- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-06
- Bylos Nr.
- e2S-471-777/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01580-2025-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Gailevičienė
- Ieškovas
- A. P.
- Pareiškėjas
- A. P.
- Suinteresuotas asmuo
- E. P.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, suinteresuotas asmuo E. P..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškus ieškinio (toliau – prašymas), juo prašo:
1.1. Iki teismo sprendimo nagrinėjamoje civilinėje byloje priėmimo nustatyti nepilnamečio vaiko laikiną gyvenamąją vietą su motina (pareiškėja) jos gyvenamojoje vietoje;
Šalies argumentai
1.2. Priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, mokamą periodinėmis išmokomis po 170 Eur kas mėnesį nuo nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo;
1.3. Paskirti pareiškėją nepilnamečiam vaikui priteisto laikino išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise. Nustatyti, kad priteisto išlaikymo suma turi būti indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją;
1.4. Nustatyti šalių bendravimo su sūnumi tvarką.
2. Prašymo pagrindu nurodė aplinkybes, kad:
2.1. Pareiškėja ir atsakovas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką ir (duomenys neskelbtini) susilaukė sūnaus. Teigia, kad šalių bendro gyvenimo metu iškildavo įvairių tarpusavio nesutarimų, tačiau šalims pavykdavo juos išspręsti. Tačiau paskutiniu metu šalys pradėjo visai nebesutarti bendrais ūkio ir santuokinio gyvenimo klausimais, namuose prasidėjo pareiškėjos įžeidinėjimai, nepagrįstas įtarinėjimas neištikimybe, dėl ko pareiškėja nusprendė nutraukti santuoką su atsakovu.
2.2. 2025 m. sausio 10 d. pareiškėja kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo, taip pat teismui pateikė mediatorės 2023 m. gegužės 24 d. pažymą dėl privalomosios mediacijos, iš kurios matyti, kad mediacija baigta, šalims susitarus. Tačiau 2025 m. sausio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-5266-1093/2025, teismas nutarė atsisakyti priimti ieškinį, nes, anot teismo, ši pažyma išduota daugiau nei prieš pusantrų metų, o per tokį ilgą terminą gali iš esmės pasikeisti šalių pozicija dėl ginčo, turtinė padėtis ir pan., dėl ko privalomosios mediacijos baigtis galėtų būti kitokia. Pažymi, kad pareiškėja buvo įpareigota kreiptis dėl teisės aktuose nustatytos privalomosios mediacijos taikymo ir ja pasinaudoti. Šiuo metu pareiškėja jau yra pateikusi tarnybai prašymą dėl mediacijos organizavimo.
2.3. Teigia, kad, siekdama išvengti konfliktinių situacijų ir įtampos namuose, taip pat užtikrinti mažamečio vaiko gerovę, ramią bei saugią gyvenamąją aplinką, pareiškėja su vaiku nuo 2025 m. sausio 12 d. išsikraustė iš bendrų šeimos namų ir apie tai informavo atsakovą. Atsakovas į tai sureagavo neigiamai ir tarp šalių iškilo ginčas dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo. 2025 m. sausio 13 d. atsakovas pasiėmė vaiką iš darželio ir atsisakė pareiškėjai pateikti informaciją apie tai, kur yra vaikas, taip pat ignoravo pareiškėjos pasiūlymus dėl bendravimo tvarkos nustatymo. Mano, kad, iki bus pareikštas teisme ieškinys dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo bei bendravimo tvarkos nustatymo, veikiant geriausiais mažamečio vaiko interesais, būtina laikinai sureguliuoti ginčo situaciją.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. sausio 22 d. nutartimi pareiškėjos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo dienos atmetė.
4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai:
4.1. Nurodė, jog byloje nustatyta, kad mediacijos procedūra inicijuota 2025 m. sausio 17 d., su prašymu taip pat pateiktas valstybės garantuojamos teisės pagalbos tarnybos el. laiškas, kad ieškovės prašymas dėl mediacijos gautas. Teigia, kad nors nurodytos aplinkybės rodo, jog prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimo metu egzistuoja priežastys, pateisinančios, kodėl ieškinys nepateikiamas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys negali būti pateiktas dėl pradėtos ir nepasibaigusios privalomosios mediacijos procedūros, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad prašymo teikimo metu pareiškėja yra tik inicijavusi mediacijos procedūrą ir byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo poziciją mediacijoje. Akcentavo, kad, kaip nurodo ieškovė, atsakovui 2025 m. sausio 14 d. buvo pateiktas susitarimo dėl laikinos gyvenamosios vietos, išlaikymo ir bendravimo tvarkos projektas, dėl kurio sąlygų atsakovas atsakė 2025 m. sausio 15 d., nurodydamas savo poziciją susitarime numatytais klausimais, išreikšdamas konkrečias pastabas ir pageidavimus. Padarė išvadą, kad šiuo metu mediacijos procedūra yra pačioje pradinėje stadijoje, be to, šalys derina galimo susitarimo dėl laikinos gyvenamosios vietos, išlaikymo ir bendravimo tvarkos sąlygas, todėl prašymo padavimo ir nagrinėjimo metu tarp šalių išlieka taikaus susitarimo galimybė.
4.2. Pažymėjo, kad teismo įsikišimas į šalių tarpusavio santykius tik prasidėjus mediacijos procedūrai gali pakenkti vykstančioms deryboms dėl taikaus susitarimo. Svarbu ir tai, kad šeimos bylose teismas turi pareigą imtis priemonių šalims sutaikyti (Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.54 straipsnis), todėl teismas vertino, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas ieškovei tik 2025 m. sausio 17 d. inicijavus mediacijos procesą ir šalims bendromis pastangomis derinant laikiną susitarimą dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo nebūtų suderinamas ne tik su mediacijos tikslais, bet ir su teismui priskirtu vaidmeniu šeimos ginčuose.
4.3. Teigia, jog nors pareiškėja teismui pateikė 2025 m. sausio 12 d. el. laišką, kuriame ji informuoja apie išsikraustymą iš namų bei vaiko pasiėmimą, konkretesnių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ieškovei buvo būtina išsikraustyti iš ankstesnės gyvenamosios vietos, taip pat kad atsižvelgiant į vaiko interesus būtina pakeisti vaiko gyvenamąją vietą ar kad atsakovas neužtikrina vaikui būtino dienos režimo ar taisyklių, teismui nepateikta. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei remdamasis prašyme nurodytomis aplinkybėmis ir su prašymu pateiktų įrodymų preliminariu vertinimu, teismas negalėjo daryti pagrįstos išvados, kad egzistuoja reali grėsmė vaiko interesams, dėl kurios būtų pateisinamas tokios išimtinio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės taikymas. Akcentavo, kad šį teiginį papildomai patvirtina tai, jog ieškovė, teikdama prašymą dėl laikinos bendravimo tvarkos, prašo nustatyti vadinamąjį 50/50 bendravimo modelį su vaiku, o tai rodo, kad realios grėsmės vaiko interesams jam gyvenant savo įprastoje gyvenamojoje vietoje, kurioje dabar gyvena atsakovas, nėra. Padarė išvadą, kad ieškovės prašymas nustatyti šalių nepilnamečio sūnaus laikiną gyvenamąją vietą su ieškove atmestinas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
5. Atskiruoju skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 22 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti visa apimtimi.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:
Šalies argumentai
6.1. Nurodė, kad pareiškėja, paduodama teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateikė teismui rašytinius įrodymus, kad ji teisės aktų nustatyta tvarka yra pateikusi tarnybai prašymą dėl privalomosios mediacijos organizavimo. Šią faktinę aplinkybę pripažįsta ir teismas. Mano, kad pareiškėja tinkamai pagrindė priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl teisiškai nepagrįstas teismo argumentas, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas ieškovei tik inicijavus mediacijos procesą ir šalims bendromis pastangomis derinant laikiną susitarimą dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo nebūtų suderinamas ne tik su mediacijos tikslais, bet ir su teismui priskirtu vaidmeniu šeimos ginčuose.
6.2. Nurodė, kad jau vien tai, jog pareiškėja per mažiau nei 2 metus antrą kartą inicijuoja mediaciją su atsakovu, taip pat kad kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, išsikraustė iš bendrų šeimos namų į nuomojamą butą, patvirtina, kad šalys nesutaria esminiais vaiko klausimais, t. y. dėl jo gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos, kas neabejotinai reiškia, jog pareiškėjos prašymas yra preliminariai pagrįstas ir vadovaujantis vaiko interesais patvirtina būtinybę teismui laikinai sureguliuoti ginčo situaciją, ko ir prašė ieškovė. Mano, jog tai, kad yra inicijuota privalomoji mediacija ir teismas turi aktyvų vaidmenį šioje byloje šalis sutaikyti, nėra savarankiškas pagrindas teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
6.3. Pažymėjo, kad pareiškėja į bylą pateikė įrodymus, kad, siekdama išvengti konfliktinių situacijų ir įtampos namuose, taip pat užtikrinti mažamečio vaiko gerovę, ramią bei saugią gyvenamąją aplinką, pareiškėja su vaiku nuo 2025 m. sausio 12 d. išsikraustė iš bendrų šeimos namų, persikėlė į nuomojamą butą ir apie tai informavo atsakovą. 2025 m. sausio 13 d. atsakovas pasiėmė vaiką iš darželio ir atsisakė pareiškėjai pateikti informaciją apie tai, kur yra vaikas, taip pat ignoravo pareiškėjos pasiūlymus dėl bendravimo tvarkos nustatymo. Akcentavo, kad tomis dienomis, kai vaikas buvo su atsakovu, pastarasis jo nevedė į ugdymo įstaigą, kas neatitinka mažamečio vaiko interesų. Atkreipė dėmesį į tai, jog būtent dėl šios priežasties ieškovė prašydama nustatyti laikiną bendravimo tvarką buvo įtraukusi ir punktą „Nustatyti, kad jeigu tėvo bendravimo su vaiku metu vyksta vaiko ugdymas darželyje, užsiėmimai pas logopedę, renginiai, šventės, tėvas privalo užtikrinti vaiko dalyvavime ugdyme, užsiėmimuose, renginiuose ir šventėse, išskyrus vaiko ligos atvejus“. Teigia, jog šią faktinę aplinkybę patvirtina 2025 m. sausio 20 d. (duomenys neskelbtini) pažyma Nr. SD-202516, kurią ieškovė, deja, gavo tik 2025 m. sausio 22 d.
6.4. Nurodė, kad pareiškėja, atsižvelgdama į vienodas tėvų teises ir pareigas vaiko atžvilgiu, taip pat į vaiko teisę bendrauti bei matytis su abiem tėvais, prašė nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią abu tėvai su vaiku maksimaliai ir lygiaverčiai bendrautų pagal „50:50 procentų laiko“ modelį, t. y. kai vaikas nepertraukiamai būna pas tėvą / motiną po 3 (tris) visas paeiliui einančias dienas, pradedant nuo bendravimo su motina. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės pasiūlytą 50/50 bendravimo su vaiku modelį įvertino kaip grėsmės vaiko interesams nebuvimą. Paaiškino, kad iki gyvenimo skyrium pradžios vaikas gyveno su abiem tėvais, su jais praleisdavo iš esmės vienodai laiko, todėl pareiškėja siekdama laikinai sureguliuoti ginčo situaciją tokiu būdu, kad vaikas dėl tėvų skyrybų patirtų kuo mažesnę žalą, taip pat kad nebūtų įtrauktas į šalių konfliktus dėl konkretaus laiko su juo praleidimo, be kita ko, įvertindama ir tai, kad staigus bendravimo su kuriuo nors iš tėvų sumažėjimas gali sukelti vaikui stresą, prašydama nustatyti 50/50 bendravimo tvarką, išimtinai vadovavosi tik vaiko interesais.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimų į atskirąjį skundą byloje negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
8. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.
9. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pateikimo taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
10. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos
11. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
Žemesnės instancijos teismas
12. Kartu su atskiruoju skundu pareiškėja į bylą pateikė naujus įrodymus, t. y. 2025 m. sausio 20 d. darželio pažymos kopiją, (duomenys neskelbtini) rekomendacijų kopiją, reabilitacijų centro rekomendacijų kopiją, darželio rekomendacijų kopiją. Nors pareiškėja nenurodė jokių argumentų, kodėl minėti įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, tačiau apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su pateiktų dokumentų turiniu pažymi, jog pareiškėjos naujai pateikti įrodymai yra glaudžiai susiję su nagrinėjamu klausimu, pareiškėja jais remiasi siekdama paneigti skundžiamą nutartį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos naujai į bylą pateikti įrodymai yra susiję su bylos nagrinėjimu, pareiškėja jais remiasi savo atskirajame skunde, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką, į tai, kad šių įrodymų pridėjimas prie bylos bylos nagrinėjimo neužvilkins, taip pat įvertinus nagrinėjamos bylos pobūdį ir siekiant išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, darytina išvada, jog yra pagrindas naujai pateiktus įrodymus prie bylos pridėti.
Dėl atskirojo skundo argumentų
13. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja ir atsakovas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, kurią (duomenys neskelbtini) įregistravo (duomenys neskelbtini) civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 3795. (duomenys neskelbtini) šalys susilaukė sūnaus. 2025 m. sausio 10 d. pareiškėja kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo, taip pat teismui pateikė mediatorės 2023 m. gegužės 24 d. pažymą dėl privalomosios mediacijos, iš kurios matyti, kad mediacija baigta, šalims nesusitarus. 2025 m. sausio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-5266-1093/2025, teismas nutarė atsisakyti priimti pareiškėjos ieškinį, kadangi mediatorės 2023 m. gegužės 24 d. pažyma išduota daugiau nei prieš pusantrų metų, o per tokį ilgą terminą gali iš esmės pasikeisti šalių pozicija dėl ginčo, turtinė padėtis ir pan., dėl ko privalomosios mediacijos baigtis galėtų būti kitokia. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėja buvo įpareigota kreiptis dėl teisės aktuose nustatytos privalomosios mediacijos taikymo ir ja pasinaudoti.
14. 2025 m. sausio 20 d. pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškus ieškinio, juo prašė iki teismo sprendimo nagrinėjamoje civilinėje byloje priėmimo išspręsti klausimus, susijusius su nepilnamečio vaiko laikina gyvenamąja vieta, laikinu išlaikymu bei bendravimo tvarkos nustatymu. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą atmetė.
15. Atskiruoju skundu pareiškėja iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas ieškovei tik inicijavus mediacijos procesą ir šalims bendromis pastangomis derinant laikiną susitarimą dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo nebūtų suderinamas ne tik su mediacijos tikslais, bet ir su teismui priskirtu vaidmeniu šeimos ginčuose. Taip pat pareiškėja teigia, kad, nesant nustatytos laikinos bendravimo su vaiku tvarkos, tėvas neužtikrina tinkamo vaiko ugdymo, kas pažeidžia nepilnamečio šalių vaiko interesus, o pareiškėjos prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės iš esmės orientuotos į geriausių šalių nepilnamečio vaiko interesų užtikrinimą.
16. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje šiame skirsnyje nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams.
17. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose, ir užtikrinanti laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. CK 3.65 straipsnio 2 dalies pagrindu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui, nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Šiuo atveju pakanka konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta nepilnamečio vaiko teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-687/2020). Taigi, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 12 dalis).
18. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose įtvirtintą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis).
19. Preliminariai įvertinus byloje esančius duomenis, taip pat patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme 2025 m. vasario 17 d. buvo gautas pareiškėjos ieškinys dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo (civilinės bylos Nr. e2-11157-1093/2025). Kartu su ieškiniu į bylą pateikta 2025 m. sausio 7 d. (tikėtina, rašymo apsirikimo klaida) pažyma dėl privalomosios mediacijos, kurioje nurodyta, kad privalomoji mediacija yra baigta, šalims nesusitarus. Nors minėtas ieškinys nėra priimtas (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartimi nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti), tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti duomenys patvirtina, kad faktinė ginčo situacija nuo buvusios klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendžiant pirmosios instancijos teisme iš esmės yra pasikeitusi. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog mediacijos procesas yra pasibaigęs šalims nesusitarus, todėl darytina išvada, kad skundžiama nutartimi nurodytas argumentas, jog, inicijavus mediacijos procesą ir šalims bendromis pastangomis derinant laikiną susitarimą dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, tai nebūtų suderinama ne tik su mediacijos tikslais, bet ir su teismui priskirtu vaidmeniu šeimos ginčuose, nebetenka prasmės.
20. Preliminariai įvertinęs prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pateikimo taikymo turinį ir kartu su prašymu pateiktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog šalys nuo 2025 m. sausio 12 d. gyvena skyriumi. Taip pat nustatyta, jog šalių santykiai konfliktiški, šalys nesutaria dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, kitų klausimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant užtikrinti prioritetiniais laikomus nepilnamečio šalių vaiko interesus ir siekiant laikinai sureguliuoti esamą situaciją, turint tikslą išvengti arba kaip įmanoma labiau sumažinti konfliktinių situacijų kilimo riziką ateityje, darytina išvada, jog byloje yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvu, nustatyti laikino išlaikymo dydį ir laikiną vaiko bendravimo su skyriumi gyvenančiu tėvu / mama tvarką.
21. Nagrinėjamu atveju svarbu akcentuoti ir tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme 2025 m. vasario 17 d. buvo gautas pareiškėjos ieškinys dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo, tačiau iš pareikšto ieškinio rezoliucinės dalies matyti, jog ieškovė (pareiškėja šioje byloje) laikinųjų apsaugos priemonių taikyti neprašė. Taip pat minėta, kad šalių atžvilgiu buvo vykdoma mediacija, kuri baigėsi šalims nesusitarus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad situacija byloje iš esmės yra pasikeitusi, t. y. ieškovė teismui yra pateikusi ieškinį dėl santuokos nutraukimo, ir preliminariai vertindamas nurodytas aplinkybes dėl šalių ankstesnių derybų pažymi, jog byloje susiklostė situacija, kai nėra aišku, ar nepasikeitė prašomų nustatyti laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos ir apimtis. Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas ir į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog šalys dar iki prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pateikimo dienos derėjosi dėl klausimų, susijusių su vaiko gyvenamąja vieta ir bendravimo tvarka. Be to, šalims buvo taikyta mediacija ir nors byloje nėra duomenų dėl mediacijos proceso apimties, atsižvelgdamas į tai, kad ieškiniu dėl santuokos nutraukimo ieškovė laikinųjų apsaugos priemonių taikyti neprašė, apeliacinės instancijos laiko, jog būtina aiškintis aplinkybes, kokios laikinosios apsaugos priemonės labiausiai atitiktų prioritetiniais laikomus vaiko interesus.
22. Dar daugiau, esant duomenims, jog ieškovė teismui yra pateikusi ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo, apeliacinės instancijos teismas mano, jog turėtų būti sprendžiamas šių bylų sujungimo klausimas ir tik po to sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsižvelgiant tiek į prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pateikimo išdėstytus argumentus, tiek ir atsižvelgiant į ieškinio reikalavimus. Taip pat atskiruoju skundu pareiškėja nurodė, jog dėl šeimoje esančių problemų Lietuvos Respublikos valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos šeimai taikė atvejo vadybą. Siekiant užtikrinti prioritetiniais laikomus vaiko interesus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra svarbu gauti bei vertinti šeimos aplinkos sąlygų tyrimo aktą, kadangi šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, ar pareiškėjos gyvenamoji vieta atitinka vaiko poreikius.
23. Nors atskiruoju skundu nurodoma, kad atsakovas pažeidžia geriausius vaiko interesus, kadangi pareiškėjai išsikrausčius iš bendrų šeimos namų ir persikėlus į nuomojamą butą atsakovas kitą dieną pasiėmė vaiką iš darželio ir atsisakė pareiškėjai pateikti informaciją apie tai, kur yra vaikas, taip pat tomis dienomis, kai vaikas buvo su atsakovu, pastarasis jo nevedė į ugdymo įstaigą, kas neatitinka mažamečio vaiko interesų, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės nėra pakankamos išvadai, jog atsakovas kenkia geriausiems vaiko interesams. Pažymėtina, jog kartu su atskiruoju skundu pareiškėja į bylą pateikė (duomenys neskelbtini) 2025 m. sausio 20 d. pranešimą dėl ugdytinio nelankytų dienų, iš kurio matyti, jog po pareiškėjos išsikraustymo iš šeimos namų šalių nepilnametis vaikas darželio nelankė dvi dienas, t. y. 2025 m. sausio 14–15 dienomis. Kitų duomenų, jog atsakovas ir toliau būtų pažeidinėjęs vaiko dienos režimą, į bylą nepateikta. Preliminariai įvertinęs nurodytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nėra akivaizdžių duomenų, jog atsakovo elgesys būtų priešingas geriausiems šalių nepilnamečio vaiko interesams.
24. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliacijos objektas yra neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės; sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes; jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015).
25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog byloje esanti situacija yra iš esmės pasikeitusi, t. y. pareiškėja kreipėsi dėl privalomosios mediacijos ir mediacijos procesas yra pasibaigęs šalims nesusitarus, taip pat ieškovė teismui pareiškė ieškinį dėl sanuotos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikyti neprašė, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neanalizavo pareiškėjos prašyme nurodytų argumentų dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, laikino išlaikymo priteisimo bei laikinos bendravimo tvarkos nustatymo, taip pat byloje nesant Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvados, ar pareiškėjos gyvenamoji vieta atitinka būtinuosius vaiko poreikius, daro išvadą, jog pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio taikymo klausimas apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjamas beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tokios aplinkybės sudaro pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme.
Dėl procesinės bylos baigties
26. Įvertinęs visus kitus atskirojo skundo argumentus, teismas daro išvadą, jog kiti skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K‑3‑107/2010; ir kt.).
27. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bei aiškino procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pateikimo taikymu, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, ji panaikintina ir klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grąžintinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 22 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.