Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsakovas priimdamas Skundžiamą sprendimą netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėtie (toliau - UTPĮ) įtvirtintas teisės normas, netinkamai taikė SIS reglamentą.

Atsakovas priėmė Skundžiamą sprendimą, kuriuo Pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo Pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas.

Pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, tačiau Pareiškėjas rado kitą darbdavį, kurio darbo pasiūlymas jam buvo geresnis, todėl į Lietuvą dirbti neatvyko. Pažymėtina, kad Pareiškėjas neskundė Atsakovo sprendimo kurio jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, kadangi jis turėjo būti panaikintas, kadangi jis rado kitą darbdavį, todėl nedirbs Lietuvoje pagal jam išduotą leidimą laikinai gyventi pas konkretų darbdavį, kuriuo pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Tačiau tai nesudaro jokio pagrindo teigti, kad Pareiškėjas buvo nesąžiningas teikdamas prašymą leidimui laikinai gyventi gauti.

Šiuo metu susidaro situacija, kad visiems asmenims, kuriems buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi yra taikomos tokio pobūdžio priemonės, nepriklausomai nuo priežasčių dėl kurių buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi. Nors įstatymas suponuoja pareigą Atsakovui priimti motyvuotus sprendimus, kad taikomos poveikio priemonės būtų proporcingos.

Skundžiamas sprendimas priimtas remiantis UTPĮ 133 str. 1 d., kuriame įtvirtina, kad ,,užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a-e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Atkreipiamas dėmesys, kad leidimas gyventi gali būti panaikintas įvairiais pagrindais t. y. padarant nusikalstamą veiką, pateikiant suklastotus oficialius dokumentus arba tiesiog nutraukus darbo sutartį ir pan. Todėl UTPĮ 133 str. numato tik Atsakovo teisę asmeniui įtraukti draudimą atvykti į Lietuvą tuo atveju, kai yra panaikindamas leidimas laikinai gyventi, o ne absoliučią pareigą daryti tai visais atvejais, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi.

Akivaizdu, kad pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai. T. y šiuo atveju nenustatyti jokie Pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti Atsakovo Skundžiamą sprendimą.

Akivaizdu, kad Atsakovo priimtas sprendimas prieštarauja bet kokiems teisiniams principams, kadangi visiems asmenims taikomos tos pačios poveikio priemonės neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis remiantis buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi t. y. asmeniui padariusiam nusikalstamą veiką ir nutraukus darbo sutartį būtų taikomos tos pačios poveikio priemonės. Pažymėtina, kad Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, taip pat yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų.

Kaip matyti iš Migracijos departamento turinio, pareiškėjui 2023 m. rugsėjo 8 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų pagrindais, motyvuojant tuo, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nebuvo sudaryta darbo sutartis, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio sprendimo teisinė kvalifikacija buvo pagrįsta faktais, kad bendrovė, kurioje ketinio dirbti užsienietis nesudarė darbo sutarties, nes jis neatvyko dirbti, o Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenimis užsienietis neatvyko į Lietuvą, gyvenamosios vietos nedeklaravo. Migracijos departamentas sprendimą motyvavo tuo, kad užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Iš šio sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas iš esmės rėmėsi Sprendime nustatytomis aplinkybėmis. Iš Migracijos departamento nurodytų aplinkybių, kad užsienietis nesudarė darbo sutarties, nes jis neatvyko dirbti ir neatvyko į Lietuvą, gyvenamosios vietos nedeklaravo, neseka, kad jis piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Juo labiau, kad užsienietis pateikė racionalius paaiškinimus (darbdavys atsisakė jį įdarbinti), kuriais pakankamo pagrindo abejoti nėra.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, galima teigti, kad Atsakovas priimdamas Skundžiamą sprendimą netinkamai taikė UTPĮ, suabsoliutino savo teisę priimti tokio pobūdžio sprendimus visais atvejais, kai asmeniui yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Pažymėtina, kad Atsakovas net nenustatė Pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių dėl kurių Atsakovo sprendimas galėtų likti galioti, todėl akivaizdu, kad Skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas. Priimtas Skundžiamas sprendimas Pareiškėjo atžvilgiu nėra proporcingas, t. y. Atsakovas akivaizdžiai peržengė diskrecijos ribas.

Skundžiamame sprendime nurodoma, kad uždraudus Pareiškėjui atvykti į Lietuvą yra įtraukiamas perspėjimas į Šengeno sistemą.

Nagrinėjamu atveju remiantis teisės aktais ir Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo praktika, galima teigti, kad Atsakovas net neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo Pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti Pareiškėjas, kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui. Atsakovas taip pat nėra priėmęs jokio administracinio akto dėl Pareiškėjo grėsmės, kurio pagrindu galėtų taikyti nustatytą ribojimą.

Vadovaujantis tuo kas išdėstyta, Pareiškėjas prašo teismo panaikinti Skundžiamą sprendimą, kaip nepagrįstą ir neteisingą.

2023-12-07 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S220303 panaikinti pareiškėjo 2023-09-18 išduotą leidimą laikinai gyventi vadovaujantis Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. (neatvyko įsidarbinti) ir Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p. (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės) nustatytais pagrindais.

Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad pirmas leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas 2023-09-18, tarpininkaujant UAB „Solikar Group“ (toliau - Bendrovė), taip pat Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė 2024-01-09 sprendimą Nr. 24S10016 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau - SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams).

Pagal Įstatymo 133 str. 1 d., užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatomis. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 p. nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio leidimas gyventi buvo panaikintas, esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika, tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 p. užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. (pagal 35 str. 1 d. 2 p.) nurodytu pagrindu, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Pažymėtina, kad sprendimas Nr. 23S220303 dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimtas 2023-12-07, kurio pareiškėjas neskundė. Taigi, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo yra įsiteisėjęs ir nekvestionuojamas, o nustatytas pagrindas, jog pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis yra nekvestionuojamas (pvz. LVAT nutartys bylose eA-1137-822/2025 (39 p.) ir eA-2467-789/2024 (31 p.)). Pareiškėjo skundo argumentai, šiuo klausimu nagrinėjamos bylos kontekste neturi teisinės reikšmės, kadangi pareiškėjas pateikė skundą dėl ginčijamo sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į SIS.

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, t. y., kad buvo nustatyta, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (atsiėmęs leidimą laikinai gyventi neįsidarbino Bendrovėje, nėra duomenų, jog būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką), tai, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 p. pareiškėjui nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

Atmestini pareiškėjo skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas neturėjo teisės priimti sprendimo dėl perspėjimo įtraukimo į SIS, kaip nepagrįsti. Pažymi, kad Lietuvos Respublika yra Šengeno zonos dalis, o kiekviena Šengeno zonos valstybė yra atsakinga už Šengeno zoną, t. y. kiekviena valstybė turi užtikrinti saugumą, užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir piktnaudžiavimui migracinėmis procedūromis visoje zonoje. Antra, byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų - užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS. Taigi darytina išvada, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą nustatyti pareiškėjui papildomas priemones, t. y. perspėjimo įvedimą į SIS, kurį Migracijos departamentas susiejo su 2023-12-07 sprendime Nr. 23S220303 nustatytais pagrindais, suabejojęs pareiškėjo patikimumu bei esant pagrindui manyti, kad pareiškėjas gali nesąžiningai siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

Įstatymo 133 str. 7 ir 8 d. nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo SIS teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių Taisyklių 15 p. duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 str. nustatytus pagrindus.

Pagal SIS reglamento 24 str. 1 d. a p., valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, jei valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 str. 2 d. c p., situacija, kuriai taikomas 1 d. a p. susidaro, kai: trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Šioje situacijoje, pareiškėjas teikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie leidimo laikinai gyventi gavimo tikslą, bandė apeiti nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją.

Pažymi, jog pareiškėjo cituojama byla eA-1044-789/2024 nėra aktuali ir negali būti taikoma nagrinėjamai situacijai. Kaip pareiškėja nurodo, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką buvo priimtas dėl grėsmės nacionaliniam saugumui.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir minėtą teisinį reguliavimą, Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, mano, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis. Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.