Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja R. K. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi priimta nagrinėti tik šio skundo dalis), prašydama: priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija), dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

II.

Laikinojo įstatymo pirmos redakcijos 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Tačiau 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad toks ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

III.

Pareiškėjos manymu, sprendimas dėl ne visos pensijos dalies išmokėjimo šiuo metu dar nėra galutinis, jis laikytinas neįvykdytu. Be to, pasak pareiškėjos, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra nustatytas joks terminas skundui paduoti.

Teismas nepasisakė dėl to, kad atitinkamų praradimų kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai priimti praėjus 4 ir 5 metams po pensijų sumažinimo. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad kitiems pensijas gaunantiems asmenims šis pensijų mažinimo terminas nebuvo pratęstas.

Pareiškėjos manymu, pensijų mažinimo termino pratęsimas pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, prieštaravo Konstitucijai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad toks mažinimo pratęsimas nebeatitiko teisėtų visuomenės lūkesčių, buvo neproporcingas ir diskriminuojančio pobūdžio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla apeliacine tvarka išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai R. K. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su minėtu teismo sprendimu sutinka.

Kiek tai susiję su pensijos nepriemoka nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, t. y. tuo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nustatė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pažymėjo, jog ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimas 2012–2013 metams Konstitucijai neprieštaravo.

Apeliantės argumentai dėl netinkamo teisės normų taikymo priimant skundžiamą teismo sprendimą atmetami kaip nepagrįsti, kadangi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai neprieštarauja Konstitucijai. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš naujo kelia klausimus, į kuriuos minėtoje konstitucinės justicijos byloje pagal kompetenciją atsakė Konstitucinis Teismas.

Pažymėtina, kad aptartos pozicijos laikomasi ir naujausioje LVAT praktiką, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1099-520/2016; 2016 m. vasario 10 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1090-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-316-552/2016; 2016 m. balandžio 20 d. nutartį adm. byloje Nr. A-993-525/2016 ir kt.). Be to, šiuo aspektu akcentuotina, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių, kad teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas 2012-2013 metams, pažeidžia jos teises, t. y. iš esmės pažeidžia finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principą, diskriminuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus kitų pensijas gaunančių asmenų atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat išaiškino, jog valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti, be kita ko, nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, be kita ko, valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (taip pat ir senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1101-525/2016).

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėja, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei R. K., taigi nėra duomenų, kad pareiškėja buvo diskriminuojama.

Be to, administracinių teismų praktikoje ne kartą atkreiptas dėmesys į EŽTT praktiką, kurioje konstatuota, jog Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame nustatyta, kad „ Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš niekieno negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tiktai įstatymo numatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais“, taip pat Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad “Kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams. Nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant. Nuosavybės naudojimą gali reglamentuoti įstatymai, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendruosius interesus“ negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją (žr., LVAT 2017 m. kovo 10 d. nutartį adm. byloje Nr. A-428-146/2017 ir kt.).

Pagal EŽTT jurisprudenciją Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio taikymo pirmasis imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad minėto įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, todėl atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 10 d. nutartį adm. byloje Nr. A-428-146/2017 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiam klausimui aktualiais aspektais, t. y. į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje taip pat atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Kadangi pirmosios instancijos teismas nuosekliai laikėsi LVAT šios kategorijos bylose suformuotos praktikos, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo keisti ar naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.