Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-03-22 · Civilinė byla Nr. 2A-34-553/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-22
Bylos Nr.
2A-34-553/2012
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-03759-2010-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aldona Tilindienė (pran.), Neringa Švedienė, Zita Smirnovienė
Atsakovas
AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje, GF Forsakringsaktiebolag
Trečiasis asmuo
R. K.
Kategorijos
  • 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-34-553/2012Teisminio proceso Nr. 2-02-3-03759-2010-4Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.6.1, 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. kovo 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės,kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Zitos Smirnovienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (buvusio atsakovo GF Forsakringsaktiebolag, veikusio per GF Forsakringsaktiebolag filialą, visų teisių ir pareigų perėmėjo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-04-07 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal J. G. ieškinį atsakovui GF Forsakringsaktiebolag dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo – R. K..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškininiu reikalavimu priteisti iš atsakovo 16 218,24 Lt draudimo išmoką, 5 proc. piniginės prievolės dydžio metines palūkanas nuo nepagrįsto atsisakymo išmokėti drausimo išmoką iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat 487 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-08-26 apie 23.20 val. Panevėžio r. sav. Paįstrio k., Įstrio - Gegužinės gatvių sankryžoje, vairuodamas automobilį SAAB 9 - 5, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), susidūrė su jam iš dešinės, iš Gegužinės gatvės (šalutinio kelio) į sankryžą įvažiavusiu automobiliu ALFA ROMEO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairavo R. K., dėl ko eismo įvykio metu buvo apgadintas ieškovui priklausantis automobilis SAAB 9-5, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Minėto eismo įvykio kaltininkas yra automobilio ALFA ROMEO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojas, kuris pažeidė Kelių eismo taisyklių 158 straipsniu reikalavimus ir nedavė kelio transporto priemonei, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu. Įvykio kaltininko transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė įvykio metu buvo apdrausta Švedijos karalystės draudimo įmonėje GF Forsakringsaktiebolag. Draudikas (atsakovas) informavo ieškovą 2009-11-15 raštu Nr. 2835, kad priimtas sprendimas dėl įvykio metu patirtos žalos draudimo išmokos nemokėti. Atsisakymo priežastimi nurodoma tai, kad eismo įvykis, pagal jo dalyvių išankstinį susitarimą, buvo sukeltas tyčia, siekiant imituoti netyčinį eismo įvykį ir, nurodant tikrovės neatitinkančias eismo įvykio aplinkybes, nepagrįstai gauti draudimo išmoką. Su šiuo draudiko teiginiu ieškovas nesutinka (b. l. 51-53).

Atsiliepimas

Atsakovas GF Forsakringsaktiebolag, veikiantis per GF Forsakringsaktiebolag filialą, atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad atsisakė ieškovui išmokėti draudimo išmoka atsižvelgdamas į 2009-09-30 specialisto išvadą. Atsakovas nurodė, kad ieškovo automobilio remonto sąmata be PVM yra 12 990,28 Lt. Ieškovo nurodyta 2 727,96 Lt PVM dydžio žala yra nepagrįsta, nes ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad automobilis yra suremontuotas ir už jo remontą buvo sumokėtas PVM. Remonto sąmata yra užsakyta ieškovo iniciatyva ir sąmatoje nurodyta remonto vertė akivaizdžiai prieštarauja rinkos dėsniams ir ekonomiškumo, protingumo principams (b. l. 59-60).

Trečiasis asmuo R. K. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka ir prašo jį tenkinti. Pažymėjo, kad su atsakovo pateikta 2009-09-30 specialisto išvada nesutinka, kadangi išvada parengta pagal eismo įvykyje dalyvavusių asmenų (ieškovo ir trečiojo asmens) nurodytas aplinkybes, kurias jie nurodė vadovaudamiesi spėjimu, jog taip buvo, nors galėjo būti ir priešingai. Ieškovas galėjo sąžiningai klysti nurodydamas tam tikras eismo įvykio aplinkybes. Trečiasis asmuo nesutinka su išvadoje patiektais tam tikrai kategoriškais specialisto teiginiais (b. l. 71-72).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-04-07 priėmė sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies: priteisti ieškovui iš atsakovo 13 490,28 Lt draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio iškėlimo teisme dienos (2010-04-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 487 Lt bylinėjimosi išlaidas, o likusioje dalyje ieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad atsakovas eismo įvykio deklaracijos pagrindu užsakė specialisto išvadą, kadangi suabejojo, jog automobilių sugadinimai galėjo būti padaryti būtent minėto eismo įvykio metu. Specialistui parengus išvadą, atsakovas ieškovui nurodė, kad pagal specialisto E. S. 2009-09-30 išvadą Nr. ES-29-09, automobilių sugadinimai negalėjo būti padaryti deklaruoto 2009-08-26 eismo įvykio metu šių automobilių vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, o buvo padaryti kitomis aplinkybėmis; atlikto kompiuterinio modeliavimo rezultatai leidžia teigti, kad automobiliams susidūrus, jų vairuotojų R. K. ir J. G. nurodytomis aplinkybėmis, automobiliai po eismo įvykio sustoti padėtyse, kokias nurodo jų vairuotojai, negalėjo. Atsakovo atstovas padarė išvadą, kad eismo įvykis, pagal jo dalyvių išankstinį susitarimą, buvo sukeltas tyčia, siekiant imituoti netyčinį eismo įvykį ir nurodant tikrovės neatitinkančias eismo įvykio aplinkybes, nepagrįstai gauti draudimo išmoką. Ši išvada padaryta remiantis 2009-09-30 Specialisto išvada Nr. ES-29-09, kurią parengė E. S. (b. l. 9-25). Tai pagrindinis įrodymas, kurio pagrindu atsakovas atsisako mokėti ieškovui draudimo išmoką bei prašo ieškinį atmesti. 2001-01-17 teismo posėdžio metu buvo apklaustas specialisto išvadą rengęs E. S., kuris teismui paaiškino, kad atlikdamas ekspertizę jis naudojo kompiuterinę programą PC CRASH 8.1, kuri vizualiai demonstruoja įvykio aplinkybes. Specialisto išvadai parengti jį pasamdžiusi draudimo bendrovė pagal atlygintiną paslaugų sutartį. Jis taip pat patvirtino, kad kontaktas tarp automobilių buvo. Aiškinantis dėl specialisto išvados pagrįstumo, teismo posėdžio metu buvo apklausti liudytojai M. B. bei E. S., kurie išėjo į sankryžą tuoj po eismo įvykio. Teismas išklausęs šalių paaiškinimų bei liudytojų parodymų sprendžia, kad atsakovo atstovo išvada, jog eismo įvykis, pagal jo dalyvių išankstinį susitarimą, buvo sukeltas tyčia, siekiant imituoti netyčinį eismo įvykį ir nurodant tikrovės neatitinkančias eismo įvykio aplinkybes, nepagrįstai gauti draudimo išmoką, yra visiškai nepagrįsta ir neįrodyta. Tiek šalys, tiek liudytojai vienodai dėstė eismo įvykio aplinkybes, jų paaiškinimai sutampa ir jais abejoti teismui nėra jokio pagrindo. Teismas ištyręs įrodymų visetą taip pat sprendė, kad atsakovas nepagrįstai vadovavosi specialisto išvadomis, padarytomis atlikus tyrimą pagal automobilių vairuotojų netiksliai nubraižytas eismo įvykio schemas, beje praėjus vienam mėnesiui po eismo įvykio. Teismas sutiko su ieškovo bei jo atstovo argumentais, kad tiksliai nubraižyti eismo įvykio schemą, kuria galima buvo vadovautis darant atitinkamas specialisto išvadas, vairuotojai objektyviai negalėjo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad eismo įvykis, įvyko beveik nakties metu, neapšviestoje sankryžoje. Vairuotojai patyrė šoką, automobiliai buvo tiek apgadinti, kad abu vairuotojai jais jau nebegalėjo važiuoti. Dėl šių priežasčių neprotinga ir neteisinga būtų reikalauti iš abiejų eismo įvykio dalyvių tikslių įvykio schemos brėžinių, o nepateikus jų kaltinti juos dėl piktavališko išankstinio susitarimo. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovo ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės yra įrodytos, o atsakovo argumentai yra paneigti ir neįrodyti. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju būtent draudikui tenka pareiga įrodyti aplinkybę, kad eismo įvykis, pagal jo dalyvių išankstinį susitarimą, buvo sukeltas tyčia, siekiant imituoti netyčinį eismo įvykį ir, nurodant tikrovės neatitinkančias eismo įvykio aplinkybes, tačiau nagrinėjamu atveju draudimo bendrovė šios aplinkybės neįrodė.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, kaip buvusio atsakovo GF Forsakringsaktiebolag, veikusio per GF Forsakringsaktiebolag filialą, visų teisių ir pereigų perėmėjas (b. l. 180-185), apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011-04-07 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas. Paaiškino, kad atsakovas kreipėsi į nepriklausomą ekspertą siekdamas užtikrinti tinkamą Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalies reikalavimo įgyvendinimą, numatantį, kad draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar jos nemokėti, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio būvimu. 2009-09-30 specialisto išvada patvirtino aplinkybę, kad ieškovo ir trečiojo asmens automobilių sugadinimai negalėjo būti padaryti vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, o buvo padaryti kitomis aplinkybėmis. Ieškovas teigė, kad važiavo apie 40 km/h greičiu ir įvyko susidūrimas, o specialisto išvadoje yra nurodyta, kad ieškovo automobilis turėjo stovėti, be to, techniniu požiūriu negalima pagrįsti aplinkybės, kad ieškovas iki susidūrimo stipriai sumažino greitį ar sustojo, nes ieškovas neturėjo net techninės galimybės pradėti stabdyti (b. l. 24).

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodė, kad eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeisti žmonės, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutarė dėl eismo įvykio aplinkybių, todėl neinformuodami policijos ieškovas ir trečiasis asmuo nubraižė apytikslę eismo įvykio schemą, pagal savo supratimą aprašė eismo įvyki aplinkybes ir pasirašė deklaraciją. Minėtos deklaracijos ir po mėnesio surašytų paaiškinimų ir papildomai nubraižytų schemų pagrindu apeliantas parengė specialisto išvadą. Ieškovas, be kita ko, pažymėjo, kad įvykio metu abu vairuotojai patyrė šoka, abu automobiliai buvo tiek apgadinti, kad vairuotojai jais nebegalėjo važiuoti. Minėtose schemose nurodytos padėtys tiksliai neužfiksuotos. Ieškovas pažymėjo, kad 2009-09-30 specialisto išvadoje yra nurodyta, kad sprendžiant iš abiejų automobilių sugadinimų, šie automobiliai galėjo tarpusavyje kontaktuoti (b. l. 19). Be to, ieškovo iniciatyva parengtoje specialisto išvadoje (b. l. 117-142) konstatuota, kad visi automobilių sugadinimai galėjo būti padaryti minėto eismo įvykio metu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo funkcija yra kompensuoti draudėjo patirtą žalą, nustačius, kad ji padaryta draudimo objektui. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis (redakcija iki 2012-01-01)). Įstatyme ir konkrečiose draudimo rūšies taisyklėse nustatytos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudiminio įvykio atveju, draudiminiam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais įstatymo numatytais atvejais. Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudiminiai įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudiminiais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis). Jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009).

Apeliantas skundžiamo pirmosios instancijos teismo nepagrįstumą ir neteisėtumą iš esmės grindžia vieninteliu argumentu, t. y. 2009-09-30 apelianto užsakymu parengta specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad abiejų automobilių sugadinimai negalėjo būti padaryti deklaruoto 2009-08-26 eismo įvykio metu šių automobilių vairuotojų R. K. ir J. G. nurodytomis aplinkybėmis, o buvo padaryti kitomis aplinkybėmis, be to, minėti automobiliai negalėjo sustoti tokiose padėtyse, kaip nurodo jų vairuotojai (b. l. 25). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymų visetą, nustatė, kad atsakovas nepagrįstai vadovavosi specialisto išvadomis, padarytomis atlikus tyrimą pagal automobilių vairuotojų netiksliai nubraižytas eismo įvykio schemas, beje praėjus vienam mėnesiui po eismo įvykio.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pagrindinį atsakovo įrodymą (2009-09-30 specialisto išvadą), kaip pagrindžiantį atsakovo atsisakymą išmokėti ieškovui draudimo išmoką, atsižvelgė į tai, kad 2009-09-30 specialisto išvada parengta pagal ieškovo ir trečiojo asmens netiksliai nubraižytas eismo įvykio schemas, beje praėjus vienam mėnesiui po eismo įvykio; 2) vairuotojai objektyviai negalėjo nubraižyti tikslių eismo įvykio schemų; 3) eismo įvykis įvyko beveik nakties metu, neapšviestoje sankryžoje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su minėtais pirmosios instancijos teismo argumentais, papildomai pažymi, jog reikalavimas, kad ieškovas ir trečiasis asmuo, sukrėsti po stipraus automobilių susidūrimo (šią aplinkybę pagrindžia liudytojų parodymai ir tas faktas, jog automobiliai buvo taip stipriai sugadinti, kad toliau jais važiuoti nebebuvo galimybės), tamsoje tiksliai nubraižytų eismo įvykio schemas ir detaliai užpildytų eismo įvykio deklaraciją, kurios pagrindu vėliau atsakovo užsakymų specialistas galėtų parengti išvadą, prieštarautų sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principams (CK 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnio 1 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo ir trečiojo asmens nubraižytose eismo įvykio schemose pateikta informacija nėra tiksli. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje taip pat yra ieškovo iniciatyva parengta specialisto išvada (b. l. 117-142), kurioje nurodyta, kad visi automobilių SAAB 9-5 v/n (duomenys neskelbtini) ir Alfa Romeo 156 v/n (duomenys neskelbtini) sugadinimai (išskyrus automobilio SAAB 9-5 dešiniojo slenksčio sulenkimą ir automobilio Alfa Romeo 156 pažeistą dešinės pusės galinio bamperio kraštą) pilnai galėjo būti padaryti šio eismo įvykio metu pagal išvadoje aprašytą susidūrimo mechanizmą (b. l. 133). Tokiu būdu atsakovo užsakymu atliktos išvados galutinis teiginys, kad abiejų automobilių sugadinimai negalėjo būti padaryti deklaruoto 2009-08-26 eismo įvykio metu šių automobilių vairuotojų R. K. ir J. G. nurodytomis aplinkybėmis, o buvo padaryti kitomis aplinkybėmis (b. l. 25), yra priešingas ieškovo J. G. iniciatyva parengtos specialisto išvados galutiniam teiginiui, kad visi minėtų automobilių sugadinimai galėjo būti padaryti deklaruoto 2009-08-26 eismo įvykio metu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo užsakymu parengta specialisto išvada neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai (tarp jų ir ieškovo užsakymu parengta specialisto išvada). Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė pagrindinį atsakovo įrodymą, pagrindžiantį jo atsisakymą išmokėti ieškovui draudimo išmoką.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu atsakovo apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (buvusio atsakovo GF Forsakringsaktiebolag, veikusio per GF Forsakringsaktiebolag filialą, visų teisių ir pareigų perėmėjo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-04-07 sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Aldona TilindienėKolegijos teisėjos Neringa ŠvedienėZita Smirnovienė