196 mg/l, P - 44 mg/l. Tai prieštarauja bet kokiems, aukščiau nurodytiems, teisės aktams, todėl teismas negalėjo vadovautis šiuo paskaičiavimu.

12. Atsakovas netinkamai nustatė faktines taršas. Pagal susiklosčiusius sutarties šalių bendradarbiavimo santykius, abonentui sutarties 5.2.8 p. deklaravus teršiančių medžiagų koncentracijas, ir jų neviršijus, jis mokėdavo pagal šiame punkte deklaruotas taršas. Tuo tarpu savavališkai jam atliekant paskaičiavimus, jis pateikia taršų vidurkius, kuriuos gauna pagal už mokamąjį mėnesį atliktų laboratorinių tyrimų vidurkį. Toks skaičiavimas yra netikslus ir negali būti naudojamas, nes nei sutartyje nėra nurodyta, kokiu būdu ir kaip turi būti skaičiuojama faktinė tarša, nei šalių ilgamečiame bendradarbiavime nebuvo aptartos tokios sąlygos. Priešingai, atsakovas naudojasi ieškovo teikiama paslauga daugelį metų ir niekuomet nebuvo kilusių problemų dėl taršų kiekio nustatymo pagal sutarties 5.2.8 p. nurodytų taršų kiekius. Pažymi, kad ieškovui su atsakovu 2012 m. liepos 16 d. sudarius naują Geriamojo vandens tiekimo ir gamybinių nuotekų tvarkymo sutartį Nr. J81215, šalys 27 p. aptarė, kaip yra nustatoma faktinė tarša. Todėl tik sutartyje aptarus nuotekų mėginių paėmimo tvarką, apmokėjimą už automatinį nuotekų mėginių semtuvą bei kitas reikalingas sąlygas faktiniam nuotekų užterštumui nustatyti šalys sutarė, kad už nuotekų tvarkymą bus atsiskaitoma pagal nustatytas faktines taršas. Prieš tai galiojusioje, ginčijamoje sutartyje, visos šios sąlygos nebuvo aptartos, o pagal daugiametį šalių bendradarbiavimą buvo mokama pagal faktiškai išleistas nuotekas bei sutartyje deklaruotas teršiančių medžiagų koncentracijas.