Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

2021-01-18 · Administracinė byla Nr. I1-1217-257/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-01-18
Bylos Nr.
I1-1217-257/2021
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02499-2020-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Laisvutė Kartanaitė (pirm.)
Pareiškėjas
J. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1217-257/2021Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02499-2020-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.1; 55.1.3
(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 18 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Laisvutė Kartanaitė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žalą.

Pareiškėjo skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, pareiškėjas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas teismo pranešimu (b. l. 58). Skunde (b. l. 2–9) pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2019 m. rugpjūčio 29 iki 2019 m. spalio 28 d. ir nuo 2019 m. lapkričio 13 d. iki 2020 liepos 1 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jam ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės normos, t. y. nebuvo užtikrintas 4 m² plotas, o kamerose sienos, lubos, grindys buvo avarinės būklės ir neatitiko Lietuvos higienos normų reikalavimų. Kamerose nebuvo ventiliacijos, todėl gyvenamosiose patalpose visada buvo drėgna, išskalbti rūbai nedžiūvo, nes nebuvo džiovyklos. Rūbų spintų nebuvo, todėl asmeninius daiktus laikė rankinėse po lovomis. Sandėliuko, kuriame galėtų laikyti rankines, taip pat nebuvo. Nebuvo avarinio išėjimo, priešgaisrinė vieta buvo tuščia, todėl jautėsi nesaugiai, jei kiltų gaisras ar atsitiktų kokia kita nelaimė. Per langus vyko tiesioginė patalpų ventiliacija, tačiau natūralios šviesos į patalpas nepatekdavo tiek, kiek reikia, o nuolat deganti dieninė šviesa erzindavo. Taip pat buvo pažeista jo teisė į privatų gyvenimą. Kaip daugelis Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų elgėsi su juo, mano, kad dauguma pareigūnų turi sadistinius asmenybės sutrikimus. Dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 58).

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 50-55) nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti atsakovės atstovui nedalyvaujant.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m² suaugusiam asmeniui, o pagal 1.3.2 punktą – 4,1 m² nepilnamečiui asmeniui.

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-11-26 pažymos Nr. 60-34187, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje skundžiamu laikotarpiu periodiškai buvo nuo 2019-09-02 iki 2020-09-01 (kitu laikotarpiu pareiškėjo ŠTI nebuvo) šiose kamerose: kameroje Nr. 30 buvo laikomi 2-5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 11,7 m² iki 4,67 m², kameroje Nr. 25 buvo laikomi 3–4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 5,42 m² iki 4,06 m², kameroje Nr. 50 buvo laikomi 3-5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 6,22 m² iki 3,73 m².

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo per mažas, tačiau tai neatitinka realybės.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pasisakęs, jog teismų praktikoje suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto užtikrinimas vertinamas kaip esminė (itin svarbi) saugios gyvenamosios aplinkos prielaida, ir jeigu nustatomi tik higienos sąlygų pažeidimai, neturtinė žala pinigais dažnai net nepriteisiama, laikant, kad pats pažeidimo pripažinimas yra teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, arba priteisiama tik nedidelė suma, nes minimalios kameros ploto normos vienam asmeniui užtikrinimas mažina higienos normų reikalavimų neužtikrinimo neigiamą poveikį (žr. LVAT 2017-02-20 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017; 2016-03-22 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-849-756/2016; 2016-09-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016 ir kt.).

Atsakovas, vertindamas tai, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 m², pažymi, kad minėtuose teisės aktuose reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas, tačiau teisės aktuose nenustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 m² – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, nes nacionaliniai teisės aktai to nenumato.

Pareiškėjui visas dienas tekęs plotas buvo didesnis nei 3,6 m², kas leidžia daryti išvadą, jog kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, jog byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad kamerose netinkama ventiliacija, todėl kaupiasi drėgmė, nedžiūva rūbai. Nurodo, kad sienos, lubos bei grindys avarinės būklės. Be to, nėra spintų rūbams.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (suvestinė redakcija nuo 2016-01-28) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normų įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais.

Negali konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus), o mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kartu nurodo tai, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ dėl šių darbų netaikytina ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

Kamerų atitikimą HN normos savo patikrinimo aktuose fiksuoja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas.

Pažymi, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dėl skunde nurodomų apsektų aktualiu laikotarpiu netikrintos, kadangi jokie teisės aktai neįpareigoja nuolat fiksuoti kamerose esančių sąlygų atitikimo higienos normoms, tai nebūtų proporcingas reikalavimas. Kadangi kameros tikrinamos tuomet, kai gaunami skundai, nesikreipimas dėl jų leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su higienos normos reikalavimais, nebuvo.

LVAT tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje nesant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y. kai jose higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kameros neatitiko higienos normų (pvz., LVAT 2018-04-18 nutartis adm. byloje Nr. A-348/2018 ir kt.)

Be to, pareiškėjas į ŠTI administraciją su skundais dėl kamerų būklės taip pat nesikreipė (Resocializacijos skyriaus 202011-25 pažyma Nr. 61-3086).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ 14.6 – 14.11 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba.

Specialios spintos rūbams teisės aktai nenumato, tačiau ŠTI kamerose yra įrengti kabliukai viršutinių rūbų pakabinimui, taip pat kamerose yra lentynos . Iš Ūkio skyriaus 2017-09-06 pažymos Nr. 62/08-265 matyti, kad kameroje Nr. 25 yra lentyna, kurios matmenys 1,14x0,22 m., kameroje Nr. 30 – 1,48x0,24 m., o kameroje Nr. 5007x0,18 m. Lentynos matomos ir pridedamose nuotraukose.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai elgiasi netinkamai, yra linkę smurtauti.

Atsiliepimas

Atsakovė nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojai savo veikloje, be visa ko, vadovaujasi ir pagarbos žmogui ir valstybei principu, o abstraktūs pareiškėjo teiginiai visiškai neargumentuoti, nenurodytos nei konkrečios situacijos, nei konkretūs darbuotojai, nei tariamai netinkamo elgesio datos, todėl ši skundo dalis nepagrįsta ir atmestina.

Nurodo, kad ŠTI, vadovaujantis Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1-360 bei 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 patvirtintomis Gaisrinės saugos taisyklėmis, ne rečiau kaip kartą per metus atlieka gesintuvų, priešgaisrinių čiaupų ir rankovių techninę priežiūrą, esant poreikiui įsigyjami nauji, parengti ir iškabinti evakavimo planai, kas tris metus organizuojami darbuotojų gaisrinės saugos mokymai pagal Minimalius reikalavimus valstybės tarnautojų ir darbuotojų priešgaisrinės saugos mokymo programoms.

Taip pat atsakovė nurodo, kad Šiaulių TI yra patvirtinti: Darbuotojų veiksmų, kilus gaisrui, planas, Bendroji priešgaisrinės saugos instrukcija, taip pat sudaryta Ekstremalių situacijų operacijų centro grupė ir kt., kurie, priešingai nei teigia pareiškėjas, įrodo įstaigos tinkamą pasiruošimą ne tik užkardyti galimus ekstremalius įvykius, bet ir tinkamus veiksmus tokiems įvykiams įvykus. Pareiškėjo teiginys, kad Šiaulių TI nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių, yra hipotetinis, abstraktus, nekonkretus. Jokia grėsmė pareiškėjui per visą jo buvimo Šiaulių TI laikotarpį nebuvo kilusi.

Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. V. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo J. B. skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m² suaugusiam asmeniui, o pagal 1.3.2 punktą – 4,1 m² nepilnamečiui asmeniui.

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-11-26 pažyma Nr. 60-34187 ,,Dėl J. B.“ (b. l. 17-23), iš kurios matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo nuo 2019-09-02 iki 2020-07-01 (343 dienas). Kameroje Nr. 30 buvo laikomi 2-5 asmenys ir pareiškėjui teko nuo 11,69 m² iki 4,67 m², kameroje Nr. 25 buvo laikomi 3–4 asmenys ir pareiškėjui teko nuo 5,42 m² iki 4,06 m², kameroje Nr. 50 buvo laikomi 3-5 asmenys ir pareiškėjui teko nuo 6,22 m² iki 3,73 m², taigi, visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausia iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimyb ę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydį – nuo 16,25 m² iki 23,37 m² (b. l. 17-23), sanitarinių mazgų užimamą plotą – nuo 1,18 m² iki 1,604 m² (b. l. 25-26) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (2-5) nustatė, kad tais atvejais, kai kamerose Nr. 30 ir 50 buvo laikomi 5, iš kamerų ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui kameroje Nr. 30 teko 4,31 m², kameroje Nr. 50 pareiškėjui teko 3,50 m², t. y. kameroje Nr. 50 mažiau negu 3,6 m², bet daugiau kaip 3 m². Kameroje Nr. 50, taip pat kitose kamerose buvo laikoma ir mažiau asmenų, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 m². Įvertinus pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (b. l. 27-30) bei apžiūrėjus į bylą pateiktas kamerų fotonuotraukas (b. l. 31-33), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose buvo suvaržyta ar jis buvo laikomas ankštomis sąlygomis ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas

Pareiškėjas skunde nurodo, jog kamerose sienos, lubos, grindys buvo avarinės būklės, kamerose nebuvo ventiliacijos, todėl gyvenamosiose patalpose visada buvo drėgna. Natūralios šviesos į patalpas nepatekdavo tiek, kiek reikia, o nuolat deganti dieninė šviesa erzindavo. Kamerose nebuvo rūbų spintų, todėl asmeninius daiktus laikė rankinėse po lovomis, taip pat nebuvo sandėliuko, kuriame galėtų laikyti rankines.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2020 m. sausio 27 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-181 (patikrinimas atliktas 2020 m. sausio 23 d., b. l. 70-72) konstatuota, kad kameroje Nr. 50 Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas pašalintas – kameroje Nr. 50 esantys apšvietimo įrenginiai techniškai tvarkingi – turi apsauginius gaubtus.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2019 m. rugpjūčio 9 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-5914 (patikrinimas atliktas 2019 m. rugpjūčio 7 d., b. l. 73-74) konstatuota, kad kameroje Nr. 25 Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas nepašalintas – lempos neturi apsauginių gaubtų.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2019 m. lapkričio 18 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-8612 (patikrinimas atliktas 2019 m. lapkričio 15 d., b. l. 75-76) konstatuota, kad kameroje Nr. 25 Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas pašalintas – kameroje Nr. 25 esantys šviestuvai yra su apsauginiais gaubtais.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2019 m. spalio 28 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-8045 (patikrinimas atliktas 2019 m. spalio 17 d., b. l. 77-78) konstatuota, kad kameroje Nr. 50 Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas nepašalintas – kameroje Nr. 50 esantys apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, nesaugūs (lempos be apsauginių gaubtų) (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punktas).

Pareiškėjo teiginiai dėl ventiliacijos nebuvimo ir neužtikrinto natūralaus apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti, nes Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis” Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, ventiliacija užtikrinama per langą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais, o 17 punktas numato, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje nėra adekvačios ventiliacijos (b. l.), pats pareiškėjas prieštarauja sau, toliau teigdamas, kad per langus vyko tiesioginė patalpų ventiliacija (b. l. 5).

Žemesnės instancijos teismas

Kiti pareiškėjo nurodyti argumentai yra deklaratyvūs. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017).

Iš pateiktų kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, fotonuotraukų (b. l. 31-33) matyt, kad kameros švarios, tvarkingos, todėl pareiškėjo argumentai, dėl kamerų sienų, lubų, grindų avarinės būklės, drėgmės, atmestini kaip nepagrįsti.

Iš pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2019 m. rugpjūčio 9 d. patikrinimo akto Nr. (6-12 4.80)PA-5914 (patikrinimas atliktas 2019 m. rugpjūčio 7 d., b. l. 73-74) matyti, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas kameroje Nr. 25 nepašalintas – lempos neturi apsauginių gaubtų ir šis pažeidimas buvo pašalintas vėliau, tai patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2019 m. lapkričio 18 d. patikrinimo aktas Nr. (6-12 4.80)PA-8612 (patikrinimas atliktas 2019 m. lapkričio 15 d., b. l. 75-76), kuriame konstatuota, kad kameroje Nr. 25 Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas pašalintas – kameroje Nr. 25 esantys šviestuvai yra su apsauginiais gaubtais, o pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje Nr. 25 buvo nuo 2019-09-02 iki 2019-10-28.

Taip pat iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2019 m. spalio 28 d. patikrinimo akto Nr. (6-12 4.80)PA-8045 (patikrinimas atliktas 2019 m. spalio 17 d., b. l. 77-78) matyti, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas kameroje Nr. 50 nepašalintas – gyvenamosiose kamerose esantys apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi (lempos be apsauginių gaubtų) ir šis pažeidimas buvo pašalintas vėliau, tai patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2020 m. sausio 27 d. patikrinimo aktas Nr. (6-12 4.80)PA-181 (patikrinimas atliktas 2020 m. sausio 23 d., b. l. 70-72), kuriame konstatuota, kad kameroje Nr. 50 Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas pašalintas – kameroje Nr. 50 esantys apšvietimo įrenginiai techniškai tvarkingi – turi apsauginius gaubtus, o pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje Nr. 50 buvo nuo 2019-11-14 iki 2020-07-01. Nustatytas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas kameroje Nr. 25 ir iš dalies kameroje Nr. 50 vertintinas pareiškėjo naudai, nes atsakovės atstovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kada nustatyti pažeidimai nurodytose kamerose buvo pašalinti.

Pareiškėjo argumentas dėl nuolat degančios dieninės šviesos vertintinas kritiškai, nes, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 14.3 papunktį, kameroje turi būti įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Elektros laidai montuojami paslėptuoju būdu, įmontuojami kameros sienose ir lubose po tinku, o elektros jungikliai įmontuojami koridoriuje prie kameros. Toks kamerų įrengimo apšvietimas užtikrina tinkamo režimo laikymąsi ir žmonių saugumą.

Pareiškėjo argumentas, kad kamerose nebuvo rūbų spintų ir sandėliuko, kuriame galėtų laikyti rankines, vertintinas kritiškai, nes pagal aukščiau paminėtų Taisyklių 14.6 – 14.11 papunkčius, kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kievienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviems suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba. Taigi, teisės aktai nenumato, kad gyvenamosiose kamerose būtų rūbų spinta ir sandėliukas, kuriame būtų laikomos rankinės, tačiau Šiaulių tardymo izoliatoriuje pagal teisės aktų reikalavimus yra įrengti kabliukai viršutinių rūbų pakabinimui ir lentynos. Iš 2017-09-06 Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ (b. l. 27-30) matyti, kad kameroje Nr. 25 yra pastatoma lentyna, matmenys: 1,14x0,22; kameroje Nr. 30 pastatoma lentyna, matmenys 1,48x0,24; kameroje Nr. 50 pastatoma lentyna, matmenys 0,7x0,18. Tai patvirtina kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, fotonuotraukos (b. l. 31-33).

Pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais ar prašymais bylai aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

Dėl privatumo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo pažeista jo teisė į privatų gyvenimą.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktos pažymos (b. l. 25-26) matyti, kad kamerose Nr. 30, Nr. 25 sanitarinio mazgo atitvarinė kontrukcija yra mūrinė, kurių aukštis nuo 2,16 m. iki 2,28 m., o kameroje Nr. 50 sanitarinio mazgo atitvarinė kontrukcija yra OSB, kurio aukštis 2,31 m. HN 134:2015 3 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo (tardymo izoliatoriaus) nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017).

Pareiškėjo teiginys dėl privatumo pažeidimo abstraktus. Pareiškėjas nedetalizavo ir aiškiau nenurodė, kuo buvo pažeista jo teisė į privatų gyvenimą. Administracinėje byloje esančiose kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, fotonuotraukose (b. l. 31-33) matyti, kad nei vienoje kameroje įėjimai į sanitarinius mazgus nėra įrengti priešais įėjimo duris, kuriose įrengtas kameros stebėjimo langelis. Įėjimai į sanitarinius mazgus yra šone (kairėje arba dešinėje) įėjimo durų atžvilgiu arba iš kameros vidinės pusės. Kitų argumentų, kuo pasireiškė jo privatumo pažeidimas, esant minėtam sanitarinio mazgo atitvėrimui, pareiškėjas nenurodė. Sanitariniai mazgai kamerose atitverti mūrinėmis sienelėmis arba OSB, kurių aukštis ženkliai aukštesnis nei 1,50 m., o įėjimai atitverti durimis arba užuolaidomis. Atsižvelgiant į tai, jog sanitarinis mazgas yra atskirtas aukštomis sienelėmis ir įėjimas yra atitvertas paminėtose kamerose durimis (kameros Nr. 25) ar neperšviečiamomis užuolaidomis (kameros Nr. 30, Nr. 50), šiuo atveju niekas negalėjo matyti pareiškėjo, jam naudojantis sanitariniu mazgu, todėl buvo užtikrintas pareiškėjui minimaliai būtinas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-882-662/2020, 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020 ir kt.).

Dėl priešgaisrinės saugos

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo avarinio išėjimo, priešgaisrinė vieta buvo tuščia, todėl jautėsi nesaugiai, jei kiltų gaisras ar atsitiktų kokia kita nelaimė.

Atsakovės atstovas atsliepime nurodė, kad ŠTI vadovaujasi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1-360 bei 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 patvirtintomis Gaisrinės saugos taisyklėmis, nustatyta tvarka ir terminais atlieka gesintuvų, priešgaisrinių čiaupų ir rankovių techninę priežiūrą, parengia ir iškabina evakavimo planus, organizuoja darbuotojų gaisrinės saugos mokymus pagal Minimalius reikalavimus valstybės tarnautojų ir darbuotojų priešgaisrinės saugos mokymo programas bei atlieka kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Nurodė, kad jokia grėsmė pareiškėjui per visą jo buvimo Šiaulių TI laikotarpį nebuvo kilusi.

Nurodytas pareiškėjo teiginys vertintinas kritiškai, nes pareiškėjas net nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų, jeigu dėl to jis jautėsi nesaugus. Be to, pareiškėjas nekonkrečiai nurodė, kada ir kokia įstaigoje priešgaisrinė vieta buvo tuščia, nes tokių vietų įstaigoje yra ne viena. Pareiškėjo teiginys dėl nesaugumo yra deklaratyvus, abstraktus, jo nurodytos galimos situacijos (gaisras, kita nelaimė ir kt.) yra sąlyginės, kas būtų, jeigu būtų, todėl pareiškėjo argumentas dėl nesaugumo atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, jokia grėsmė pareiškėjui nebuvo kilusi.

Dėl sveikatos sutrikimų

Pareiškėjas skunde nurodė, kad būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją.

Susipažinus su asmens sveikatos istorija (b. l. 36-47) nustatyta, jog pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas išreiškė nusiskundimą – dėl skrandžio rūgštingumo, nurodė žalingus įpročius. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Pareiškėjo skundo teiginys (b. l. 5), kad dauguma Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų turi sadistinius asmenybės sutrikimus, yra nepagrįstas jokiais įrodymais ir subjektyvus. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2020-11-25 pažymos Nr. 61-3086 (b. l. 24) matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių nuo 2019-08-29 iki 2019-10-28 ir nuo 2019-11-13 iki 2020-07-01 su skundais ar prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų nusikreipė. Pareiškėjas nenurodė, kodėl jį Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai išskyrė iš kitų asmenų, sudarė blogesnes sąlygas, pareiškėjas nesikreipė su skundais dėl, jo nuomone, pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pažymi, jog visas 343 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Taip pat atsižvelgiant į EŽTT didžiosios kolegijos skirtingos praktikos harmonizavimą, teismas nustatė, kad pareiškėjui visas 343 dienas nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto, taip pat nenustatytas privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu. Vertinant kamerose Nr. 25 ir Nr. 50 (iš dalies iki 2020 m. sausio 23 d.) nustatytą Lietuvos higienos normų HN 134:2015 12 punkto pažeidimo įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, t. y. nustačius tik higienos normų pažeidimą, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1268-624/2020, 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1377-624/2020 ir kt.).

Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo kitos skųstos laikymo sąlygos atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl nustatytas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių, trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. B. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad J. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2019 m. rugsėjo 2 d. iki 2020 m. liepos 1 d. buvo pažeista.

Pareiškėjo J. B. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Laisvutė Kartanaitė