Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Radviliškio rajono savivaldybės administracija, Valstybės įmonė „Turto bankas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

9. Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Faktinės bylos aplinkybės

10. Bylos duomenimis nustatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra garažas, žymėjimas plane 1G1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 5-11). Iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2022 m, rugsėjo 30 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 1993 m. leidimų išdavimo registracijos knygoje yra įrašas apie statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto (duomenys neskelbtini) garažų kooperatyvui „(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), projektas archyve nebuvo rastas (b. l. 12-14). VĮ „Registrų centras“ 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), bei kartu su prašymu pateiktus dokumentus, nusprendė prašymą atmesti, nes Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui, išnagrinėjus pareiškėjo 2022 m. lapkričio 10 d. prašymą ir priėmus sprendimą šį prašymą atmesti, nes minėto nekilnojamojo daikto kadastro duomenys neįrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Sprendimo priėmimo pagrindas - Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2,3 dalys, 26 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 29 straipsnio 2, 7 punktai.

Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo

11. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos.

12. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pirma, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. Antra, daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.). Trečia, asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Ketvirta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Penkta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.). Šešta, daiktas valdomas nepertraukiamai. Septinta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). Aštunta, valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą – pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip 10 metų; kilnojamąjį daiktą – ne mažiau kaip 3 metus. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2004; 2013 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2013 ir kt.).

13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinant nuosavybės teisių atsiradimo įgyjamosios senaties pagrindu sąlygas, teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas. Tik teisei neprieštaraujančiu būdu ir tvarka sukurtas daiktas gali būti privačios nuosavybės teisės objektas. CK 4.69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. Statinys gali tapti nuosavybės teisės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Savavališka statyba yra pažeidžiamas CK 4.253 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka, todėl, kai statyba yra neteisėta, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, nėra CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties sąlygų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2006). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, remiantis Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko duomenimis, statiniui, esančiam (duomenys neskelbtini), žemės sklypas nėra suformuotas ir nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų teismui įsitikinti, kad garažas pastatytas laikantis tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. buvo pastatytas ir priimtas naudoti galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka.

14. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino pareiškėjo sąžiningu nekilnojamojo daikto valdytoju, kadangi neįvertino faktinių aplinkybių ir rašytinių įrodymų visumos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

15. Apeliantas pareiškime nurodė, kad 2012 m. sudarė žodinę sutartį su S. S. dėl garažo bokso pirkimo – pardavimo. Teismo posėdžio metu apelianto atstovas nurodė, kad pareiškėjas sumokėjęs pinigus už garažą, turėjo pinigų perdavimo kvitą, tačiau pareiškėjas daug kartų keitė savo gyvenamąją vietą, todėl neliko rašytinio pakvitavimo, kuris įrodytų pinigų sumokėjimą už įsigytą garažą. Visus mokesčius už garažą pareiškėjas mokėdavo grynais pinigais, tai patvirtinančių įrodymų neturi. Taigi, apeliantas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų apie nekilnojamojo turto įsigijimą, nepateikti daikto valdymo laikotarpiu jo išlaikymą pagrindžiantys dokumentai. Taip pat apeliantas byloje neprašė ir nenurodė jokių liudytojų, kurie galėtų patvirtinti jo pareiškime nurodomas aplinkybes. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos visos CK 4.68–4.71 straipsniuose numatytos kaip privalomos prašomo fakto nustatymui sąlygos.

16. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis garažą sutvarkė savo nuožiūra, laikė savo buities daiktus. Proporcingai mokėdavo bendrijai už bendrai sunaudotą elektros energiją. Nurodo, kad pastate, be jo garažo, yra dar kiti garažų boksai, kurių savininkai (valdytojai) nuo garažo įsigijimo jokių pretenzijų nėra pareiškę. Tačiau apeliantas jokių liudytojų apklausti neprašė, kitokių įrodymų apie nurodytas aplinkybes neteikė, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog apeliantas negali būti pripažintas sąžiningu nekilnojamojo daikto valdytoju, nes teismui nebuvo pateikti jokie šį jo valdymą patvirtinantys dokumentai.

Dėl pareiškėjo apklausos

17. Apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevisiškai ir nevisapusiškai išnagrinėjo civilinę bylą. Pareiškėjas teismo posėdžio metu apklaustas nebuvo, nors jis galėjo nurodyti galimus liudytojus, kurie patvirtintų jo valdymą, tačiau teismas jo neapklausė.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujamas teisininko – advokato padėjėjo V. S.. Atstovaujamas teisininko apeliantas turėjo žinoti apie galimybę prašyti teismo iškviesti liudytojus, tačiau to neprašė. Pats apeliantas į 2023-02-28 teismo posėdį neatvyko, todėl teismas neturėjo galimybės jį apklausti. CPK 51 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Atstovo turėjimas neatima galimybės ir pareiškėjui dalyvauti bylos nagrinėjime. Jeigu apeliantas norėjo būti apklaustas, tūrėjo į teismo posėdį atvykti kartu su atstovu, tačiau pasirinko bylą vesti tik per atstovą. Taigi apeliantui bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo užkirsta galimybė teikti prašymus dėl liudytojų apklausos bei pačiam dalyvauti teismo posėdyje ir pasisakyti.

19. Teismas, nagrinėdamas bylas ypatingosios teisenos tvarka, turi būti aktyvus, t. y. imtis visų būtinų priemonių tam, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Tačiau teismų praktikoje pažymima, kad aktyvus teismo vaidmuo nereiškia visos įrodinėjimo pareigos perkėlimo teismui ir neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1719-196/2015).

20. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad kaip nors buvo pažeistos apelianto procesinės teisės. Taip pat vertintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nebuvo nė vieno liudytojo, kuris patvirtintų pareiškėjo žodžius.

Dėl įrodymų vertinimo

21. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevisiškai ir nevisapusiškai išnagrinėjo civilinę bylą, netinkamai vertino įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka.

22. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.).

23. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

24. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

25. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

26. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jam neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys bylinėjimosi išlaidų atlyginti neprašo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.