- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-03
- Bylos Nr.
- e2S-1835-854/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-31958-2020-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- R. P.
- Atsakovas
- Ž. P.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (pareiškėjo) R. P. (R. P.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. (R. P.) ieškinį atsakovei Ž. P. dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių teisinių pasekmių, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. P. kreipėsi į teismą, prašydamas nutraukti tarp jo ir atsakovės Ž. P. sudarytą santuoką dėl atsakovės kaltės, palikti santuokines pavardes, nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatyti kartu su atsakove, priteisti iš ieškovo nepilnamečio vaiko išlaikymą po 300 Eur kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis, padalinti santuokos metu įgytą turtą ir nustatyti prievolių pobūdį.
2. Ieškovas nurodė, kad jo ir atsakovės santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje. Sutuoktinių santykiai nuo 2016 metų yra įtempti, konfliktiški, šalys veda atskirą ūkį, negyvena santuokinio gyvenimo. Atsakovė nuolat ieškovą žemina, įžeidinėja, išsako nepagrįstus priekaištus, nesutinka santuoką nutraukti bendru sutarimu, todėl santuoką ieškovas siekia nutraukti ieškiniu, pripažįstant, jog santuoka iširo dėl atsakovės kaltės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 12 d. nutartimi ieškovo R. P. ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių teisinių pasekmių atsisakė priimti. Teismas išaiškino, jog atsisakymas priimti ieškinį nekliudo vėl kreiptis į teismą su ieškiniu, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios jį priimti.
4. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, taikoma privalomoji mediacija. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba mediatorius, gavę ginčo šalies prašymą, ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo gavimo dienos išsiunčia kitai ginčo šaliai pranešimą apie gautą prašymą, kartu nurodydami, kad ne vėliau kaip per penkiolika darbo dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 4 dalis). Jeigu per penkiolika darbo dienų nuo šio straipsnio 4 dalyje nurodyto pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalis). Išankstinį šeimos ginčo sprendimą ne teisme patvirtinantys dokumentai yra Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija.
Šalies argumentai
5. Teismas nustatė, kad ieškovas, teikdamas ieškinį, pateikė 2020 m. lapkričio 6 d. prašymo, adresuoto Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, dėl privalomosios mediacijos vykdymo, kopiją. Teismo vertinimu, šis įrodymas patvirtino, kad ieškovas kreipėsi dėl privalomosios mediacijos įstatyme numatyta tvarka, tačiau, ne tai, kad ieškovas įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju privalomosios mediacijos procesas buvo tik inicijuotas, tačiau nerealizuotas, patvirtinimas apie tai teismui nepateiktas ir negalėjo būti pateiktas, nes dėl privalomosios mediacijos ieškovas kreipėsi 2020 m. lapkričio 6 d. ir dar nebuvo suėjęs terminas sutikimui dėl mediacijos pateikti. Teismas nurodė, kad tokiu atveju privalomosios mediacijos tikslai nebuvo įgyvendinti, taip pat buvo pažeistas įstatymais užtikrintas imperatyvas spręsti šeimos ginčą taikiai.
Žemesnės instancijos teismas
6. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovas nesilaikė įstatymų nustatytos išankstinio šeimos ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 3 punktu, ieškovo ieškinį atsisakė priimti.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Pareiškėjas R. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Privalomosios mediacijos procedūra yra atliekama, tačiau pirmosios instancijos teismas formaliai sprendė, kad turi būti sulauktas mediacijos rezultatas.
7.2. Iš bendravimo su atsakove yra aišku, kad ji nenori mediacijos, o nori, kad vyktų teisminis procesas. Taigi šiuo atveju teisminio proceso atitolinimas yra neefektyvus ir prieštarauja CPK tikslams.
Apeliacinės instancijos teismas
kontatuoja:
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
10. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių teisinių pasekmių, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
11. Ieškovas kartu su atskiruoju skundu pateikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. lapkričio 10 d. raštą „Dėl dokumentų pateikimo“ ir, kaip ieškovas atskirajame skunde nurodo, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. lapkričio 16 d. atsakymą.
12. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).
13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo pateiktą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. lapkričio 10 d. raštą „Dėl dokumentų pateikimo“ sprendžia, kad jis susijęs su nagrinėjamu klausimu, neužvilkins atskirojo skundo nagrinėjimo, todėl priimtinas.
14. Nors ieškovas nurodo, kad kartu su atskiruoju skundu teikia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. lapkričio 16 d. atsakymą, tačiau, susipažinus su pateiktu įrodymu, matyti, kad iš jo negalima identifikuoti jį sukūrusio subjekto – nėra jokių valstybės institucijos – šiuo atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos – rekvizitų, dokumento sukūrimo datos, registracijos numerio, dokumentas nėra pasirašytas, negalima nustatyti dokumento gavimo būdo (elektroniniu paštu, popierine forma, kt.), pats dokumentas apsiriboja tik trumpo teksto išdėstymu. Šis įrodymas neatitinka oficialiam dokumentui keliamų formos reikalavimų (CPK 197 straipsnio 2 dalis; Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117 (Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2019 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. VE-41 redakcija) „Dėl dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Dokumentų rengimo taisyklių 10, 17 punktai). Be to, dokumento turinys nesudaro pagrindo manyti, kad jis apskritai galėtų turėti kokios nors reikšmės įrodinėjimo byloje pagal atskirąjį skundą procesui. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jį atsisakytina priimti kaip neatitinkantį nei leistinumo, nei sąsajumo reikalavimų (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 180 straipsnis, 181 straipsnio 1 dalis).
Dėl atsisakymo priimti ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių teisinių pasekmių
15. Ieškovas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovo ieškinį, konstatavęs, kad nėra pasinaudota išankstine šeimos ginčo sprendimo ne teisme tvarka – privalomąja neteismine mediacija. Pasak ieškovo, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laukti privalomosios mediacijos rezultato, kadangi bet kokiu atveju atsakovė nėra linkusi į taikų ginčo sprendimą, o siekia, jog vyktų teisminis procesas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ieškovo argumentais nesutinka dėl žemiau nurodomų motyvų.
16. Asmens teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos yra būdingas absoliutumas, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą ginčų sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
17. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – Mediacijos įstatymas) redakcija įtvirtina privalomąją neteisminę mediaciją sprendžiant šeimos ginčus, kurie nagrinėjami ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais (Mediacijos įstatymo 20 straipsnis).
18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.1 straipsnio 1 dalis numato, kad CK trečiosios knygos normos nustato bendruosius šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus ir reglamentuoja santuokos sudarymo, jos galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių turtines ir asmenines neturtines teises, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų registravimo tvarkos pagrindines nuostatas.
19. Ieškovas pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašo nutraukti su atsakove sudarytą santuoką dėl atsakovės kaltės ir išspręsti kitus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus (sutuoktinių pavardės, turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo bei nepilnamečiui vaikui skiriamo išlaikymo dydžio). Taigi ieškovo pareikšti reikalavimai atsakovei priskirtini šeimos ginčams, nagrinėjamiems ginčo teisenos tvarka, ir šioje byloje yra galimas taikos sutarties sudarymas (CPK IV XIX skyriaus I, II skirsnių nuostatos). Esant šioms aplinkybėms, privalomosios neteisminės mediacijos procedūra yra būtina sąlyga, įgyvendinant ieškovo teisę su ieškiniu kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių pasekmių.
20. Vadovaujantis Mediacijos įstatymo 21 straipsnio nuostatomis, privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Abiem šiais atvejais, t. y. tiek mediaciją inicijuojant ginčo šalims bendru sutarimu, tiek mediaciją inicijuojant vienai iš ginčo šalių, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduodamas prašymas dėl mediatoriaus skyrimo Mediacijos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba toks prašymas paduodamas pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, Mediacijos įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 2, 3 dalys). Tuo atveju, kai privalomąją mediaciją inicijuoja tik viena iš ginčo šalių, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba mediatorius kreipiasi į kitą ginčo šalį su pranešimu apie gautą prašymą bei informacija, kad per penkiolika darbo dienų asmuo turi pateikti savo sutikimą dėl mediacijos vykdymo (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 4 dalis). Jei kita šalis nesutinka dalyvauti mediacijoje arba sutikimas dėl mediacijos vykdymo negaunamas, vadovaujantis Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis laikoma, kad aptariamą procesą inicijavusi ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija. Kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl civilinės bylos iškėlimo dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turėtų būti pateikiami rašytiniai įrodymai, kad ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija.
21. Įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija yra atitinkama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Mediacijos paslaugas gali teikti tik mediatorius, įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą (Mediacijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Kitų subjektų (pvz., advokatų, mediatorių, kurie nėra įrašyti į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą) parengti dokumentai nelaikytini įrodymais, kad pasinaudota privalomąja mediacija.
22. Tuo atveju, jei ginčo šalis (šalys) nepasinaudojo privalomąja mediacija, sprendžiant tarp šalių iškilusio ginčo priėmimo nagrinėti teisme klausimą, laikytina, kad asmuo, prieš kreipdamasis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos ir tai sudaro pagrindą teismui atsisakyti priimti ieškinį vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.
23. Nagrinėjamu atveju ieškovas, 2020 m. lapkričio 10 d. kreipęsis į pirmosios instancijos teismą, kartu su ieškiniu pateikė 2020 m. lapkričio 6 d. prašymą, adresuotą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kuriame prašė vykdyti mediaciją tarp ieškovo ir atsakovės.
24. Pažymėtina, kad vien įvertinus Mediacijos įstatyme numatytą terminą priešingos šalies sutikimui dėl mediacijos vykdymo pateikti (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 4 dalis), ieškovo prašymo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai vykdyti privalomąją mediaciją datą (2020 m. lapkričio 6 d.), taip pat datą, kuomet ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu (2020 m. lapkričio 10 d.), akivaizdu, kad privalomosios neteisminės mediacijos procedūra kreipimosi į teismą su ieškiniu metu įgyvendinta nebuvo. Ieškovas šių aplinkybių taip pat neginčija.
25. Ieškovas atskirajame skunde teigia, kad nebūtina laukti privalomosios neteisminės mediacijos procedūros pabaigos, kadangi atsakovė nėra linkusi taikiai spręsti ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šiuos ieškovo argumentus, pažymi, kad Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punkte įtvirtinta privalomoji mediacija šeimos bylose, nagrinėjamose ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, yra išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka, kuri privaloma ir nepriklauso nuo šalių valios. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad išankstinė šeimos ginčų nagrinėjimo tvarka nustatyta sąmoningu įstatymo leidėjo siekiu sudaryti galimybes šalims taikiai susitarti dėl ginčo baigties. Kad ir kokios būtų susiklosčiusios aplinkybės tarp šalių, tačiau šalys visų pirma privalo pasinaudoti privalomąja mediacija. Taigi ieškovo argumentai, kad atsakovė galimai nenori privalomosios neteisminės mediacijos, nesudaro pagrindo ieškovui nesilaikyti įstatyme numatytų reikalavimų ir savaip interpretuoti imperatyvias įstatymų nuostatas.
26. Ieškovas jau kreipimosi į teismą metu turėjo pateikti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą ar panašaus pobūdžio dokumentą, patvirtinantį šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija, tačiau to nepadarė (CPK 178 straipsnis). Iš ieškovo su atskiruoju skundu pateikto Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. lapkričio 10 d. rašto matyti, kad ieškovui buvo nustatytas 15 darbo dienų terminas prašymo trūkumams pašalinti, informuojant, kad šiuo laikotarpiu mediatoriaus parinkimo ir skyrimo procedūra sustabdoma, o trūkumų nepašalinus, prašymas bus laikomas nepaduotu. Taigi, šis įrodymas ne tik patvirtina, kad privalomosios neteisminės mediacijos procedūra nėra baigta, tačiau priešingai, parodo, kad jos trukmė netgi papildomai pailgėjo terminu, per kurį ieškovas turi galimybę pašalinti nurodytus trūkumus, o jam to nepadarius, apskritai nebus vykdoma – ieškovo prašymas dėl jos bus laikomas nepaduotu.
27. Vadovaudamasis paminėtomis įstatymo nuostatomis bei byloje nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju buvo nesilaikyta ginčams, kylantiems iš šeimos santykių, įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktu, pagrįstai atsisakė priimti ieškovo ieškinį.
Dėl procesinės bylos baigties
28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas, todėl ieškovo atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
29. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
ieškovo R. P. (R. P.) atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.