- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-22
- Bylos Nr.
- 2A-380-883/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-02823-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Irena Stasiūnienė, Rasa Bartašienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „TDL oda“
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „TDL oda“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5-841/2016 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „TDL oda“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau–UAB) „Šiaulių vandenys“, kreipėsi į teismą ieškiniu, kurį patikslino, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „TDL oda“ 39 208,17 Lt (11 355,47 Eur) skolą, 1 299,74 Lt (376,43 Eur) delspinigių, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė UAB „Šiaulių vandenys“ nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 16 d. buvo sudaryta „Nuotekų tvarkymo sutartis“ Nr. J81215. Pagal „Nuotekų tvarkymo sutarties“ 3.2 p. atsakovė UAB „TDL oda“ įsipareigojo pateiktas sąskaitas apmokėti per 20 dienų, tačiau šio sutarties punkto nevykdė: nesilaikė sutartyse nustatytų sąskaitų apmokėjimo terminų, už paslaugas mokėjo dalimis, ėmė ginčyti ieškovės apskaičiuotas kainas. Ieškovė pažymėjo, kad visos suteiktų paslaugų kainos buvo apskaičiuotos remiantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovei UAB „Šiaulių vandenys“ iš atsakovės UAB „TDL oda“ 11 355,47 Eur skolą, 376,43 Eur delspinigių ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 11 731,90 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2011-04-26 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovei iš atsakovės 1 125,18 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš atsakovės UAB „TDL oda“ 32,71 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad pagrindinis ginčas byloje kilo dėl kainos už padidėjusią taršą, nesuderintos su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, skaičiavimo ir dėl to, nuo kada negalioja (netaikytinas) administracinis aktas ar jo dalis, jei administracinis teismas pripažino, kad minėtas aktas ar jo dalis prieštarauja įstatymui.
Teismas, spręsdamas dėl momento, nuo kurio netaikytinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimu prieštaraujančiu GVTNTĮ 11 straipsnio 3 punkto, 22 straipsnio 5 dalies nuostatoms pripažintas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2 punktas, rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 20 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 116 straipsniu, CPK 3 straipsnio 4 dalimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2012 pateiktais išaiškinimais. Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nustatyta, jog minėto sprendimo 1.2.2 punktas negali būti taikomas nuo sprendimo priėmimo momento, teismas sprendė, kad sprendimo 1.2.2 punktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas, t. y. kad administracinio akto pripažinimo neteisėtu teisiniai padariniai galioja į ateitį, šiuo atveju nuo 2016 m. sausio 4 d.
Teismas sprendė, kad iki įsiteisėjusio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo paskelbimo, t. y. tuo metu, kai tarp šalių kilo ginčas dėl taikomų paslaugų kainų už padidėjusios taršos nuotekų šalinimą, visas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr. T-369, kartu ir jo 1.2.2 punktas galiojo, todėl ieškovė, apskaičiuodama vartotojams mokesčius už nuotekų šalinimą, ne tik galėjo, bet ir privalėjo juo vadovautis.
Teismas nesivadovavo atsakovės į bylą pateiktomis ekspertizėmis, kurias atliko ekspertas A. B. M., nes ekspertas yra statinių specialistas ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis turi reikiamą kvalifikaciją vertinti nuotekų cheminę sudėtį ir (ar) kainodarą. Teismas pažymėjo, kad ekspertizių dėstomosios dalys ir išvados grindžiamos pamąstymais ir palyginimais, prielaidomis, taip pat nebegaliojančiais teisės aktais, todėl jomis negalima vadovautis priimant sprendimą.
Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38, 6.59 straipsniais, 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas sprendė, kad ieškovės atsakovei pareikšti reikalavimai tenkintini visa apimtimi.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „TDL oda“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - UAB „Šiaulių vandenys“ ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:
Žemesnės instancijos teismas
9.1.Teismas, nagrinėdamas šią bylą, privalėjo patikrinti ieškovės paskaičiuotos nuotekų šalinimo kainos teisingumą, tačiau Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendime nėra tokios analizės, kuri leistų teigti, kad ieškovės pateiktas nuotekų šalinimo kainos paskaičiavimas yra teisingas ir ekonomiškai pagrįstas.
Šalies argumentai
9.2. Ieškovas visose sąskaitose faktūrose neteisingai nurodo teršalų kiekį nuotekose: ieškovas skaičiuoja ne nuo faktinio, bet nuo sutartyje numatyto deklaruoto kiekio, kurio vartotojas įsipareigoja neviršyti. Deklaruota nuotekų tarša negali būti naudojama kaip pagrindas atsiskaitymui už nuotekų valymo paslaugas. Skaičiuodama nuotekų valymo kainą už deklaruotą taršą, ieškovė pažeidė Geriamojo vandens tiekio ir nuotekų tvarkymo įstatymo 22 straipsnio 4 dalies nuostatas.
9.3. Teismui buvo pateikti UAB „TDL oda“ paskaičiavimai, kokias sumas už kokių taršalų išvalymą, atsakovės nuomone, reikia mokėti, tačiau teismas į šiuos skaičiavimus nekreipė jokio dėmesio ir jų neanalizavo.
9.4. Teismas nemotyvuotai atmetė docento, daktaro A. B. M., atlikusio Šiaulių nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcijos projekto ekspertizę, atsakymus į jam užduotus klausimus, kuriuose nurodė, kad pirmiausia, mokesčiai už taršą turi būti apskaičiuojami pagal faktines išlaidas, reikalingas jų išvalymui, kad šis mokestis turi būti apskaičiuojamas pagal teršalų kiekį, o ne pagal jų koncentraciją nuotekose.
9.5. Teismas nevertino aplinkybės, kad išvadą byloje duodanti institucija Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija taip pat nurodė, jog azotas ir fosforas yra bazinė tarša, o ne specifinė, kaip traktuoja ieškovė. Be to, nurodė, jog visas kainos už suteiktą paslaugą skaičiavimas turėjo būti atliekamas pagal faktinę taršą bei pabrėžė, kad ieškovė, atlikdama skaičiavimus, nesivadovavo nei įstatymo, nei poįstatyminių aktų reikalavimais.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Šiaulių vandenys“ prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Apelianto teiginys, kad kaina paskaičiuota neteisėtai, neturi jokio teisinio pagrindo ir šis teiginys turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Kaina numatyta sprendimo T-369 1.2.2. p. nebuvo suderinta su VKEKK, nes kaip ir nurodyta aukščiau, šių kainų tuo metu Komisija nederino. Nors Komisija tiesiogiai ir nederino kainos už padidėjusią ir specifinę taršą, tačiau ji, vadovaujantis LR Geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo įstatymo 22 straipsnio 5 punktu, būdavo informuojama apie pajamas, gaunamas už padidintą ir specifinę taršą.
10.2.Nepagrįsti apelianto argumentai, kad ieškovas neturėjo pareigos mokėti pagal jo paties 2010 m. rugsėjo 16 d. tarp UAB „Šiaulių vandenys“ ir UAB „TDL oda“ sudarytos Nuotekų tvarkymo sutarties 5.2.8 p. deklaruotas teršiančių medžiagų koncentracijas. Sutartyje atsakovas niekur kitur, išskyrus šį punktą, nedeklaruoja jokių kitų teršiančių medžiagų koncentracijų dydžių, todėl jo 5.2.8 p. nurodyti teršiančių medžiagų koncentracijų dydžiai yra prilyginami jo išleidžiamų nuotekų koncentracijų užterštumui.
10.3.Apelianto argumentai, kad jis privalo mokėti už faktiškai išleistų teršiančių medžiagų koncentracijų kiekius yra visiškai nepagrįsti, nes, siekiant mokėti pagal faktiškai išleistų teršiančių medžiagų koncentracijų kiekius, jis privalėjo savo lėšomis įsirengti ir eksploatuoti įrenginius, reikalingus faktiniam nuotekų užterštumui įvertinti, tačiau tokių įrenginių atsakovas niekuomet nebuvo įsirengęs.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
ir teisiniai argumentai
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės UAB „TDL oda“ apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 30 d. nutartimi paliko Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės UAB „TDL oda“ kasacinį skundą, 2017 m. kovo 17 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 30 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 16 d. tarp UAB „Šiaulių vandenys“ ir UAB „TDL oda“ buvo sudaryta „Nuotekų tvarkymo sutartis“ Nr. J81215, pagal kurią geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos nustatomos ir keičiamos Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (2.5 punktas). Sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė UAB „Šiaulių vandenys“ (tiekėjas) iki kiekvieno mėnesio pabaigos pateikia atsakovei UAB „TDL oda“ (abonentui) sąskaitas už faktiškai sutvarkytas nuotekas (3.1 punktas); sąskaitas abonentas turi apmokėti per 20 dienų, laiku neapmokėjus sąskaitos, mokami 0,05 procentų delspinigiai nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną (3.2 punktas); jeigu abonentas abejoja sąskaitos teisingumu, jis per 5 dienas privalo pateikti tiekėjui raštišką pretenziją, kurią išanalizavęs tiekėjas per 5 dienas pateikia atsakymą (3.4 punktas).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė UAB „Šiaulių vandenys“, nurodžiusi, kad atsakovė UAB „TDL oda“ nevykdo tarp šalių 2010 m. rugsėjo 16 d. sudaryta Nuotekų tvarkymo sutartimi Nr. J81215 prisiimtų įsipareigojimų ir apmokėjo tik dalį laikotarpiu nuo 2011-02-28 iki 2012-04-30 išrašytų sąskaitų, prašo priteisti iš atsakovės skolą už suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas pagal laikotarpiu nuo 2011-02-28 iki 2012-04-30 išrašytas PVM sąskaitas- faktūras: 2011-02-28 PVM sąskaitos-faktūros Nr. FRSF090651 (24817,22 Lt) likusi neapmokėta suma sudaro 12 817,22 Lt; 2011-03-31 PVM sąskaita-faktūra Nr. FRSF092433 (8 929,90 Lt) neapmokėta; 2011-11-30 PVM sąskaitos faktūros Nr. FRSF489884 (6 948,11 Lt) likusi neapmokėta suma sudaro 2 385,88 Lt; 2011-12-30 PVM sąskaitos faktūros Nr. FRSF588799 (10 751,39 Lt) likusi neapmokėta suma sudaro 3744,79 Lt; 2012-01-31 PVM sąskaitos faktūros Nr. FRSF639395 (8 023,63 Lt) likusi neapmokėta suma sudaro 2 783,97 Lt; 2012-02-29 PVM sąskaitos faktūros Nr. FRSF689808 (10 415,16 Lt) likusi neapmokėta suma sudaro 3 629,12 Lt; 2012-03-31 PVM sąskaitos faktūros Nr. FRSF691241 (6 182,46 Lt) likusi neapmokėta suma sudaro 2 122,84 Lt; 2012-04-30 PVM sąskaitos faktūros Nr. FRSF790945 (8 52,84 Lt) likusi neapmokėta suma sudaro 2 794,45 Lt.
Atsakovė UAB „TDL oda“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys tenkintas, ir apeliaciniame skunde nurodo, kad 2009-12-17 Šiaulių miesto tarybos sprendime Nr. T-369 ,,Dėl UAB ,,Šiaulių vandenys‘‘ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo‘‘ 1.2.2. punkte nuotekų paslaugų kainos už padidėjusios ir specifinės taršos nuotekų tvarkymą nebuvo suderintos su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Kilus ginčui dėl atsakovės pareigos mokėti ginčo sąskaitose nurodytas sumas būtent ieškovei tenka procesinė pareiga aiškiai pagrįsti, kokiu būdu buvo apskaičiuota sąskaitoje nurodyta suma, pateikiant detalų kainos sudėtinių dalių pagrindimą. Ieškovė nurodė, kad ginčo PVM sąskaitose faktūrose kainos dedamoji 3,68 Lt/m3 nustatyta vadovaujantis 2009-12-17 savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-369, o kiti taršos elementai apmokestinti taikant mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nurodytus tarifus ir tvarką.
Dėl apmokėjimo už nuotekų tvarkymo paslaugas
Ieškovė UAB „Šiaulių vandenys“, nustatydama nuotekų tvarkymo kainas, rėmėsi 2009 m. gruodžio 17 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas), kurio 1.2.2 punkte nustatyta nuotekų tvarkymo kaina: „kai teršalų kiekis nuotekose neviršija leistinų koncentracijų,- BDS7 iki 287,5 mg 02/1 – 2,58 Lt/m3; kai nuotekų užterštumas viršija BDS7 – 287,5 mg 02/1, abonentams nuotekų tvarkymo tarifas didinamas po 0,10 Lt už 1 kubinį metrą, nuotekų užterštumui padidėjus pagal BDS7 už kiekvienus papildomus 57,5 mg 02/1“.
Minėtas sprendimo 1.2.2 punktas, nustatęs nuotekų tvarkymo kainas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 punkto, 22 straipsnio 5 dalies nuostatoms dėl nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų ir tvarkos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. kovo 17 d. nutartimi, atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką (2012 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2012), į tai, kad šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta byla dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo dalies, kurios pagrindu buvo apskaičiuota atsakovės skola, teisėtumo, į tai, kad atsakovė atsiskaitymus už paslaugas pagal sudarytą nuotekų tvarkymo sutartį vykdė ir dalį sumos pagal pateiktas sąskaitas sumokėjo, kad tarp šalių kilo ginčas dėl kainų už suteiktas paslaugas, taigi ir ieškovės apskaičiuotos skolos už jas pagrįstumo, kuris nagrinėjamas šioje byloje, konstatavo, kad yra pagrindas taikyti ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės išimtį ir pripažinti, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 ,,Dėl UAB ,,Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2 punktas, laikomas panaikintu ir netaikytinu nuo jo priėmimo momento. Pripažinus, kad 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 ,,Dėl UAB ,,Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2 punktu neturėjo būti remiamasi apskaičiuojant atsakovės UAB „TDL oda“ mokėtinas sumas už nuotekų tvarkymo paslaugas, teisėjų kolegija sprendžia, kad mokestis už nuotekų tvarkymą, taikant nuotekų tvarkymo kainą 3,68 Lt/m3, ginčo sąskaitose apskaičiuotas neteisėtai.
Kasacinis teismas nurodė, kad panaikinus norminį aktą, nustačiusį paslaugų kainas, skolos dydis turėtų būti nustatomas vadovaujantis GVTNTĮ 22 straipsnyje reglamentuotais nuotekų tvarkymo kainos nustatymo principais. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo pagrindus ir vandens tiekėjų bei abonentų (vartotojų) teisinius santykius, – Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas (2006 m. liepos 13 d. įstatymas Nr. X-764).Nuotekų tvarkymo kainos nustatymo principai nagrinėjamu laikotarpiu buvo reglamentuoti Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 22 straipsnyje: 1. Kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis sąnaudomis, susijusiomis su viešojo vandens tiekimo veikla. Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kaina turi užtikrinti ilgalaikį viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui skirtos infrastruktūros eksploatavimą, jos atnaujinimą bei sudaryti abonentams (vartotojams) priimtinas sąlygas naudotis viešuoju geriamojo vandens tiekimu ir nuotekų tvarkymu, taip pat mažinti aplinkos taršą ir racionaliai naudoti vandens išteklius. 2. Kainodara nustatoma vadovaujantis nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“. Nuotekų tvarkymo paslaugų kainos turi priklausyti nuo abonento (vartotojo) išleidžiamų teršalų kiekio ir taršos pobūdžio. 3. Viešieji vandens tiekėjai, vadovaudamiesi geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, apskaičiuoja tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainas ir, suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, teikia tvirtinti savivaldybių, kurių teritorijose tiekia geriamąjį vandenį ir teikia nuotekų tvarkymo paslaugas, taryboms.
Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 5 dalį viešieji vandens tiekėjai, vadovaudamiesi geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, apskaičiuotas tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainas suderina su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau - VKEKK) ir teikia jas tvirtinti atitinkamos savivaldybės tarybai.
Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikų tvirtinimo, kainų derinimo kompetencija priklauso Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai. UAB „Šiaulių vandenys" 2009 m. rugpjūčio 31d. raštu Nr. 1 - 3142 pateikė prašymą VKEKK suderinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo kainas. VKEKK 2009 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr.03-225 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys" geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų" nutarė suderinti UAB „Šiaulių vandenys" geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bei pardavimo kainas. Pagal šio nutarimo 1.2.2. punktą buvo nustatyta vienoda nuotekų tvarkymo kaina visiems abonentams - 2,58 Lt/m3. Atkreiptinas dėmesys, kad komisija minėtu nutarimu derino nuotekų, kuriose teršalų kiekis neviršijo leistinų koncentracijų, tvarkymo kainas bei atsižvelgė į pajamas, kurias tiekėjas gauna už padidėjusios ir specifinės taršos nuotekų tvarkymą.
Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T-369 patvirtintos kainos skiriasi nuo tų, kurias patvirtino VKEKK. Pagal Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr.T-369 1.2.2. punktą nuotekų tvarkymo kainos diferencijuojamos, atsižvelgiant į teršalų kiekio koncentraciją: kai teršalų kiekis neviršija leistinų koncentracijų, - BDS7 iki 287,5 mg O2/l - 2,58 Lt/m3; kai nuotekų užterštumas viršija BDS7 - 287,5 mg O2/l, padidėjęs nuotekų tvarkymo tarifas didinamas po 0,10 Lt už kubinį metrą nuotekų užterštumui padidėjus pagal BDS7 už kiekvienus papildomus 57,5 mg O2/1. Jei savivaldybių tarybos nustato kitokias kainas, negu buvo suderintos su Komisija, pažeidimai turi būti šalinami arba derinamos naujos kainos (GVTNTĮ 22 str. 7 dalis).
Pažymėtina, kad kilus šalių ginčui dėl nuotekų tvarkymo kainos, VKEKK nurodė, kad negali pateikti išvados, kokiu būdu privalėjo būti apskaičiuojama nuotekų tvarkymo kaina iki 2011-07-29 nutarimu Nr. 03-217 patvirtinto „Nuotekų valymo kainos už padidėjusią ir specifinę taršą skaičiavimo aprašo“ priėmimo dienos. Iki aprašo patvirtinimo nebuvo komisijos priimto teisės akto, reglamentuojančio kainos, už padidintos ir (ar) specifinės taršos nuotekų valymą, skaičiavimo tvarkos. Tai reiškia, kad panaikinus Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 ,,Dėl UAB ,,Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2 punktą, kuris numatė nuotekų tvarkymo kainą ir kai teršalų kiekis neviršija leistinų koncentracijų, ir kai teršalų kiekis leistinas koncentracijas viršija, nuotekų valymo kaina abonentams laikotarpiu iki 2011-08-10 (kuomet pasikeitė teisinis reguliavimas) nėra aiškiai reglamentuota.
2010 m. rugsėjo 16 d. Nuotekų tvarkymo sutarties Nr. J81215 6.6 punktu šalys susitarė, kad pasikeitus bet kuriai LR teisės aktų nuostatai, dėl kurios šios sutarties sąlygos tampa prieštaraujančiomis galiojantiems teisės aktams, šalys vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir įsipareigoja atitinkamai pakeisti sutartį per protingus terminus, tiekėjui nepateikus sutarties pakeitimo pasirašyti, taikomos galiojančių teisės aktų nuostatos, tokios pat sąlygos šalims taikomos ir tuo atveju, jei bet kuri sutarties sąlyga šiuo metu prieštarautų galiojantiems teisės aktams. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad nuotekų tvarkymo kaina abonentams turėjo būti skaičiuojama pagal su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija suderintą nuotekų tvarkymo kainą – 2,58 Lt/m3 (VKEKK 2008 m. lapkričio 27 d. nutarimas Nr. 03-225).
VKEKK parengė ir 2006-12-21 nutarimu Nr. O3-92 patvirtino geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodiką, kuri nereglamentavo padidintos ir specifinės taršos nuotekų apmokestinimo tvarkos. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-174 „Dėl 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. O3-92 „Dėl Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikos“ pakeitimo (Žin., 2011, Nr. 89-4303) buvo pakeista Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika ir išdėstyta nauja redakcija. 2011-07-29 priimtas nutarimas Nr. 03-217 „Nuotekų valymo kainos už padidėjusią ir specifinę taršą skaičiavimo aprašas“, kuriame pirmą kartą buvo įtvirtintos suvienodintos bazinės taršos elementų koncentracijos. Aprašo 6 punktas numato, kad už padidėjusią ir specifinę nuotekų taršą nustatyta nuotekų valymo paslaugų kaina didinama, kai abonento faktinis nuotekų užterštumas yra didesnis nei bazinė tarša. Nuotekų tvarkymo kaina pagal faktinę taršą apraše nustatyta tvarka skaičiuojama tik nuo aprašo įsigaliojimo dienos (2011-08-10).
Pasikeitus Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikai, anksčiau suderintos kainos laikytinos neatitinkančiomis įstatymo reikalavimų, todėl ginčijamų sąskaitų išrašymo metu negalėjo būti laikomos teisingai nustatytomis. Šalių sudaryta 2010-09-16 nuotekų tvarkymo sutartis Nr. J81215 numatė, kad nuotekų tvarkymo paslaugų kainos nustatomos ir keičiamos Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (2.5 p.). Esant naujai patvirtintai Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikai, laikytina, kad nuotekų tvarkymo paslaugų kainos, kurios buvo nustatytos remiantis pripažintu negaliojančiu teisės aktu, neatitiko vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo tikslų, įstatyme nustatytų kainodaros principų ir tai sudarė pagrindą reikalauti pašalinti pažeidimus ar pateikti derinti naujas kainas.
Dėl apmokėjimo už specifinių medžiagų pašalinimą
Apeliantė nurodo, kad ieškovė nepagrįstai apskaičiavo mokestį už nuotekų tvarkymo paslaugas ne už faktinę taršą, o už tariamai deklaruotą taršą, nes deklaruota nuotekų tarša negali būti naudojama kaip pagrindas atsiskaitymui už nuotekų valymo paslaugą. Teigdama, jog ieškovė paslaugų už padidintą bei specifinę taršą įkainius skaičiavo be teisinio pagrindo, apeliantė visiškai ignoruoja nuotekų tvarkymo sutartį, sudarytą su ieškove.
2007-01-31 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 126 patvirtintos Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinės sąlygos punktai nustato Viešosios vandens tiekimo sutarties šalių teises ir pareigas bei atsakomybę už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, tačiau Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinės sąlygos nenumato, kaip turėtų būti į nuotekų valyklas priimamos gamybinės nuotekos ir nenumato šių nuotekų užterštumo kontrolės. Nesant gamybinių nuotekų valymo sutarčių standartinių sąlygų, šalys sudaro sutartis, kuriose individualiai aptaria sąlygas, kurios turi neprieštarauti CK, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymui ir kitiems teisės aktams.
Nuotekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad paprasti abonentai (vartotojai) moka vienodą nustatytą nuotekų tvarkymo paslaugų kainą, o tie vartotojai, kurių nuotekų tarša yra padidėjusi ir/arba specifinė, moka didesnę nuotekų tvarkymo paslaugų kainą, priklausomai nuo taršos lygio. Šalių sudarytos sutarties sąlygų analizė leidžia teigti, kad sutartimi šalys susitarė dėl specifinių medžiagų tvarkymo apmokestinimo: šalys nuotekų tvarkymo sutartyje 5.2.8 punkte numatė atsakovės įsipareigojimą nuotekas išleisti neviršijant cheminių medžiagų (BDS, PH, bendro azoto, bendro fosforo, naftos produktų, kt.) koncentracijų, o 5.2.9 punktas – kad mokestis už specifinių medžiagų tvarkymą apskaičiuojamas remiantis 5.2.8 punkte 2 papunkčio abonento deklaruotais teršiančių medžiagų kiekiais, taikant LR mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo priedėlyje numatytu mokesčio tarifu ir indeksuojant vartotojų kainų indeksu. Iš byloje esančių sąskaitų matyti, kad mokėtina suma skaičiuojama už sutarties 5.2.8 punkte numatytas galimas atsakovui išleisti maksimalias teršiančių medžiagų koncentracijas: bendras azotas 200 mg/l, bendras fosforas 15 mg/l, nafta 1 mg/l, chromas 2 mg/l.
Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 22 straipsnio 4 dalis numatė, jog nuotekų tvarkymo paslaugų kainos turi priklausyti nuo abonento išleidžiamų teršalų kiekio ir taršos pobūdžio. Teršalų kiekis yra gaunamas kubinius metrus padauginus iš nuotekų koncentracijos. Nuotekų taršos koncentracijos deklaravimas sutartyje leidžia vandens tiekimo įmonei planuoti savo veiklą ir siekti efektyviau užtikrinti viešąjį interesą – aplinkos, gamtinių išteklių, vandens švarą ir apsaugą. Paprastai sutarties šalys nuotekų taršos koncentraciją nustato įvertinusios abonento veiklos pobūdį, išleidžiamų teršalų kiekį, pobūdį ir koncentraciją, t. y. susitariama dėl labiausiai tikėtinos, dažniausiai abonento veikloje pasitaikančios nuotekų taršos koncentracijos. Esant mažesnei nei deklaruota nuotekų koncentracijai, abonentas pagal sutartį vis tiek moka sutartyje nustatytą kainą už deklaruotos taršos koncentracijos nuotekų tvarkymą. Pažymėtina, kad atsakovei nėra ribojama teisė keisti sutartyje numatytus deklaruotų teršiančių medžiagų koncentracijų dydžius, priklausomai nuo to, kaip jie kinta.
Nagrinėjamoje byloje atsakovė, sudarydama sutartį, sutiko su kainos už specifinių medžiagų tvarkymą apskaičiavimo tvarka, o kilus ginčui dėl kainos atsakovės pateikti argumentai yra nepagrįsti, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje itin svarbų viešąjį interesą, kurio pažeidimas sukelia didelius neigiamus padarinius gamtinei aplinkai, į tai, kad sutartimi šalių sutartos kainos už specifinių medžiagų pašalinimą atitiko Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nustatytus kainodaros principus ir šalių tikrąją valią, konstatuoja, kad mokestis už specifinių medžiagų pašalinimą paskaičiuotas teisingai.
Dėl skolos dydžio
Konstatavus, kad ieškovė, skaičiuodama nuotekų valymo kainą, nepagrįstai rėmėsi Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 ,,Dėl UAB ,,Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2 punktu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal 2011-02-28 PVM sąskaitą faktūrą Nr. FRSF090651 mokėtina suma už specifinių medžiagų pašalinimą yra 923,27 Lt, už vandenį ir nuotekas 13575,34 Lt ( (2463 m3+270,76 m3+2500 m3+28 m3) x2,58 Lt/ m3), pardavimo kaina 223,55 Lt, viso 14 722,16 Lt; PVM nuo šios sumos yra 3091 Lt; viso su PVM - 17814,25 Lt, sumokėta 12 000 Lt, todėl pagal šią sąskaitą faktūrą ieškovui priteistina 5814,25 Lt. Atlikus analogiškus perskaičiavimus, pagal 2011-03-31 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. FRSF092433 ieškovei priteistina 5419,04 Lt, PVM nuo šios sumos yra 1083,80 Lt; viso su PVM - 6502,85 Lt. Pagal 2011-11-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. FRSF489884 mokėtina suma yra 4230 Lt, PVM nuo šios sumos yra 888,30 Lt; viso su PVM - 5118,30 Lt, sumokėta 4562,23 Lt, ieškovei priteistina 556,07 Lt. Pagal 2011-12-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. FRSF588799 mokėtina suma yra 5862,91 Lt, PVM nuo šios sumos yra 1231,21Lt; viso su PVM - 7094,12 Lt, sumokėta 7006,60 Lt, ieškovei priteistina 87,52 Lt. Pagal 2012-01-31 PVM sąskaitą faktūrą Nr. FRSF639395 mokėtina suma yra 4880,16 Lt, PVM nuo šios sumos yra 1024,83 Lt; viso su PVM - 5904,99 Lt, sumokėta 5239,66 Lt, ieškovei priteistina 665,33 Lt. 2012-02-29 PVM sąskaitą faktūrą Nr. FRSF689808 mokėtina suma yra 6316,53 Lt, PVM nuo šios sumos yra 1326,47 Lt; viso su PVM - 7643 Lt, sumokėta 6786,04 Lt, ieškovei priteistina 856,96 Lt. Pagal 2012-03-31 PVM sąskaitą faktūrą Nr. FRSF691241 mokėtina suma yra 3774,85 Lt, PVM nuo šios sumos yra 792,72 Lt; viso su PVM - 4567,57 Lt, sumokėta 4059,62 Lt, ieškovei priteistina 507,95 Lt. Pagal 2012-04-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. FRSF790945 mokėtina suma yra 4897,70 Lt, PVM nuo šios sumos yra 1028,37 Lt; viso su PVM - 5925,37 Lt, sumokėta 5258,39 Lt, ieškovei priteistina 666,98 Lt. Viso priteistina 4534,84 Eur skolos ir 15,05 Eur delspinigių.
Dėl procesinės bylos baigties
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė nustatytoms byloje faktinėms aplinkybėms aptartas materialiosios teisės normas, todėl teismo sprendimas, kuriuo ieškovės reikalavimai tenkinti visa apimtimi, pakeičiamas – ieškovės UAB „Šiaulių vandenys“ ieškinys tenkinamas iš dalies – ieškovei iš atsakovės UAB „TDL oda“ priteisiama 4534,84 Eur skola už nuotekų tvarkymo paslaugas pagal laikotarpiu nuo 2011-02-28 iki 2012-04-30 išrašytas PVM sąskaitas- faktūras ir 15,05 Eur delspinigių (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti pakeistas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Bylos duomenimis, ieškovė UAB „Šiaulių vandenys“ pirmosios instancijos teisme patyrė 1125,18 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovės UAB „TDL oda“ bylinėjimosi išlaidas sudaro 868,86 Eur advokato atstovavimo išlaidų. Ieškinį tenkinus iš dalies (39 procentais), proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, iš atsakovės ieškovei priteistina 438,82 Eur, o iš ieškovės atsakovei – 530 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Atlikus tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, iš ieškovės UAB „Šiaulių vandenys“ atsakovei UAB „TDL oda“ priteistina 91,18 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Atsakovės UAB „TDL oda“ bylinėjimosi išlaidas taip pat sudaro už apeliacinį skundą sumokėtas 351,89 Eur žyminis mokestis, todėl apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, iš ieškovės UAB „Šiaulių vandenys“ atsakovei UAB „TDL oda“ priteistina 137,16 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje. Už kasacinį skundą atsakovė UAB „TDL oda“ sumokėjo 351,96 Eur žyminį mokestį, kuris priteistinas iš ieškovės UAB „Šiaulių vandenys“.
Nagrinėjamoje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudarė 42,60 Eur, todėl iš ieškovės priteistina 16,60 Eur, o iš atsakovės UAB „TDL oda“ priteistina 26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą pakeisti.
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei UAB „Šiaulių vandenys“, j. a. k.144133366, iš atsakovės UAB „TDL oda“, j. a. k. 145420718, 4534,84 Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus trisdešimt keturis eurus 84 ct) skolos, 15,05 Eur (penkiolika eurų 5 ct) delspinigių ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 4549,89 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2011-04-26 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš ieškovės UAB „Šiaulių vandenys“, j. a. k.144133366, atsakovei UAB „TDL oda“, j. a.k. 145420718, 91,18 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės UAB „Šiaulių vandenys“, j. a. k.144133366, atsakovei UAB „TDL oda“, j. a.k. 145420718, 137,16 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje ir 351,96 Eur bylinėjimosi išlaidų kasacinėje instancijose.
Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „Šiaulių vandenys“, j. a. k.144133366, 16,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (gavėjas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas: 5660 – žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu).
Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „TDL oda“, j. a.k. 145420718, 26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (gavėjas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas: 5660 – žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu).