- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-14
- Bylos Nr.
- e2A-1230-638/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė, Marius Bartninkas, Diana Labokaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „duomenys neskelbtini)“
- Atsakovas
- L. S.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Rūtos Palubinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui L. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ieškovė), patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė leisti įskaityti 229,93 Eur sumą, kurią ieškovė yra skolinga atsakovui L. S. (toliau – atsakovas), vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.131 straipsniu, priteisti iš atsakovo 17 081,46 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Ieškovė nurodė ir paaiškino, kad atsakovas 2010 - 2019 metais dirbo ieškovės vadovu pagal 2011 m. sausio 26 d. darbo sutartį Nr. 2, tuo metu tapo ieškovės akcininku, turinčiu 33 proc. akcijų. Vykdydamas vadovo pareigas, atsakovas naudojosi ieškovės turtu taip pat ir piniginėmis lėšomis. Ieškovės veiklos vykdymui atsakovas išmokėdavo įmonės pinigus iš sąskaitos pervesdamas įmonei priklausančias lėšas į savo asmeninę sąskaitą, jas išsigrynindamas per bankomatą arba banko skyriuje, arba pardavus prekes ar paslaugas ir priėmus grynuosius pinigus juos apskaitydavo išrašydamas kasos pajamų orderį. Lėšas atsakovas turėdavo arba panaudoti arba grąžinti įmonei, t. y. įnešti pinigus į kasą arba į įmonės banko sąskaitą. 2019 m. įmonės visuotinio akcininkų narių susirinkimu buvo nuspręsta atsakovą atleisti iš įmonės vadovo pareigų nuo 2019 m. gruodžio 5 d. Po atleidimo atlikus patikrinimą įmonės viduje, paaiškėjo, kad atsakovas ne visuomet grąžindavo paimtas įmonės lėšas. Atsakovas likdavo skolingas įmonei kiekvienų metų pabaigoje, išskyrus 2011 metų pabaigą. 2012 metų pabaigoje atsakovas įmonei buvo negrąžinęs 418,68 Eur, 2013 m. pabaigoje - 652,32 Eur, 2014 m. pabaigoje - 2109,04 Eur, 2015 m. pabaigoje - 0,70 Eur, 2016 m. pabaigoje - 18 216,09 Eur, 2017 m. pabaigoje - 17 411,39 Eur, 2018 m. pabaigoje - 17 311,39 Eur, 2019 m. gruodžio 5 d., kuomet atsakovas buvo atleistas - 17 311,39 Eur.
3. Ieškovės vertinimu, atliktos operacijos parodo, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovu, praktiškai iki 2018 metų pabaigos taikė praktiką, kai įmonės lėšos ne kiekvieną mėnesį būdavo grąžinamos į įmonės kasą ar banko sąskaitą, o 2016 m. gruodžio 30 d. į savo asmeninę sąskaitą per du kartus padarė 13 000 Eur pavedimus, 7 000 Eur sumai (unikali mokėjimo nuoroda 274) ir 6 000 Eur sumai. Viso atsakovas yra skolingas ieškovei 17 311,39 Eur. Atleidus atsakovą iš ieškovės vadovo pareigų atsakovas tapo skolininku Civilinio kodekso prasme ir turėjo grąžinti skolą ieškovei. Kadangi geranoriškai skolos negrąžino, atsakovui 2020 m. lapkričio mėnesį kelis kartus buvo priminta apie esamą skolą, tačiau atsakovas nors skolą neigė, tačiau nepasinaudojo savo teise susipažinti su skolą pagrindžiančiais dokumentais, nors apie tokią teisę buvo informuotas du kartus atsakovui parengiamojo posėdžio metu paprašius pateikti papildomus dokumentus. Teikiant atsakovo atlyginimo išmokėjimo dokumentus, buvo nustatyta, kad atsakovui nebuvo išmokėtas atlyginimas už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki jo atleidimo. Buvo paskaičiuota, kad ieškovė atsakovui neišmokėjo 229,93 Eur atlyginimo sumą. Ieškovė prašė teismo leisti sudengti šią sumą vadovaujantis Civilinio kodekso 6.131 straipsniu, laikant patikslintą ieškinį pranešimu atsakovui kaip skolininkui ir sumažinti ieškinio reikalavimą įskaitoma suma, t. y. prašant priteisti 17 081,46 Eur.
Atsiliepimas
4. Atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį su pareikštais reikalavimais nesutiko, prašė juos atmesti, taikyti ieškinio senatį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas 2011 m. sausio 27 d. darbo sutarties pagrindu Nr. 2 ėjo ieškovės UAB „duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas nuo 2011 m. sausio 27 d. Darbo sutartis buvo nutraukta 2019 m. gruodžio 5 d., tačiau faktiškai UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl kilusių akcininkų L. S. ir M. S. nesutarimų ir nuolatinių pretenzijų nuo 2017 m. pavasario atsakovas jau nebevykdė direktoriaus pareigų. Atsakovas negalėjo vykdyti direktoriaus pareigų, kadangi dabartinis ieškovės vadovas M. S., atvykęs įmonės buveinės adresu, paėmė visus įmonės dokumentus, o taip pat visus buhalterinius dokumentus. Apie įvykusį 2019 m. gruodžio 4 d. neeilinį visuotinį UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų susirinkimą atsakovas buvo informuotas, bet jame nedalyvavo. Susirinkimo protokolas atsakovui buvo pateiktas tik M. S. pradėjus ieškovės vardu teikti atsakovui pretenzijas dėl neva negrąžintų lėšų 2020 m. lapkričio mėnesį, ką patvirtina ieškovės ieškinio priedas Nr. 4. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovės susipažinimo su dokumentais tvarka yra pažeidžianti akcininko teises. Atsakovui buvo užkirstos visos galimybės gauti reikalingus dokumentus, informacija nuo atsakovo buvo slepiama, atsakovas vadovavimo ieškovei metu atlikdavo pinigines operacijas, kurių metu atsiskaitydavo už prekes ir paslaugas, priimdavo lėšas, gautas grynais pinigais iš klientų, o taip pat išmokėdavo darbo užmokestį grynais pinigais sau ir darbuotojai V. S.. Tiek ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio Darbo kodekso (toliau tekste – DK) 27 straipsnio 2 dalis (Žin., 2002, Nr. 642569), tiek šiuo metu galiojančiame DK 15 straipsnio 2 dalyje, tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas analogiškas trejų metų ieškinio senaties terminas, po 2017 m. liepos mėn. nebuvo atlikti jokie mokėjimai atsakovui, tik atsakovas darydavo lėšų įnešimą. Ieškinį ieškovė pareiškė 2022 m. liepos 13 d., vadinasi, ieškinys pareikštas praėjus 5 (penkiems) metams po tariamo žalos kilimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2023 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas priteisė atsakovui L. S. iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1 990 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
6. Teismas vertino, kad tarp ieškovės vadovo ir atsakovo egzistavo konfliktiniai santykiai, tai patvirtina atsakovo teiginiai, nurodyti atsiliepime bei teismo posėdyje, byloje pateikti rašytiniai įrodymai: pavyzdžiui 2020 m. lapkričio 26 d. atsakymu bendrovė atsisakė pateikti atsakovui dokumentų kopijas motyvuodama tuo, kad jis nenurodė konkrečių dokumentų, kurių prašo, nebuvo aišku, kokiu tikslu jis prašo tų dokumentų. Byloje pateiktas priėmimo – perdavimo aktas patvirtina, kad šie dokumentai atsakovo buvo perduoti ieškovei dar 2019 m. lapkričio 27 d. Ieškovei akivaizdžiai buvo žinoma, kad prašomi dokumentai ir jų kopijos patvirtintų atsakovo skolos buvimą, kurių atsakovas negali nurodyti, nes neturi informacijos, kokiais iš šių dokumentų remiasi ieškovė. Atsakovas buvo ne tik ieškovės akcininkas, tačiau ir vadovas, o darbo sutarties vykdymo apimtyje ir ieškovės darbuotojas, todėl darbdavys privalėjo jam protingais terminais pateikti visą informaciją, susijusią su atsakovo skolos egzistavimu. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės vadovas nurodė, kad į avanso apyskaitas būdamas buhalteriu suvedė dokumentus, kurių jau nebeturi, tačiau jie mažina atsakovo skolą (tai dyzelio skola, automobilio eksploatacinės išlaidas patvirtinantys įrodymai), tačiau jie buvo pasisavinti vadovo (teismo posėdžio, vykusio 2023 m. kovo 21 d. 1 val. 07 min. 30 sek.). Teismas kritiškai vertino šiuos parodymus ir patį įrodymų nebuvimo faktą. Teismas nurodė, kad ieškovo vadovas negalėjo nurodyti jokių tokių dokumentų pasisavinimo motyvų iš atsakovo pusės. Dalies įrodymų nepateikimo faktas teismui, tačiau jais ieškovei mažinant avanso apyskaitose nurodytą atsakovo skolą, teismo vertinimu, yra pasirinktas ieškovės interesų gynimo būdas byloje, skirtas suformuoti teismo įsitikinimą atsakovo sąžiningumu. Teismas nurodė, kad ieškovės vadovas ikiteisminėje ginčo stadijoje nebendradarbiavo su atsakovu, vengė teikti informaciją, o toks elgesys leidžia teismui kritiškai vertinti ir rašytinių ieškovės pateiktų įrodymų sudarymo laiką.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas nurodė, kad skolos buvimo faktą ieškovė įrodinėjo pinigų paėmimo – grąžinimo suvestinėmis ir avanso apyskaitomis, kurias parengė (pasirašė) tuometinis ieškovės buhalteris, atsakovo brolis ir dabartinis ieškovės vadovas M. S.. Teismo skaičiavimu, bendrai finansinėse apyskaitose ir atsakovo pinigų paėmimo – grąžinimo suvestinėse nurodoma atsakovo gauta suma avansu, pridėjus sumas, kurias, ieškovės vertinimu, atsakovas gavo iš klientų ir turėjo įnešti į bendrovės sąskaitą nuo 2016 m. sausio mėn. iki jo darbo pabaigos, yra 21 869,18 Eur. Finansinėse apyskaitose ir atsakovo pinigų paėmimo – grąžinimo suvestinėse nurodyta jo grąžinta (tikslingai panaudotos, grąžintos) suma bendrovei per laikotarpį nuo 2016 m. sausio mėn. iki jo darbo pabaigos yra 4 558,49 Eur. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių teismas nustatė, kad 2016 m. darbuotojams, dirbantiems įmonėje, M. S. buvo paskaičiuota išmokėti 804 Eur. B. M. S. – 819 Eur, administratorei V. S. – 3 367 Eur. Darbo užmokesčio priskaičiavimo žiniaraščiuose sumos, mokėtos M. S., nurodomos kaip išmokėtos avansu. Teismas pažymėjo, kad darbo užmokesčio priskaičiavimo ir mokėjimo žiniaraščiai vertinami kaip apskaitos dokumentai, pagrindžiantys darbo užmokesčio skaičiavimą, tačiau nepagrindžiantys šių sumų išmokėjimo būdo ir laiko. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių darbo užmokesčio išmokėjimą darbuotojams kitu būdu, negu nurodo atsakovas, t. y. išimant pinigus iš kasos ir perduodant darbuotojams (teismo posėdžio, vykusio 2023 m. kovo 21 d. 39 min. 52 sek.). L. V. S., pateikdama pareiškimą 2022 m. rugpjūčio 22 d. raštu, jame nurodė, kad per jos visą dirbtą laikotarpį atlyginimą ji gaudavo iš atsakovo grynais pinigais, tai ji patvirtino ir teismo posėdyje (2023 m. gegužės 3 d. vykusios teismo posėdžio 14 min. 40 sek.). Teismo posėdyje ji taip pat nurodė, kad sąskaitos įmonė neturėjo, pinigus atsakovas perduodavo ir dabartiniam ieškovės vadovui (2023 m. gegužės 3 d. vykusios teismo posėdžio 15 min. 40 sek.). Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu pats ieškovės vadovas pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad vieninteliai dokumentai, patvirtinantys darbo užmokesčio išmokėjimą, yra darbo užmokesčio žiniaraščiai, pateikti byloje (teismo posėdžio, vykusio 2023 m. kovo 21 d. 1 val. 02 min. 03 sek.). Tačiau nei atlyginimo paskaičiavimo, nei mokėjimo žiniaraščiuose nėra atsakovo parašų, todėl teismas kritiškai vertino juose nurodytas išmokėjimo datas. Teismas sprendė, kad avansinėse apyskaitose nurodyti pinigų paėmimo tikslai yra atlyginimo išmokėjimas, todėl jos nėra kvalifikuojamos teismo kaip skoliniai atsakovo įsipareigojimai įmonei arba nuostoliai, kuriuos patyrė įmonė dėl neteisėtų jos buvusio vadovo veiksmų, pažeidžiant pareigas, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnio 1 dalyje ir CK 2.87 straipsnio 2 – 6 dalyse. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo laikyti 17 081,46 Eur sumos, kuri buvo išduota avansu buvusiam įmonės vadovui, 24 355,36 Eur ribose (suma, gauta sudėjus nuo 2016 m. sausio 1 d. sumas apskaičiuotas darbuotojų darbo užmokesčiui, neįskaičius mokesčių) skoliniu atsakovo įsipareigojimu įmonei. Teismas padarė išvadą, kad ne atsakovas yra skolingas bendrovei, o atvirkščiai - bendrovė yra skolinga atsakovui aukščiau nurodytų sumų skirtumą. Teismas nurodė, kad avanso apyskaitose aiškiai nurodomi pinigų išėmimo tikslai – avansas, byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad darbo užmokestis ne tik vadovui, bet ir kitiems darbuotojams buvo išmokėtas kitu būdu.
8. Teismas nurodė, kad atsižvelgia į įmonėje atsakovo veiklos periodu susiklosčiusius specifinius – giminystės ryšius. Juridinio asmens vadovas, buhalteris ir administratorė yra artimi giminės, akcininkai yra broliai. Šiuo atveju pareigą veikti įstatymų ribose ir jų nepažeisti turėjo ir įmonės buhalteris. Teismo vertinimu, būtent dabartinis įmonės vadovas, o ne atsakovas buvo atsakingas ir už atlyginimo mokėjimą patvirtinančių duomenų parengimą ir jų atitikimą įstatymų reikalavimams 2015-2019 metais (pvz. atitikimą Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 4 ir 4¹ punktams). Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad ji iš viso turėjo nuostolių, kurie kilo dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie būtų priežastiniame ryšyje su kilusiomis neigiamomis pasekmėmis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimą ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, prijungti teikiamus rašytinius įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Apeliantės nuomone, teismas nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nes neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus. Ieškovė į bylą pateikė atsakovo avanso apyskaitas, esančias ieškovės apskaitoje, kuriose matyti visos ūkinės atsakovo operacijos, tame tarpe ir atlyginimo išmokėjimas, ieškovės banko sąskaitos išrašus, kurie patvirtina visas atsakovo iš ieškovės pervestas lėšas į savo asmeninę sąskaitą, atsakovo grynųjų pinigų priėmimo kvitų kopijas, kurias ieškovės buhalterijai pateikė pats atsakovas. Atsakovo skolą pagrindžiantys dokumentai sudaro 380 lapų, kuriuose yra atspindėtos tik atsakovo ūkinės operacijos ir visi šie dokumentai pagrindžia ir papildo vieni kitus. Teismas visiškai nepasisakė dėl šių dokumentų ar jų turinio, nors ieškovė būtent jais grindė skolą.
Atsiliepimas
1.2. Atsakovas teisme nurodė, kad jis mokėjo atlyginimus sau ir darbuotojai V. S., dėl ko jo skola turėtų būti mažesnė. Tačiau teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad tokią poziciją atsakovas pradėjo teigti jau tik atsiliepimo į patikslintą ieškinį metu (t. y. praėjus daugiau kaip 8 mėn. nuo bylos pradžios ir ieškovei pateikus papildomai buhalterinės apskaitos dokumentų, kurių apimtis siekė virš 700 lapų).
1.3. Teismas nežinia dėl kokių priežasčių, visai nevertindamas buhalterinės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių atsakovo skolą, konstatavo, kad visiems be išimties darbuotojams atlyginimus mokėjo atsakovas. Nors to neteigė nei pats atsakovas, tačiau teismas padarė išvadą, kad jis tą darė. Tai dar kartą patvirtina, kad teismas neišnagrinėjo visapusiškai byloje esančios medžiagos, o savo sprendimą grindė prielaidomis.
1.4. Teikiami teismui papildomi įrodymai, t. y. tuometinio buhalterio atlyginimo išmokėjimo žiniaraščiai, ant kurių yra visi parašai dėl išmokėtų sumų, taip pat darbuotojo (projektų vadovo) V. S. atlyginimo išmokėjimo žiniaraščiai bei bankinių pavedimų kopijos, kuriose yra matoma, kad dalis atlyginimo buvo mokama tiesiai iš įmonės sąskaitos, kas patvirtina, kad teismo sprendimas yra absoliučiai prieštaraujantis esantiems rašytiniams įrodymams. Ir nors byloje šių įrodymų anksčiau nebuvo, tačiau vadovaujantis CPK 314 straipsniu, įrodymai, kurių būtinybė iškilo vėliau, nes toks klausimas, kas mokėjo atlyginimus M. S. ar V. S. net nebuvo keliamas, todėl ieškovė jų negalėjo pateikti.
1.5. Žiūrint į teismo gautas sumas galima matyti, kad teismas tokias sumas gauna sudėjęs apskaičiuotus darbuotojų darbo užmokesčius, neįskaičius mokesčių tik nuo 2016 m. sausio 1 d. Nesuprantama, kodėl pasirinktas tik šis laikotarpis, kodėl nėra žiūrimos sumos, kurios buvo sumokėtos iki 2016 m. sausio 1 d. Kadangi tokiu atveju šios sumos gali dar labiau padidėti, nes pagal buhalterinės apskaitos dokumentus nei iki 2016 m., nei po 2016 metų atsakovas nemokėjo darbo užmokesčio darbuotojams.
1.6. Atsakovas byloje teigė, kad atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiai yra suklastoti, tačiau byloje esantys kiti įrodymai - 2018 metų elektroninis susirašinėjimas tarp atsakovo ir tuometinio buhalterio M. S. patvirtina, kad skola buvo. Tačiau teismas visiškai nevertino ir šių įrodymų, ir rėmėsi tik liudytojų parodymais, kurių patikimumu galima abejoti.
1.7. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad liudytojos V. S. parodymai turėtų būti vertinti kritiškai, o teismas ne tik kad nevertino kritiškai, tačiau būtent liudytojos ir atsakovo parodymai prieštarauja į bylą pateiktiems buhalterinės apskaitos dokumentams. Susidaro įspūdis, kad nuo pat bendro darbo 2014 metais liudytoja veikė išvien su atsakovu. Nes pasiklausius garso įrašo, kur V. S. liudija, ji visuomet visur atsakovą ir save nurodo „mes“, „mums“ (2023 m. gegužės 3 d. vykusios teismo posėdžio garso įrašas nuo 7 min. 50 sek. iki 31 min. 50 sek.). Teismas nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nes neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus arba juos vertino nepakankamai įsigilinus į bylos medžiagą.
1.8. Byloje yra pateikti įrodymai apie atsakovo gaunamas pajamas laikotarpiu nuo 2012 metų iki 2019 metų. Vadovaujantis teismo pritaikytu metodu galima apskaičiuoti atsakovo gautas pajamas per laikotarpį nuo 2016 metų iki 2019 metų gruodžio 4 d., kai atsakovas buvo atleistas. Per šį laikotarpį atsakovas iš viso uždirbo neatskaičius mokesčių 35 909,21 Eur. Nuo šios sumos dar buvo atskaičiuojami mokesčiai, kurie sudarė 15 proc. gyventojų pajamų mokestis ir 19,5 proc. valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo tarifas kartu sudėjus. Atsižvelgiant į tai, reikia atskaičiuoti 34,5 proc. ir gaunasi, kad per šį laikotarpį atsakovas turėjo gauti į rankas 35 909,21 - (35 909,21 * 0,345) = 23 520,53 Eur kas sudaro 490 Eur per mėnesį, kaip teismas sprendime nurodė, kad atsakovas iš savo lėšų išmokėjo ieškovės darbuotojams per šį laikotarpį 24 355,36 Eur. Atsakovas pats atsiliepime nurodė, kad darbo sutartis buvo nutraukta 2019 m. gruodžio 5 d., tačiau faktiškai UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl kilusių akcininkų L. S. ir M. S. nesutarimų ir nuolatinių pretenzijų nuo 2017 m. pavasario atsakovas jau nebevykdė direktoriaus pareigų, kas dar kartą patvirtina, kad mokėjimų atsakovas ieškovės darbuotojams tikrai nedarė. Todėl teismo priimtas sprendimas yra visiškai nepagrįstas ir remiamasi tik prielaidomis.
10. A. L. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Išnagrinėjus avansines apyskaitas matyti, kad nurodomas atlyginimo išmokėjimo faktas egzistuoja tik 2012 metų laikotarpiu. Visais kitais metais darbuotojams išmokamas atlyginimas atsakovo avansinėse apyskaitose nėra nurodomas. Pirmosios instancijos teismas sumas, apskaičiuotas darbuotojų darbo užmokesčiui išmokėti, skaičiavo nuo 2016 metų sausio 1 d., todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad šie pateikti įrodymai nebuvo teismo vertinami ir klaidingai nebuvo išskaičiuoti iš atsakovo išmokėtų atlyginimų sumų darbuotojams.
Šalies argumentai
2.2. Ieškovės pateiktuose darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose yra nurodyta, kad atsakovui ir V. S. nuo 2011 m. iki 2017 m. (imtinai) darbo užmokesčio buvo išmokėta 19 444 Eur grynais. Kadangi grynais pinigais mokėjimus vykdydavo atsakovas, o šias sumas neleistinai ieškovei pašalinus iš avansinių apyskaitų, tokiu būdu buvo dirbtinai sukurta atsakovo skola ieškovei.
2.3. Teismas pripažino 17 081,46 Eur sumą, kaip išduotą avansu buvusiam vadovui. Teismas, įvertinęs visus įrodymus, šios sumos nelaikė atsakovo skoliniu įsipareigojimu įmonei.
2.4. Išanalizavus naujai teikiamus įrodymus, yra visiškai neaišku, kokiu būdu jie turėtų paneigti faktą apie atsakovo mokėtus atlyginimus darbuotojams. Visų pirma, atsakovas veiklos įmonėje nebevykdė nuo 2017 metų pavasario, o pateikti atlyginimų mokėjimo žiniaraščiai yra 2018 ir 2019 metų. Nurodytais metais atsakovas nėra gavęs iš įmonės jokių pinigų ir niekuomet neteigė, kad tais metais kam nors yra mokėjęs atlyginimus. Ieškovė pateikė elektroninio susirašinėjimo tarp šalių kopiją, kuri neva įrodo, kad atsakovas patvirtina, kad skola buvo. Tačiau pabrėžtina, kad šiame laiške minimos skolos klausimas jau yra išspręstas teisme ir nėra susijęs su šiuo ginču. Atsakovas šio laiško kopiją pats pateikė teismui prie atsiliepimo, siekdamas įrodyti, kad dabartinis ieškovės vadovas nagrinėjo įmonės finansinę padėtį jau 2018 metais ir nuo tos datos turėtų būti skaičiuojama ieškinio senatis.
2.5. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie verstų abejoti liudytojos V. S. teiginiais. L. V. S., pateikdama pareiškimą 2022 m. rugpjūčio 22 d. raštu jame nurodė, kad per jos visą dirbtą laikotarpį atlyginimą ji gaudavo iš L. S. grynais pinigais, tai ji patvirtino ir teismo posėdyje (2023 m. gegužės 3 d. vykusios teismo posėdžio 14 min. 40 sek.). Teismo posėdyje ji taip pat nurodė, kad pinigus atsakovas perduodavo ir dabartiniam ieškovės vadovui (2023 m. gegužės 3 d. vykusios teismo posėdžio 15 min. 40 sek.). Bylos nagrinėjimo metu pats ieškovės vadovas pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad vieninteliai dokumentai, patvirtinantys darbo užmokesčio išmokėjimą, yra darbo užmokesčio žiniaraščiai, pateikti byloje.
2.6. Atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, su kuriais yra siejamas reikalaujamos atlyginti žalos atsiradimas. Tokių veiksmų ieškovė ieškinyje taip pat nenurodo. Lėšos atsakovui buvo išmokėtos teisėtai, išmokėtas lėšas atsakovas naudojo įmonės veiklai vykdyti, apmokėti už prekes ir paslaugas bei išmokėti darbo užmokestį darbuotojams. Prašomos priteisti žalos dydis paremtas dabartinio vadovo pasirašytomis avanso apyskaitomis, kurios neegzistavo atsakovo vadovavimo metu.
2.7. Ieškovės pateikti darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai neatitinka finansinės apskaitos įstatymo reikalavimų, nes nei vienas darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštis nėra pasirašytas darbo užmokestį gavusio asmens. Akcentuotina, kad atsakovas 2019 m. lapkričio 27 d. perdavė finansinės apskaitos įstatymo reikalavimus atitinkančius darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius, kurie buvo su atsakovo parašais bei išmokėtus pinigus gavusio asmens parašais. Iš atsakovo pateiktų atlyginimų išmokėjimo žiniaraščių, kurie yra likę pas atsakovą, akivaizdu, kad ieškovės pateikti dokumentai nėra originalūs ir buvo parengti specialiai ruošiantis šiai bylai, t. y. suklastoti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinė instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
12. Apeliantė prašo priimti naujus įrodymus – ieškovės sąskaitos Nr. 24351 apyvartas už 2012-2019 metus, pasirašytas buhalterės K. J., V. S. išmokėtų atlyginimų bankiniais pavedimais kopijas, darbo užmokesčio žiniaraščius apie V. S. paskaičiuotą darbo užmokestį. Nurodo, kad sąskaitos apyvartose matyti, kad dalis darbo užmokesčių buvo išmokama iš sąskaitos, o V. S. buvo mokama iš įmonės sąskaitos pavedimais. Tai, anot apeliantės, paneigia teismo išvadas, kad atsakovas iš gautų avansų mokėdavo darbo užmokesčius. Tik priėmus teismo sprendimą ieškovei kilo poreikis pateikti šiuos naujus įrodymus, nes bylą nagrinėjant nekilo klausimo, kas mokėjo atlyginimus V. S..
13. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nebent nustatytų tokias aplinkybes: 1) šiuos įrodymus nepagrįstai atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas; 2) šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Pažymėtina, kad toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas bei šio ribojimo išimtys yra nustatyti atsižvelgiant į apeliacijos specifiką, kai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas vertinamas pagal byloje esančius, pirmosios instancijos teismo ištirtus bei šio teismo įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui papildomai patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms dėl ginčo dalyko išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
14. Šiuo atveju teikiami įrodymai egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau nebuvo teikiami. Kita vertus, teismas vertino, kad būtent atsakovas iš pinigų, gautų kaip avansas, mokėjo darbo užmokestį keturiems darbuotojams: sau, V. S., M. S. ir V. S.. Todėl pateikti nauji įrodymai prieštarauja teismo padarytoms išvadoms. Pažymėtina, kad liudytoja apklausta V. S. 2023 m. gegužės 3 d. teismo posėdyje parodė, kad atsakovas L. S. mokėjo atlyginimą jai, sau ir M. S.. Apie mokėjimą V. S. liudytoja neminėjo. M. S. nepripažino, kad gaudavo atlyginimą iš L. S.. Atsakovas L. S. nepateikė nė vieno rašytinio įrodymo, kad jis išmokėjo darbo užmokestį kuriam nors iš darbuotojų, teigė, kad buvo tarpusavio pasitikėjimas, šeimyninė įmonė, jokių parašų neėmė. Taigi, naujai pateikti įrodymai prieštarauja teismo padarytoms išvadoms, o teismo išvados neatitinka V. S. parodymų. Todėl teisėjų kolegija naujus įrodymus priima ir vertina kartu su apeliaciniu skundu.
15. Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl darbuotojo gautų iš įmonės lėšų grąžinimo. Ieškovė prašė kvalifikuoti reikalavimą kaip prašymą atlyginti/priteisti žalą (CK 6.246 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nekvalifikuoja reikalavimo kaip skolinio atsakovo įsipareigojimo įmonei arba nuostolių, kuriuos patyrė įmonė dėl neteisėtų jos buvusio vadovo veiksmų. Kitaip tariant, žalos atlyginimo kvalifikaciją teismas atmetė.
16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka, kad reikalavimas grąžinti įmonės lėšas nekvalifikuotinas kaip žala. Jeigu darbuotojas (vadovas), nors ir teisėtu pagrindu gavęs įmonės lėšas, jų nepanaudoja ir negrąžina, būtent lėšų negrąžinimas ir yra neteisėtas veiksmas (neveikimas), leidžiantį taikyti CK 6.246 straipsnyje nustatytą civilinę atsakomybę.
17. Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai yra broliai S. ir jų draugas, įmonėje taip pat dirbo akcininkų mama V. S.. Sutiktina, kad tai iš dalies šeimos įmonė, buhalterinė apskaita vedama nepakankamai informatyviai, ne visada laikantis taisyklių (pvz., Kasos darbo organizavimo nuostatų, nes nėra kasos, etc.). Nustatyta, kad atsakovas L. S. nuo 2011 m. iki 2019 m. gruodžio 5 d. ėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas. Ieškovė pateikė vadinamąsias avansines apyskaitas, kuriose nurodyta, kokias sumas atsakovas L. S. yra gavęs iš įmonės bankinės sąskaitos arba iš įmonės klientų pagal išrašytas sąskaitas, ir kokias sumas yra grąžinęs arba pateikęs išlaidas pateisinančius dokumentus. Avansinė apyskaita, nepaisant, kad yra pasirašyta tik vieno asmens - buhalterio pareigas ėjusio M. S., viena vertus, atitinka pirminius dokumentus (banko Swedbank ir Kredito unijos sąskaitų išklotines, „(duomenys neskelbtini)“ išrašytas sąskaitas ir pinigų priėmimo kvitus), kita vertus, atsakovas L. S. iš esmės neginčijo avansinėse apyskaitose nurodytų aplinkybių, kad 2016 m. sausio 1 d. jis turėjo paėmęs 0,70 Eur įmonės lėšų, o metų pabaigoje, 2016 m. gruodžio 31 d., jis turėjo paėmęs jau 18 216,09 Eur įmonės lėšų (2023 m. kovo 21 d. teismo posėdžio garso įrašas). Be to, atsakovas tame pačiame teismo posėdyje pripažino, kad tik jis vienas galėjo paimti pinigus iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos, kad mokėjo darbo užmokestį tik sau ir V. S.. Taip pat atsakovas 2023 m. kovo 21 d. teismo posėdyje paaiškino, kad jis buvo investavęs savo lėšų į įmonės veiklą, įmonė jam buvo skolinga apie 17 000 Eur, todėl 2016 m. gruodžio mėnesį paėmė iš įmonės sąskaitos avansus (7000 ir 6000 Eur) siekdamas sudengti įmonės skolą jam su jo reikalavimu įmonei. Pažymėtina, kad šių teiginių apie „(duomenys neskelbtini)“ 17 000 Eur skolą L. S. nebuvo nurodyta atsakovo atsiliepime į ieškinį, tai nauja aplinkybė, kurią L. S. nurodė tik teismo posėdyje duodamas paaiškinimus.
18. Pirmosios instancijos teismas būtent šių atsakovo nurodytų aplinkybių (kad jis paėmė avansus siekdamas sudengti įmonės skolą su savo įnašais į įmonę) netyrė ir nevertino. Teismas kažkodėl pasirinko vieną iš atsakovo nurodytų versijų, kad avansinėse apyskaitose nurodyti pinigų paėmimo tikslai buvo atlyginimo išmokėjimas. Toliau teismas suskaičiavo, kiek darbo užmokesčio turėjo gauti darbuotojai: M. S., L. S., V. S. ir V. S. nuo 2016 m. iki 2019 metų, ir gautą bendrą 24 355,36 Eur sumą palygino su ieškiniu reikalaujama grąžinti suma (17 000 Eur), padarydamas išvadą, kad ne atsakovas skolingas įmonei, o „(duomenys neskelbtini)“ skolinga atsakovui.
19. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokia išvada, nes ji prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams, paties atsakovo ir liudytojos V. S. parodymams ir stokoja pagrįstumo. Apelianto naujai pateikti įrodymai patvirtina, kad V. S. 2018 ir 2019 metais buvo išmokėta 396,61 Eur darbo užmokesčio iš Kredito unijoje buvusios „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos. V. S., jau minėtame 2023 m. gegužės 3 d. teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja, parodė, kad 2016 m. pabaigoje L. S. išmokėjo jai apie 3000 Eur, tiek buvo susikaupę jai darbo užmokesčio. Tuo tarpu teismas į bendrą 24 355,36 Eur sumą (žr. 17 pastraipą) priskaičiavo V. S. darbo užmokesčio sumas ir už 2016 m. (3367 Eur), ir už 2017 m. (3618,80 Eur).
20. Teisėjų kolegijos nuomone, stokoja praktinio ir teisinio pagrįstumo teismo priimta versija, kad atsakovas 2016 m. gruodžio mėnesį paėmė iš įmonės 17 000 Eur avansą tikslu mokėti atlyginimus už būsimus laikotarpius: 2017, 2018, 2019 metus, nes darbo užmokestis paprastai mokamas kartą/du kartus per mėnesį ir už praėjusį laiką, o ne į priekį. Pagrįstas yra apeliantės klausimas, kodėl teismas neskaičiavo darbo užmokesčio sumų iki 2016 m., nes tai būtų logiškiau ir atitiktų V. S. jau minėtus parodymus, kad „tiek buvo susikaupę“ darbo užmokesčio, t.y. V. S. nurodė, kad ji gavo atlyginimą už praeitą laiką, o ne į priekį, už 2017 ir tolesnius metus, kaip kad nurodė teismas. Net ir atsakovas savo atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad 2018 ir 2019 metais jis niekam darbo užmokesčio nemokėjo, kitaip tariant, nesutinka su teismo sprendime padarytomis išvadomis. Todėl sutiktina su apeliante, kad teismas visapusiškai neišnagrinėjo byloje esančios medžiagos, padarė išvadas, kurios prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.
21. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas vertina, kad teismas nepilnai ištyrė į bylą pateiktus įrodymus, nevertino paties atsakovo paaiškinimų, kad jis paėmė avansą sudengti įmonės skolą su savo reikalavimu įmonei, nesiaiškino, koks konkrečiai reikalavimas turimas omenyje, kada ir kaip jis susiformavo. Teismo padarytos išvados apie darbo užmokesčio mokėjimą neatitinka bylos šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų. Atkreiptinas dėmesys, kad Kauno apylinkės teismas 2022 m. balandžio 22 d. išnagrinėjo civilinę bylą tarp tų pačių šalių ir priteisė iš atsakovo ieškovei 2 900,52 Eur pagal 2017 m. išrašytas PVM sąskaitas. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad į šią bylą pateiktas 2018 metų elektroninis susirašinėjimas yra susijęs būtent su kitoje byloje išnagrinėtu ginču, o apeliantė nurodo, kad 2018 m. elektroninis susirašinėjimas yra apie šioje byloje reikalaujamas sumas. Teismas šių aplinkybių taip pat neišsiaiškino.
22. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai (dėl dokumentų klastojimo ir pan.) neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
23. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).
24. Šios nutarties 16-18 pastraipose nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, todėl yra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Įvertinus tai, kad ieškinyje nurodytas aplinkybes pirmą kartą reikėtų aiškintis visa apimtimi, sudaryti šalims galimybę pateikti ir įrodymus apie tarpusavio skolas, ir atsikirtimus dėl šių teiginių, ir galimai kitus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, todėl tokia situacija pažeistų ginčo šalies, nesutinkančios su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl netinkamai nustatytų ir neįvertintų bylos aplinkybių, byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio1 dalis, 330 straipsnis).
25. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246- 6.249 straipsniai), darbo užmokesčio mokėjimo tvarką, įmonės lėšų naudojimą, netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), todėl neatskleidė bylos esmės. Teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
26. Ieškovei iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą -1815 Eur.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą visa apimtimi nagrinėti iš naujo.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo L. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1815,00 Eur (tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) turėtų bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.