Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė, veikianti Panevėžio apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios T. K. individualios įmonės, atstovaujamos nemokumo administratorės mažosios bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2025 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios T. K. individualios įmonės, atstovaujamos nemokumo administratorės mažosios bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, ieškinį atsakovui D. I. (D. I.) ir T. K. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

9. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

10. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

11. Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2023 m. balandžio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-219-589/2023, iškėlė bankroto bylą T. K. individualiai įmonei, šios įmonės nemokumo administratore paskyrė MB „(duomenys neskelbtini)“. Panevėžio apygardos teismo 2023 m. birželio 13 d. nutartimi buvo patvirtintas bankrutavusios T. K. individualios įmonės kreditorių reikalavimų sąrašas, 2024 m. vasario 6 d. nutartimi buvo patvirtinti patikslinti kreditorių reikalavimai, kurių bendra suma – 31 962,87 Eur. Utenos apylinkės teismas 2024 m. sausio 29 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-142-724/2024 T. K. individualios įmonės naudai iš T. K. priteisė 31 019,03 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas. Pateikus antstoliui vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą už akių, buvo gauta informacija, kad skolininkė T. K. niekur nedirba, jos vardu jokio turto neregistruota, tad išieškojimas yra nerezultatyvus. Aiškinantis aplinkybes dėl bankrutavusios T. K. individualios įmonės veiklos, šios įmonės savininkė T. K. nemokumo administratorei MB „(duomenys neskelbtini)“ paaiškino, kad neformaliai individualios įmonės veiklą valdė jos sugyventinis D. I..

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

12. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

13. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6, 13 straipsniuose). Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos, besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu, jo pažeistos teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 25 punktas; 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-611/2023, 19 punktas).

14. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009). Teisės kreiptis į teismą ribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024, 32 punktas).

15. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu, spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018, 13 punktas). Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018, 24 punktas). Teisinis suinteresuotumas, kaip būtina procesinė prielaida reikalavimui teisme pareikšti, negali būti tapatinamas su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, nes, pagal CPK 5 straipsnio nuostatas, suinteresuotu asmeniu pripažįstamas asmuo, manantis, kad jo teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti, t. y. tikėtinas ginčo materialiųjų teisinių santykių dalyvis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024, 33 punktas).

16. Nagrinėjamoje byloje teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, nustatęs, kad Utenos apylinkės teismas 2024 m. sausio 29 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-142-724/2024 ieškovei iš T. K. priteisė 31 019,03 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, šis sprendimas už akių yra įsiteisėjęs ir vykdomas, todėl, teismo vertinimu, tos pačios žalos atlyginimą dar kartą priteisti ir iš atsakovo D. I., esant įsiteisėjusiam minėtam Utenos apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimui už akių, negalima.

17. Ieškovė, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, atskirajame skunde nurodo, kad ji, nepažeisdama teisinio reguliavimo, pasirinko savo teisių gynimo būdą dėl žalos atlyginimo, ieškinį pareikšdama ir atsakovui D. I., kaip T. K. individualios įmonės de facto vadovui, solidariai atsakingam už padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais sutinka.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas narys gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Tai reiškia, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus. Aplinkybė, ar sandorį sudaro formalus vadovas, ar kiti asmenys įgaliojimo pagrindu, ar de facto vadovas, nėra kvalifikuojanti aplinkybė nustatant de facto vadovo statusą. Galimi atvejai, kai tas pats asmuo priima verslo sprendimą ir sudaro sandorį šio sprendimo pagrindu, bet galimos ir situacijos, kad verslo sprendimą priėmęs faktinis vadovas nurodo sudaryti sandorį formaliam vadovui ar įgaliotam asmeniui. Sandoriai yra sudaromi verslo sprendimų pagrindu, todėl vertinant, kas atlieka valdymo funkciją, svarbu nustatyti, kas faktiškai nuolatos priima verslo sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).

19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje aiškiai nurodė, jog, aiškinantis aplinkybes dėl bankrutavusios T. K. individualios įmonės veiklos bei jos pajamų panaudojimo, šios įmonės savininkė T. K. nemokumo administratorei MB „(duomenys neskelbtini)“ paaiškino, jog neformaliai individualios įmonės veiklą valdė jos sugyventinis D. I.. T. K. teigimu, įmonės veikloje antspaudu naudojosi ir jos parašą padirbdavo D. I., kuris viso bendro gyvenimo metu uždirbtas lėšas panaudojo savo vardu įregistruotam turtui įsigyti.

20. Šios aplinkybės suteikia pagrindą ieškovei manyti, kad de facto T. K. individualios įmonės vadovu buvo atsakovas D. I. ir klausimas dėl jo atsakomybės už T. K. individuliai įmonei bei jos kreditoriams padarytą žalą galėtų būti nagrinėtinas teisme. Taigi tiek ieškinio pagrindas, tiek dalykas nagrinėjamu atveju yra pakankamai aiškūs, o nustatyti, kokių teisės normų ir teisinių santykių pagrindu kildinamas ieškovės reikalavimas, yra teismo prerogatyva. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši pareiga gali būti įgyvendinta tik išnagrinėjus bylą iš esmės.

21. Įstatyme ieškovui keliamas reikalavimas kreipiantis į teismą suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą negali būti aiškinamas plečiamai taip, jog iš ieškovo jau kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Ieškinio pareiškime ieškovas turi nurodyti, bet ne įrodyti ieškinio pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2008; kt.). Įrodymų nepakankamumas yra pagrindas ieškinį atmesti, o ne atsisakyti iškelti civilinę bylą. Nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas yra visiškai aiškus – ji siekia, kad įmonei ir kreditoriams padaryta turtinė žala būtų atlyginta solidariai de jure įmonės vadovės T. K. ir de facto įmonės vadovo D. I.. Tuo tarpu reikalaujamo priteisti žalos atlyginimo pagrįstumas, iš kokio teisinio santykio reikalavimas kildinamas, yra bylos nagrinėjimo iš esmės ir įrodinėjimo dalykas. Taigi, ieškinio priėmimo procesinėje stadijoje nei ieškinio reikalavimo motyvai ir teisiniai argumentai, nei pateikti įrodymai nevertinami ir dėl jų esmės nepasisakoma. Ieškinio priėmimo stadijoje teismas turi pareigą patikrinti, ar ieškinys atitinka CPK 135 straipsnyje numatytus formalius reikalavimus, tačiau teismas negali įpareigoti ieškovės pasirinkti konkretų savo teisių gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis) ar įrodyti teisę į ieškinio patenkinimą. Iškeliant civilinę bylą, teismas nesprendžia ieškinio pagrįstumo klausimo, o tik formaliai patikrina, ar ieškovė nurodė (pateikė) įrodymus ieškinyje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti.

22. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės ieškinio priėmimo klausimą, netinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimą, jas taikė pernelyg formaliai ir kartu netinkamai, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog civilinis procesas pagal ieškovės pateiktą procesinį dokumentą negali būti pradėtas.

23. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad Utenos apylinkės teismas 2024 m. sausio 29 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-142-724/2024 T. K. individualios įmonės naudai iš T. K. priteisė 31 019,03 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (šis sprendimas už akių yra įsiteisėjęs ir vykdomas), nurodo, kad nėra pagrindo tos pačios žalos atlyginimo dar kartą reikalauti priteisti iš T. K.. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra teisinis pagrindas atsisakyti priimti ieškinį T. K. atžvilgiu, tačiau tai nereiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti keliamas atsakovui D. I..

24. Apeliacinės instancijos teismas negali išspręsti ieškinio priėmimo klausimo (CPK 137 straipsnio 1 dalis), todėl, panaikinęs apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškinį dėl žalos atlyginimo iš solidaraus atsakovo D. I., ieškinio priėmimo klausimą perduoda pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

25. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Panaikinti Utenos apylinkės teismo 2025 m. vasario 20 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškinį dėl žalos atlyginimo iš solidaraus atsakovo D. I., ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.