Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. M., ieškinį atsakovei V. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Remza“;

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2018 m. spalio 30 d. preliminariu sprendimu ieškinys tenkintas pilnai. Atsakovė 2018 m. lapkričio 14 d. pateikė prieštaravimą dėl pareikšto ieškinio ir byloje priimto preliminaraus sprendimo. Jame nurodė, jog neva tai skola, kurią prašo priteisti ieškovas yra kilusi iš atsakovės 2016 m. liepos 30 d. pasirašyto neprotestuotino paprastojo vekselio pagrindu, kuriuo ji pasiskolino iš ieškovo 8 500 Eur pinigų sumą ir įsipareigojo iki 2016 m. gruodžio 31 d. ją grąžinti. Ieškovė pažymi, jog pinigai pagal šį vekselį atsakovei niekada perduoti nebuvo, o vekselį ieškovė pasirašė įtakota ieškovo spaudimo. Minėtas vekselis viršija 3000 Eur sumą, yra nepatvirtintas notaro, todėl sandoris laikytinas negaliojančiu. Ieškovo reikalavimas priteisti skolą iš negaliojančio sandorio negali būti tenkinamas. Jokių pinigų ieškovė pagal šį vekselį negavo, todėl jis negali būti laikomas skolos rašteliu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

preliminarus sprendimas naikintinas, ieškovo R. M. ieškinys atmestinas

Byloje kilo ginčas tarp šalių dėl skolos pagal surašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį priteisimo.

Įrodinėjimo tikslas byloje – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tikrumu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 straipsnis). Reikšmingos bylai faktinės aplinkybės (įrodinėjimo dalykas) nustatomos įrodinėjimo priemonėmis, išvardytomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis).

Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Vertindamas įrodymus pagal įstatymo reikalavimus teismas turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos A. T. nutartis Nr. 3K-3-171/2008). Įvertindamas įrodymus teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos A. T. nutartis Nr. 3K-3-447/2008, Nr. 3K-3-156/2009). Įrodymų sąsajumas reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Iš paaiškinimų ir rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas R. M. ir atsakovė V. M. 2016 m. liepos 30 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo vekselio davėja V. M. besąlygiškai įsipareigojo sumokėti vekselio turėtojui R. M., 8 500 Eur iki 2016 m. gruodžio 31 d (1 t. e. b. l. 15). Minėtas vekselis notariškai patvirtintas nebuvo, tą patvirtino ir abi šalys. Atsakovė neigė gavusi kokius nors pinigus iš ieškovo, nurodė, jog 2016 m. gegužės mėnesį su ieškovu buvo susitarta, jog ieškovas už 21 000 Eur atliks jos gyvenamojo namo, esančio Akacijų g. 29, Kaune, renovacijos darbus, tačiau jam nepakakus nurodytos pinigų sumos, ieškovas privertė atsakovę surašyti ir pasirašyti vekselį nurodytai sumai, faktiškai ji pinigų iš ieškovo nesiskolinusi. Ieškovas neigė atlikęs renovacijos darbus atsakovės name, nurodė, jog atsakovė pasiskolino iš jo namo rekonstrukcijai 8 500 Eur dėl to buvo surašytas minėtas vekselis. Byloje duomenų apie sumokėtą ieškovui 8 500 Eur sumą nėra pateikta.

2018 m. spalio 30 d. preliminariu sprendimu ieškinys buvo tenkintas pilnai, ieškovui iš atsakovės buvo priteista 8 500 Eur skola, 771,99 Eur palūkanos, 2,97 procentų metinės pelno palūkanos už negrąžintą 8 500 Eur skolą nuo 2016 m. liepos 30 d. iki visiško skolos grąžinimo, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. spalio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 142,00 Eur žyminis mokestis. Atsakovė pateikė prieštaravimą, kurio nesutiko su preliminariu sprendimu, nurodė, jog pinigai pagal šį vekselį atsakovei perduoti nebuvo, o vekselį ieškovė pasirašė įtakota ieškovo žodinio spaudimo. Minėtas vekselis viršija 3000 Eur sumą, yra nepatvirtintas notaro, todėl sandoris laikytinas negaliojančiu. Ieškovo reikalavimas priteisti skolą iš negaliojančio sandorio negali būti tenkintinas. Jokių pinigų atsakovė pagal šį vekselį negavusi, todėl jis negali būti laikomas skolos rašteliu.

Ieškovas prašo atmesti atsakovės prieštaravimus ir palikti galioti preliminarų sprendimą.

Dėl skolos priteisimo pagal vekselį.

Vekselis - tai vertybinis popierius, kuris išrašomas Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – Įstatymo) 2 straipsnio 1 dalis). Vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio, o tai reiškia, kad ši prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu - tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog skolininkas pagal vekselį, ginčydamas kreditoriaus reikalavimo teisę, gali reikšti prieštaravimus, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais) arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos A. T. nutartis Nr. 3K-7-216/2007, Nr. 3K-3-311/2008).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti); taip pat gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, suteikdamas kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta (Lietuvos A. T. nutartis 3K-7-216/2007, Nr. 3K-3-343/2013).

Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 4, 77 ir 78 straipsniai reglamentuoja reikalavimus vekseliui formos, rekvizitų atžvilgiu bei nustato, jog dokumentas, kuris neatitinka šio įstatymo formos, rekvizitų reikalavimų, neturi vekselio galios. O tai reiškia, jog toks dokumentas nepripažintinas kaip vekselis, jis nėra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas, jam netaikytinos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo bei patenkinimo tvarkos ir kt.

Nagrinėjamu atveju aktualus Įstatymo 77 straipsnis, kurio 2 dalimi nustatyta, jog paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles.

Šioje byloje tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovo pateiktas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neatitinka įstatymo nustatytos notarinės formos, t. y. neturi paprastojo vekselio galios.

Byloje nustatyta, kad atsakovei pasirašant vekselį nesilaikyta imperatyvaus įstatymo reikalavimo (notarinės formos), todėl vekselis gali būti laikomas paprastu skolos rašteliu ir konstatuotina, kad ieškovas, suvokdamas, kad surašytas vekselis patvirtina pinigų paskolinimo faktą bei įsipareigojimą juos grąžinti, todėl jis turi būti surašytas privaloma notarine forma bei jame turi būti teisingai surašyti visi duomenys, o nesilaikydamas Įstatymo reikalavimų, elgėsi neapdairiai, nerūpestingai. Pažymėtina, kad vekselio surašymo aplinkybes šalys aiškina skirtingai. Ieškovas ir ieškovo atstovas nurodo, jog vekselis surašytas paskolinant atsakovei pinigų namo rekonstrukcijai užbaigti. Atsakovė ir jos atstovė tvirtino, jog vekselis buvo pasirašytas spaudimo įtakoje, atsakovei išsigandus ieškovo bauginimų, tačiau atsakovė jokių pinigų negavo. Atsakovė nurodė, jog pinigų namo rekonstrukcijai jai skolintis nereikėjo, kadangi ji buvo paėmusi iš banko paskolą.

Pagal kasacinio teismo praktiką, pripažinimas, jog atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos A. T. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Ieškovo byloje pateiktas vekselis galėtų būti pripažintas paskolos rašteliu, tačiau pateiktas dokumentas turi atitikti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kadangi iš CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatytos paskolos sutarties sampratos matyti, kad pagrindinė paskolos davėjo pareiga - pinigų ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų susitarimo pagrindu perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn, o gavėjo pareiga - grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Įstatymas reikalauja, kad fizinių asmenų sudaroma paskolos sutartis, viršijanti 600 Eur, turi būti rašytinė (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). CK 6.871 straipsnio 3 dalis numato, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos A. T. nutartis Nr. 3K-3-187/2008). Taigi, tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas tarp ieškovo ir atsakovės. Jeigu pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Tai atitinka ir kasacinio teismo išaiškinimą, jog tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas, nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos A. T. nutartis Nr. 3K-7-430/2013).

Tačiau, kaip minėta, ieškovas teigia atsakovei paskolinęs 8 500 Eur, o atsakovė neigia, jog pagal pasirašytą ginčo vekselį jai buvo perduoti pinigai, su kuo nesutinka ieškovas bei ieškovo atstovas. Tai, kad ieškovas ieškinyje dalyką suformulavo, kaip skolos grąžinimą, pateikė įrodymus, jog turėjo galimybių suteikti paskolą, bet nepatvirtino jokiais įrodymais, išskyrus ginčytiną vekselį, kad paskola buvo suteikta, sutiktina su atsakovės atstovės teigimu, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrindžia ieškinyje nurodytos 8 500 Eur sumos perdavimą atsakovei.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad ne bet kuris paprastasis vekselis, kuris pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą neturi paprastojo vekselio galios, laikytinas paskolos rašteliu, prilyginamu paskolos sutarčiai, o tik toks, kuris atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog paskolos sutartims, jei paskolos suma viršija 3000 Eur ir šis sandoris vykdomas grynaisiais pinigais, sandoris turi būti sudarytas notarine forma. Šis įstatymų leidėjo reikalavimas įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d., kuriame nustatyta, jog paskolos sutartys iki 600 Eur sudaromos bet kokia forma, nuo 600 Eur iki 3000 Eur – rašytine forma, o jei suma didesnė nei 3000 Eur – notarine forma. Pažymėtina, jog notarinė forma taikoma tik sutartims, pagal kurias perduodami grynieji pinigai; jei sutartyje numatyti pinigai pervedami bankiniu pavedimu ar kitu būdu, išskyrus grynuosius pinigus, tokiai paskolos sutarčiai, kai suma didesnė nei 3000 Eur, taikomi tik rašytinės formos reikalavimai.

Esant nurodytoms aplinkybėms, netenkintinas ieškovo reikalavimas dėl 8 500 Eur sumos priteisimo iš atsakovės kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis).

Taip pat, ieškovas, atsiliepime į prieštaravimus nurodė, jog net jei teismas laikytų, kad vekselis yra negaliojantis dėl to, kad nebuvo laikomasi privalomos notarinės formos reikalavimų, atsakovė vis vien turėtų grąžinti gautą 8 500 Eur sumą ir mokėti 5 procentų dydžio procesines palūkanas, kadangi atsakovė privalėtų grąžinti kitai sandorio šaliai visą, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija).

Sandoriai yra laikomi svarbiausia asmenų privačios autonomijos įgyvendinimo priemone, nes sudarydami juos, asmenys išreiškia savo valią dėl tarpusavio susitarimu sukuriamų teisių ir pareigų, prisiimamos atsakomybės (CK 1.2, 6.2, 6.156 straipsniai). Sutarčių laisvė yra viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų asmens laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis), todėl gali būti vertinama kaip subjektų ūkinei veiklai būtina konstitucinė garantija. Formuodamas teismų praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjęs, kad sutarčių laisvės principas yra susijęs su principu, kad sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda), kuris reiškia, jog asmeniui privalomi ne tik sutartimi prisiimti konkretūs įsipareigojimai, tačiau ir tai, kas sutartyje tiesiogiai nenustatyta, tačiau išplaukia iš jos esmės ar įstatymų. Asmenys, siekdami tam tikrų tikslų ir sudarydami sandorius, laisvai sprendžia dėl savo teisių ir pareigų, tačiau sutarties laisvės principas, kaip ir kiti bendrieji teisės principai, nėra absoliutus. Teisės normos draudžia sudaryti sandorius, prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, valstybėje susiformavusiai viešajai tvarkai ar gerai moralei (viešasis interesas), taip pat sandorius, neatitinkančius tikrosios juos sudariusių asmenų valios (privatus interesas) (CK 1.78–1.93 straipsniai) (Lietuvos A. T. nutartis Nr. 3K-3-90/2012). Nagrinėjamu atveju svarbus CK 1.93 straipsnis, kuris aptaria įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo teisinius padarinius. Minėto straipsnio 1 dalis įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme. CK 1.93 straipsnio 3 dalimi nustatyta, jog, įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčui taikytinos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo normos, kurių 77 straipsnio 2 dalimi nustatytas vekselio įforminimas notarine tvarka esant daugiau nei 3000 Eur sumai. Vadinasi, šalims nesilaikant įstatymo leidėjo nustatyto sandorio formos reikalavimo, toks sandoris nesukėlė ir negali sukelti prievolinių teisinių padarinių, nes sandoris neprilygintinas vekseliui (iš byloje nustatytų aplinkybių paskolos sutarčiai taip pat). Pripažinus vekselį negaliojančiu, o taip pat paskolos rašteliui neatitinkant jam keliamų reikalavimų, bei ieškovui neįrodžius, jog minėta pinigų suma buvo perduota atsakovei nėra pagrindo taikyti restituciją ir grąžinti 8 500 Eur sumą ir palūkanas ieškovui, kadangi šioje byloje nebuvo įrodytas pinigų perdavimo faktas.

Teismas sprendžia, kad civilinėje byloje ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovo ieškinys yra neįrodytas ir nepagrįstas, todėl atmestinas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Byloje priimtas preliminarus sprendimas panaikintinas (CPK 430 straipsnio 6 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog preliminarus sprendimas naikintinas ir ieškovo ieškinys netenkinamas, todėl bylinėjimosi išlaidos teisme priteistinos iš ieškovo. Valstybė šioje byloje turėjo 7,89 Eur su procesinių dokumentų įteikimų susijusių išlaidų, todėl ieškinį atmetus šios išlaidos priteistinos iš ieškovo R. M.. (CPK 96 straipsnis). Ieškinį atmetus ieškovo R. M. atstovo prašymas dėl bylinėjimosi ir atstovavimo teisme išlaidų atlyginimo taip pat netenkinamas. Atsakovė savo bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl atsakovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 straipsniu, 270 straipsniu, 430 straipsnio 6 dalimi,

nusprendžia:

Preliminarų sprendimą civilinėje byloje, priimtą 2018 m. spalio 30 d., panaikinti ir ieškovo R. M. ieškinį atsakovei V. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo atmesti.

Priteisti iš ieškovo R. M. 7,89 eurus bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, sąskaitą, nurodant įmokos kodą-5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.