Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos atstovams Z.R. ir adv. Domui Pakėnui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos O.L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos O.L. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus apskrities viršininko administracija, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybės įmonė Registrų centras, Valstybės įmonė Valstybės turto fondas, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, M.L., R.K., R.R., E.K.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Suinteresuotieji asmenys – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybės įmonė Registrų centras, Valstybės įmonė Valstybės turto fondas, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, M.L., R.K., R.R., E.K. atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, suinteresuotųjų asmenų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos atstovai prašė apeliacinį skundą atmesti. Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimti ir ištirti nauji įrodymai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Rasų seniūnijos 2008-04-02 pranešimas „Dėl sklypo priežiūros“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 1997 m. ištrauka iš 1994 m. Lietuvos koordinačių sistemos (žemėlapis).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama pareiškėjos O.L. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, išklausiusi į teismo posėdį atvykusių asmenų kalbų, ištyrusi naujus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pareiškėja O.L. apeliaciniame skunde nepateikė pagrįstų argumentų dėl galimai neteisėto teismo sprendimo, tik iš esmės atkartojo pareiškime nurodytas aplinkybes, nors CPK 178 straipsnis įpareigoja šalis įrodyti aplinkybes, kuriomis šios grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodytos bylos aplinkybės, įrodymai ir teisiniai argumentai, kuriais pagrindžiamas sprendimo neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo pagrindas). Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė tik tiek, kad teismas neįsigilino į įrodymus, nevertino liudytojų parodymų. Tokiu būdu apeliantė kelia įrodymų pakankamumo klausimą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 68,79 kv.m ploto arklidžių (duomenys neskelbtini) statybos buvo neteisėtos, todėl pareiškimas negali būti tenkinamas visų pirma dėl šios priežasties. Pareiškėja neturėjo leidimo ir negalėjo vykdyti nei buvusio statinio rekonstrukcijos, nei naujo statinio statybos darbų valstybei priklausančioje žemėje. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo manyti, kad 68,79 kv.m ploto arklidžių valdymas truko 10 metų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas vertino suinteresuotų asmenų M.L. ir R.K. paaiškinimus, liudytojų V.M.P., J.B., A.G., B.M., A.K., V.B., V.P.V., A.Ž. parodymus ir nustatė, kad pareiškėja O.L. apie 1990 m. ėmė naudotis pašiūre/sandėliuku, kurio vietoje šiuo metu pastatytos arklidės. Pareiškėja, suinteresuotieji asmenys ir liudytojai gana skirtingai apibūdino buvusį statinį ir nurodė skirtingą arklidžių statybos pabaigos laiką. Pareiškėja paaiškino, kad pašiūrė/sandėliukas buvo 6x6 m, iš lentų sukaltas statinys, kurį ji remontavo, sutvirtino, 1999 m. uždengė stogą, praplėtė statinį (b.l. 86). Statinį baigė tvarkyti 1999 m. ar 2000 m. (b.l. 87, 96). Suinteresuotieji asmenys nurodė, kad arklidės buvo statomos maždaug 1998 m. – 2000 m. (b.l. 90, 91, 97). Liudytojas V.M. paaiškino, kad statinys buvo praplėstas 1992 m. (b.l. 92). Liudytojas A.G. nurodė, kad statinys buvo remontuojamas nuo 1998 m. iki 2003 m. (b.l. 93). Liudytojas A.K. paaiškino, kad toks pastatas, kaip dabar, stovi nuo 1996 m. – 1999 m. (b.l. 94). Liudytojai V.B. ir A.Ž. nurodė, kad pastatas buvo perstatytas 1992 m. – 1993 m. (b.l. 95, 96). Liudytojas V.P. paaiškino, kad toks pastatas yra maždaug nuo 1998 m. (b.l. 95). Kiti liudytojai konkrečių duomenų nepateikė.

CPK 185 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kadangi pareiškėja, suinteresuotieji asmenys ir liudytojai nurodė skirtingą arklidžių statybos pabaigos laiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi pačios pareiškėjos – arklidžių statytojos paaiškinimu, kad statybos darbus baigė 1999 m. – 2000 m., bei daugumos liudytojų parodymais, suinteresuotų asmenų paaiškinimais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjos pageidaujamo įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti statinio – 68,79 kv. m bendro ploto arklidžių – valdymas truko 10 metų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punkte konstatuota, kad ar tam tik­ros ap­lin­ky­bės, su­si­ju­sios su gin­čo da­ly­ku, eg­zis­ta­vo ar­ba ne­eg­zis­ta­vo, teis­mas spren­džia rem­da­ma­sis ti­ki­my­bių pu­siau­svy­ros prin­ci­pu. Jei­gu pa­teik­ti įro­dy­mai lei­džia teis­mui pa­da­ry­ti iš­va­dą, kad yra di­des­nė ti­ki­my­bė, jog tam tik­ri fak­tai eg­zis­ta­vo, ne­gu ne­eg­zis­ta­vo, teis­mas pri­pa­žįs­ta tuos fak­tus nu­sta­ty­tais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bylos duomenis nėra pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjos pageidaujamo įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti statinio – 68,79 kv. m bendro ploto arklidžių – valdymas truko 10 metų.

Pažymėtina, kad pareiškėja O.L. į teismą kreipėsi 2006-12-11. CK 4.68 straipsnio 1 dalis įtvirtina ne mažesnį kaip dešimties metų nekilnojamojo daikto valdymo terminą. CPK 4 straipsnyje numatyta, kad teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Remiantis šia teisės norma, atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime suformuotą doktriną. Pagal teismų praktiką dėl CK 4.68 straipsnio 1 dalyje numatyto termino skaičiavimo, valdymas turi tęstis ne mažiau kaip dešimt metų, jis prasideda nuo daikto užvaldymo ir tęsiasi iki kreipimosi į teismą dėl nuosavybės teisės pripažinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2006, kat. 30.8). Kadangi pareiškėja į teismą kreipėsi 2006-12-11, statinio – 68,79 kv.m arklidžių, valdymas turėjo prasidėti ne vėliau kaip 1996-06-19. Tačiau, kaip minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad arklidės buvo baigtos statyti 1998-2000 m. Dėl to konstatuotina, kad pareiškėja 68,79 kv.m arklidžių nevaldo CK 4.68 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą.

Teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Rasų seniūnijos 2008-04-02 pranešimą „Dėl sklypo priežiūros“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 1997 m. ištrauką iš 1994 m. Lietuvos koordinačių sistemos (žemėlapį) vertina kaip nepaneigiančius pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo. Seniūnijos pranešimas patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjai yra leista prižiūrėti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)prie arklidžių, tačiau tik iki teismo sprendimo pabaigos. Pateiktasis žemėlapis taip pat patvirtina faktą, kad jau 1994 metais Lietuvos koordinačių sistemoje buvo matomas statinys (duomenys neskelbtini), kurį pareiškėja įvardija kaip jos valdomą. Tačiau minėtame žemėlapyje nesimato, ar tai yra tas pats pastatas, kurį pareiškėja šiuo metu įvardija kaip 68,79 kv.m ploto arklides. Be to tokia išvada negalima dar ir dėl to, kad pati pareiškėja, kreipdamasi į teismą nurodė, jog 1991 metais tas statinys buvo sandėliukas (pašiūrė), kurį ji suremontavo, perstatė ir pritaikė arklidėms. Pareiškėjos pateikti dokumentai, kuriais ji įrodinėja statinio valdymo trukmę, yra datuojami 2001 m. ir vėlesnėmis datomis, kas taip pat tvirtina, jog daikto valdymas nesitęsė 10 metų.

Remiantis CK 4.68 – 4.71 straipsniais, teismų praktika suformavo sąlygų visetą, kuris būtinas konstatuoti nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimą įgyjamąja senatimi: pirma, asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t.y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 str.); antra, asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.68, 4.70 str.); trečia, asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23; 4.68 str.). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokį daiktą teisėtai valdyti kaip savą; ketvirta, daikto atviro valdymo sąlyga (CK 4.68 str.); penkta, nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 str.).

Teisėjų kolegija jau konstatavo, kad arklidžių valdymas truko mažiau nei dešimt metų. Tačiau be šios sąlygos, nagrinėjamoje byloje nenustatyta ir kitų. Daiktas turi būti valdomas teisėtai, o teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 str.). Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėja pašiūrę/sandėliuką rekonstravo, perstatė ir praplėtė neturėdama leidimo, todėl ji negalėjo vykdyti statinio rekonstrukcijos, naujo statinio statybos darbų valstybei priklausančioje žemėje. Taigi pareiškėja pastatė arklides neteisėtai. Naudotis žeme, ant kurios pastatė arklides, pareiškėja taip pat neturėjo teisėto pagrindo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2006 (kat. 30.8) konstatavo, kad asmuo teisėtai pastatęs statinį įgyja nuosavybės teisę į statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu, ir tokiu atveju netaikomas įgyjamosios senaties institutas. Tais atvejais, kai statytojas negali įteisinti statybų įstatymų nustatyta tvarka, taip pat nėra pagrindo taikyti įgyjamosios senaties instituto. Pagal CK 4.24 straipsnį valdymo teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu. Statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Savavališka statyba yra pažeidžiamas CK 4.253 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi arklidžių (duomenys neskelbtini)statybos yra neteisėtos, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, t.y. nėra CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų, todėl pareiškėjos reikalavimas negali būti patenkintas. Nurodyta Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, padaręs teisingas ir pagrįstas išvadas.

Apeliantė nepateikė jokių argumentų, kurie leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija atskirai nepasisako, kadangi jos nėra teisiškai reikšmingos.

Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina į bylą pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių nuostatų laikėsi ir nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai vertino įrodymus ir taikė teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.