- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-25
- Bylos Nr.
- A-1344-756/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02577-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Stasys Gagys, Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), po 200 eurų už kiekvieną konvojavimą netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 16 d. iki 2015 m. balandžio 28 d. buvo konvojuojamas nežmoniškomis sąlygomis. 2 kv. m ploto patalpoje buvo konvojuojama nuo 6 iki 8 asmenų, kurie su savimi turėjo asmeninius daiktus, sveriančius iki 30 kg, jie juos turėdavo laikyti ant kelių, todėl laisvos vietos tekdavo dar mažiau. Pažymėjo, kad VST automobiliuose nebuvo ventiliavimo sistemos, šiltuoju metų laiku būdavo karšta, trūkdavo oro, šaltuoju metų laiku būdavo šalta, nušaldavo galūnės. VST automobiliuose nebuvo įrengti langai, saugos diržai, tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo konvojuojamas nuo 1 iki 4 val. Patikslindamas skunde nurodytas aplinkybes, pareiškėjas pažymėjo, kad VST automobiliuose nėra šildymo sistemos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad anksčiau į teismą nesikreipė, nes nežinojo apie jo pažeidžiamas teises. Dėl netinkamų konvojavimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo socialiniai įgūdžiai ir pasitikėjimas savimi.VST, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė taikyti ieškinio senatį. Atsakovas nurodė, kad konvojavimas vyksta specialiaisiais automobiliais, autobusais, kuriuose įrengtos kameros atitinka higienos normų ir saugumo reikalavimus. Visuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Konvojavimui skirtas specialusis transportas yra naudojamas, remiantis transporto priemonės registracijos liudijimu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis. Visame specialios paskirties transporte yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai. Specialiosios paskirties transportu vyksta tik leidžiamas asmenų skaičius, priešingu atveju skiriamos papildomos transporto priemonės arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius, padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje. Teisės aktai asmenų daiktų pervežimo ir saugos diržų įrengimo nereglamentuoja.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2015 m. sausio 21 d. Teismo vertinimu, apie savo teisių pažeidimą laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2012 m. gegužės 24 d. pareiškėjas vėliausiai sužinojo 2012 m. gegužės 24 d., todėl skundą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo galėjo pateikti iki 2015 m. gegužės 24 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. gegužės 25 d., t. y. praleidęs trejų metų senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2012 m. gegužės 24 d. vykdytų konvojavimų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi ir 1.131 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos, atsiradusios dėl laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2012 m. gegužės 24 d. vykdytų konvojavimų, atlyginimą teismas taikė senaties terminą. Atitinkamai buvo nevertintinos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo konvojavimais laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2012 m. gegužės 24 d.Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skunde nurodė, jog specialiuosiuose automobiliuose konvojuojamų asmenų skaičius viršydavo įrengtų sėdimų vietų skaičių. Šiuo klausimu teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – Konvojavimo taisyklės) 109 punkte nustatyta, jog specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo konvojuojamas 29 kartus. Priešingai nei skunde nurodė pareiškėjas, konvojavimų metu maksimalus leistinas asmenų skaičius nebuvo viršytas nei vieną kartą. Atsižvelgęs į tai, kad konvojuojamų asmenų skaičius neviršijo sėdimų vietų skaičiaus, teismas pripažino, kad kiekvienam konvojuojamam asmeniui buvo skiriama pakankamai vietos, kad kelionėje nebūtų patiriami didesni suvaržymai ar nepatogumai.Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad konvojuojami asmenys su savimi turėjo asmeninių daiktų, kurie svėrė iki 30 kg, ir kad VST automobiliuose neįrengti saugos diržai, teismas pažymėjo, jog pagal Konvojavimo taisyklių 146 punkte nustatytą specialiojo automobilio įrengimo ir jame privalomų daiktų sąrašą specialiuosiuose automobiliuose nereikalaujama įrengti bagažo skyriaus. Konvojavimo taisyklių 146 punkte taip pat nėra nustatyta reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad specialūs konvojavimo automobiliai buvo surūdiję, purvini, sąlygos juose neatitiko higienos normų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų pareiškėjas neteikė skundų VST, o VST pateikė įrodymus, pagrindžiančius, kad pareigūnai vykdydavo automobilių priežiūrą, pareiškėjo teiginius, kad automobiliai buvo purvini, surūdiję, sąlygos juose neatitiko higienos normų reikalavimų, teismas vertino kaip nepagrįstus.Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad konvojavimo metu negalėjo naudotis tualetu. Teismas pažymėjo, kad konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 134 punktu, apie tai įrašoma konvojaus kelionės žiniaraštyje. Pareiškėjas skunde nenurodė, kurio konvojavimo metu jam nebuvo suteikta teisė pasinaudoti tualetu pasikeitimo punktuose, todėl VST neteisėti veiksmai šiuo atžvilgiu nebuvo nustatyti.Vertindamas pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad specialiuose automobiliuose šiltuoju metų laiku buvo karšta, trūko oro, šaltuoju metų laiku būdavo šalta, pagrįstumą, teismas rėmėsi bylos duomenimis dėl Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus atliktų ventiliacijos efektyvumo patikrinimų, kurių metu buvo nustatyta, kad transporto priemonėse, kuriose buvo konvojuojamas pareiškėjas, oro našumas atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad visų tikrinimų metu ventiliacija vienam asmeniui buvo ne mažesnė kaip 15 kub. m/h lauko oro, taigi, ji iš esmės atitiko nustatytus reikalavimus. Todėl pareiškėjo argumentus, kad konvojavimo metu automobiliuose nebuvo įrengta ventiliacija, teismas vertino kaip nepagrįstus.Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus atliktų dirbtinės apšvietos patikrinimų metu taip pat buvo nustatyta, kad transporto priemonėse, kuriomis buvo konvojuojamas pareiškėjas, dirbtinė apšvieta buvo nuo 51 lx iki 198 lx. Todėl teismas pažymėjo, kad iš šių įrodymų buvo matyti, jog konvojavimo metu automobiliuose dirbtinė apšvieta atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus ir nebuvo mažesnė kaip 50 lx.Dėl pareiškėjo teismo posėdyje išsakyto teiginio, kad konvojavimo metu jam nebuvo sudarytos galimybės pavalgyti, teismas nurodė, jog Konvojavimo taisyklės nenustato konvojaus pareigūnams pareigų, susijusių su konvojuojamų asmenų maitinimu, aprūpinimu maistu. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad VST teisės aktuose nustatytų reikalavimų šiuo aspektu nepažeidė.Įvertinęs bylos duomenis, teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų buvo pakenkta jo sveikatai. Iš byloje pateiktos asmens sveikatos istorijos duomenų teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo diagnozuoti tam tikri sveikatos sutrikimai, susiję su odos išbėrimais, odontologinėmis problemomis, pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl nemigos. Atsižvelgęs į tai, kad VST užtikrino teisės aktuose nustatytas konvojavimo sąlygas, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui kilusios sveikatos problemos yra susijusios būtent su jo konvojavimu.Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo konvojavimo metu Konvojavimo taisyklėse nustatyta konvojavimo tvarka ir sąlygos nebuvo pažeistos, t. y. nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtus VST veiksmus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas padavė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas teigia, kad VST neveikė taip, kaip privalėjo veikti, ir sistemingai pažeidinėjo jo teises, žemino orumą bei garbę savo neteisėtais veiksmais. Pažymi, kad buvo pažeista teisės aktų nustatyta minimali ploto norma konvojavimo automobilyje. Dėl tokių sąlygų buvo padaryta žala jo sveikatai. Pareiškėjas prašė netaikyti trejų metų senaties termino, nes, jo teigimu, jis nebuvo supažindintas su Konvojavimo taisyklėmis ir nežinojo apie savo teisių pažeidimą. Taip pat teigia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra konstatavęs, jog senaties terminas negali būti taikomas, kai yra padaryta žala žmogaus garbei ir orumui.VST atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. VST sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais kaip ir pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacine tvarka nagrinėjama byla dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2001 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d.Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos (Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos) veiksmų, neužtikrinant tinkamų jo konvojavimo sąlygų, atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs pažeidimų jo konvojavimo metu.Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Nagrinėjamai bylai yra aktuali Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis, kurioje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ieškinio senatį esant pagrindui gali taikyti. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis), bet šis teismas pripažįsta senaties instituto nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)).Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Civilinio kodekso normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia (be kita ko) turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005).Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl konvojavimo sąlygų grindžiami neigiamais jam veiksniais, kurių jis negalėjo nejausti ir nesuvokti tuo metu, kai tie neigiami veiksniai jį veikė. Todėl pareiškėjo argumentas dėl senaties termino netaikymo yra vertinamas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas, iš esmės pagrįstai taikydamas ieškinio senatį, klaidingai pripažino, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės 25 d. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas išsiuntė skundą pirmosios instancijos teismui 2015 m. gegužės 5 d., todėl būtent nuo šios datos turi būti skaičiuojamas trejų metų senaties terminas, numatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Tad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti nagrinėjamas, atsižvelgiant į konvojavimo laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. balandžio 28 d. Taigi, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ginčui aktualų laikotarpį, tai neturi šioje byloje jokios reikšmės, nes bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. konvojuojamas nebuvo.Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo netaikyti senaties termino, nes nebuvo supažindintas su teisės aktais dėl konvojavimo sąlygų. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas, įskaitant teisės aktus, numatančius konvojavimo sąlygas, taip pat reguliuojančius neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra tinkamai paskelbti. Viešai skelbiama yra ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 116 straipsnyje nustatyta, jog nuteistieji pasirašytinai supažindinami su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais. Šio kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta nuteistųjų teisė gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises ir pareigas, šią informaciją bausmės vykdymo institucija pateikia lietuvių kalba ar nuteistojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią jis supranta. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jis savo teisių nežinojo, nes su jomis nebuvo supažindintas, savaime nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą.Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl konvojavimo automobilių ir pareiškėjo konvojavimo sąlygų tinkamumo. VST pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina visų pareiškėjo konvojavimui naudotų specialiųjų transporto priemonių tinkamumą ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas buvo konvojuojamas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, t. y. transportu, kurio techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta, ir pažeidimų nenustatyta. Pabrėžtina, kad į minėtos patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl sėdimų vietų, vėdinimo ir šildymo sistemų. Nepagrįstas pareiškėjo skunde nurodytas teiginys, jog jis buvo konvojuojamas perpildytomis transporto priemonėmis (per mažo ploto sąlygomis), nes pagal administracinėje byloje pateiktus duomenis pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, vienu metu vykstančių specialiaisiais automobiliais skaičius, niekada neviršijo skaičiaus, kuriam jos pritaikytos vežti, t. y. Konvojavimo taisyklių 109 punktas, numatantis, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų, nebuvo pažeistas. Konvojavimo taisyklių 146 punktas reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus nenustato. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat savo praktikoje ne kartą yra pripažinęs, kad aplinkybė, jog saugos diržai neįrengti automobiliuose, kuriais asmenys yra konvojuojami, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus VST veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016).Pareiškėjas taip pat teigia, kad dėl konvojavimo sąlygų jam atsirado sveikatos problemų. Teisėjų kolegija šiuo klausimu pažymi, kad pareiškėjas nedetalizuoja, kokios konkrečios sveikatos problemos atsirado, bei nepateikia įrodymų, kad jos atsirado būtent dėl konvojavimo sąlygų. Todėl minėtas pareiškėjo argumentas vertintinas kaip abstraktus ir nepagrįstas.Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).Taigi, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, kurias pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė ir dėl jų pasisakė ginčijamame sprendime, teisėjų kolegija pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadai, kad pareiškėjo teisė į konvojavimą tinkamomis sąlygomis nebuvo pažeista. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.