Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. M. ir A. M. bei ieškovo Danske banko A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, priimto civilinėje byloje Nr. 2-135-553/2014, pagal ieškovo Danske banko A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ieškinį atsakovams G. M. ir A. M. dėl skolos priteisimo bei priverstinės hipotekos jų turtui nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovams pareiškus prieštaravimus, byla buvo nagrinėjama pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Bankas nenurodė ir neįrodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atsakovų turtui taikyti priverstinę hipoteką. Banko ieškinys pateiktas 2010 m., todėl taikomos iki 2012-07-01 pakeitimų galiojusios hipotekos teisinius santykius reglamentavusios teisės normos. Teismo sprendimu Banko naudai patenkinto turtinio reikalavimo suma yra didelė, todėl yra objektyvi grėsmė, jog atsakovai gali mėginti trukdyti Bankui išsiieškoti skolą iš turimo turto, t, y. gali atsirasti naujų realių ar apsimestinių kreditorių, kurie taip pat inicijuos išieškojimą iš atsakovų turimo turto. Atsakovai teikė ieškinius, skundus, prašymus dėl bylos sustabdymo ir pan., o tai parodo, jog jie vengia ir visais įmanomais būdais delsia grąžinti Bankui skolą. Ieškinys teismui buvo pateiktas dar 2010 m. sausio mėn., tačiau dėl atsakovų aktyvių veiksmų tik 2014-04-30 buvo priimtas sprendimas dėl skolos priteisimo. Tai pagrindžia aplinkybę, kad atsakovai neabejotinai imsis veiksmų, siekdami suvaržyti skolos išieškojimą. Be to, kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012), todėl Banko, kaip kreditoriaus interesas susigrąžinti skolą, yra išskirtinai svarbus. Tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino.

Skundžiamu sprendimu iš atsakovų Bankui priteista 1 594 640 eurų skola. Šie reikalavimai Bankui yra užtikrinti atsakovams ir jų sūnui G. M. priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka. Bendra įkeisto turto vertė sudaro apie 6 410 253 Lt (1 856 537,59 eurai). Taigi Banko reikalavimų patenkinimui turėtų pakakti sutartinėmis hipotekomis įkeisto turto, todėl papildomas priverstinės hipotekos nustatymas būtų perteklinis. Aplinkybė, kad atsakovai ginasi nuo jiems pareikštų reikalavimų, nereiškia, jog jie neabejotinai apsunkins išieškojimo galimybes. Atsakovai turi ir kitų kreditorių, kurių padėtis ir interesai gali nukentėti, nustačius priverstinę hipoteką atsakovų turtui. Kadangi byloje nebuvo vertinama, ar atsakovai turi kitų kreditorių, atsakovų visų įsipareigojimų apimtis, kokią įtaką priverstinės hipotekos nustatymas turėtų jų teisėms ir pareigoms, kiti kreditoriai taip pat nebuvo įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, todėl apeliacinės instancijos teismas, remiantis apelianto nurodyta kasacinio teismo praktika, negalėtų tenkinti apeliacinio skundo ir išspręsti priverstinės hipotekos klausimo iš esmės. Kasacinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2010, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas ir Bankas, yra pateikta atskiroji nuomonė, kurioje išdėstyti argumentai yra aktualūs šioje byloje. Atskirojoje nuomonėje nurodyta, kad galimybė nustatyti hipoteką bet kurio kreditoriaus naudai, pažeistų kitų, tos pačios eilės skolininko kreditorių teises, nes nėra jokių kriterijų pagal kuriuos vienam kreditoriui būtų galima suteikti pranašumą prieš kitus. Išimtys privilegijuoti kreditorius, šiems suteikiant hipoteką, nustatytos tik įstatyme (pvz., CK 3.72 str. 10 d., 3.78 str. 5 d., 3.197 str. ir kt.). Tuo tarpu Bankas nepatenka į šį kreditorių sąrašą. Be to, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą (įsigaliojusį nuo 2012-07-01) teismo teisė nustatyti priverstinę hipoteką yra susiaurinta, numatant, jog ji gali būti nustatyta tik konkrečiais civiliniame kodekse nustatytais atvejais. Atsakovų nuomone, šie minėto straipsnio pakeitimai patvirtina įstatymų leidėjo poziciją, jog ankstesnis priverstinės hipotekos reglamentavimas buvo ydingas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl atsakovų G. M. ir A. M. apeliacinio skundo

Atsakovai pirmosios instancijos teismo sprendimą kvestionuoja šiais pagrindais: 1) civilinė byla turėjo būti nutraukta vadovaujantis CPK 293 straipsnio 3 dalies pagrindu; 2) teismas nepasisakė dėl visų šalių reikalavimų; 3) be pagrindo nesumažino delspinigių; 4) Bankui iš atsakovų priteisė nepagrįstai dideles bylinėjimosi išlaidas. Toliau šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako dėl atskirų paminėto apeliacinio skundo pagrindų.

Dėl bylos nutraukimo CPK 293 straipsnio 3 dalies pagrindu

Atsakovų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo nutraukti bylą, vadovaudamasis CPK 293 straipsnio 3 dalies pagrindu, kadangi Bankas pakartotinai prašo iš atsakovų priteisti skolas pagal minėtas Kredito sutartis, kurios iš atsakovų jau buvo priteistos įsiteisėjusiomis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjo 2010-03-30, 2011-01-11 nutartimis, priimtomis bylose Nr. 1011V/2009, Nr. I-768/2010, nes atsakovai yra kredito gavėjai ir bendraskoliai, o ne vienas kito laiduotojai, todėl, jų nuomone, jiems pakartotinai reiškiami tokie patys reikalavimai, kurie jau yra išspręsti hipotekos teisėjo nutartimis. Tokią poziciją grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009. CPK 293 straipsnis reglamentuoja bylos nutraukimo pagrindus. Teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį (CPK 293 straipsnio 3 punktas).

Byloje nustatyta, kad Bankas su atsakovais 2004-11-19 ir 2005-08-01 sudarė dvi Kredito sutartis Nr. KVRO107041271, Nr. KVR0110050563, kuriomis atsakovei suteikė 1 440 280 eurų kreditą, o atsakovui – 289 620 eurų kreditą. Atsakovai su Banku 2004-11-19 ir 2005-08-01 taip pat sudarė dvi Laidavimo sutartis Nr. FA- KVR0107041271, Nr. FA- KVR0110050563, kuriomis įsipareigojo solidariai su kredito gavėju atsakyti Bankui, jeigu kredito gavėjas nevykdytų prievolių. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2010-03-30 bei 2011-01-11 nutartimis (bylos Nr. 1011 V/2009, Nr. I-768V/2010) Bankui iš atsakovės išieškojo iš hipoteka įkeisto turto iš viso 1 424 896,92 eurų skolą, o iš atsakovo iš viso 282 498,43 eurų skolą bei 11 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šias lėšas Bankui buvo nutarta išieškoti vadovaujantis pirmiau minėtomis Kredito, o ne Laidavimo sutartimis. Tuo tarpu šioje byloje Bankas patikslintu ieškiniu atsakovams reiškia reikalavimus minėtų Laidavimo sutarčių pagrindu (2 t., 170-176 b. l.). Todėl apeliantai nepagrįstai teigia, kad Banko ieškinys pareikštas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl yra pagrindas nutraukti bylą vadovaujantis CPK 293 straipsnio 3 dalimi.

Teisėjų kolegija, atsakydama į atsakovų argumentus, kad jie yra bendraskoliai, o ne vienas kito laiduotojai (kreditai suteikti bendriems šeimos poreikiams tenkinti), o Kredito sutartimis jie solidariai prisiėmė prievoles Bankui, pažymi, kad aplinkybė, jog atsakovai yra bendraskoliai pagal Kredito sutartis, nepanaikina Banko teisės reikšti nagrinėjamus reikalavimus. Visų pirma, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, hipotekos teisėjo nutartis už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių yra vykdomasis dokumentas, kuris vykdytinas be jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto, o išieškojimas pagal tokį dokumentą vyksta iš asmens (ir turto), nurodyto nutartyje. Nagrinėjamu atveju atsakovų nurodomose hipotekos teismo nutartyse nuspręsta išieškoti iš konkretaus atsakovo hipotekos nutartyje nurodyto turto, nepaisant to, jog atsakovai paskolas naudojo bendriems šeimos poreikiams ir yra bendraskoliai Kredito sutarčių pagrindu. Tokiu atveju, hipotekos teismo įsiteisėjusios nutartys, priimtos vieno bendraskolio atžvilgiu, kitiems bendraskoliams nesukelia vienodų pasekmių, nes iš jų negali būti vykdomas išieškojimas – jie nėra nurodyti tose hipotekos teismo nutartyse. Antra, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, jis ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010 ir kt.). Taigi, esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip.

Nagrinėjamu atveju kreditoriaus reikalavimai buvo užtikrinti tiek hipoteka, tiek laidavimu. Kreditorius atsakovams pirmiausiai pareiškė reikalavimą Kredito sutarčių pagrindu, o vėliau ir Laidavimo sutarčių pagrindu. Kredito ir Laidavimo sutarčių turinys patvirtina, jog šalys nebuvo susitarusios, jog kreditorius turi teisę reikalauti, kad skolininko prievolę įvykdytų laiduotojas tik tokiu atveju, kai bus pasinaudota teise patenkinti reikalavimą iš įkeisto atsakovų turto. Nesant tokio susitarimo, ieškovas, kaip kreditorius, turėjo teisę atsakovams reikšti reikalavimus taip pat ir Laidavimo sutarčių pagrindu. Dėl to negalima sutikti su atsakovų pozicija, kad jiems buvo pareikštas tapatus reikalavimas.

Atsakovai, prašydami nutraukti civilinę bylą CPK 293 straipsnio 3 dalies pagrindu, nepagrįstai remiasi kasacinio teismo išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009), nes iš esmės skiriasi nagrinėjamos bei nurodytos kasacinio teismo bylos racio decidendi. Kasacinio teismo byloje vienam iš sutuoktinių buvo suteiktas Banko kreditas ir vartojimo paskola, o kitas sutuoktinis laidavo už šias prievoles. Kasacinis teismas išaiškino, kad tokiu atveju neturi reikšmės tai, kad laiduotojos pasirašytos sutartys pavadintos laidavimo sutartimis, nes jos iš esmės atitiko kreditavimo sutartims būdingus elementus – laiduotoja išreiškė tikrąją valią ne laiduoti už savo sutuoktinio prievolę, bet prisiimti jo prievolę, t. y. joje dalyvauti kaip pagrindinė skolininkė bendrai su sutuoktiniu, o ne kaip šalutinė, papildoma skolininkė pagal aksesorinę prievolę. Nagrinėjamoje byloje abiems sutuoktiniams buvo suteikti skirtingo dydžio Banko kreditai, Kredito sutarčių bendrosios dalies 14 punktuose atsakovai įsipareigojo lėšas naudoti šeimos poreikių tenkinimui. Tokiu būdu atsakovai Bankui įsipareigojo solidariai atsakyti pagal minėtas Kredito sutartis, kartu sudarė Laidavimo sutartis, kuriomis įsipareigojo laiduoti vienas už kito prievoles, t. y. dalyvauti kaip šalutiniai, papildomi skolininkai.

Dėl procesinių palūkanų dydžio

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantų G. M. ir A. M. argumentus, kad teismas nepagrįstai atsisakė sumažinti kredito sutartyse šalių sulygtas procesines palūkanas.

Nagrinėjant šiuos atsakovų teiginius, pirmiausiai pažymėtina tai, kad ieškovas Bankas, nesutikdamas su tokiais motyvais, savo atsiliepime į jų apeliacinį skundą teisingai nurodo, jog šalys Kredito sutartyse (sutarčių 41 punktas) specialiai yra susitarusios, kad tais atvejais, kai kredito gavėjo prievolės bankui vykdomos priverstine tvarka pagal teismo sprendimą (nutartį), šis įsipareigoja mokėti 11 procentų dydžio metų palūkanas nuo banko naudai išieškomos pinigų sumos už laikotarpį nuo pareiškimo pateikimo teismui dienos iki faktinio teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo (1 t., 13-14, 22-24 b. l.).

Taigi pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutarties laisvės principo nuostatas sutarties šalys gali laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti šio kodekso nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Pagal CK 6.210 straipsnį, reglamentuojantį palūkanų pagal prievoles klausimus, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, pagal CK 6.37 straipsnio 3 dalį šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams, o pagal 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Šiame kontekste pabrėžtina, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti, per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė jo interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 3 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad neturi teisinės reikšmės, ar skolininko prievolė grąžinti priteistas lėšas kilo iš laidavimo, kaip šalutinės prievolės. Jos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir jų, kaip civilines atsakomybės netesybų forma, mokėjimas kildintinas iš paties laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo geruoju, esant jo galiojančiai papildomai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį. Laiduotojui neįvykdžius prievolės už skolininką kreditoriui, atsiranda nauji prievoliniai teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, kurie tęsiasi iki laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką. Laiduotojai neįvykdžius prievolės, kreditorius įgyja naują teisę – teisę reikalauti procesinių palūkanų, o laiduotojas įgyja naują pareigą – sumokėti šiam palūkanas, atsiradusias dėl prievolės neįvykdymo.

Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo paminėta, šalys sudarydamos Kredito sutartis aptarė procesinių palūkanų dydį, ir kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, būtent tokio dydžio netesybas nutarė laikyti iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovai kreditus ėmė verslo plėtojimui – investavimui į nekilnojamąjį turtą, formuluodami tai kaip šeimos poreikių tenkinimą (Kredito sutarčių bendrųjų sąlygų 14 punktas), jie buvo sukaupę daug nekilnojamojo turto, patys pripažino, jog turi didelę patirtį vykdant investicinius projektus (kredito lėšomis buvo įsigytas ir sėkmingai parduotas ne vienas nekilnojamojo turto objektas ( 2 t., 21– 23 b. l.). Taigi atsakovai išties turėjo patirtį ir objektyviai galėjo ir turėjo įvertinti atsakomybę ir galimą riziką plėtojant verslą, o tuo pačiu ir prisiimtas prievoles dėl procesinių palūkanų dydžio. Taigi, šiuo atveju, jie nelaikytini silpnesne sandorio šalimi ir teismas teisingai sprendė, kad tokiu atveju nėra teisinio pagrindo mažinti Sutartimis sulygtų procesinių palūkanų dydžio ar konstatuoti, jog jos būtų neprotingai didelės. Be to, būtina pažymėti, kad CK 6.73 straipsnio 2 dalies bei CK 6.258 straipsnio 3 dalies normos, kuriomis savo poziciją šiuo klausimu grindžia apeliantai, nustato žemiausiąją netesybų mažinimo ribą, kuri atitinkamai nustato teismo diskrecijos teisės ribas.

Remdamasi aukščiau pareiktais argumentais teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo naikinti ar keisti taip pat ir šią skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (CPK 185 str.).

Dėl vykdymo tvarkos pakeitimo

Atsakovai G. M. ir A. M. apeliacinį skundą grindžia teigdami, kad teismas, pažeisdamas civilinio proceso reikalavimus bei jų teises, sprendime nepasisakė dėl visų jų procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų (2010-06-03 G. M. prieštaravimai, 2014-01-13 atsiliepimas į patikslintą ieškinį etc.). Pasak atsakovų, teismui, be kita ko, buvo nurodyta aplinkybė, kad Bankas yra pradėjęs priverstinį išieškojimą iš Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 užtikrinimui įkeisto turto, todėl išieškojimas į jų kitą turtą galėtų būti nukreiptas tik išvaržius šį turtą.

Teisėjų kolegija pirmiau šioje nutartyje jau pažymėjo, kad byloje sprendžiama dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo Laidavimo sutarčių pagrindu. Todėl atsakovų nurodomi argumentai dėl vykdymo tvarkos nustatymo nebuvo šios bylos dalykas, atitinkamai pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išsamiai pasisakyti dėl išieškojimo iš atsakovų turto eiliškumo ir masto. Be to, pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tuo tarpu teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkinęs Banko ieškinį atsakovams skolininkams A. M. ir G. M., tinkamai atskleidė bylos esmę ir teisingai išnagrinėjo šį ginčą (CPK 185 str., CK 263 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta atsakovų G. M. ir A. M. argumentus dėl neteisingai iš jų Bankui priteistų bylinėjimosi išlaidų.

Iš atsakovų apeliacinio skundo argumentų matyti, kad teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį atsakovai grindžia ieškovo pradiniame ieškinyje nurodyta reikalavimo suma, kuriame reikalavimai buvo reiškiami taip pat ir T. M. bei K. M.. Pirmiau minėta, kad Banko reikalavimai šiems atsakovams buvo išskirti į atskirą civilinę bylą ir prijungti prie jų santuokos nutraukimo bylos, be to, Banko ieškinys buvo tikslinamas, atitinkamai atsakovams reikalavimas sumažėjo, todėl negalima laikyti, kad Banko reikalavimas A. M. patenkintas tik 75,72 procentais, o G. M. tik 14,26 procentais. Nagrinėjamu atveju Banko materialinis reikalavimas atsakovams iš esmės patenkintas 99 procentais, nors išvestinis reikalavimas dėl priverstinės hipotekos ir buvo atmestas (CPK 185 str.).

Todėl atsižvelgiant į atmestų ir patenkintų reikalavimų dalį, pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatė ir priteisė iš atsakovų Bankui bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.).

Dėl ieškovo Danske banko A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, apeliacinio skundo

Ieškovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas atsakovų turtui taikyti priverstinę hipoteką. Pasak apeliantų, teismas nepagrįstai konstatavo, jog Bankas nenurodė ir neįrodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą tenkinti šį reikalavimą. Pasak ieškovo, teismo sprendimu Banko naudai patenkinto turtinio reikalavimo suma yra didelė, todėl yra objektyvi grėsmė, jog atsakovai gali Bankui trukdyti išsiieškoti skolą iš turimo turto. Ieškovo nuomone, šiuos argumentus patvirtina ir atsakovų procesinis elgesys, iš kurio matyti, kad atsakovai skundžia visus procesinius teismo sprendimus ir tokiu būdu siekia išvengti teismo sprendimo įvykdymo.

Hipoteka – tai daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 str. 1 d.). Šis užtikrinimo būdas pasižymi greitomis, supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis, kuriose hipotekos kreditoriui suteikiama privilegijuota padėtis prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto.

Pagal CK 4.175 straipsnio 2 dalies 3 punktą priverstinė hipoteka atsiranda pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti. CK 4.178 straipsnyje ši teisės norma detalizuojama, numatant, kad pagal teismo sprendimą patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo, kreditoriaus prašymu gali būti įregistruota skolininko daikto hipoteka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas galimybę nustatyti hipoteką pagal teismo sprendimą patenkintiems reikalavimams užtikrinti, visų pirma tokią teisę susiejo su socialiai reikšmingų teisinių gėrių apsauga (pvz., prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, įtvirtintas CK 3.3 str. 1 d. ir pan.). Hipotekos kreditorius išieškojimo procese turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius (CK 4.192 str. 1 d.), todėl asmuo, prašydamas, kad teismo sprendimu būtų nustatyta hipoteka jo patenkintiems reikalavimams užtikrinti, turi įrodyti tokios apsaugos taikymo būtinumą, o teismas – įvertinti, ar tokios apsaugos taikymu nebus suvaržyti skolininko interesai labiau nei tai yra būtina, taip pat ar nebus pažeisti kitų kreditorių interesai (Lietuvos Aukščiausiojo 2010 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-307/2010).

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. kovo 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2012, yra nurodęs, kad priverstinės hipotekos būtinumas turi būti grindžiamas svarbiu ir išskirtiniu konkretaus kreditoriaus interesu, o ne interesu, kuris gali būti būdingas kiekvienam kreditoriui. Prašantis nustatyti priverstinę hipoteką kreditorius būtinumą ją nustatyti turi grįsti aplinkybėmis, kuriomis negali remtis bet kuris iš kreditorių, nes teismas naudojasi priverstinės hipotekos nustatymo teise siekdamas apginti ypatingus ir individualius kreditoriaus interesus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamo ginčo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad priverstinės hipotekos būtinumas nėra pagrįstas išskirtiniu apelianto, kaip kreditoriaus, interesu kitų atsakovų kreditorių atžvilgiu (CPK 178 straipsnis).

Visų pirma, ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui pagal Kredito sutartis ieškovui jau yra įkeistas atsakovų nekilnojamasis turtas ir ieškovas jau turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius. Ieškovo reikalavimų pagal Kredito sutartis įvykdymas taip pat yra užtikrintas atsakovų laidavimu. Šio ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 8 d. nutartimi jau yra areštavęs atsakovų Bankui neįkeistą turtą (2 t., 80-82 b. l.), todėl atsakovas objektyviai neturi galimybės perleisti jo tretiesiems asmenims. Atsakovai turi sukaupę pakankamai didelės vertės nekilnojamojo turto, į kurį Bankas gali nukreipti išieškojimą bendra tvarka tuo atveju, jeigu realizavus Bankui įkeistą turtą, neužtektų lėšų patenkinti Banko reikalavimų. Pažymėtina, kad ieškovas yra pelno siekiantis privatus juridinis asmuo, kurio tikslas yra pelno gavimas, o ne socialiai reikšmingų teisinių gėrių apsauga. Ieškovas yra profesionalas savo srityje, todėl manydamas, kad jo teisės nepakankamai užtikrintos įkeisto turto hipoteka, turėjo galimybę reikalauti papildomo atsakovų turto hipotekos dar iki vienašališko Kredito sutarčių nutraukimo, tačiau tokia teise, keičiantis nekilnojamojo turto rinkos kainoms, nepasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustačius priverstinę hipoteką pelno siekiančio privataus juridinio asmens naudai, šis kreditorius taptų privilegijuotas kitų atsakovų kreditorių atžvilgiu, o tokiam privilegijavimui šiuo atveju nėra teisinio pagrindo ir išskirtinių apelianto specifiškumą kitų kreditorių atžvilgiu pagrindžiančių aplinkybių. Tokiu būdu būtų pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas bei iškreipiama CPK ir kituose teisės aktuose reglamentuota kreditorių reikalavimų tenkinimo sistema. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovo reikalavimo dėl priverstinės hipotekos nustatymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė šios bylos esmę – teisingai taikė, aiškino materialiosios bei proceso teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, – todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovo Danske banko A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, bei atsakovų G. M. ir A. M. apeliaciniai skundai atmestini, kaip nepagrįsti (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinės instancijos teismas apeliantams priėmė nepalankų procesinį sprendimą, todėl jų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.