- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-19
- Bylos Nr.
- 3K-3-414/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Spiečius (pirm.), Algis Norkūnas (pran.)
- Atsakovas
- E. M., G. S.
- Ieškovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- VĮ Registrų centro
- Kategorijos
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algimanto Spiečiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus laužiko ir Algio Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų E. M. ir G. S. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 18 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams E. M. ir G. S. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų bei atsakovų priešieškinį dėl potvarkio, paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo, tretieji asmenys – VĮ Registrų centro Kauno filialas, Kauno miesto 10-ojo notarų biuro notarė O. Markevičienė.
Ieškovas Kauno miesto savivaldybė nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės tarybai nuosavybės teise priklauso 1/12 dalis gyvenamojo namo 1A2m (patalpų šifrai II-6/13,27; II-7/2,78; II-9/2,65) su dalimi bendrojo naudojimo patalpų B-1/5,62 bei 1/3 dalis ūkinio pastato 2I1/ž, 1/12 dalis ūkinių pastatų 3I1/p, 4G1/p, esančių adresu: „(duomenys neskelbtini)“. Nuosavybės teisė į šį turtą įgyta paveldėjimo pagrindu po A. A. S., kuris neturėjo įstatyminių įpėdinių, mirties (mirė 1984 m. rugpjūčio 9 d.), ir dėl to jo palikimą priėmė valstybė. SĮ „Santakos būtų ūkis“ sudaryta komisija 2003 m. rugpjūčio 25 d. ir 2005 m. rugsėjo 9 d. patikrino ieškovui nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas „(duomenys neskelbtini)“, ir nustatė, kad jomis neteisėtai naudojasi atsakovai E. M. ir G. S. Atsakovai buvo raštu įspėti dėl neteisėtai užimtų patalpų atlaisvinimo, tačiau jie gera valia iš jų neišsikelia.
Ieškovas prašė iškeldinti atsakovus su visa jiems priklausančia manta iš ieškovui nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų, esančių adresu: „(duomenys neskelbtini)“.
Priešieškiniu atsakovai prašė: 1) pripažinti jiems nuosavybės teisę į ginčo patalpas, esančias adresu: „(duomenys neskelbtini)“ ; 2) panaikinti Kauno miesto valdybos 1993 m. gruodžio 28 d. potvarkį Nr. 1637-v, kuriuo nuspręsta ginčo patalpas įregistruoti ieškovo vardu; 3) panaikinti 1993 m. lapkričio 5 d. paveldėjimo teisės liudijimą, pagal kurį A. A. S. turtas atiteko valstybinei mokesčių inspekcijai; 4) panaikinti 2003 m. birželio 10 d. atliktą ginčo patalpų teisinę registraciją ieškovo vardu.
Jie nurodė, kad A. A. S., kuriam nuosavybės teise priklausė ginčo patalpos, esančios „(duomenys neskelbtini)“, mirė 1984 m. rugpjūčio 9 d. Atsakovas G. S. yra A. A. S. sūnėnas, o atsakovė E. M. yra G. S. motina. Ginčo gyvenamosios patalpos kartu su patalpomis II-1, II-2, II-3, II-4, II-5, kurios šiuo metu nuosavybės teise priklauso atsakovei E. M., sudaro vieną butą Nr. 2-a. Visą laiką atsakovai ir A. A. S. gyveno šiame bute ir bendrai naudojosi visomis patalpomis. Po A. A. S. mirties atsakovai ir toliau liko gyventi ginčo patalpose, naudojosi jomis kaip savo turtu, jį valdė, mokėjo mokesčius už visą butą Nr. 2-a, atliko patalpų kapitalinį remontą. Šis daikto valdymas truko daugiau kaip dešimt metų. Visą tą laiką atsakovai elgėsi kaip minėto turto savininkai ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už juos į valdomą daiktą. Tik 2003 m. ieškovui pareiškus pretenzijas dėl ginčo patalpų, jie sužinojo, kad šios patalpos įregistruotos viešame registre kaip ieškovo nuosavybė. Iki 2003 m. rugpjūčio 25 d. ieškovas nereiškė jokių pretenzijų atsakovams, ginčo patalpomis nesinaudojo, nevaldė patalpų kaip savo nuosavybės. Atsakovai mano, kad yra visos sąlygos nustatyti jiems nuosavybės teisę į ginčo patalpas įgyjamosios senaties pagrindu, nes ginčo turto valdymas truko daugiau kaip dešimt metų, per visą šį laiką turtas nebuvo registruotas ieškovo vardu. Ginčo patalpų teisinė registracija ieškovo vardu buvo atlikta tik 2003 m. birželio 10 d.
Žemesnės instancijos teismas
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė.
Teismas padarė išvadą, kad atsakovai savavališkai užėmė ginčo patalpas, nes nuomos sutartis su jais nebuvo sudaryta, dėl to ieškovas pagrįstai reikalauja iškeldinti juos iš šių patalpų. Teismas nustatė, kad Kauno miesto valdyba, remdamasi paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimu, 1993 m. gruodžio 28 d. priėmė potvarkį Nr. 1637-v, kuriuo ginčo patalpos buvo perduotos į įmonės „Centro butų ūkis“ balansą. Šias patalpas patikėjimo teise pradėjo valdyti ieškovas – Kauno miesto savivaldybė. Byloje nėra duomenų apie tai, kad po A. A. S. mirties būtų ginčytas paveldėjimo teisės liudijimas. Atsakovė E. M. nuo 1984 m. žinojo apie A. A. S. mirtį, tačiau dėl palikimo priėmimo niekur nesikreipė. Ieškovo priimtas ginčo potvarkis yra teisėtas ir nėra pagrindo naikinti ginčo patalpų teisinę registraciją ieškovo vardu. Be to, atsakovai praleido ieškinio senaties terminą ir neprašė jo atnaujinti.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinį skundą, 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo nustatyti, ar yra įstatymo nustatytų sąlygų visetas tam, kad būtų galima konstatuoti, jog atsakovai nuosavybės teisę į ginčo patalpas įgijo įgyjamosios senaties pagrindu.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog nėra visų sąlygų viseto atsakovų nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti, nes atsakovai valdyti ginčo patalpas pradėjo nesąžiningai. Byloje nustatyta, kad valstybė per Kauno valstybinės mokesčių inspekciją 1993 m. rugsėjo 20 d. priėmė mirusiojo A. A. S. palikimą. Atsakovų teiginys, kad jie nežinojo apie tai, kad į šį turtą kas nors pretenduotų ar turėtų daugiau teisių už juos, yra paneigtas paveldėjimo bylos medžiaga. Iš byloje esančio apyrašo akto matyti, kad notaras, dalyvaujant atsakovui G. S., aprašė mirusiojo A. A. S. turtą ir perdavė saugoti atsakovui G. S. Rūpinimasis mirusio giminaičio turtu atitinka geros moralės principus, tačiau tai nėra pagrindas atsakovų nuosavybės teisei į ginčo turtą atsirasti. Priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuosavybės teise nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. nuo palikėjo mirties dienos. Įpėdinio nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra ne paveldėjimo teisės liudijimas ir jo įregistravimas viešame registre, bet vienašalis įpėdinio sandoris – palikimo priėmimas. Tokią išvadą suponuoja palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 587 straipsnio 5 dalis. Dėl šios priežasties atsakovų teiginys, kad jie nuosavybės teisę į ginčo turtą įgijo anksčiau, negu Kauno miesto savivaldybė, t. y. 1994 metais, yra nepagrįstas. Esant tokioms aplinkybėms, jau 1993 m. spalio 12 d., sudarant paveldimo turto apyrašą, atsakovai turėjo žinoti, kad kitas asmuo – valstybė – turi daugiau teisių į šį turtą už juos (CK 4.70 straipsnio 1 dalis). Paveldėjimo teisės liudijimas ieškovui 1993 m. lapkričio 5 d. buvo išduotas pagrįstai ir pripažinti jį negaliojančiu nėra jokio pagrindo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą, kuriuo priešieškinį patenkinti, ieškinį atmesti. Jie nurodė šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį (CK 4.68-4.71 straipsniai), pažeidė CPK 185 straipsnį.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad yra visos būtinos sąlygos atsakovų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį nustatyti. Atsakovai nėra ir nebuvo įgiję nuosavybės teisės į ginčo daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje įtvirtintu būdu. Daikto valdymas buvo prasidėjęs sąžiningai, nes atsakovai buvo įsitikinę, jog už juos niekas neturi daugiau teisių į ginčo daiktą. Byloje nustatyta, kad ginčo patalpos sudaro vieną butą Nr. 2 su atsakovei E. M. nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis (II-1, II-2, II-3, II-4, II-5). Tai yra bendras trijų kambarių butas su bendra šildymo sistema, elektra ir vandentiekiu. A. A. S. buvo antros grupės invalidas, atsakovė juo rūpinosi ir slaugė. Ginčo patalpomis atsakovai su A. A. S. naudojosi bendrai. Ieškovas neginčijo fakto, kad po A. A. S. mirties ginčo patalpomis naudojosi ir jas valdė atsakovai. Po A. A. S. mirties 1984 m. iki daiktą pradėjo valdyti atsakovai niekas dėl palikimo priėmimo nesikreipė, daiktas neperėjo ir valstybei, nes jis nebuvo įregistruotas valstybės vardu. Taip pat daiktas visą valdymo laikotarpį nebuvo registruotas ir kitų asmenų vardu. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovų valdymas prasidėjo nesąžiningai, prieštarauja nurodytoms aplinkybėms. Atsakovų valdymas prasidėjo 1984 m. rugpjūčio 9 d. po palikėjo mirties. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nurodyti palikimo priėmimo veiksmai atlikti tik 1993 metais. Per visą dešimties metų daikto atsakovų valdymo laikotarpį ginčo patalpos nebuvo registruotos ieškovo vardu (ši registracija buvo atlikta tik 2003 m. birželio 10 d.), per šį laikotarpį ieškovas nepasinaudojo teisine galimybe įgyvendinti savo teisę į valdymą. Ieškovas iki 2003 m. ginčo turto nevaldė ir juo nesinaudojo, šis turtas iki 2003 m. buvo registruotas A. A. S. vardu. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, 1993 m. spalio 12 d. sudarant paveldimo turto apyrašą, atsakovai turėjo žinoti, kad kitas asmuo - valstybė - turi daugiau teisių už juos, yra pagrįsta prielaidomis. Iš byloje esančio apyrašo akto matyti, kad notaras aprašė ginčo turtą ir perdavė jį saugoti atsakovui, tačiau akte nenurodyta, kokiu tikslu apyrašas padarytas, jame nenurodyta, kad jis atliekamas valstybei paveldint turtą. Atvirkščiai, šis apyrašas patvirtina atsakovų daikto valdymo nepertraukiamumą nuo 1984 m. iki 2003 m.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismai netinkamai taikė 1964 m. CK 587 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.
Byloje nustatyta, kad valstybė priėmė palikimą 1993 m. rugsėjo 20 d., tačiau ginčo patalpų teisinė registracija ieškovo vardu buvo atlikta tik 2003 m. birželio 10 d. Pagal CK 1.75 straipsnį įpėdinis, priėmęs palikimą, turi būti pripažįstamas palikimo savininku, tačiau prieš trečiuosius asmenis savo nuosavybės teisę jis gali panaudoti tik įregistravęs ją viešame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2003). Prieš atsakovus ieškovas nuosavybės teisę galėjo panaudoti tik nuo 2003 m. birželio 10 d., kai įregistravo paveldėjimo teisės liudijimą viešame registre ir įgijo nuosavybės teisę į ginčo patalpas. Iki 2003 m. ieškovas nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į ginčo patalpas, nes paveldėjimo teisės liudijimas turėjo būti įregistruotas registro įmonėje (1964 m. CK 149 straipsnis). Neįregistravus nuosavybės viešame registre, šio fakto ieškovas negalėjo panaudoti prieš trečiuosius asmenis.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti. Jame nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nėra visų CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų viseto atsakovų nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti. Sąžiningo valdymo atsiradimas arba valdymas, turintis reikšmės įgyjamajai senačiai, siejamas su žinojimu, kuris apibūdinamas kaip valdyti pradedančio asmens įsitikinimas arba pagrįstas įsitikinimas, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. Šiuo atveju negali būti net svarstoma apie atsakovų pagrįstą įsitikinimą, kad nėra kliūčių užvaldyti ginčo patalpas, ir apie jų sąžiningumą patalpas užvaldant. Užvaldydami ginčo patalpas po A. A. S., atsakovai veikė neatidžiai, neapdairiai, nerūpestingai. Iš notaro sužinoję, kad neturi jokių teisių į ginčo patalpas, jie savo neteisėtais veiksmai pažeidė teisėto patalpų paveldėtojo - valstybės - teises. Kaip apdairūs ir rūpestingi piliečiai atsakovai privalėjo pasidomėti, kas pagal įstatymą turėjo paveldėjimo teisę į ginčo patalpas, ar jų veikimas nepažeis kitų asmenų teisėtų interesų, turinčių daugiau teisių už juos į užvaldomą turtą. Atsakovas G. S. dalyvavo surašant palikėjo turtą, jis turėjo žinoti, kad tokie veiksmai atliekami siekiant išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 587 straipsnį, nenukrypo nuo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Įpėdinio nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra vienašalis įpėdinio sandoris – palikimo priėmimas. Įstatymų nustatyto reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymas sandorio nedaro negaliojančio (CK 1.94 straipsnis). Ieškovas neprivalėjo įrodinėti prieš trečiuosius asmenis savo teisės į ginčo patalpas, nes atsakovų valdymas prasidėjo ir tęsėsi nesąžiningai. Be to, tokio įrodinėjimo ir nereikėjo, nes niekas neginčijo ieškovo teisės į ginčo patalpas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio skundo argumentai dėl įgyjamosios senaties teisės normų taikymo atmetami.
Fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą įgyjamąja senatimi (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).
Ginčo daiktas (1/12 dalis gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų) nuosavybės teise priklauso ieškovui dėl paveldėjimo. Teismai atmetė priešieškinio reikalavimą panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą. Argumentų dėl netinkamo įstatymų taikymo ar aiškinimo teismams atmetant priešieškinį atsakovai kasaciniame skunde nenurodė. Kadangi ieškovo nuosavybės teisė į ginčo daiktą nenuginčyta, tai šiuo atveju taikytinas CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Be to, atsakovų ginčo daikto valdymas netruko dešimt metų, o tai neatitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei įgyjamosios senaties sampratos. Valdymas turi tęstis ne mažiau kaip dešimt metų, jis prasideda nuo daikto užvaldymo ir tęsiasi iki kreipimosi į teismą dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Jeigu valdymo laikotarpis trumpesnis arba didesnis negu dešimt metų, bet daikto savininkas įgyvendino savo teisę į šį daiktą (pvz., įformino palikimo priėmimą) iki kreipimosi į teismą, tai taikant CK 4.69 straipsnio 3 dalį negalima pripažinti valdytojui nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi.
Kasacinio skundo argumentai, kad ginčo daiktą atsakovai pradėjo valdyti sąžiningai ir valdė jį sąžiningai ne mažiau kaip dešimt metų, atmetami.
Pagal CK 4.70 straipsnį sąžiningumas yra taikomas dviem aplinkybėms: 1) daikto užvaldymo momentui ir 2) daikto viso valdymo laikui. Kad būtų konstatuotas sąžiningas valdymas, turi būti nustatytas valdytojo sąžiningumas ir užvaldymo, ir viso valdymo metu. Pagal CK 4.70 straipsnį asmuo laikomas sąžiningas, jeigu jis nežinojo apie kliūtis, trukdančias įgyti jam daiktą nuosavybėn. Skunde argumentuojama tuo, kad atsakovai ginčo daikto užvaldymo momentu nežinojo apie kliūtis, trukdančias jiems įgyti šį daiktą nuosavybėn. Tai rodo apie užvaldymo sąžiningumą, bet vien šios aplinkybės nepakanka valdymo sąžiningumui konstatuoti įgijėjui pagal įgyjamąją senatį. Jis turi būti sąžiningas, nežinoti apie kliūtis iki pat įgijimo, t. y. iki kreipimosi į teismą dėl nuosavybės teisės jam pripažinimo, bet ne mažiau kaip dešimt metų trukusio valdymo eigoje. Byloje atsakovai šiais įstatymo reikalavimais nesivadovavo, dėl to minėti kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Kasacinio skundo argumentai dėl nepertraukiamo daikto valdymo nuo 1984 m. iki 1993 m. atmetami.
Pagal CK 4.71 straipsnio 1 dalį daikto valdymas nepertraukiamai turi tęstis nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. Valdymas turi būti sąžiningas, t. y. asmuo neturi žinoti apie kitų asmenų teises į daiktą. Jeigu dėl palikimo, kai nėra įstatyminių ir testamentinių įpėdinių, teises pradeda reikšti valstybė, kurios iniciatyva sudaromas paveldimo turto apyrašas, o turtas perduodamas asmeniui saugoti, tai turto saugotojas yra informuotas apie valstybės teises į palikimą, ir tai yra kliūtis įgyti jam palikimą įgyjamosios senaties būdu. Laikotarpis po paveldimo turto apyrašo sudarymo negali būti turto saugotojo traktuojamas kaip sąžiningas jo valdymo laikas iki nuosavybės teisės įgijimo dėl įgyjamosios senaties, nes saugotojas sužinojo apie kliūtis pretenduoti įgyti nuosavybę.
Kasacinio skundo argumentai dėl 1964 m. CK 587 straipsnio pažeidimo ir nukrypimo nuo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos atmetami.
Pagal CK 587 straipsnio 5 dalį priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko. Nuosavybės teisė pagal paveldėjimo teisę atsiranda dėl sandorio – palikimo priėmimo. Įstatymas nuosavybės teisės pagal sandorį iš paveldėjimo atsiradimo nesiejo su jos registracija, dėl to teisiškai nereikšmingi kasacinio skundo argumentai dėl paveldėjimo teisės liudijimo registracijos laiko. CK 149 straipsnio nuostatos netaikomos visiems sandoriams, jos taikomos tik sutartims. Pažymėtina, kad palikimas atsirado 1984 m., dėl to taikomos tuo metu galiojusios CK 573 straipsnio nuostatos dėl įstatyminių įpėdinių. Atsakovai pagal 1964 m. CK 573 straipsnį nebuvo įpėdiniai. CK 587 straipsnio 5 dalies nuostata taikoma įpėdiniams, bet ne asmenims, kurie siekia įgyti nuosavybę įgyjamąja senatimi. Kadangi atsakovai nebuvo įpėdiniai, tai jiems ši norma negalėjo būti taikoma, taigi nebuvo pažeista.
Kasacinio skundo argumentai dėl įregistravimo fakto panaudojimo prieš trečiuosius asmenis atmetami.
Teisinė registracija yra informacijos paviešinimas, jeigu įstatymo nenustatyta, kad tai yra vienas iš pagrindų ar reikšmingų juridinių faktų nuosavybės teisei atsirasti. Paveldėjimo santykiuose paveldėtojo palikimo priėmimas yra jo nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Teisinė registracija kaip paviešinimas naudojamas tuo metu ir prieš tuos asmenis, kurie faktiškai nežinojo apie registruotiną sandorį, juridinį faktą ar kitą jam žinomą informaciją. Jeigu asmuo faktiškai žinojo apie tai, kad konkretų turtą kaip palikimą priėmė ir įformino valstybė, tai jis negali naudotis argumentu, jog teisinio pobūdžio duomenys nebuvo įregistruoti. Žinojimo faktą turi įrodyti asmuo, kuris neatliko teisinės registracijos ir tvirtina, kad trečiasis asmuo faktiškai tai žinojo (CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju atsakovai žinojo, kad valstybė priėmė palikimą, todėl įstatymo nuostatos dėl registracijos fakto taikymo prieš trečiuosius asmenis negali būti jų panaudojamos.
Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, dėl ko teismų sprendimas ir nutartis galėtų būti pakeisti ar panaikinti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.