Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2019-11-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-276-557/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-11-21
Bylos Nr.
1A-276-557/2019
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dalia Kursevičienė, Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas
Nuteistasis
V. Š.
Advokatai
Vitalijus Katėnas
Kategorijos

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-276-557/2019

Teisėja N. Bagdonienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48310-2018-0 Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.6.1; 1.2.19.3.2.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.6(S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 21 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorei Ritai Ušinskienei,nuteistajam V. Š. ir jo gynėjui advokatui Vitalijui Katėnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį 100 MGL (5 000 Eur) bauda, nurodant paskirtą baudą sumokėti per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1–3 dalimis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nuspręsta konfiskuoti 50 Eur kupiūrą, pagal 2018-10-08 kvitą Nr. 009670 saugomą Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriuje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. Š. nuteistas už tai, kad davė kyšį statutiniam valstybės tarnautojui už pageidaujamą neteisėtą veikimą: 2018-10-07 apie 14.00 val., Šilutės r. (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) g. prie 77 namo, sėdėdamas savo automobilyje „Citroen C4 Picasso“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tiesiogiai pasiūlė ir davė 50 eurų (kupiūros Nr. PB341928824) kyšį šalia jo automobilio stovinčiam ir jo dokumentus tikrinančiam savo įgaliojimus vykdančiam valstybės tarnautojui – Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato (toliau – Tauragės apskrities VPK Šilutės r. PK) Reagavimo skyriaus vyriausiajam patruliui D. A., paduodamas šiam perlenktą techninės apžiūros taloną, į kurį buvo įdėjęs 50 Eur kupiūrą, taip siekdamas neteisėtos šio valstybės tarnautojo veiklos, tai yra kad nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn, surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą už padarytą administracinį teisės pažeidimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Š. prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka, nes jis nepagrįstas, nemotyvuotas ir neteisėtas, kadangi priimtas neišsamiai įvertinus bylos aplinkybes ir įrodymus. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, nesivadovaudamas ir nevertindamas įrodymų viseto, nepateikdamas motyvuotų argumentų, kodėl vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė kaip nepagrįstus. Nors teismas nuosprendyje nurodė, kad V. Š. kaltė yra įrodyta, tačiau neanalizavo ir nepasisakė dėl jo padarytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, neanalizavo tyčios, jos kryptingumo, iš esmės rėmėsi tik policijos pareigūnų parodymais, pareigūno D. A. subjektyvia pokalbio turinio interpretacija.

2.1. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Todėl teismas privalėjo tinkamai motyvuoti, kodėl nesivadovavo jo parodymais, vertinti jo pokalbio su pareigūnu turinį, pasisakyti dėl pareigūnų pateikto suklastoto vaizdo įrašo, kurį, apelianto teigimu, teismas nepagrįstai pripažino įrodymu. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. aprašomojoje jo dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Byla išnagrinėta vienpusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai, padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, priimtas teismo nuosprendis neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir suformuotos teismų praktikos.

2.2. Sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 straipsnis) klausimą, reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus (pvz., perdavimą valstybės tarnautojui tam tikros pinigų sumos) suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį). Turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai duoda pinigus (kitas turtines vertybes) už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį ir patenkintų jo interesus. BK 227 straipsnyje nustatyta veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl turi būti nustatyta, kad asmuo, atlikdamas BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytus veiksmus, suvokia, kokių padarinių dėl to gali atsirasti, ir jų siekia. Nustatant kaltės formą (tyčia ar neatsargumas) būtina išsiaiškinti ne tik paties įvykio aplinkybes, bet ir visas bylos aplinkybes, kurios turėjo reikšmės formuojantis atitinkamam kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikšmingai paveikusius kaltinamojo valinius sprendimus. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.).

Šalies argumentai

2.3. Teismas nepasisakė dėl V. Š. padarytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, neanalizavo tyčios, jos kryptingumo, rėmėsi tik policijos pareigūnų parodymais, nors jokio prašymo dėl protokolo nerašymo nebuvo, o pareigūnui paklausus, kokių jis variantų nori, V. Š. teigimu, jis suprato, kad už pažeidimą baudą gali sumokėti iš karto. Kad dėl tokio veiksmo jam gali grėsti baudžiamoji atsakomybė, jis perspėtas nebuvo ir to nesuprato. Pareigūnas D. A. per radijo ryšį pranešė budėtojui, nurodydamas: „(duomenys neskelbtini) automobilio vairuotojas, kad nebūtų rašomas protokolas, davė kyšį.“ Budėtojas per radijo ryšį paklausė: „kiek tau davė ir už ką davė?“ D. A. sako: „už tai, kad nebūtų rašomas protokolas, kad lenkė per sankryžų, vairuotojas davė 50 Eur kyšį.“ Pareigūnas D. A. iškraipė ir klaidinamai interpretavo pokalbį, kadangi jokio prašymo nerašyti protokolo nebuvo (akistatos metu pareigūnas D. A. negalėjo paaiškinti, kodėl garso įraše nėra įrašo apie tai, kad jis duoda pinigus už tai, kad nebūtų surašomas protokolas). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pokalbio neanalizavo, nevertino, dėl jo nepasisakė, nors visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Iš pokalbio turinio matyti, kad policijos pareigūnas D. A. mažiausiai tris kartus numanė, kad jam yra siūlomas kyšis, tačiau prevencinių priemonių nesiėmė ir neįspėjo jo, kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Priešingai, pareigūnas palaikė ir tęsė pokalbį, jo klausdamas: „kokių Jūs variantų V. norite?“, „kaip dar atsiskaityti?“, ir tokiais veiksmais kurstė jį nusikalsti. Nutraukdamas ikiteisminį tyrimą, prokuroras pagrįstai nurodė, kad pareigūnas tinkamai neatliko savo pareigos dėl prevencinių priemonių taikymo V. Š., elgėsi dviprasmiškai – tęsdamas ir palaikydamas pokalbį su V. Š. ir, nesant neginčijamų duomenų dėl įspėjimo apie garso įrašo darymą ir galimą vėlesnį šio garso įrašo panaudojimą prieš asmenį ikiteisminio tyrimo metu, pareigūnas tokiais savo veiksmais (neveikimu) skatino daryti nusikalstamą veiką. Teismas prieštaringai nurodė, jog pareigūnas D. A. nėra supažindintas su Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006-02-03 atmintine „Dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju“, nors akistatos metu D. A. patvirtino, kad su tokia atmintine yra supažindintas, vadinasi, pareigūnas privalėjo žinoti ir žinojo, kad tais atvejais, jei yra manoma, jog gali būti siūlomas, žadamas ar duodamas kyšis (esant bet kokioms asmens užuominoms, prašymams ar pasiūlymams), pareigūnas pirmiausia turi taikyti prevencines priemones ir įspėti asmenį, kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Tuo tarpu pareigūnas D. A. elgėsi priešingai, palaikė pokalbį, klausinėjo apie siūlomus variantus ir tokiais veiksmais skatino nusikalsti. Teismų praktikoje bet koks teisėsaugos pareigūnų provokuojamas ar į provokaciją panašus elgesys viršijant įgaliojimus vertintinas kaip veiklos teisėtumo principo ir surinktų duomenų leistinumo (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys) reikalavimo pažeidimas. Siekiant užtikrinti baudžiamojo proceso paskirtį, teisėsaugos pareigūnai negali atlikti provokacinių veiksmų, skatindami asmenį atlikti nusikalstamą veiką, o po to už tokių nusikalstamų veiksmų padarymą traukti baudžiamojon atsakomybėn. Valstybė turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos, ir pati nekurstyti tokių veiksmų atlikimo. Nustačius provokacijos faktą, visi duomenys, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-332/2014, Nr. 2K-373-303/2015). Teismas nevertino byloje pateikto pokalbio, apie pokalbį nepasisakė, neanalizavo pareigūno D. A. veiksmų teisėtumo, ar jo veiksmuose nėra provokacijos požymių. Pareigūno pasakymai (,,<...> kokių Jūs variantų V. norite?“, „kaip dar atsiskaityti?“, „nejuokaukit“) niekaip neleidžia teigti, jog pareigūnas turėjo tikslą užkardyti galbūt pradėtą nusikalstamą veiką, neišreiškė nedviprasmiško ir adekvataus įspėjimo V. Š.. Pareigūnas uždavinėjo provokuojamo pobūdžio klausimus ir palaikė pokalbį. Apelianto teigimu, skundžiamas nuosprendis yra visiškai nemotyvuotas, nepagrįstas, nes priimtas neištyrus ir neišanalizavus visų bylai reikšmingų įrodymų, nepašalinus prieštaravimų.

3. Teismo posėdyje nuteistasis V. Š. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis V. Š. nesutinka su jo nuteisimu ir prašo jį išteisinti tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė įrodymus, o tai sąlygojo neteisėtą jo nuteisimą. Pažymėtina, jog pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, neleidžia daryti išvados, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas.

6. BK 227 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už papirkimą. Pagal šį straipsnį papirkimas – tai pasiūlymas, pažadas duoti kyšį ar kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Papirkimas objektyviai reiškiasi bent vieno iš straipsnio dispozicijoje įvardytų veiksmų padarymu. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kad atliko šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus veiksmus siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus. BK 227 straipsnyje numatyta veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl turi būti nustatyta, kad asmuo, atlikdamas BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytus veiksmus, suvokia, kokie padariniai dėl to gali atsirasti ir jų siekia.

7. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad V. Š. policijos pareigūnams davė 50 Eur. Neginčijamai nustatyta ir tai, kad pinigus pareigūnams V. Š. davė, jį sustabdžius ir pareigūnui pasakius, kad jis lenkė sankryžoje kirsdamas ištisinę liniją ir paaiškinus, jog už šį nusižengimą teks būti tris mėnesius be teisių. Nors, apelianto teigimu, 50 Eur pareigūnui jis padavė manydamas, kad už padarytą nusižengimą gali iš karto susimokėti baudą, tačiau tokia jo versija prieštarauja paties V. Š. pirminės apklausos metu duotiems parodymams, kai jis 2018-10-07 apklaustas įtariamuoju nurodė, kad davė pinigus pareigūnui dėl to, kad šis nesurašytų administracinio nusižengimo protokolo, t. y. parodė: „Prie manęs priėjo uniformuotas policijos pareigūnas, kuris paaiškino, kad padariau administracinį nusižengimą, <...>, taip pat, paaiškino, jog už šį nusižengimą yra privalomas teisės vairuoti atėmimas. <...> turbūt išsigandęs, jog prarasiu teisę vairuoti transporto priemones, ištraukiau 50 Eur kupiūrą ir įdėjęs ją į techninės apžiūros taloną padaviau policijos pareigūnui, kad pastarasis man leistų važiuoti toliau, nesurašęs administracinio nusižengimo protokolo. Pasielgiau neapgalvotai ir spontaniškai, dėl to labai gailiuosi.“ (t. 1, b. l. 188).

8. Iš byloje esančio policijos pareigūnų pateikto vaizdo ir garso įrašo matyti, kad policijos pareigūnui priėjus prie V. Š., sėdinčio automobilyje, pastarasis bandė tartis su policijos pareigūnu, kad nebūtų fiksuotas jo padarytas administracinis nusižengimas ir jis galėtų važiuoti toliau, pareigūnui, kai šis pastarojo paklausė: „ar suprantat, kad per sankryžą negalima lenkti?“ ir pasakė: „dabar surašysim protokolą, 3 mėnesius be vairuotojo pažymėjimo pabūsit“, pasakydamas tokius žodžius kaip: „ar kitaip neina?“ <...> „ar nėra variantų?“ <...> „galite nepažiūrėti vieną sykį taip griežtai, aš tiesiai atsiskaitau ir viso gero.“ <...> „nieks čia negirdi, nieks nešnekės, ne maži vaikai esam.“ Ir nors iš šio įrašo, kaip akcentuoja V. Š. apeliaciniame skunde, negirdėti, kad policijos pareigūnas jį būtų įspėjęs apie daromą vaizdo ir garso įrašą, o V. Š. padavus pareigūnui pinigus – 50 Eur, įdėtus į techninės apžiūros taloną, – ir apie gresiančią baudžiamąją atsakomybę, tačiau vien tik neperspėjimas apie daromą įrašą nėra pagrindas konstatuoti, kad įraše užfiksuota informacija yra neteisinga ir kad darant įrašą buvo suvaržytos įstatyme įtvirtintos kaltinamojo teisės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308/2014). V. Š. pareigūnui pasakyti žodžiai, kurių jis neginčija, ir veiksmai, kai šis po to, kai pareigūnas jam grąžino dokumentus, dar kartą padavė jam techninės apžiūros taloną, kuris jam jau buvo grąžintas, į kurį įdėjo 50 Eur, rodo, kad tokiais savo veiksmais V. Š. siekė papirkti policijos pareigūną ir, priešingai pastarojo tvirtinimui, neabejotinai suprato, kad neteisėtai duoda kyšį, kaip pats pripažino pirminės apklausos metu, nurodydamas, jog padavė pinigus pareigūnui, kad šis leistų važiuoti toliau, nesurašęs jam administracinio nusižengimo protokolo (t. 1, b. l. 188). Nors vėliau V. Š. šiuos savo parodymus ėmė neigti nurodydamas, kad neva pinigus davė pareigūnui galvodamas, jog susimoka baudą, tačiau tokia jo versija prieštarauja ne tik bylos duomenų visumai, bet ir jo paties teisme nurodytai aplinkybei, kai jis, pripažinęs pasielgęs netinkamai, atsakydamas į prokurorės klausimą nurodė: „Pareigūnas nesakė, kad yra galimybė mokėti baudą.“ (t. 2, b. l. 76). Pažymėtina ir tai, kad, bylos duomenimis, V. Š. praeityje ne kartą buvo baustas administracine tvarka, paskirtas baudas yra sumokėjęs (t. 1, b. l. 172–175), taigi jam neabejotinai yra žinoma baudų sumokėjimo tvarka. Todėl V. Š. teiginiai, kad pinigus pareigūnui padavė, galvodamas, kad susimoka baudą, tėra pastarojo vėliau iškelta gynybos versija, siekiant išvengi baudžiamosios atsakomybės.

9. Minėtame vaizdo ir garso įraše užfiksuotas V. Š. pokalbis su pareigūnu leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad pareigūnui priėjus prie V. Š. automobilio ir pranešus apie padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, už kurį privalomas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, pastarasis iš karto pradėjo dėti pastangas, siekdamas paveikti pareigūną elgtis sau naudingu būdu, kai šis pasakė: „dabar surašysim protokolą, 3 mėnesius be vairuotojo pažymėjimo pabūsit“, klausdamas apie galimus ne tokius griežtus variantus, pasiūlydamas atsiskaityti ir atsisveikinti. Tokie V. Š. pareiškimai ir veiksmai, kai šis pakartotinai padavė pareigūnui techninės apžiūros taloną, kurį prieš tai pareigūnas jam buvo gražinęs, su jame jau įdėtais 50 Eur, neabejotinai patvirtina, kad jis siekė papirkti pareigūną. Kaip matyti iš minėto vaizdo ir garso įrašo, policijos pareigūnas, reaguodamas į V. Š. akivaizdų ketinimą duoti atlygį pareigūnui (V. Š. teiginiai: „galite nepažiūrėti vieną sykį taip griežtai, aš tiesiai atsiskaitau ir viso gero. <...> nieks čia negirdi, nieks nešnekės <...>.“), perspėjo, kad susitarti nebus galimybės, keliskart pasakydamas V. Š., kad šis liautųsi juokavęs, tačiau nepaisant to, V. Š. pakartotinai padavė pareigūnui techninės apžiūros taloną su jame jau įdėtais 50 Eur. Esant jau duotam kyšiui, pareigūnas D. A. paaiškino vairuotojui V. Š., kad jis bus sulaikytas už bandymą papirkti policijos pareigūną, apie įvykį iš karto pranešė Tauragės apskrities VPK budėtojui ir į įvykio vietą iškvietė operatyvinę grupę (2018-10-07 tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 65). Šiame Tauragės apskrities VPK Šilutės r. PK Reagavimo skyriaus vyriausiojo patrulio D. A. tarnybiniame pranešime, be kita ko, nurodyta: „Dokumentų patikrinimo metu paaiškinus vairuotojui jo padarytą pažeidimą jis jo neginčijo, tačiau prašė nerašyti pažeidimo protokolo. Už tai, kad nerašyčiau protokolo, siūlė susitarti. Aš jo paklausiau, kaip jis nori susitarti su manim, V. Š. pasakė, kad ne maži vaikai esam, niekas negirdi ir nekas nemato. Tai pasakęs vairuotojas man padavė techninės apžiūros taloną, kurį prieš tai jau buvau grąžinęs vairuotojui, kuriame buvo įdėtas 50 Eur banknotas. Vairuotojui buvo paaiškinta, kad bus sulaikytas už bandymą papirkti policijos pareigūną.“ (t. 1, b. l. 65). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojas D. A. patvirtino savo tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, be kita ko, nurodydamas: „Vairuotojas pradėjo tartis, kad gal galima apsieiti be protokolo. Tada jis vėl padavė techninės apžiūros taloną, kurį jam buvau grąžinęs ir paprašė dar kartą patikrinti dokumentą. Aš paėmiau dokumentą, o jame buvo įdėta 50 eurų kupiūra. <...> Aš keletą kartų sakiau vairuotojui, kad jis nejuokautų su tokiais dalykais, tačiau vairuotojas nereagavo ir vis tiek padavė pinigus.“ (t. 1, b. l. 68 – liudytojo D. A. apklausos protokolas).

10. Nors apklausiamas teisme liudytojas D. A., atsakydamas į gynėjo klausimą, nurodė: „Garso įraše nėra žodžių „nerašykite man protokolo“, bet kai duoda pinigus, taip ir sako.“ (t. 2, b. l. 77), o šio pareigūno pateiktame vaizdo ir garso įraše nėra užfiksuota, jog V. Š. būtų atvirai ir tiesmukiškai prašęs pareigūno nerašyti jam protokolo už padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, tai neleidžia daryti išvados, kad pareigūno pateiktas vaizdo įrašas yra suklastotas. Kaip minėta, pats V. Š. pirminės apklausos metu nurodė: „<...> išsigandęs, jog prarasiu teisę vairuoti transporto priemones, ištraukiau 50 Eur kupiūrą ir įdėjęs ją į techninės apžiūros taloną padaviau policijos pareigūnui, kad pastarasis man leistų važiuoti toliau, nesurašęs administracinio nusižengimo protokolo. <...>.“ (t. 1, b. l. 188). Tokie V. Š. pirminiai parodymai visiškai sutampa su policijos pareigūno D. A. tarnybiniame pranešime užfiksuotomis aplinkybėmis ir šio pareigūno ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais. Kita vertus, visas vaizdo ir garso įrašu užfiksuoto pokalbio tarp apelianto ir pareigūno turinys patvirtina, kad siūlydamas ir duodamas pinigus pareigūnai, apeliantas siekė būtent nurodyto tikslo – kad jam nebūtų surašytas administracinio nusižengimo protokolas už galimai padarytą administracinį nusižengimą, kurio sankcija numato ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimą (t. 1, b. l. 103–106). Todėl V. Š. nepagrįstai kelia abejones dėl policijos pareigūno D. A. pateikto vaizdo ir garso įrašo galimo suklastojimo ir šio įrašo, kaip įrodymo, patikimumo.

11. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, o 2 dalyje nurodoma, kad, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Nagrinėjamoje byloje vaizdo ir garso įrašas buvo gautas policijos pareigūnui panaudojus tarnybinį mobiliojo ryšio telefoną (Tauragės apskrities VPK Informatikos ir ryšių poskyrio vedėjo G. B. 2017-03-03 tarnybiniame pranešime „Dėl mobiliųjų telefonų ir atminties kortelių paskirstymo sąrašo“ nurodyta, kad Tauragės apskrities VPK Šilutės r. PK Reagavimo skyriaus pareigūnui D. A. paskirtas mobiliojo ryšio telefonas „CAT S40“, kurio IMEI (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 160, 164). Pagal Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2011-07-19 įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintą Policijos patrulių veiklos instrukciją, teisės pažeidimams išaiškinti, įrodymams rinkti, atsižvelgiant į tarnybos užduotyje ar sektoriaus informaciniame biuletenyje numatytas vykdyti priemones, policijos patruliai aprūpinami garso, vaizdo fiksavimo, priartinimo, matavimo prietaisais (ruletėmis, alkoholio kiekio matuokliais, dujų analizatoriais, greičio, stiklo skaidrumo matuokliais) ir kitomis priemonėmis (9.3 punktas). Pagal Policijos patrulių veiklos instrukcijos 20.9 punktą, visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas. Naudojant vaizdo ir (arba) garso įrašymo įrangą, asmenį reikia įspėti apie tai ir informuoti, kad viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą ar atliekant ikiteisminį tyrimą. Pagal 35 punktą, jeigu pokalbio metu naudojama vaizdo ar garso įrašymo aparatūra, asmenį reikia apie tai įspėti. Nagrinėjamu atveju iš pradžių pareigūnas bendravo su V. Š., sėdinčiu jo vairuotame automobilyje, policijos pareigūno D. A. turėtas tarnybinis mobiliojo ryšio telefonas, kuriuo buvo padarytas vaizdo ir garso įrašas, pareigūnui bendraujant su automobilyje sėdėjusiu V. Š., buvo būtent garso ir vaizdo fiksavimo prietaisas, išduotas tarnybiniais tikslais. Taigi minėto prietaiso turėjimas ir panaudojimas, pareigūnui bendraujant su automobilyje sėdėjusiu V. Š. (byloje pateiktas ir policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje darytas vaizdo ir garso įrašas, kai V. Š. jau buvo rašomas administracinio nusižengimo protokolas, dėl šio įrašo apeliantas argumentų nepateikia) nagrinėjamu atveju buvo teisėtas.

12. Pažymėtina, kad baudžiamajame procese įrodymai neleistinais pripažįstami ne dėl bet kokių nustatytų taisyklių pažeidimų, o tik dėl tokių pažeidimų, dėl kurių kyla abejonių dėl surinktų įrodymų patikimumo ar dėl pažeidimų, kuriais buvo iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės (kasacinė baudžiamoji byla Nr. 2K-64-648/2015). Bylos duomenys neduoda pagrindo daryti išvadą, kad įrodymu byloje pripažintas policijos pareigūno pateiktas vaizdo ir garso įrašas iš viso negalėjo būti daromas ar kad jį darant būtų esmingai pažeistos įstatymų nuostatos. Vien tik asmens neperspėjimas apie daromą įrašą pats savaime neduoda pagrindo konstatuoti, kad įraše užfiksuota informacija gali būti neteisinga, nepatikima ir neatitinka tikrovės. Apelianto deklaratyvūs teiginiai apie galimą įrašo, daryto pareigūnui bendraujant su V. Š., sėdinčiu automobilyje, kai šis buvo sustabdytas pareigūnų dėl padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo, suklastojimą, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, juolab, kad pats V. Š. šiame įraše užfiksuoto jo pokalbio su pareigūnu turinio neginčija ir nenurodo jokių konkrečių argumentų, kurie keltų abejonių dėl, jo teigimu, galimo šio įrašo suklastojimo. Vien tai, kad V. Š. pareigūno D. A. nebuvo įspėtas apie daromą vaizdo ir garso įrašą, nesudaro pagrindo pripažinti šį įrašą neleistinu įrodymu, nes, kaip jau minėta, vien tik neperspėjimas apie daromą įrašą nėra pagrindas konstatuoti, kad įraše užfiksuota informacija yra neteisinga. Nagrinėjamu atveju įrašas byloje yra reikšmingas ne tuo, kad jame būtų užfiksuotos kokios nors V. Š. pasakojamos jam nenaudingos bylos aplinkybės, kurių jis, būdamas įspėtas, jog daromas įrašas ir viskas, kas jame užfiksuota, proceso metu gali būti panaudojama prieš jį, galimai nebūtų atskleidęs, o tuo, kad iliustruoja patį apelianto bendravimą su pareigūnu, siekiant jį papirkti ir tokiu būdu išvengti atsakomybės už administracinį nusižengimą. Todėl nuteistojo neperspėjimas apie policijos pareigūno D. A., jam bendraujant su automobilyje sėdinčiu V. Š., daromą įrašą, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo aspektu nekvestionuoja minimo įrodymo patikimumo.

13. Dėl apelianto skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas prieštaringai nurodė, jog pareigūnas D. A. nėra supažindintas su Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006-02-03 atmintine „Dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju“, nors akistatos metu D. A. patvirtino, kad su tokia atmintine yra supažindintas, vadinasi jis turėjo taikyti prevencines priemones ir įspėti asmenį, kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, pažymėtina, jog Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006-202-03 atmintinė „Dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju“, kaip nurodyta Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK 2018-12-21 rašte Nr. 85-S-13469, buvo tik lokalinis vidaus dokumentas, nepatvirtintas įsakymu, ir 2013 m. buvo panaikintas (t. 1, b. l. 158). Todėl apelianto argumentai, kad pareigūnas privalėjo žinoti ir žinojo, kad tais atvejais, jei yra manoma, jog gali būti siūlomas, žadamas ar duodamas kyšis (esant bet kokioms asmens užuominoms, prašymams ar pasiūlymams), pareigūnas pirmiausia turi taikyti prevencines priemones ir įspėti asmenį, kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus, kaip jau minėta anksčiau, policijos pareigūnas D. A., reaguodamas į V. Š. akivaizdų ketinimą duoti atlygį pareigūnui, perspėjo, kad susitarti nebus galimybės, keliskart pasakydamas V. Š., kad šis liautųsi juokavęs, tačiau nepaisant to, V. Š. pakartotinai padavė pareigūnui techninės apžiūros taloną su jame jau įdėtais 50 Eur.

14. Minėtus liudytojo D. A. parodymus, susijusius su kyšio davimu, patvirtina ataskaitų žiūryklės duomenys, remiantis kuriais nustatyta, kad jog policijos pareigūnas D. A. apie įvykį nedelsdamas pranešė policijos įstaigos budėtojui (t. 1, b. l. 60–64), taip pat kartu su D. A. patruliavusios pareigūnės D. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog sėdėdama tarnybiniame automobilyje per radijo ryšio stotelę išgirdo, kaip D. A. budėtojui pranešė, jog už tai, kad nebūtų rašomas protokolas, vairuotojas davė 50 Eur kyšį, kuriuos ji patvirtino apklausiama teisme (t. 1, b. l. 89, t. 2, b. l. 82). Nors šie duomenys nėra tiesioginiai įrodymai, tačiau vieni kitus papildo ir yra pagrįsti byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

15. Aplinkybių, kurios leistų manyti, jog kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas D. A. siektų nepagrįstai apkaltinti apeliantą V. Š. nebūtos nusikalstamos veikos padarymu, byloje nenustatyta, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde.

16. Nesutiktina ir su apelianto V. Š. argumentu dėl neva provokuojančio policijos pareigūno D. A. veiksmų pobūdžio. Provokavimas konstatuojamas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad asmuo nesirengė daryti nusikalstamos veikos ir ji nebūtų buvusi padaryta be teisėsaugos pareigūnų ir (ar) pagal jų nurodymus veikiančių asmenų įsiterpimo. Bylą nagrinėjantis teismas, esant pagrindui, turi įvertinti ir tai, ar teisėtai prasidėję teisėsaugos pareigūnų veiksmai dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo, kelio neužkirtimo naujoms nusikalstamoms veikoms neperaugo į provokaciją arba kitokį dirbtinį skatinimą daryti naujas nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86/2011, 2K-530/2012, 2K-249-788/2015, 2K-7-85-696/2016, 2K-8-788/2017 ir kt.). Tačiau pagal nagrinėjamos bylos duomenis išvadai, kad tiesiogiai su V. Š. bendravęs policijos pareigūnas D. A. provokavo jį duoti kyšį, nėra jokio pagrindo. Priešingai, iš jau minėto vaizdo ir garso įrašo akivaizdu, kad pats V. Š. bandė derėtis su pareigūnu, rodydamas akivaizdžią iniciatyvą pasiekti pageidaujamą rezultatą (kad už galimai padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą jam nebūtų surašytas administracinio nusižengimo protokolas), nepaisydamas pareigūno nevienkartinio perspėjimo V. Š., kad šis liautųsi juokavęs, taip išreiškiant poziciją, kad jokių derybų negali būti, tačiau V. Š. nesiliovė derėjęsis su pareigūnu ir pakartotinai padavė jam techninės apžiūros taloną su jame jau įdėtais 50 Eur. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareigūnas D. A. ėmėsi iniciatyvos ar kokių nors aktyvių veiksmų, kurie būtų davę pagrindą V. Š. manyti, jog duodamas kyšį pareigūnui jis galėtų tokiu būdu išvengti administracinės atsakomybės, skatinęs jį elgtis neteisėtai ar kaip nors kitaip daręs įtaką jo sprendimui pasiūlyti kyšį. Atvirkščiai, pats V. Š. pradėjo pokalbį su pareigūnu ir siūlė susitarti, pasakydamas tokius žodžius kaip: „ar kitaip neina?“ <...> „ar nėra variantų?“ <...> „galite nepažiūrėti vieną sykį taip griežtai, aš tiesiai atsiskaitau ir viso gero.“ <...> „nieks čia negirdi, nieks nešnekės, ne maži vaikai esam.“, t. y. iniciatyva pasiūlyti kyšį kilo būtent iš V. Š.. Duomenų, kad šiuo atveju pareigūnas būtų taręsis su V. Š. dėl kyšio (t. y. dėl principinės galimybės paimti kyšį, taip pat dėl veiksmų, kuriuos už gautą kyšį pareigūnas galėtų atlikti ar neatlikti), byloje nenustatyta. Šios aplinkybės paneigia, kad pareigūnas D. A. provokavo V. Š. siūlyti kyšį.

17. Teisėjų kolegijos nuomone, aptarti duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl V. Š. padarytos nusikalstamos veikos. Įvertinus apelianto V. Š. amžių ir turimą didelę gyvenimišką patirtį, aplinkybę, kad V. Š. sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, už tai yra ne kartą baustas administracine tvarka ir patraukimo administracinėn atsakomybėn, administracinių nuobaudų skyrimo ir jų vykdymo tvarka jam yra gerai žinoma, jo pirminius parodymus, kai 2018-10-07 įtariamojo apklausos metu, t. y. tą pačią dieną netrukus po įvykio pripažino davęs pareigūnui 50 Eur už tai, kad nebūtų rašomas administracinio nusižengimo protokolas (t. 1, b. l. 188), ir jo teisme išreikštą poziciją, jog suprato, kad pasielgė netinkamai (t. 2, b. l. 76), nėra jokio pamatuoto pagrindo sutikti su V. Š. apeliacinio skundo argumentais dėl neva jo netyčinių veiksmų, t. y. kad jis pinigus – 50 Eur – padavė pareigūnui, galvodamas apie baudos sumokėjimą, o ne siekdamas papirkti pareigūną, kad šis nerašytų administracinio nusižengimo protokolo. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais, pripažino juos įrodymais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas.

18. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų. Pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo V. Š. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Pagrindo V. Š. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas kolegija nenustatė. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų nepažeidė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas dėl nustatytų bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai, o skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia KursevičienėEdita LapinskienėLinas Pauliukėnas