Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo I. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo I. L. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7. Atskirasis skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais:

7.1. LR Konstitucijos 30 straipsnyje nurodyta, kad „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“. Minėtame straipsnyje apie jokius advokatus ar dar geriau, neapeinamą prievolę naudotis advokatų paslaugomis, tikrai nėra kalbama ir net nėra užuominų apie prievolę naudotis advokato paslaugomis. LR Konstitucijos 30 straipsnis iš esmės suponuoja, kad asmuo turi teisę naudotis advokato paslaugomis, teismai turi teisę pasiūlyti asmeniui naudotis advokato paslaugomis, bet koks vertimas privalomai naudotis advokato paslaugomis akivaizdžiai yra antikonstitucinis ir neišvengiamai turi potencialą vienaip ar kitaip suvaržyti ar net apskritai eliminuoti LR Konstitucijos 30 straipsnio įtvirtintą teisę.

7.2. Apeliantas patikslintą ieškinį teikė remdamasis CK 6.272 straipsniu, kuriame išvardinti lygiai tokie patys pagrindai, kaip ir CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Jeigu, remiantis pirmosios instancijos teismo logika, apeliantui už 2018 m. liepos 27 d. apeliacinį skundą reikia mokėti žyminį mokestį, tai, remiantis lygiai ta pačia logika, apelianto pradinį ieškinį teismas apskritai turėjo atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną jokiame Lietuvos Respublikos teisme. Dėl tos pačios priežasties turėjo būti atmestas ir apeliacinis skundas, o ne reikalaujama sumokėti žyminį mokestį. Tokia pirmosios instancijos teismo logika visiškai ir akivaizdžiai prieštarauja LR Konstitucijos 30 straipsniui, nes asmens teisės buvo faktiškai, daugybę kartų ir itin grubiai pažeistos, bet pačioje Konstitucijoje numatytos teisės kreiptis į teismą, šiuo atveju, asmuo nebeturi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo medžiagą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.

9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas I. L. 2018 m. liepos 27 d. civilinėje byloje Nr. e2-5008-1035/2018 pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimo. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi nustatė ieškovui terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti, t.y. sumokėti žyminį mokestį ir pateikti įrodymus, jog asmuo teikiantis procesinį dokumentą turi aukštąjį teisinį išsilavinimą arba kad procesinis dokumentas buvo pasirašytas advokato turinčio aukštąjį teisinį išsilavinimą. Apeliantas (ieškovas) su minėta pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutiko, todėl pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį kaip neteisėtą ir nepagrįstą, nes CPK 306 straipsnio 3 dalies nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, o nuo žyminio mokesčio mokėjimo asmuo yra atleidžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

Dėl reikalavimo, kad apeliacinį skundą surašytų advokatas

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusių Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso pakeitimų, pagal kuriuos apeliacinės instancijos teisme įstatyme nurodytus procesinius veiksmus iš byloje dalyvaujančio asmens yra reikalaujama atlikti privalomai atstovaujamam advokato, o apeliacinį skundą turi pasirašyti tiek jį paduodantis asmuo, tiek ir skundą surašęs asmuo, tikslas buvo užtikrinti, jog apeliacinės instancijos teismą pasiekiantys skundai būtų parengti tinkamai, juose būtų nurodyti esminiai teisiniai motyvai, kurie gali lemti ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, asmenims teismo posėdžiuose atstovautų profesionalūs atstovai, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. KT9-N3/2019 byloje Nr. 1/2018 pripažinta, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 3 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

12. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, jog CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu konstitucinė asmens teisė kreiptis į apeliacinės instancijos teismą, kad būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, esanti neatsiejama teisės kreiptis į teismą dalimi, yra neproporcingai apribota, o kai kuriais atvejais yra paneigiama pačios teisės esmė; tokiu teisiniu reguliavimu užkertamas kelias ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas, teisingai taikyti teisę ir įvykdyti teisingumą.

13. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo atitinkamas aktas (ar jo dalis) pripažįstamas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ( LR Konstitucijos 107 str. 1 d., Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.).

14. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog CPK 306 straipsnio 3 dalies normą pripažinus antikonstitucine, aplinkybė, jog apeliacinis skundas nėra surašytas advokato ar pateiktas asmens, kuris neturi aukštojo teisinio išsilavinimo, negali būti pripažįstama procesinio dokumento trūkumu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria asmuo įpareigotas pateikti dokumentus patvirtinančius, kad jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą arba, kad jį surašė advokatas, turintis tokį išsilavinimą, panaikinti.

Dėl reikalavimo sumokėti žyminį mokestį

15. CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra įtvirtinta, kad šalys yra atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo bylose dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, taip pat dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą. Aiškinant šią teisės normą vien lingvistiniu aspektu, matyti, kad šioje teisės normoje yra paminėti tik konkretūs procesiniai veiksmai, kurie gali būti atlikti ikiteisminio tyrimo atlikimo metu, taip pat administracinės ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, neįvardinant konkrečių valstybės pareigūnų, kuriems yra suteikta teisė šiuos procesinius veiksmus atlikti. Be to, šioje teisės normoje taip pat nurodyta, jog žyminiu mokesčiu neapmokestinamas reikalavimas priteisti žalą tik dėl teisėjo veiksmų, atliktų nagrinėjant civilinę bylą. Tačiau aiškinant šią teisės normą sistemiškai kartu su CPK 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teise kreiptis į teismą teisminės gynybos bei kartu su CPK 6 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu, darytina išvada, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punktu įstatymo leidėjas turėjo tikslą šalis atleisti nuo žyminio mokesčio tose bylose, kur nagrinėjamas ginčas susijęs su Lietuvos valstybės pareiga atlyginti žalą dėl bet kokių neteisėtų teisėjo ar kitų valstybės pareigūnų veiksmų, atliktų nagrinėjant administracinę, baudžiamąją ar civilinę bylą. Būtent tokios rūšies Lietuvos valstybės civilinė atsakomybė yra įtvirtinta CK 6.272 straipsnyje.

16. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto (ieškovo) atskirojo skundo argumentu, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punktas turėtų būti aiškinamas plečiamai, kas reiškia, jog ieškovas, reikšdamas reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, vadovaujantis CK 6.272 straipsniu, yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1720/2011), nepaisant to, kad jis įrodinėja tų valstybės pareigūnų bei tuos neteisėtus veiksmus, kurie konkrečiai (lingvistiškai) šiame straipsnyje nėra įvardinti. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti atskirojo skundo reikalavimą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria asmuo buvo įpareigotas sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

17. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymo normas nustatančias reikalavimus keliamus procesiniams dokumentams ir nepagrįstai nustatė ieškovo pateikto apeliacinio skundo trūkumus, kuriuos 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi įpareigojo pašalinti, todėl skundžiama nutartis naikintina, o apeliacinio skundo priėmimo klausimas grąžintinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį ir apeliacinio skundo priėmimo klausimą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.