Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. (I. M.) gynėjo advokato E. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dešimčiai metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš I. M. priteista: nukentėjusiajai A. Š. 16 372,85 Lt turtinei žalai atlyginti; nukentėjusiosioms A. Š. ir L. Z. po 25 000 Lt kiekvienai neturtinei žalai atlyginti; Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 1 601,09 Lt žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. M. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 8 d. apie 1.20 val. savo name, esančiame sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su P. Š. metu ne mažiau kaip penkis kartus peiliu dūrė P. Š. į kaklą ir veido kairiąją pusę, padarė kaklo ir daugybines veido kairės pusės pjautines ir durtines – pjautines žaizdas, tarp jų 12 cm ilgio žaizdą kakle, 2 cm ilgio horizontalią žaizdą kairiame skruoste, 4 cm ilgio lygiagrečią horizontalią žaizdą kairiame žande su tęsiniu į kairės ausies kaušelio žemutinį trečdalį, 2 cm ilgio lygiagrečią horizontalią žaizdą apatinio žandikaulio kairiame kampe, 2,3 cm ilgio žaizdą kaklo sprando ribos kairėje 8 cm žemiau išorinės klausos landos, padarydamas didžiausią kaklo žaizdą su gerklų sužalojimu, sukėlusiu kvėpavimo nepakankamumą, dėl daugybinių pjautinių kaklo ir veido žaizdų išsivysčius hipovoleminiam šokui, dėl to ir dėl patirtos traumos (sužalojimų) sukeltų komplikacijų – plaučių uždegimo, P. Š. 2013 m. rugpjūčio 17 d. 15 val. Klaipėdos universitetinėje ligoninėje mirus, tokiu būdu jį nužudė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde be pagrindo neigiamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir nesutinkama su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kuriuo remiantis I. M. pripažintas kaltu už P. Š. nužudymą. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) reguliuoja išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-89/2014).

Teisėjų kolegijos nuomone, Klaipėdos apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Nuteistojo I. M. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodyti ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmeta kitus I. M. teisinančius įrodymus. Teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei esminių BPK pažeidimų nepadarė.

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (BK 28 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina, kad teismai, spręsdami, buvo ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, turi įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Be to, įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Įstatymas neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi – ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis (kasacinės nutartys Nr. 2K-440/2012, 2K-310/2011).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad P. Š. mirė 2013 m. rugpjūčio 17 d. 15 val. ligoninėje nuo pjautinių ir durtinių – pjautinių žaizdų kakle, padarytų 2013 m. rugpjūčio 8 d. apie 1.20 val., sukėlusių kvėpavimo nepakankamumą, hipovoleminį šoką, ir nuo patirtų sužalojimų sukeltos komplikacijos – plaučių uždegimo. Sužalojimai P. Š. padaryti ne mažiau kaip penkiais dūriais į kaklo ir veido kairiąją pusę. Tai patvirtina byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvados Nr. G 1709/13(03), M 584/13(03), pKM 21/13(03) (1 t. 185–190, 194–196 b. l.; 2 t., 3–5 b. l.).

Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad 2013 m. rugpjūčio 7 d. P. Š. ir nuteistasis I. M. pastarajam priklausančiame name, esančiame sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), vartojo alkoholinius gėrimus. 2013 m. rugpjūčio 8 d. apie 1.20 val. tarp minėtų asmenų kilo konfliktas, kurio metu nuteistasis peiliu sužalojo P. Š.. 2013 m. rugpjūčio 8 d. 3.58 val. I. M. nustatytas 1,59 promilės neblaivumas (3 t., 10 b. l.). Tą pačią dieną 2.40 val. P. Š. kraujyje nustatyta 2,09 promilės etanolio koncentracija (2 t., 132 b. l.).

Nuteistojo teigimu, konfliktas kilo dėl to, kad I. M. P. Š. priminė prieš keletą metų Kaliningrade įvykusį įvykį. Dėl to P. Š. supyko ir pagriebęs ant spintelės buvusį peilį dešine ranka smogė jam (I. M.), sėdėjusiam prie stalo priešais P. Š.. Tokį smūgį nuteistasis atrėmė kairės rankos dilbiu, todėl peiliu P. Š. sužalojo tik nuteistojo kairės ausies užausį. Iš 2013 m. rugpjūčio 9 d. specialisto išvados Nr. G 1707/13(03) dėl I. M. nusikalstamos veikos metu padarytų sužalojimų matyti, kad apžiūrėjus I. M., rasti smulkūs paviršiniai odos nubrozdinimai kairės ausies kaušelio užpakaliniame paviršiuje bei kairės speninės ataugos projekcijoje, kurie galėjo atsirasti prieš 1–2 paras iki apžiūros, paveikus nurodytą vietą kietais aštriais daiktais, galimai nagais ir pan. (2 t., 7 b. l.). Specialistas R. P. P., apklaustas teisiamajame posėdyje, patvirtino, kad I. M. užausis galėjo būti sužalotas peiliu besiginant nuo užpuolimo nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis (3 t., 144–145 b. l.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad minėtas I. M. sužalojimas jo nurodytu būdu yra neįtikėtinas, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, minėti bylos duomenys, į kuriuos atkreipiamas dėmesys ir apeliaciniame skunde, nepaneigia nuteistojo parodymų dėl P. Š. veiksmų padarant nuteistojo ausies sužalojimą. Tačiau, priešingai nei mano apeliantas, tai nesuteikia pagrindo nuteistojo nusikalstamus veiksmus vertinti kaip padarytus esant būtinosios ginties sąlygoms. Pažymėtina, kad I. M. ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 145–150 b. l.), o taip pat ir teisiamajame posėdyje (3 t., 140–144 b. l.), parodė, kad po to, kai P. Š. jam sužalojo ausį, jis (P. Š.) nusiramino. Pagal nuteistojo parodymus apie 20 – 30 min. iki kitų grumtynių jie kalbėjosi ir toliau vartojo alkoholinius gėrimus. Todėl tokie P. Š. veiksmai negali būti vertinami kaip pavojingas ir realus kėsinimasis į I. M. sveikatą, nuo kurio nuteistajam būtų buvęs pagrindas gintis.

Apeliaciniame skunde pateikiama ir tolesnių nuteistojo bei nukentėjusiojo veiksmų eiga (neva P. Š. vėliau dar kartą puolė I. M. peiliu, jam trenkė į krūtinę, pargriovė jį ant žemės ir smaugė), tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius parodymus atmetė kaip neatitinkančius nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Be nuteistojo teisme duotų parodymų, duomenų, objektyviai patvirtinančių, kad P. Š. atliko nuteistojo nurodytus veiksmus, pavojingus I. M. sveikatai ar gyvybei, byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad I. M. parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo pradžioje I. M. neigė sužalojęs nukentėjusįjį, tvirtino, kad jis nieko neprisimena (2 t., 136–137, 140–143 b. l.). Apie gynybą nuo P. Š. užpuolimo nuteistasis nenurodė 2013 m. rugpjūčio 20 d. paimtame laiške, kurį jis rašė sūnui Andrejui ir prašė spausti A. M., kad ji įkalbėtų P. Š. ir jo artimuosius nerašyti pareiškimo (2 t., 104–110 b. l.). Tai suteikia pagrindą abejoti nuteistojo paaiškinimais.

Specialistas, apžiūrėjęs nuteistąjį, konstatavo, kad jo galvos, nugaros, kaklo srityse jokių sužalojimų nėra (2 t., 7 b. l.). Ši aplinkybė paneigia apelianto versiją, kad nuteistasis, pastumtas nukentėjusiojo, griuvo ant nugaros, o po to buvo smaugiamas rankomis. Kolegija daro išvadą, kad nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis sužalojimai ant jo (I. M.) kūno neišvengiamai būtų atsiradę. Be to, nuteistojo parodymų nepatvirtina ir P. Š. nustatytų sužalojimų pobūdis bei lokalizacija (1 t. 185–190, 194–196 b. l.; 2 t., 3–5 b. l.). Iš byloje esančių specialisto išvadų matyti, kad sužalojimai akių srityse nukentėjusiajam nebuvo padaryti. Teisiamajame posėdyje apklaustas teismo ekspertas D. V. šią aplinkybę patvirtino (3 t., 145–147 b. l.), todėl nuteistojo parodymai, kad jis gindamasis pirštais stipriai spaudė P. Š. akis, atmetami. Ekspertas D. V. teisme taip pat paaiškino, kad P. Š. padaryti sužalojimai liudija nusikalstamos veikos padarymo metu buvus grumtynėms. Jis taip pat patvirtino, kad tokie sužalojimai būdingi savigynai (dešinės plaštakos I tarpupirščio žaizda rodo, kad P. Š. galimai besigindamas griebė už peilio geležtės). Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo gynėjas, iš P. Š. padarytų kraujosruvų dešinio žasto priekiniame paviršiuje galima spręsti tik tai, kad nukentėjusysis ir nuteistasis grūmėsi, tačiau minėti sužalojimai vienareikšmiškai nepatvirtina, kad I. M. gulėjo ant grindų, buvo smaugiamas ir stengėsi nuo savęs nuversti P. Š.. Ekspertas D. V. teisme patvirtino, kad atsižvelgiant į P. Š. padarytus sužalojimus, labai mažai tikėtina, kad juos I. M. galėjo padaryti gulėdamas ant nugaros ir smaugiamas.

Be eksperto D. V. paaiškinimų, pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad nukentėjusysis buvo sužalotas vertikalioje padėtyje, patvirtina ir tai, kad ant nuteistojo kelnių ir batų buvo rastas P. Š. kraujas (2 t., 78–101 b. l.). Kraujo pėdsakų aptikta ir ant nukentėjusiojo batų, marškinėlių ir kelnių. Apeliacinio skundo argumentai, kad P. Š. marškinėliai ir kelnės galėjo išsitepti krauju jam sėdint ant gulinčio I. M., o pastarasis išsitepė rūbus ir avalynę nuversdamas jį (P. Š.) nuo savęs, yra deklaratyvaus pobūdžio ir bylos duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo vertikalią padėtį sužalojimo metu, nepaneigia. Neįtikinami ir tie skundo argumentai, kad krauju galima buvo susitepti iki atvykstant greitajai medicinos pagalbai bet kurioje kambario ar prieškambario vietoje, I. M. ir P. Š. vaikščiojant po namą. Pažymėtina, kad pagal bylos duomenis nukentėjusysis iš tiesų po sužalojimo judėjo, t. y. išėjo iš kambario ir iškrito per balkoną, tačiau iš liudytojų M. S. ir A. Ž. parodymų matyti, kad tuo metu nuteistasis buvo kieme ir bendravo su policijos pareigūnais (3 t., 136–140 b. l.), todėl negalėjo krauju išsitepti batų paviršiaus. Aplinkybė, kad įvykio vieta buvo išvalyta, o įvykio vietos apžiūra atlikta praėjus kuriam laikui po nusikaltimo padarymo (2013 m. rugpjūčio 8 d. 9 val.), nusikalstamos veikos kvalifikacijai ir I. M. kaltės nustatymui esminės reikšmės neturi. Analogiškai vertinami ir skundo argumentai dėl P. Š. sužalojimo vietos nustatymo.

Skunde tvirtinama, kad nuteistojo žmona A. M. valė kraujo pėdsakus ir sukišo kai kuriuos brolio daiktus į krosnį, tačiau tai, teisėjų kolegijos nuomone, nepaneigia nuteistojo kaltės. Pažymėtina, kad A. M. diagnozuota įgyta silpnaprotystė – demencija (2 t., 153–157 b. l.), todėl ji galėjo nesuprasti savo veiksmų prasmės. Byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad I. M. bandė nuslėpti įvykį. Po įvykio I. M. varė iš kiemo ne tik pagalbą iškvietusį kaimyną liudytoją O. P., puolė jį su pagaliu (3 t., 123–124 b. l.), bet ir į įvykio vietą atvykusius policijos pareigūnus. Liudytojai M. S. ir A. Ž. teisme patvirtino, kad aiškiai matėsi, jog I. M. nori kažką nuslėpti. Jiems nuteistasis nenurodė, kad sužalojo žmogų. P. Š. buvo rastas pareigūnų, iškritęs per balkoną visiškai nuogas, jo kelnės – supjaustytos, kurios kartu su kitais nukentėjusiojo daiktais vėliau rastos virtuvėje esančios krosnies pakuroje (1 t., 55–76 b. l.). Pagal bylos duomenis tik prasidėjus grumtynėms tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, pastarojo žmona A. M. nuėjo pas kaimyną iškviesti pagalbą, o name, be nuteistojo ir nukentėjusiojo, daugiau nieko nebuvo. Todėl darytina išvada, kad I. M., sužalojęs nukentėjusįjį, jį nurengė ir tokiu būdu siekė paslėpti ar sunaikinti nusikalstamos veikos įrodymus. Be to, kaip parodė pats I. M., jis po sužalojimų padarymo paliko P. Š. gulėti ant grindų, išėjo parūkyti, vėliau nuėjo miegoti. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tokie veiksmai patvirtina, kad I. M. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tyčia.

Priešingai nei nurodo apeliantas, skundą nagrinėjančiam teismui nėra pagrindo abejoti nukentėjusiųjų A. Š. ir L. Z. parodymais (3 t., 118–123 b. l.), kuriais rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, kad nuteistasis buvo agresyvaus būdo žmogus, smurtaudavo prieš savo žmoną A. M.. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojo O. P. parodymai, iš kurių seka, kad jis matė, kaip I. M. varė savo žmoną namo, ją stumtelėjo, galbūt jai ranka smogė į pakaušį, sudavė jam (O. P.) pagaliu į ranką, bei 2013 m. rugpjūčio 8 d. specialisto išvada Nr. G 1710/13(03) (2 t., 11 b. l.). Nuteistojo agresyvumą patvirtino ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Atsižvelgiant į tai, teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusiųjų parodymai yra subjektyvūs ir nepatikimi.

Nuteistasis neigia sužalojęs P. Š. su įvykio vietoje paimtu peiliu, tačiau tai patvirtinančių duomenų nepateikia. Iš bylos duomenų matyti, kad iš įvykio vietos buvo paimtas peilis, kurį atpažino tiek pareigūnas V. D. (t. 1, b. l. 170–172), tiek pareigūnas M. S. (t. 1, b. l. 178–181). Pažymėtina, kad įvykio vietoje buvo rasti ir kiti peiliai, tačiau tik ant vienintelio peilio, kurį atpažino minėti liudytojai, buvo rasta žmogaus kraujo (2 t., 78–80 b. l.). Be to, liudytojas V. D. teisme parodė, kad minėtas peilis buvo pusiau nuplautas (3 t., 121 b. l.). Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad būtent pirmosios instancijos teismo nustatytu peiliu buvo sužalotas P. Š..

Apeliantas taip pat ginčija nuteistajam paskirtą bausmę. Kolegijos nuomone, nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą paskirti I. M. švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę I. M., įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. I. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenustatytos. Taip pat teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad I. M. dėl savo veiksmų ir P. Š. mirties, kurios net nebandė išvengti, nesigailėjo. Parinkdamas laisvės atėmimo bausmės dydį teismas akcentavo tai, kad I. M. yra sulaukęs 75 metų amžiaus, praeityje neteistas, faktiškai rūpinosi didelių specialiųjų poreikių turinčia neįgalia savo žmona, ir nuteistajam paskyrė mažesnės trukmės, nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas vidurkis, laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismo manymu, I. M. paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni. Ji atitinka tiek nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek jo asmenybę.

Apeliaciniame skunde prašoma sumažinti nukentėjusiosioms priteistos neturtinės žalos dydį. Šį prašymą teisėjų kolegija taip pat atmeta. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino visiškai ir iš I. M. priteisė po 25 000 Lt kiekvienai. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį nustatė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nurodytų aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes nustato teismas, atsižvelgdamas ir į susiformavusią teismų praktiką panašiose bylose (kasacinės nutartys Nr. Nr. 2K-41-697/2015, 2K-7/2014, 2K-390/2013).

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiąsias su nužudytuoju P. Š. siejo glaudūs ryšiai. Dėl vyro ir tėvo netekties jos patyrė didelių dvasinių išgyvenimų bei ilgalaikį emocinį stresą. Kolegijos manymu, nustatytas neturtinės žalos dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams. Jis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei galiojančią teisminę praktiką.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo I. M. gynėjo advokato E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis yra neskundžiama.