Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-06-27 · Administracinė byla Nr. I-4735-428/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-06-27
Bylos Nr.
I-4735-428/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00724-2019-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
M. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4735-428/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00724-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 27 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Jolanta Medvedevienė,sekretoriaujant Gediminui Laukevičiui,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos įstaiga), 33 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2–7).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Pataisos įstaigoje atliko nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2018 m. sausio 21 d. perpildytose patalpose. Nurodė, jog patalpoje gyveno daugiau nei 20 nuteistųjų. Patalpoje buvo pelėsis, drėgmė, tarakonai, pelės, blakės, trūko sanitarinių įrenginių. Teigė, jog buvo prastas apšvietimas, kuris sugadino pareiškėjo regėjimą, prasta ventiliacija, trūko oro. Nurodė, jog buvo per mažai sanitarinių įrenginių, nes 3 pisuarais ir 5 klozetais naudojosi apie 80 žmonių. Taip pat trūko praustuvų, kurių buvo tik 8. Teigė, jog negalima buvo pasinaudoti kasdien dušu. Prašo atsakovo prašymą taikyti senaties terminą atmesti, nes pažeidimas tęstinis. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, nerimą ir kitus nepatogumus.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą (b. l. 11–18) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašo taikyti senaties terminą. Nurodė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas. Įstaiga užtikrina tinkamą sanitarinių patalpų būklę, gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Įstaiga užtikrina tinkamą dirbtinę apšvietą. Patalpos aprūpintos vadovaujantis teisės aktais, patalpose veikė mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui gali būti vėdinama ir per langus. Atsakovės atstovė nurodė, jog įstaigoje yra sudaryta sutartis pagal kurią objektuose yra teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2018 m. sausio 21 d.

Atsakovė pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2014 m. sausio 21 d., skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2019 m. kovo 29 d. (b. l. 8). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Pataisos įstaigoje laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi tik 2019 m. kovo 29 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2016 m. kovo 28 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas nurodo, jog senaties terminas neturėtų būti taikomas, kadangi tai tęstinio pobūdžio pažeidimas. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad tokio pobūdžio pažeidimas yra tęstinis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, kad tai nėra tęstinis pažeidimas (2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011). Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2016 m. kovo 28 d. taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2016 m. kovo 28 d. atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d. (šią dieną buvo paleistas iš Pataisos įstaigos (b. l. 19)).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas. Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 19–20, 23–26), jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo

2016 m. kovo 29 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d. gyveno 8 būrio 3 brigadoje (16 miegamųjų vietų,

51,73 kv. m ploto, vienam asmeniui tenka – 3,24 kv. m), 10 būrio 4 brigadoje (15 miegamųjų vietų, 48,43 kv. m ploto, vienam asmeniui tenka – 3,23 kv. m ploto), 1 būrio 3 brigadoje (21 miegamoji vieta, 66,35 kv. m ploto, vienam asmeniui tenka – 3,16 kv. m ploto), 21 būrio 2 brigadoje

(16 miegamųjų vietų, 60,02 kv. m ploto, vienam asmeniui tenka – 3,76 kv. m ploto), 21 būrio

1 brigadoje (16 miegamųjų vietų, 51, 58 kv. m ploto, vienam asmeniui tenka – 3,23 kv. m), 2 būrio

2 gyvenamojoje patalpoje (8 miegamosios vietos, 26,44 kv. m ploto, vienam asmeniui tenka – 3,31 kv. m ploto).

Pareiškėjas skunde teigia, jog patalpoje buvo daugiau nei 20 asmenų, tačiau tiksliai nenurodo nei patalpos numerio, nei laikotarpio kuriuo metu buvo daugiau nei 20 asmenų. Pareiškėjas gavęs atsakovės atsiliepimą nepateikė jokių prieštaravimų dėl atsakovės pateiktų duomenų apie pateiktus gyvenamųjų patalpų plotus ir įrengtų miegamųjų vietų skaičių.

Dėl to darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose ginčo laikotarpiu.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos), buvo nurodyta, kad tualete turi būti po klozetą arba unitazą, pisuarą – dvylikai asmenų bei praustuvė dešimčiai asmenų.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Naujoji aprūpinimo norma), 7.4, 7.6 punkte numatyta 1 klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras, praustuvės 15 nuteistųjų.

Atsakovė nurodė, jog 2 būryje buvo 3 klozetai, 3 pisuarai, 3 praustuvės, 1 būryje 5 unitazai, 3 pisuarai, 4 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 1 dušo galvutė, 21 būryje 3 klozetai, 3 dušo galvutės, 3 praustuvės bei kiekvienoje patalpoje įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra po 1 klozetą, pisuarą, plautuvę, 8 būryje buvo 5 unitazai, 3 pisuarai, 6 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 10 būryje buvo 6 unitazai, 4 pisuarai, 8 praustuvės, 4 kojų plautuvės. Nurodė, jog 2 būryje buvo 29 nuteistieji, 1 būryje buvo 43 nuteistieji, 8 būryje buvo nuo 58 iki 68 nuteistųjų, 10 būryje buvo 59 nuteistieji, 21 būryje buvo nuo 19 iki 26 nuteistųjų.

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei pateiktus atsakovės duomenis konstatuotina, jog 1 būryje trūko pisuarų, praustuvių, 8 būryje trūko unitazų, pisuarų ir praustuvių, o 10 būryje pisuarų.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamos ventiliacijos, drėgmės, netinkamo apšvietimo. Nurodė, jog patalpose buvo pelėsis, gausu parazitų, tarakonų.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Numatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 134:2015 14 punkte, pagal kuriuos nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Atsakovė nurodė, jog patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui gali būti vėdinama ir per langus. Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas ir toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punktų reikalavimus, todėl atsakovė dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidusi.

Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie gyvenamųjų patalpų drėgmę ir apšvietą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog užtikrina tinkamas sąlygas, numatytas Higienos normoje. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipiąsis į administraciją dėl netinkamo apšvietimo ar drėgmės nėra. Duomenų apie tai, jog dėl netinkamo apšvietimo pareiškėjui pablogėjo regėjimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017 ir kt.). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos pretenzijos dėl netinkamos drėgmės, apšvietimo ginčo gyvenamojoje patalpoje vertintinos kaip palankios pareiškėjui, dėl to šio pažeidimo atžvilgiu gali būti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017), tačiau, kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas nenurodė konkrečių šio galimo pažeidimo atvejų, nesiejo jų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamos drėgmės ar apšvietimo gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas reiškė pretenzijas atsakovės atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl nesant tokių duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jų neįrodė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Nustatyta, jog Pataisos įstaigoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 54–57). Taip pat pateikti darbų atlikimo aktai (b. l. 58–93), kurie patvirtina, jog pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo atliekami darbai. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo jų naikinimo atmestini. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.

Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių (drėgmė, pelėsis ir pan.) būtų kreipęsis į administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpose formuojasi pelėsis, jog patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Higienos norma HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Pareiškėjas pripažįstą, jog jam buvo užtikrinta galimybė išsimaudyti vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas ginčiją tą aplinkybę, jog turi būti suteikiama galimybė išsimaudyti dažniau nei vieną kartą per savaitę.

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).

Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu orumo pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais.

Duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų galimai sukeltų sveikatos sutrikimų, nėra (b. l. 21). Teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų (neužtikrinant tinkamo kiekio sanitarinių įrenginių) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomasi teisės aktų nuostatų, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta, tačiau atsakovė neužtikrino 1, 8, 10 būriuose reikiamo skaičiaus sanitarinių įrenginių. Pareiškėjas dėl ginčo vertinamuoju laikotarpiu į Pataisos įstaigą ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjui kalint Pataisos įstaigoje jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas, buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. D. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje sąlygas.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Jolanta Medvedevienė