Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-09-09 · Byla Nr. Iv-2984-95/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-2984-95/2011Sprendimas · 2011-09-09Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-03-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-09-09
Bylos Nr.
Iv-2984-95/2011
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01193-2011-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liuda Arlauskienė
Pareiškėjas
G. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Advokatai
Eimantas Šriupša
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2984-95/2011(Proceso Nr. 3-61-3-01193-2011-1)Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 15.2.1; 15.2.3.1; 15.2.3.2; 24; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, vertėjaujant Teresei Gusarovai, dalyvaujant pareiškėjui G. K. (G. K.), atsakovės atstovės atstovei Ievai Kližentytei., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas G. K. su skundu (b. l. 1), kurį patikslino (b. l. 9-10) (toliau – ir skundas), kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir VVGTPT, atsakovė, Tarnyba), priteisti jam 300 Lt neturinės ir 30,85 Lt turtinės žalos atlyginimą.

Skunde nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2011-04-21 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-885-281/2011 nustatė neteisėtus valstybinės institucijos veiksmus (panaikino neteisėtą sprendimą), bei konstatavo, kad institucija savo neteisėtais veiksmais sukūrė teisiškai neapibrėžtą situaciją, kuri nesuderinama su gero viešojo administravimo aiškumu ir teisinės valstybės principais. Taigi, pareiškėjas laiko, kad tokiais neteisėtais veiksmais valstybinė institucija padarė jam moralinę žalą bei dėl tokių neteisėtų veiksmų jis patyrė nuostolius. Be to, dėl tokių atsakovės atstovės veiksmų, kuriuos teismas pripažino neteisėtais, pareiškėjas patyrė ir neatstatomą netektį savo teisių ir įstatymo saugomų interesų gynybos srityje, o būtent, teisės į antrinę teisinę pagalbą ir į jos kokybės įvertinimą įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas 2010-04-16 kėlė klausimą dėl advokato Eimanto Šriupšos antrinės teisinės pagalbos (toliau – ir ATP) kokybės įvertinimo. Tarnyba 2010-04-21 raštu kreipėsi į Lietuvos advokatūrą (toliau – ir Advokatūra) su prašymu įvertinti jo keliamą klausimą, tačiau advokatą pakeisti atsisakė. Pažymėjo, kadangi kol Advokatūra sprendė minėtą klausimą susikaupė naujų aplinkybių dėl advokato ATP kokybės, todėl jis 2010-08-02 raštu papildė savo 2010-04-16 prašymą dėl ATP kokybės įvertinimo. Tačiau Tarnyba imitavo klausimo sprendimą, neteisingai išsprendė minėtą 2010-08-02 papildymą, nepagrįstai nepriskyrė jo prie pradinio 2010-04-16 prašymo bei nepagrįstai neperdavė jo nagrinėti Advokatūrai kol ši dar nebuvo priėmusi sprendimo perduotu spręsti klausimu dėl ATP kokybės. Pabrėžė, kad panaikintas Tarnybos 2010-08-27 sprendimas nepagrįstas, klaidinantis, imituojantis, priimtas, kai Advokatūra dar galėjo išspręsti klausimą atsižvelgdama į aplinkybių visumą. Dėl Tarnybos kaltės pareiškėjas negrįžtamai prarado šią galimybę. Pareiškėjo nuomone, jam yra padaryta moralinė žala, kurią jis taip pat patyrė ir dėl patirtų fizinių bei moralinių nepatogumų siekiant panaikinti neteisėtus Tarnybos veiksmus, o būtent brangaus laiko, jėgų eikvojimo ir praradimo teisme, kuriuos būtų galėjęs skirti kitoms savo reikmėms, kultūriniams renginiams, lavinimuisi, poilsiui, kitiems asmeniniams rūpesčiams. Be kita ko, neteisėtais, biurokratiniais Tarnybos veiksmais buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą teisinę pagalbą. Atkreipė dėmesį, kad LVAT 2010-11-05 nutartyje administracinėje byloje Nr.A-2208/2010 yra konstatavęs, kad asmeniui priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal neturtinės žalos dydžio įvertinimo kriterijus ir atsižvelgiant į neturtinės žalos instituto paskirtį (CK 6.250 str.) – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą ir pan. Materialios kompensacijos už moralinę žalą paskirtis yra sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimas dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai konstatuojamosios dalies II.7 punktas). Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (LVAT 2006-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-1286/2006). Panašią praktiką formuoja ir LAT, ne kartą savo nutartyse įvairių kategorijų bylose akcentuodamas, jog teismo sprendime turi būti išvardyti ir pasverti argumentai, dėl kurių pasiekiama vienokia ar kitokia kompensacijos suma ir motyvai, dėl kurių žalos dydis gali būti nustatomas didesnis ar mažesnis (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003; LAT Civilinių bylų skyriaus 2007-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2007; LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-08-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2008 ir kt.). Kartu teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir pan., parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teisė iš naujo paduoti kasacinį skundą nepažeidžiant CPK 345 str. nustatyto termino yra didelė vertybė, kurią pareiškėjas neatstatomai prarado dėl neteisėtų valstybinės institucijos veiksmų. Ginčo atveju, dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų pareiškėjas patyrė ir nuostolių. Kelionės į teismą reikalavo piniginių išlaidų (28,00 Lt), o kopijavo bylos medžiagą, taigi, vertina, kad preliminari visų nuostolių suma yra 30,85 Lt.

Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino skunde išdėstytus argumentus, palaikė skundą ir papildomus rašytinius paaiškinimus bei prašė skundą tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą; b. l. 26-28).

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 17-24) nurodė, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą pirmiausia būtina nustatyti, ar dėl valstybės institucijos neteisėtu veiksmu buvo pažeistos pareiškėjo teisės, t. y. ar Tarnyba neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų ar juos atliko netinkamai. Pažymėjo, kad 2010-08-27 šį sprendimą Tarnyba priėmė išnagrinėjusi G. K. Tarnybai 2010-08-02 pateiktą raštą. VAAT 2011-04-21 sprendime konstatavo, kad pareiškėjo 2010-08-02 rašte nebuvo reiškiamas joks reikalavimas dėl advokato Eimanto Šriupšos pakeitimo, o esant tokioms aplinkybėms Tarnyba pagal pareiškėjo 2010-08-02 raštą neturėjo jokio pagrindo spręsti advokato pakeitimo klausimo. Atsižvelgdamas į tai, VAAT padarė išvadą, kad Tarnybos 2010-08-27 sprendimas buvo priimtas netinkamai vertinant G. K. 2010-08-02 Tarnybai pateikto rašto turinį (faktines aplinkybes), o tai pagal viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. sudarė pagrindą šį Tarnybos sprendimą panaikinti kaip nepagrįstą. G. K. nuomone, būtent dėl tokių Tarnybos veiksmų, VAAT pripažintų neteisėtais, jis patyrė neatstatomą netektį savo teisių ir įstatymo saugomų interesų gynybos srityje – teisės į antrinę teisinę pagalbą ir į jos kokybės įvertinimą įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjo teigimu, 2010-04-16 jis pateikė Tarnybai prašymą dėl antrinę teisinę pagalbą jam teikiančio advokato Eimanto Šriupšos pakeitimo, kuriame tuo pačiu kėlė klausimą dėl šio advokato teikiamos antrinės teisinės pagalbos kokybės įvertinimo. 2010-04-21 lydraščiu Tarnyba šį pareiškėjo prašymą pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Advokatūrai, prašydama įvertinti advokato Eimanto Šriupšos darbo kokybę. Kol Advokatūra sprendė šį klausimą, G. K. teigimu, atsirado naujų aplinkybių, susijusių su minėto advokato teikiamos antrinės teisinės pagalbos kokybe, kurias jis išdėstė 2010-08-02 Tarnybai pateiktame rašte, kuriuo siekė papildyti Tarnybai 2010-04-16 pateiktą prašymą. G. K. nuomone, Tarnyba neteisingai išnagrinėjo jo 2010-08-02 raštą, nepagrįstai nepriskirdama šio rašto prie pradinio pareiškėjo 2010-04-16 prašymo ir nepagrįstai neperduodama šio rašto nagrinėti Advokatūrai, kuri tuo metu vertino advokato Eimanto Šriupšos darbo kokybę. Tvirtino, jeigu Tarnyba būtų perdavusi 2010-08-02 raštą nagrinėti Advokatūrai, kaip G. K. 2010-04-16 prašymo papildymą, ji, priimdama sprendimą dėl advokato darbo kokybės, būtų įvertinusi visas reikiamas aplinkybes, tačiau dabar, pareiškėjo teigimu, jis negrįžtamai prarado šią galimybę. Akcentavo, kad 2010-08-02 rašte G. K. nesiskundė advokato Eimanto Šriupšos darbo kokybe. Šiame rašte buvo tik nurodomos papildomos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo atstovavimu kasaciniame procese ir pridedamos nutartys. Todėl Tarnybai nebuvo jokio pagrindo perduoti šį raštą nagrinėti Advokatūrai, kuri yra atsakinga už antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės tikrinimą. Mano, kad nagrinėjant pareiškėjų prašymus visais atvejais yra svarbiausia įvertinti ir nustatyti, ko tiesiogiai prašo pareiškėjai ir į tai atsakyti. Tokios nuomonės laikosi ir VAAT, ir tai atsispindi teismo 2011-04-21 sprendimo turinyje, kuriame konstatuojama, kad G. K. 2010-08-02 Tarnybai pateiktas raštas aiškiai įvardintas kaip 2010-04-16 prašymo aplinkybių papildymas ir jame nėra reiškiamas joks reikalavimas dėl advokato pakeitimo. Jame tik nurodomos papildomos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo atstovavimu kasaciniame procese ir pridedamos nutartys. Esant tokioms aplinkybėms, Tarnyba pagal 2010-08-02 raštą neturėjo jokio pagrindo spręsti klausimo dėl advokato pakeitimo teikiant pareiškėjui antriną teisinę pagalbą. Tai, jog kartu su 2010-08-02 raštu buvo pateikti nauji įrodymai (teismo nutartys), kurie nebuvo teikiami kartu su 2010-04-16 ir 2010-06-29 prašymais, niekaip negali būti vertinama kaip pareiškėjo prašymas priimti sprendimą dėl advokato pakeitimo. Mano, kad ginčo atveju vertinant G. K. 2010-08-02 rašto turinį advokato Eimanto Šriupšos darbo kokybės kontekste, turi būti laikomasi analogiškos pozicijos: šis raštas niekaip negali būti vertinamas kaip pareiškėjo skundas dėl advokato Eimanto Šriupšos veiklos, nes jame tiesiogiai nereiškiami jokie nusiskundimai dėl advokato darbo kokybės ir neprašoma šio rašto perduoti Advokatūrai. G. K. skunde išdėstyti argumentai apie tai, kad Tarnyba nepagrįstai neperdavė pareiškėjo 2010-08-02 rašto nagrinėti Advokatūrai ir tokiu būdu pažeidėjo teises yra visiškai nepagrįsti. Tarnyba pareiškėjo skunde nurodomų veiksmų atlikti neprivalėjo, todėl jos veiksmuose nėra neteisėtumo, kuris suteiktų teisę pareiškėjui į žalos atlyginimą. Be kita ko, pabrėžė, kad 2010-08-02 raštas buvo visiškai nesusijęs su pareiškėjo Tarnybai 2010-04-16 pateiktu prašymu, kuris buvo persiųstas nagrinėti Advokatūrai. Nors G. K. skunde teigia, kad jo 2010-08-02 raštas buvo skirtas papildyti jo Tarnybai 2010-04-16 pateiktame prašyme išdėstytas aplinkybes, susijusias su advokato Eimanto Šriupšos darbo kokybe, tačiau akivaizdu, kad šie dokumentai yra visiškai nesusiję. Atkreipė dėmesį, kad 2010-04-16 prašyme G. K. skundėsi advokato Eimanto Šriupšos pagal Tarnybos 2009-10-28 sprendimą teikiama antrine teisine pagalba civilinėse bylose dėl proceso atnaujinimo, kurios buvo nagrinėjamos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Tuo tarpu 2010-08-02 rašte pareiškėjas jau pateikė visiškai kitą informaciją, susijusią su antrinės teisinės pagalbos jam teikimu pagal vėliau priimtą Tarnybos sprendimą (2010-04-29 sprendimas Nr. (1.10.)-S-l 163-10), kurio pagrindu teisinė pagalba G. K. buvo teikiama nebe pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, o kasacinėje instancijoje. Pareiškėjo 2010-04-16 prašyme ir 2010-08-02 rašte buvo kalbama apie advokato Eimanto Šriupšos pareiškėjui teiktą antrinę teisinę pagalbą skirtingų instancijų teismuose, kuriuose buvo sprendžiami atskiri ir vienas su kitu nesusiję klausimai (vienu atveju dėl proceso atnaujinimo, kitu atveju – dėl kasacijos pagrindų buvimo). Be to, 2010-04-16 prašyme ir 2010-08-02 rašte įvardijamos atskiros ir tarpusavio ryšio neturinčios aplinkybės. Todėl traktuoti G. K. 2010-08-02 raštą kaip pareiškėjo 2010-04-16 prašymo papildymą ir tuo pagrindu persiųsti šį raštą Advokatūrai nebuvo jokio pagrindo. VVGTPT nuomone, jeigu G. K. iš tiesų galvojo, kad jo 2010-08-02 rašte išdėstytos aplinkybės yra susijusios su advokato Eimanto Šriupšos jam teiktos antrinės teisinės pagalbos kokybe ir kad jos turėtų būti įvertintos kompetentingo subjekto, jis pats asmeniškai su šiuo raštu galėjo kreiptis į Advokatūrą arba tiesiogiai pareikalauti Tarnybos tai padaryti, tačiau pareiškėjas tokios iniciatyvos nesiėmė. Tarnyba pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie būtų pagrindas reikalauti iš Lietuvos valstybės tam tikros žalos atlyginimo. G. K. nepatyrė jokios žalos, nes jo teisė kreiptis į Advokatūrą prašant įvertinti advokato Eimanto Šriupšos pareiškėjui kasacinėje instancijoje teiktos antrinės teisinės pagalbos kokybę nebuvo ir šiuo metu nėra apribota ir jis tai gali padaryti bet kuriuo momentu. Nors VAAT 2011-04-21 sprendime konstatavo, kad Tarnyba klaidingai įvertino G. K. 2010-08-02 rašto turinį ir priėmė Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. prasme nepagrįstą sprendimą, tačiau, Tarnybos nuomone, nagrinėjamu atveju VAAT sprendime nurodyti Tarnybos neteisėti veiksmai neturėtų būti pagrindu priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjui turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nes Tarnybos įvykdyti pažeidimai yra formalūs, procedūriniai ir neesminiai, negalėję turėti įtakos pareiškėjo teisėms bei teisėtiems interesams. Tarnybos manymu, G. K. 2010-08-02 rašte išdėstytų aplinkybių klaidingas įvertinimas negalėjo sukelti pareiškėjui jokių neigiamų teisinių pasekmių, suteikiančių teisę reikalauti iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, kad vertinant institucijos veiksmų teisėtumą yra reikšminga, ar administravimo subjektas laikėsi nustatytos standartinės veiklos normų, kurių jis privalėjo laikytis, ar nebuvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo numatyti viešojo administravimo principai. Tik šių aplinkybių vertinimo visuma galima pagrįsti, ar viešojo administravimo subjekto veikla atitinka CK 6.271 str. 4 d. įtvirtintą atsakomybės sąlygą. Toks vertinimas turi būti siejamas su tuo, ar pašalinus procedūrinį pažeidimą sprendimas galėjo būti kitoks, jei nebūtų įvykdytas minėtos procedūros pažeidimas. LVAT nuomone, administravimo subjekto sprendimo panaikinimas formaliais pagrindais nesuteikia teisės pareiškėjui reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Kiekvienu atveju sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą būtina vertinti CK 6.271 str. 4 d. sąlygą atskirai, nes administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas atsakomybės pagrindas. Ne kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas, panaikindamas sprendimą, gali būti pripažinta neveikimu prieštaraujančiu įstatymui ir pakankamu pagrindu pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti neturtinė žala (LVAT 2008-01-25 nutartis adm. b. Nr. A-261-116/2008). Taigi, vertinant institucijos veiksmų teisėtumą, yra svarbu atsižvelgti į tai, ar pašalinus procedūrinį pažeidimą sprendimas galėjo būti kitoks, jei nebūtų įvykdytas minėtos procedūros pažeidimas. Ginčo atveju, jeigu Tarnyba G. K. 2010-08-02 raštą būtų vertinusi kaip pareiškėjo 2010-04-16 prašymo papildymą, tuomet pareiškėjui būtų atsakyta, kad šis raštas yra visiškai nesusijęs su pareiškėjo prašymu, o tai reiškia, kad jis negali turėti jokios įtakos prašymo kitokiam išnagrinėjimui. Visa tai įrodo, kad jeigu Tarnyba nebūtų įvykdžiusi VAAT sprendime nurodyto pažeidimo, galutinis G. K. 2010-08-02 rašto išnagrinėjimo rezultatas vis tiek būtų nepakitęs. Tarnybai priimant 2010-08-27 sprendimą buvo padarytas procedūrinis pažeidimas (klaidingai įvertintas pareiškėjo rašto turinys), kuris buvo pakankamas teismui panaikinti ginčijamą sprendimą, tačiau šis procedūrinis pažeidimas, Tarnybos nuomone, neturėtų būti laikomas pakankamu administravimo subjekto veiksmus pripažįstant neteisėtais ir daryti išvadą, kad priimant minėtą sprendimą pareiškėjui buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. G. K. atžvilgiu nebuvo atlikti tokie neteisėti veiksmai, kurie galėtų sukelti jam tam tikrą moralinę skriaudą. Be to, abejotina, ar dėl Tarnybos 2010-08-27 sprendimo panaikinimo pareiškėjas galėjo patirti 300 Lt neturtinę žalą. Pareiškėjo teiginiai, kad Tarnybai teisingai įvertinus jo 2010-08-02 raštą, jis būtų perduotas Advokatūrai ir ši institucija būtų turėjusi galimybę įvertinti advokato Eimanto Šriupšos veiksmus yra pagristi pareiškėjo subjektyvia nuomone ir neteisingomis prielaidomis, o tai neįrodo pareiškėjo realiai patirtos žalos fakto. Toks pareiškėjo žalos traktavimas negali būti prilyginamas tiesioginiams nuostoliams, t. y. realioms pasekmėms, atspindinčioms tam tikrą moralinę skriaudą, kurią būtų galima įvertinti pinigais. Vadovaujantis CK nuostatomis, civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Pagal LVAT praktiką, šia nuostata vadovaujamasi ir kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą ar atlyginti žalą, padarytą neteisėtais veiksmais vykdant teisingumą. Pabrėžė, kad turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos, ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumų, trukmę ir kt. (LVAT 2010-01-25 nutartis adm. b. Nr. A -166/2010). Ginčo atveju, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo G. K. privalo įrodyti teismui, jog jis realiai pajautė tam tikrą skriaudą ir kad tokia žala buvo patirta dėl konkrečių Tarnybos veiksmų. Tačiau, pareiškėjas nepateikė jokių jo patirtą neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų (pvz. išrašų iš medicinos įstaigų apie pablogėjusią sveikatą, emocinę būklę, depresiją, sutrikusį miegą ir pan.), o tai patvirtina, kad G. K. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra formalus ir akivaizdžiai nepagrįstas. Vadovaujantis LAT praktika, neturtinės žalos dydžių nustatymą lemia objektas, dėl kurio pažeidimo asmuo patiria neturtinę žalą. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš faktorių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (LAT 2010-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2010). EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tokios pozicijos laikomasi ir LAT praktikoje (LAT 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Tarnyba pripažino savo pažeidimą, ji sutiko su VAAT administracinėje byloje Nr. I-885-281/2011 priimtu sprendimu ir jame teismo išdėstyta motyvacija, kad pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas klaidingai įvertinus šio rašto turinį. Tarnybos nuomone, toks Tarnybos įvykdyto procedūrinio teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju gali būti laikomas G. K. pažeistų teisių apgynimu. G. K. iš Lietuvos valstybės reikalauja ne tik neturtinės, bet taip pat ir turtinės žalos atlyginimo. Turtinę žalą pareiškėjas grindžia kelionės į teismą dokumentų kopijavimo ir pašto išlaidomis. Tarnybos nuomone, teismui pateikti Vilniaus miesto viešojo transporto vienkartiniai bilietai neįrodo pareiškėjo dėl bylos nagrinėjimo patirtų išlaidų fakto, nes iš šių bilietų nėra galimybės nustatyti, kokią dieną ir kokiu maršrutu vykdamas jis (o galbūt kitas asmuo), šiuos bilietus galimai panaudojo. Pašto išlaidas G. K. patyrė po VAAT 2011-04-21 sprendimo priėmimo, t. y. 2011­-04-27, o tai reiškia, jog tai nėra su byla susijusios išlaidos. Vertinant dokumentų kopijavimui patirtas išlaidas, Tarnybos nuomone, svarbu nustatyti, ar dokumentų kopijos buvo daromos būtent adm. b. Nr. I-885-281/2011 ir ar jos buvo būtinos. Taip pat būtina atsižvelgti ir į tai, ar apskritai Tarnyba atliko pareiškėjo atžvilgiu neteisėtus veiksmus, kurie sukeltų jam tam tikrą materialinę skriaudą. Mano, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei už Tarnybos neteisėtus veiksmus atsirasti.

Teismo posėdyje atsakovės atstovės atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra dėl neteisėtų valstybinės valdžios institucijų aktų patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, o ginčo objektas – dėl neteisėtų valstybinės valdžios institucijų aktų patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlygos.

ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. reglamentuojama, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 str.).

Konstitucijos 30 str. 2 d. nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 str. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos.

Teismų įstatymo 33 str. 4 d. nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (...); teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

CK 6.263 str. 1 d. nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė), pagal CK 6.271 str. nuostatas, atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 d. įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 d. aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Kaip minėta, ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Ši teisės norma reiškia, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo.

Teismas pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas nebūtinai sietinas su turtinės žalos padarymu. Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Žalos, tiek turtinės, tiek neturtinės, atsiradimas gali būti įrodytas, vadovaujantis faktiniais duomenimis, nustatytais ABTĮ 57 str.

ABTĮ 58 str. 2 d. nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Remiantis bylos medžiaga (b. l. 2-5; administracinė byla Nr. I-885-281/2011, b. l. 152-158), taip pat vadovaujantis Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011-04-21 sprendimu, kuris įsiteisėjo 2011-05-06, administracinėje byloje Nr. I-885-281/2011 pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Eimantui Šriupšai dėl sprendimo panaikinimo patenkino pareiškėjo skundą visiškai ir panaikino Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010-08-27 sprendimą Nr.(1.10.)-APS-100-10, nes konstatavo, kad Tarnybos 2010-08-27 sprendimas priimtas netinkamai vertinant G. K. 2010-08-02 Tarnybai pateikto rašto turinį (faktines aplinkybes), todėl yra nepagrįstas Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. prasme. Teismas minėtame sprendime nustatė, kad pareiškėjas 2010-04-16 pateikė prašymą pakeisti antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą kitu advokatu (administracinė byla Nr. I-885-281/2011, b. l. 47) ir šis jo prašymas buvo išspręstas Tarnybos 2010-04-21 sprendimu (administracinė byla Nr. I-885-281/2011, b. l. 51-53). Analogiškas pareiškėjo 2010-06-29 prašymas dėl advokato pakeitimo buvo išspręstas Tarnybos 2010-07-02 sprendimu. Pareiškėjo 2010-08-02 Tarnybai pateiktas raštas aiškiai įvardintas kaip 2010-04-16 prašymo aplinkybių papildymas, tačiau jame nėra reiškiamas joks reikalavimas dėl advokato pakeitimo (administracinė byla Nr. I-885-281/2011, b. l. 70). Jame tik nurodomos papildomos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo atstovavimu kasaciniame procese ir pridedamos nutartys. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, Tarnyba pagal 2010-08-02 raštą neturėjo jokio pagrindo spręsti advokato pakeitimo teikiant pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą klausimą. Tai, kad kartu su 2010-08-02 raštu buvo pateikti nauji įrodymai (teismo nutartys), kurie nebuvo teikiami kartu su 2010-04-16 ir 2010-06-29 prašymais, niekaip negali būti vertinama kaip prašymas priimti sprendimą dėl advokato pakeitimo. Teismas padarė išvadą, kad Tarnyba klaidingai įvertino pareiškėjo 2010-08-02 rašto turinį ir priėmė Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. prasme nepagrįstą sprendimą. Tarnyba visiškai nesprendė klausimo dėl galimybės papildyti pareiškėjo 2010-04-16 prašymą pateiktomis nutartimis, bet priėmė skundžiamą sprendimą dėl minėtame rašte nekeliamo klausimo. Kadangi dėl Tarnybos 2010-07-02 sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo prašymas dėl jam antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pakeitimo, teisėtumo vyksta ginčas, skundžiamo Tarnybos 2010-08-27 sprendimo priėmimu (dėl kelių iš esmės tapačių sprendimų dėl to paties prašymo galiojimo vienu metu) sukuriama teisiškai neapibrėžta situacija, kuri nesuderinama su gero viešojo administravimo, teisinio aiškumo ir teisinės valstybės principais.

Kaip minėta, pareiškėjas patirtą turtinę ir neturinę žalą kildina būtent iš anksčiau paminėtų Tarnybos veiksmų ir jų teisinio kvalifikavimo minėtu teismo sprendimu.

Tačiau teismas atkreipia pareiškėjo dėmesį, kad pagal teisės normas, reglamentuojančias valstybės civilinę atsakomybę, kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Kaip paminėta anksčiau, CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-01-25 nutartyje Nr. A-261-116/2008 yra pažymėjęs, kad administravimo subjekto sprendimo panaikinimas formaliais pagrindais nesuteikia teisės pareiškėjui reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Kiekvienu atveju sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą būtina vertinti CK 6.271 str. 4 d. sąlygą atskirai, nes administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas atsakomybės pagrindas. Ne kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas, panaikindamas sprendimą, gali būti pripažinta neveikimu prieštaraujančiu įstatymui ir pakankamu pagrindu pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti neturtinė žala.

ABTĮ 57 str. numatyta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Teismas objektyviai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, remdamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, vadovaudamasi paminėtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, šio teismo praktika, nustatęs, kad 2010-08-02 rašte pareiškėjas tiesiogiai nereiškė jokių nusiskundimų dėl advokato darbo kokybės ir neprašė šio rašto perduoti Advokatūrai, daro išvadą ir konstatuoja, kad ginčo atveju byloje nėra aplinkybių, suponuojančių turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą. Teismo nuomone, tai, kad minėtas teismas sprendimu patenkino pareiškėjo reikalavimą ir panaikino jo skundžiamą sprendimą, nesuteikia nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą atlyginti turtinę bei neturtinę žalą. Tokia aplinkybė negali būti laikoma besąlyginiu pagrindu atsirasti teisei į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Teismas sutinka su atsakovės atstovės pozicija, kad G. K. 2010-08-02 rašte išdėstytų aplinkybių klaidingas įvertinimas negalėjo sukelti pareiškėjui jokių neigiamų teisinių pasekmių, suteikiančių teisę reikalauti iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimo.

Be kita ko, teismas akcentuoja, kad pareiškėjo paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Ginčo atveju, neturtinės žalos atsiradimas nepagrįstas jokiais prejudicinę galią turinčiais įrodymais. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kaip aplinkybės dėl neturtinės žalos atlyginimo, nėra įrodytos ir, ginčo atveju, nepatenka į neturtinės žalos sąvoką. Taip pat, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai savo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo grindžia kelionės, pašto ir kopijų darymo išlaidomis. Šios išlaidos nepatenka į turtinės žalos sąvoką, nustatytą CK 6.249 str. 1 d. Vadovaujantis ABTĮ 44 str., minėtos išlaidos priskirtinos prie bylinėjimosi išlaidų, dėl kurių atlyginimo pareiškėjas turėjo teisę kreiptis administracinėje byloje Nr. I-885-281/2011, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro pagrįstą išvadą, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos bei žalos. Nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Teismas konstatuoja, kad nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos tarnybos. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,

nusprendė:

pareiškėjo G. K. (G. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liuda Arlauskienė