Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėja Gitana Butrimaitė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tarnyba taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, nepateikia jokių duomenų, patvirtinančių jam atsiradusios neturtinės žalos faktą, jos dydį, tokiu būdu apribodamas atsakovės atstovei galimybę tinkamai atsikirsti į skunde nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas net neįrodinėjo galimai dėl neteisėtų veiksmų kilusių padarinių, neakcentavo kokius išgyvenimus ar sukrėtimus patiria, taip pat nepateikė įrodymų dėl jų sukelto sunkumo laipsnio bei galimų pasekmių ateityje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais konvojuojant pareiškėją specialiu transportu.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 39 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti neturtinę žalą, kuri jam galimai padaryta dėl netinkamų konvojavimo sąlygų.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus ir teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų institucijų neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą.

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas nurodo, kad jis patyrė neturtinę žalą, nes konvojuojant jį specialiu transportu nebuvo užsegti saugos diržai.

Transporto priemonėms, kuriomis atliekamas konvojavimas, yra taikomi Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintuose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose, Konvojavimo taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą, specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros.

Konvojavimo taisyklių 146 punkte nustatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse (kuriuo vykdomas konvojavimas) turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje).

Šių taisyklių 145 punkte nustatyta, kad konvojuotojų pareiga prieš pradedant vykdyti konvojavimą patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę; 147 punkte – kad draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų. Konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą, apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale.

Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų administracijai, konvojuojamojo priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą.

Pagal byloje surinktus duomenis, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 18 d. iki 2021 m. gegužės 20 d. iš Marijampolės kalėjimo į Vilniaus kalėjimą (buvę Vilniaus pataisos namai) buvo konvojuojamas planinių konvojų maršrutais ir teisminiu konvojumi (b. l. 3-4). Planinių konvojų metu naudoti specialieji automobiliai: Iveco (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Mercedes-Benz (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Volkswagen (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Teisminių konvojų metu naudoti specialieji automobiliai: Volkswagen (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Toyota valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Tarnyba konvojuoja konvojuojamuosius transporto priemonėmis - specialiaisiais automobiliais, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra įrengtos kameros pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai.

Į bylą pateikti atsakovės rašytiniai įrodymai patvirtina, kad konvojų metu naudoti specialieji automobiliai atitiko teisės aktų reikalavimus, konvojavimui skirtiems specialiesiems automobiliams buvo išduoti jų eksploatacijai reikalingi dokumentai, kurie liudija apie minėtų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams (b.l. 134-149).

Pareiškėjo konvojavimo metu naudotos transporto priemonės buvo tinkamos konvojavimui ir konvojuojamųjų pervežimams vykdyti, įrengtos tinkamos ventiliacijos sistemos, tiekiančios lauko orą; konvojuojamiesiems pagal higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos individualios sėdimos vietos su atlošais (kėdės). Iš byloje turimų įrodymų nenustatyta, kad specialios paskirties automobilių kamerose, skirtose konvojuojamiesiems pervežti, esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis. Prieš pradedant konvojavimą, konvojus privalomai patikrino specialiojo automobilio būklę, jo tinkamumą konvojavimui atlikti, pastabų neturėjo (b.l. 35-133).

Pažymėtina, kad nėra duomenų, apie kokius nors darytus įrašus dėl pareiškėjo nusiskundimų konvojaus kelionės žurnale ar kitur, pareiškėjas neteikė nusiskundimų dėl konvojavimo sąlygų iškart, jei buvo patyręs savo nurodomus teisių pažeidimus. Darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas dėl konvojavimo Tarnybai, laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos administracijoms ar kitoms viešojo administravimo institucijoms, ar būtų kreipęsis dėl sveikatos sutrikimų, susijusių su konvojavimo metu patirtais nepatogumais ar sužalojimais į medicinos personalą ar psichologą.

Kaip minėta, pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes transporto priemonėse nebuvo saugos diržų. Paaiškindamas nurodo, kad saugos diržų nebuvimas galėjo sąlygoti jo susižalojimą, jeigu būtų įvykusi avarija. Daugiau jokių paaiškinimų teismui nėra pateikta (kad būtų buvusi bent kokia situacija, kurios metu, konvojuojant, pareiškėjui būtų kilusi reali grėsmė būti sužalotam).

Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte, numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3066-442/2017. Pažymėtina, kad reikalavimas prisegti konvojuojamą asmenį saugos diržais yra įtvirtintas tik Konvojavimo taisyklių 163 punkte, jeigu asmuo konvojuojamas kitomis transporto priemonėmis.

Pažymėtina, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai, kad konvojavimo automobiliuose nėra saugos diržų ir dėl to atsitikus auto įvykiui jis būtų susižalojęs, yra grindžiami išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio pasakojimu (hipotetiniu įsivaizdavimu) ir nepatvirtinti jokiais objektyviais, įrodomąją galią turinčiais, duomenimis. Pareiškėjo argumentai, iš kurių kildinamas neturtinės žalos padarymo faktas, yra abstraktūs ir deklaratyvūs.

Tokias išvadas teismas daro, atsižvelgdamas į byloje pateiktus anksčiau jau minėtus rašytinius įrodymus, t. y. VST kelionės žiniaraščius, konvojuojamųjų perdavimo ir priėmimo aktus, kuriuose suvesti visi konvojavimo metu vykę įvykiai ir priimti sprendimai, iš kurių matyti, kad nusiskundimų dėl konvojavimo nefiksuota.

Duomenų apie tai, jog specialus konvojavimo transportas būtų eksploatuojamas techniškai netvarkingas, byloje nėra, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl jo konvojavimo iš esmės netinkamomis sąlygomis, laikytini nepagrįstais.

Taigi, konvojuojant pareiškėją pareigūnai laikėsi teisės aktuose nustatytų konvojavimo reikalavimų, nustatytos konvojavimo tvarkos, todėl pareiškėjas dėl Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų veiksmų, vykdytų jo konvojavimų metu, neturtinės žalos CK 6.250 straipsnio prasme nepatyrė. Dėl nurodytų aplinkybių, darytina išvada, kad nenustačius atsakovės Valstybės atstovės neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, todėl nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Be kita ko, atsakovės atstovė prašo byloje taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu skundą atmesti.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio normos.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose, nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista (2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012). LVAT tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

CK 1. 125 straipsnio 9 dalis numato, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2023 m. gruodžio 12 d., reikalavimus dėl žalos atlyginimo reiškia dėl jo konvojavimo be saugos diržų, netinkamomis sąlygomis – nuo 2020 m. kovo 12 d. (kas matyti iš pareiškėjo pateiktos pažymos (b. l. 3).

CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2010; 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; ir kt.). Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1767-575/2018; 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1731-629/2019; 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1710-261/2019; taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-457-684/2017; ir kt.).

Pareiškėjas į bylą nepateikė duomenų, kodėl jis dėl nurodomų patirtų nepatogumų ir neturtinės žalos iki 2020 m. gruodžio 12 d. nesikreipė anksčiau, ar kad jam būtų buvę suvaržytos teisės gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos ar Tarnybos (pvz., apie konvojavimus, reikštus nusiskundimus, transporto būklę ir pan.). Pareiškėjas neteikia prašymo dėl ieškinio senaties termino netaikymo ar atnaujinimo. Atsakovei prašant, teismas pareiškėjo reikalavimams dėl žalos už laikotarpį iki 2020 m. gruodžio 12 d. taiko ieškinio senaties terminą ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmeta, pareiškėjui praleidus skundo (ieškinio) senaties terminą (CK 1.125 str. 9 d., 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

Apibendrinant, įvertinus byloje surinktą medžiagą, vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas daro išvadą, kad ginčo atveju pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistinas, ir pareiškėjo skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.