Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės, Danutės Kutrienės ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovui J. T. dėl palikimo priėmimo pradedant jį valdyti juridinio fakto nustatymo, išlaikymo reikalingumo juridinio fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu dalyje ir paveldėjimo dalių nustatymo, tretieji asmenys R. Š., R. T., D. M., J. S. (ankstesnė pavardė M.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. G. esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Dėl naujų įrodymų. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimų, inter alia atmetęs ieškovės atstovės prašymus dėl liudytojų A. P., I. B. bei asmenų, atlikusių paveldėtoje namo dalyje remonto darbus, iškvietimo ir apklausos. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamos bylos esmė - šalių ginčas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (palikimo priėmimo pradėjus faktiškai valdyti paveldėtą turtą) nustatymo, visi ieškovės reikalavimai yra susiję su reikalavimu dėl palikimo priėmimo fakto nustatymu ir iš jo kildinami. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjamos ypatingos teisenos tvarka; tokios bylos nėra dispozityvios, t.y. teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 str. 8 d.). Nors ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442-916/2017 ir joje nurodyta teismų praktika). Teisėjų kolegija laikydama, kad nagrinėjamoje byloje nėra išnaudotos visos galimybės nustatyti ir visapusiškai įvertinti bylos faktines aplinkybes, suteikė galimybę apeliantei (ieškovei) teikti papildomus įrodymus apeliacinės instancijos teisme bei skyrė apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka; teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai A. P., I. B., V. Z., V. R.; dalyvaujantiems byloje asmenimis buvo sudarytos galimybės dalyvauti šių papildomų įrodymų (liudytojų parodymų) tyrime.Dėl įrodymų vertinimo.Nagrinėjamoje byloje ieškovė L. M. kreipėsi dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo; prašė nustatyti: kad jai jos senelės mirties momentu buvo reikalingas išlaikymas; kad ji po jos senelės V. T. mirties 2002 m. balandžio 16 d., priėmė palikimą - dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), su kitais statiniais, pradedama faktiškai jį valdyti; prašė pripažinti iš dalies negaliojančia 2002 m. liepos 19 d. išduotą J. T. paveldėjimo teisės liudijimą, nustatyti, kad ieškovė paveldėjo ½ dalį palikimo po V. T. mirties. Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas (CK 5.3 str. 1 d.); palikimas po palikėjos V. T. mirties atsirado 2002 m. balandžio 16 d.. Testamento palikėja nepaliko; nagrinėjamos bylos dalykas - šalių teisiniai santykiai dėl palikimo priėmimo pagal įstatymą.Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad CK 5.20 straipsnio 1 dalies nuostatos taikytinos tik paveldėjimui pagal testamentą. Esant tokioms aplinkybėms, fakto, ar pareiškėjai buvo reikalingas išlaikymas senelės mirties momentu, nesukelia ieškovei jokių teisinių pasekmių, teismas pagrįstai nenagrinėjo klausimą dėl išlaikymo nustatymo siekiant pripažinti ieškovės teisę į privalomąją palikimo dalį.Ginčas dėl palikimo priėmimo pagal įstatymą po V. T. mirties kilo tarp palikėjos sūnaus, atsakovo J. T. ir vaikaitės L. M.. Ieškovės motina V. M. mirė (duomenys neskelbtini), ir ieškovė palikimo atsiradimo momentu turėjo teisę paveldėti motinos dalį atstovavimo teise (CK 5.12 str.).Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti; įpėdinis laikomas priėmusių palikimą, kad jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (palikėjos mirties dienos) (CK 5.50 str. 1, 2, 3 d.).Bylos duomenimis įpėdinis J. T. palikimą priėmė - kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo po motinos mirties; 2002 m. liepos 19 d. jam buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Ginčo dėl šių teismo nustatytų aplinkybių nėra.Ieškovė L. M. įrodinėjo, kad ji priėmė palikimą pradėjusi faktiškai valdyti paveldimą turtą po močiutės (palikėjos) mirties, nes nuolat gyveno palikėjos name tiek prieš palikėjos mirtį, tiek po jos mirties. Įpėdiniui pradėjus faktiškai valdyti paveldimo turto dalį, laikoma, kad įpėdinis priėmė visą palikimą nuo jo atsiradimo momento, nežiūrint to, koks ir kur tas palikimas bebūtų. Taigi nagrinėjamoje byloje yra teisiškai reikšminga, ar ieškovė atliko kokius nors veiksmus, nukreiptus į močiutės palikto turto faktinį valdymą per tris mėnesius po jos mirties; vėlesnis laikotarpis neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje.Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog ieškovė L. M. per tris mėnesius po močiutės V. T. mirties pradėjo paliktą turtą faktiškai valdyti.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad kasacinio teismo praktika civilinėse bylose dėl palikimo priėmimo yra nuosekli ir išplėtota; įpėdinio veiksmai, nukreipti į palikimo priėmimą, turi būti atlikti per tris mėnesius. Jie turi būti aktyvūs, objektyviai išreikšti įpėdinio valią priimti palikimą ir valdyti jį kaip savo. Pagal nuosekliai šių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimu formuojamą kasacinio teismo praktiką priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Aplinkybė, jog asmuo gyvena palikėjo name, savaime nesudaro pagrindo laikyti, jog palikimą priėmė, jei nėra nustatoma aplinkybė, kad asmuo valdo ir turtu rūpinasi kaip savu (CK 5.51 str. 1 d.). Juridiniam faktui būtina nustatyti abi aplinkybes, jog asmuo pradėjo valdyti turtą bei juo rūpintis kaip savo turtu.Tokiu atveju, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. ir kt. v. S. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-657/2013, ir joje nurodyta praktika; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016).Teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti, jog palikimą priėmė faktiniu valdymu, priklausė ieškovei (CPK 178 str.).Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir kt., padarė išvadą, jog nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė po palikimo atsiradimo apsigyveno močiutes name bei atliko kokius nors veiksmus, patvirtinančius, kad ji laiko save palikimo savininke - mokėtų žemės nuomos mokesčius už namų valdai priskirtą žemės sklypą, kitus mokesčius (draudimo įmokas), tvarkyti, remontuotų paliktą turtą ar kitokiais veiksmais faktiškai priimtų valdyti paliktą turtą.Teismas nurodė, kad ieškovės ir atsakovo liudytojų parodymai yra visiškai priešingi, liudytojai yra subjektyvus, nes susiję giminystės ryšiais arba artimi tarpusavyje asmenys, todėl teismas atsisakė vertinti priešpriešinius liudytojų parodymus ir vertino ne priešpriešinius parodymus. Teismas įvertino pačios ieškovės paaiškinimus byloje, rašytinius įrodymus, patvirtinančius ieškovės vaikų gyvenamosios vietos deklaravimo aplinkybes, vaikų patronuojančios gydytojos apsilankymo pas ieškovę aplinkybes, komunalinių ir kitų mokesčių mokėjimo aplinkybes, ieškovės nedalyvavimą remontuojant namą, keičiant stogą ir kt., padarė išvadą, jog ieškovė pradėjo turtu naudotis ne vėliau kaip nuo 2002 m. rudens, tačiau ne pradėjo jo valdyti ir rūpintis kaip savu, todėl atmetė, kaip neįrodyta, ieškovės reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog palikimą priėmė pradėdama faktiškai jį valdyti (CPK 178 str., CK 5.51 str. 1 d.).Apeliantė ginčija teismo sprendimo 58, 63 punktuose padarytas išvadas; apeliantės vertinimu, teismo išvados nepagrįstos, nes sprendimai dėl globos ieškovei nustatymo, V. T. paskyrimo ieškovės globėja, n ieškovės nuolatinės gyvenamosios vietos deklaravimas, Centro poliklinikos duomenys ir išrašas iš ieškovės sūnaus gimimo dokumentų, patvirtina, kad ieškovė iki palikimo atsiradimo ir po palikimo atsiradimo gyveno močiutei priklausančioje gyvenamojo namo dalyje, t.y. pradėjo valdyti paliktą turtą bei juo rūpintis kaip savo turtu.Teisėjų kolegija iš dalies sutiko su apeliacinio skundo argumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, atsisakęs vertinti priešpriešinius ieškovės ir atsakovo liudytojų parodymus nagrinėjamoje byloje, netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos. Bendras įrodinėjimo pareigos paskirstymo principas nustato, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nuosekliai aiškina, kad, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008).Nurodytos teismų praktikos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje, kurioje sprendžiamas šalių ginčas dėl palikimo priėmimo pradėjus faktiškai valdyti paliktą turtą yra reikšmingi ieškovės faktiniai veiksmai, nukreipti į palikimo priėmimą, t.y. teismas negalėjo atsisakyti vertinti šalių pakviestų liudytojų parodymus dėl jų prieštaringumo ir apsiriboti šalių paaiškinimų bei rašytinių įrodymų vertinimu.Bylos duomenimis ieškovė nuo 1986-09-01 iki 2000-06-13 gyveno ir mokėsi (duomenys neskelbtini) mokykloje, buvo pilnai išlaikoma valstybės (1 t. b.l. 46). Ieškovės gyvenamoji vieta buvo deklaruota pas globėją V. T. jai priklausančiame name (duomenys neskelbtini). 2001-10-24 ieškovė sudarė santuoka su K. B., kuris liko registruotas pas savo tėvus adresu (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo metu atsakovas J. T. paaiškino, kad ieškovė nuo 2001 m. pavasario apsigyveno su sutuoktiniu K. B. pas jo tėvus, grįžo gyventi į močiutės namą jam leidus, 2002 m. rudenį; šį faktą patvirtino teismo apklausti liudytojai I. V., D. B., V. R., R. K., K. T..Trečiais asmuo R. T., atsakovo sūnėnas, laikinai gyvenęs ginčo name, liudytoja N. M., ieškovės teta, paliudijo, kad ieškovė iš karto po močiutės mirties kartu su naujagimiu sūnumi V. B. apsigyveno močiutės name, naudojosi tomis pačiomis patalpomis, kuriomis naudojosi palikėja, perėmė močiutės namų apyvokos daiktus. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja I. B., ieškovės sutuoktinio motina, parodė, kad ieškovė po santuokos su K. B. sudarymo apsigyveno močiutės V. T. patalpose, kur ir gyvena iki šios dienos su trimis mažamečiais vaikais.Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojų parodymai apie ieškovės gyvenamąją vietą iki palikėjos mirties iš tikrųjų yra priešpriešiniai, tačiau ir ieškovės ir atsakovo liudytojai pripažįsta, kad ieškovė apsigyveno močiutės patalpose po jos mirties ir iki šios dienos, t.y. 15 metų gyvena kartu su trimis mažamečiais vaikais ir naudojasi tomis pačiomis patalpomis, kuriomis naudojosi jos močiutė. Atsakovas ir jo iniciatyva pakviesti liudytojai bylos nagrinėjimo metu nuosekliai aiškino, kad ieškovė apsigyveno namo dalyje 2002 m. rudenį, atsakovui (namo savininkui) leidus, t.y. ieškovė praleido 3 mėnesių palikimo priėmimo terminą.Ieškovė ir jos iniciatyva pakviesti liudytojai taip pat nuosekliai aiškino, kad ieškovė apsigyveno su naujagimiu 2002 m. balandžio mėn., nepraleidusi 3 mėnesių palikimo priėmimo termino. Ieškovė pateikė rašytinį įrodymą, jo manymu, patvirtinantį apsigyvenimo su sūnumi momentą - 2016-06-08 VšĮ Centro poliklinika medicinos dokumentų išrašą, kuris patvirtina, kad ieškovės sūnus V. B., gim. (duomenys neskelbtini), nuo gimimo dienos naujagimio ir kūdikio priežiūros ir ligos atveju buvo lankomas adresu (duomenys neskelbtini), pirmą kartą naujagimis buvo apžiūrėtas 2002 m. balandžio 16 d., sveikatos istorijoje nurodytas adresas (duomenys neskelbtini) (2 t. b.l. 58-59). Teismas atmetė šį rašytinį įrodymą, motyvuodamas, kad ieškovės teiginiai, jog jos vaiką apžiūrėdavo gydytoja palikėjos namo adresu rodo, kad ieškovė gydytojos apsilankymo metu buvo palikėjos name su vaiku, tačiau nepatvirtina, jog ji ten nuolat gyveno, tuo labiau, kad vaikų gyvenamoji vieta yra deklaruota pas sutuoktinio tėvą. Bylos duomenimis ieškovės pirmasis vaikas V. B. nuo 2005 m. birželio 16 d. buvo deklaravęs gyvenamąją vietą adresų (duomenys neskelbtini) (pas tėvą K. B.).Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja A. P., vaikų gydytoja, parodė, kad visų ieškovės vaikų patronažas buvo atliekamas tuo pačiu adresu – (duomenys neskelbtini). Ieškovės apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama, kad VšĮ Centro išduota pažyma vertintina, kaip oficialus įrodymas, turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.); tai paprastas rašytinis įrodymas (CPK 197 str.1 d.). Tačiau, vertinant nurodytą pažymą kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, kartu su liudytojų A. P., N. M., parodymais, ieškovės paaiškinimais, darytina išvada, jog labiau tikėtina, kad ieškovė apsigyveno močiutės name po jos mirties 2002 m. balandžio mėn. Atsakovo, atsakovo iniciatyva pakviestų ir apklaustų liudytojų parodymai apie tai, kad ieškovė apsigyveno tik nuo 2002 m. rudens, kitais įrodymais nepatvirtinti; informacija, kad ieškovės sūnaus V. B. gyvenamoji vieta nuo 2005 m. birželio mėn. deklaruota pas tėvą, nepaneigia fakto, kad ieškovė su sūnumi faktiškai apsigyveno močiutės name iš karto po sūnaus gimimo, t.y. nuo 2002 m. balandžio mėn. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos bylos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovė apsigyveno paliktame name nuo 2002 m. balandžio mėnesio, t.y. pradėjo valdyti paliktą turtą po palikėjos mirties; atsakovo argumentas, kad ieškovė tris mėnesius po palikėjos mirties negyveno palikėjos namuose, atmestinas, kaip neįrodytas.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti būtina nustatyti abi aplinkybes, jog asmuo pradėjo valdyti turtą bei juo rūpintis kaip savo turtu, tačiau padarė išvadą, kad ieškovė nepateikė objektyvių tiesioginių įrodymų, kad ji rūpinosi palikimu kaip savo turtu. Teismas nurodė, kad byloje nepateikta faktinių duomenų, jog ji per tris mėnesius po turto priėmimo mokėjo komunalinius mokesčius; byloje nėra jokių duomenų apie mokėjimus iki 2015 m. Ieškovė nurodė, kad ji remontavo turtą – tapetavo sienas, suremontavo krosnį, langus, įėjimo laiptus, tačiau, teismo manymu šie veiksmai priskirtini prie namo einamojo remonto; byloje nėra įrodymų, kad tokie veiksmai buvo atlikti per tris mėnesius po palikėjos mirties, be to, einamasis remontas nepatvirtina, kad ieškovė veikė kaip savininkė, nes ji privalo atlikti ir turto (buto) nuomininkas ar panaudos gavėjas. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė neprisidėjo prie atsakovo vykdomų kapitalinio remonto darbų – namo ploto padidinimo, stogo pakeitimo, kitų turto pagerinimų. Tačiau teisėjų kolegijos manymu, vertinant liudytojų V. Z. ir V. R. parodymus, tikėtina, kad remonto darbai buvo atlikti per tris mėnesius po palikėjos mirties. Be to, vertinant ieškovės veiksmus, turi būti atsižvelgta į jos suvokimo ypatumus. Bylos duomenimis ieškovei yra nustatyta vystymosi diagnozė – lengvo laipsnio protinis atsilikimas, ji yra darbinga iš dalies, jos darbingumas - 35 proc. (1 t., b.l. 48, 38). Ieškovė neatitinka protingo asmens (bonus pater familias) suvokimo ir elgesio etalono, t.y. ji įgyvendino savo kaip savininkės teises ir rūpinosi paliktu turtu taip, kaip ji pati išmanė – atlikdama eilinį užimamų patalpų remontą. Ieškovės pajamos – socialinė pašalpa (177,82 Eur), ji – trijų mažamečių vaikų motina; tikėtina, kad ieškovė neprisidėjo prie turto pagerinimo dėl lėšų stokos. Pažymėtina, kad bylos duomenimis ieškovė gyvena mano dalyje nuo 2002 m. iki sprendimo priėmimo dienos; šalių paaiškinimais nustatyta, kad atsakovas pasiūlė jai išsikelti tik 2015 m. vasarą. Nurodytos aplinkybės taip pat gali būti vertinamos, kaip ieškovės teises į turto dalį pripažinimas.Apibendrindama, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovė L. M. po V. T. mirties atsiradusį palikimą priėmė faktiškai pradėdama jį valdyti (CPK 444 str. 2d. 8 p.). Ieškovė paveldėjo močiutės turto dalį po motinos mirties, t.y. ½ palikimo.Bylos duomenimis paveldėtas turtas atsakovo buvo pagerintas, tačiau pagerinimai nebuvo įteisinti ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nepripažinti palikimo priėmimo fakto, tačiau pažymėtina, kad ieškovė paveldėjo turtą tokios apimties ir būklės, koks jis buvo po palikėjos mirties 2002 m. balandžio mėn.Dėl ieškovės reikalavimo dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir ieškinio senaties.Bylos duomenimis Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarė D. M. 2002-07-19 išdavė atsakovui J. T. paveldėjimo teisės liudijimą registro Nr. 3-10663 dėl V. T. paveldėto turto priėmimo. Ieškinio reikalavimas dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo dalyje buvo pareikštas 2015-07-16.Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad apie paveldėjimo teisės liudijimo išdavimą ieškovei ir jos sutuoktiniui tapo žinoma nuo 2002 m. vasaros, taikė ieškinio senatį (CK 5.8 str.) ir ieškinį atmetė.Teisėjų kolegija su teismo išvadomis nesutinka. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. CK V knygos 5.8 straipsnyje nustatyta, kad asmuo gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos ar nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo.CK 5.8 straipsnyje numatyto termino pradžios nustatymo eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kas ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.).Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad vi­di­nis tei­sės pa­žei­di­mo su­vo­ki­mas tie­sio­giai su­si­jęs su pa­čiu as­me­niu, kon­kre­ti die­na, ka­da as­muo su­ži­no­jo apie tei­sės pa­žei­di­mą, nu­sta­to­ma pagal to as­mens nu­ro­dy­mą ir sa­vo teigi­niams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pa­grįs­ti ieš­ko­vas tu­ri pa­teik­ti įro­dy­mus (CPK 178 str.). Tačiau teis­mas ne­ga­li ap­si­ri­bo­ti vien tik ieš­ko­vo paaiški­ni­mu ir tais at­ve­jais, ka­da atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieš­ko­vas tvir­ti­na, jog apie sa­vo sub­jek­tyvi­nės tei­sės pažei­di­mą su­ži­no­jo ne pa­ties pa­žei­di­mo die­ną, teis­mas tu­ri pa­tik­rin­ti, ar by­lo­je nė­ra įro­dy­mų, kad bu­vo prie­šin­gai ir jo nu­ro­dy­tas ko­kias nors ap­lin­ky­bes rei­kia ver­tin­ti pa­gal ki­tų by­lo­je esan­čių įrody­mų visumą (CPK 185 straips­nis). Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieški­nio se­na­ties ter­mi­no ei­gos pra­džios su­sie­ji­mas su mo­men­tu, ka­da as­muo tu­rė­jo sužino­ti apie tei­sės pa­žei­di­mą, pa­aiš­kin­ti­nas įsta­ty­mo lei­dė­jo ke­ti­ni­mu ko­kiu nors bū­du ieš­ki­nio sena­ties termi­no ei­gos pra­džią api­brėž­ti ob­jek­ty­ves­niais kri­te­ri­jais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to tu­rė­ji­mo su­ži­no­ti apie tei­sės pa­žei­di­mą mo­men­tas (skir­tin­gai nei re­a­laus sužinojimo) sie­ti­nas la­biau su ob­jek­ty­viais įvy­kiais ir sa­vy­bė­mis, nei su sub­jek­ty­viais, nu­kreip­tais vien į ieš­ko­vo as­me­nį. Subjektyvaus sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan.Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su 2015 m. vasaros įvykiais, kai atsakovas, namo savininkas, pasiūlė jai išsikelti kartu su vaikais. Nors ieškovė buvo pas notarą, kur jai buvo pranešta, jog močiutės palikimą priėmė atsakovas, nagrinėjamos bylos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovė sužinojo apie savo teisės pažeidimą nuo 2015 m. vasaros, kai jai buvo pasiūlyta išsikelti. Nors jai buvo pranešta, kad palikimą priėmė atsakovas, teisėjų kolegijos manymu, ji dėl jos suvokimo ypatumų negalėjo suprasti šio pranešimo tikrosios reikšmės jos teisių į paliktą turtą įgyvendinimui, tuo labiau, kad atsakovas leido jai gyventi močiutės kambariuose, tvarkytis, atlikti einamąjį remontą ir nereikalavo išsikelti net 13 metų, sukurdamas iliuziją, kad pripažįsta jos, kaip namo bendrasavininkės, teises į palikimo dalį. Sužinoti viešajame registre apie turto teisinę registraciją atsakovo vardu ieškovė taip pat negalėjo dėl savo suvokimo ypatumų. Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė sužinojo apie savo pažeistą teisę 2015 metų vasarą, po to, kai jai buvo pasiūlyta išsikelti; ieškinio senaties terminas praleistas nebuvo.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teismo ir šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl palikimo priėmimo fakto pripažinimo, taip pat be pagrindo taikė ieškinio senatį ieškovės pareikštam reikalavimui dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo.Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra nustatytos visos sąlygos pripažinti palikimo priėmimo faktą ir pripažinti negaliojančiu atsakovui išduota paveldėjimo teisės liudijimą dalyje dėl ½ jame nurodyto turto paveldėjimo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinama ir priimamas naujas sprendimas – ieškinio reikalavimai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto pripažinimo bei paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu tenkinami visiškai (CPK 326 str. 1 d. 2 p.); sprendimo dalis dėl reikalavimo dėl fakto, kad ieškovei jos senelės mirties momentu buvo reikalingas išlaikymas, paliktina galioti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Dėl bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 3 d.). Ieškovė buvo iš dalies atkleista nuo žyminio mokesčio už ieškinį (344,53 Eur), dar 20 Eur žyminio mokesčio mokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (1 t. b.l. 50-51). Teismas paryrė 22,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškovė parytė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Už apeliacinio skundo padavimą ieškovė sumokėjo 364,53 Eur žyminio mokesčio (3 t. b.l. 49). Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista, išieškomos iš atsakovo valstybei; iš atsakovo valstybei taip pat priteisiamos išlaidos, susijusios su dokumentų įteikimu. Ieškovei iš atsakovo priteisiamos išlaidos už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme bei žyminis mokestis už apeliacinio skundo padavimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu apeliacinės instancijos teismas

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, panaikinti ir priimti naują sprendimą:

ieškinį tenkinti iš dalies: nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovė L. M. po V. T. mirties 2002 m. balandžio 15 d. atsiradusį palikimą priėmė faktiškai pradėdama jį valdyti; pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto 1-ojo notaro biuro 2002 m. liepos 19 d. paveldėjimo teisės liudijimą, kuriuo atsakovas J. T. paveldėjo: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 88,6 kv. m. bendrojo ploto, esantį (duomenys neskelbtini) su kiemo statiniais (tvora, kiemo aikštele, lauko tualetais (2 vnt.), 32/100 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėto 3IIž, 9 kv. m. užstatyto ploto ¼ dalies, ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto indeksu 7IIp, 28 kv. m. užstatyto ploto, esančių žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir ¼ dalies įmokų už žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį ir nustatyti, kad L. M. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ir J. T. (a.k(duomenys neskelbtini) paveldėjo liudijime nurodytą turtą po V. T. mirties lygiomis dalimis; kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo J. T. (a.k(duomenys neskelbtini) 364,53 Eur žyminio mokesčio (už ieškinio padavimą) ir 22,60 Eur išlaidų, susijusių su dokumentų įteikimu, iš viso 387,13 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt septynis euro 13 euro centų)

Priteisti iš J. T. (a.k(duomenys neskelbtini) L. M. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 364,53 Eur žyminio mokesčio (už apeliacinio skundo padavimą) ir 200 Eur už advokato pagalbą, iš viso 564,53 Eur bylinėjimosi išlaidų (penkis šimtus šešiasdešimt keturis euro 53 euro centus).