- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-19
- Bylos Nr.
- A-438-336-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01193-2011-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 15.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. K. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir VVGTPT, atsakovas, Tarnyba), priteisti jam 300 Lt neturinės ir 30,85 Lt turtinės žalos atlyginimą.
Skunde nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-885-281/2011 nustatė neteisėtus valstybinės institucijos veiksmus (panaikino neteisėtą sprendimą), bei konstatavo, kad institucija savo neteisėtais veiksmais sukūrė teisiškai neapibrėžtą situaciją, kuri nesuderinama su gero viešojo administravimo aiškumu ir teisinės valstybės principais. Pareiškėjas manė, kad tokiais neteisėtais veiksmais valstybinė institucija padarė jam moralinę žalą bei dėl tokių neteisėtų veiksmų jis patyrė nuostolius. Dėl tokių atsakovo atstovės veiksmų, kuriuos teismas pripažino neteisėtais, pareiškėjas patyrė ir neatstatomą netektį savo teisių ir įstatymo saugomų interesų gynybos srityje, o būtent, teisės į antrinę teisinę pagalbą ir į jos kokybės įvertinimą įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas 2010 m. balandžio 16 d. kėlė klausimą dėl advokato E. Š. antrinės teisinės pagalbos (toliau – ir ATP) kokybės įvertinimo. Tarnyba 2010 m. balandžio 21 d. raštu kreipėsi į Lietuvos advokatūrą su prašymu įvertinti jo keliamą klausimą, tačiau advokatą pakeisti atsisakė. Pažymėjo, kadangi kol Lietuvos advokatūra sprendė minėtą klausimą susikaupė naujų aplinkybių dėl advokato ATP kokybės, todėl jis 2010 m. rugpjūčio 2 d. raštu papildė savo 2010 m. balandžio 16 d. prašymą dėl ATP kokybės įvertinimo. Tačiau Tarnyba imitavo klausimo sprendimą, neteisingai išsprendė minėtą 2010 m. rugpjūčio 2 d. papildymą, nepagrįstai nepriskyrė jo prie pradinio 2010 m. balandžio 16 d. prašymo bei nepagrįstai neperdavė jo nagrinėti Lietuvos advokatūrai kol ši dar nebuvo priėmusi sprendimo perduotu spręsti klausimu dėl ATP kokybės. Pabrėžė, kad panaikintas Tarnybos 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas nepagrįstas, klaidinantis, imituojantis, priimtas, kai Lietuvos advokatūra dar galėjo išspręsti klausimą atsižvelgdama į aplinkybių visumą. Dėl Tarnybos kaltės pareiškėjas negrįžtamai prarado šią galimybę. Pareiškėjo nuomone, jam yra padaryta moralinė žala, kurią jis taip pat patyrė ir dėl patirtų fizinių bei moralinių nepatogumų siekiant panaikinti neteisėtus Tarnybos veiksmus, o būtent brangaus laiko, jėgų eikvojimo ir praradimo teisme, kuriuos būtų galėjęs skirti kitoms savo reikmėms, kultūriniams renginiams, lavinimuisi, poilsiui, kitiems asmeniniams rūpesčiams. Be kita ko, neteisėtais, biurokratiniais Tarnybos veiksmais buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą teisinę pagalbą. Atkreipė dėmesį, kad LVAT 2010 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2208/2010 yra konstatavęs, kad asmeniui priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal neturtinės žalos dydžio įvertinimo kriterijus ir atsižvelgiant į neturtinės žalos instituto paskirtį (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str.) – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą ir pan. Materialios kompensacijos už moralinę žalą paskirtis yra sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (LVAT 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-1286/2006). Panašią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT), ne kartą savo nutartyse įvairių kategorijų bylose akcentuodamas, jog teismo sprendime turi būti išvardyti ir pasverti argumentai, dėl kurių pasiekiama vienokia ar kitokia kompensacijos suma ir motyvai, dėl kurių žalos dydis gali būti nustatomas didesnis ar mažesnis (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003; LAT Civilinių bylų skyriaus 2007 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2007; LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2008 ir kt.). Kartu teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir pan., parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Ginčo atveju, dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų pareiškėjas patyrė ir nuostolių – kelionės į teismą reikalavo piniginių išlaidų (28 Lt), nuostolių patyrė ir kopijuodamas bylos medžiagą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą pirmiausia būtina nustatyti, ar dėl valstybės institucijos neteisėtu veiksmu buvo pažeistos pareiškėjo teisės, t. y. ar Tarnyba neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų ar juos atliko netinkamai. Pažymėjo, kad 2010 m. rugpjūčio 27 d. šį sprendimą Tarnyba priėmė išnagrinėjusi G. K. Tarnybai 2010 m. rugpjūčio 2 d. pateiktą raštą. VAAT 2011 m. balandžio 21 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašte nebuvo reiškiamas joks reikalavimas dėl advokato E. Š. pakeitimo, o esant tokioms aplinkybėms, Tarnyba pagal pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 2 d. raštą neturėjo jokio pagrindo spręsti advokato pakeitimo klausimo. Atsižvelgdamas į tai, VAAT padarė išvadą, kad Tarnybos 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas buvo priimtas netinkamai vertinant G. K. 2010 m. rugpjūčio 2 d. Tarnybai pateikto rašto turinį (faktines aplinkybes), o tai pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sudarė pagrindą šį Tarnybos sprendimą panaikinti kaip nepagrįstą. G. K. nuomone, būtent dėl tokių Tarnybos veiksmų, VAAT pripažintų neteisėtais, jis patyrė neatstatomą netektį savo teisių ir įstatymo saugomų interesų gynybos srityje – teisės į antrinę teisinę pagalbą ir į jos kokybės įvertinimą įstatymo nustatyta tvarka. Akcentavo, kad 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašte G. K. nesiskundė advokato E. Š. darbo kokybe. Šiame rašte buvo tik nurodomos papildomos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo atstovavimu kasaciniame procese ir pridedamos nutartys. Todėl Tarnybai nebuvo jokio pagrindo perduoti šį raštą nagrinėti Advokatūrai, kuri yra atsakinga už antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės tikrinimą.
Atsakovo nuomone, nagrinėjant pareiškėjų prašymus visais atvejais yra svarbiausia įvertinti ir nustatyti, ko tiesiogiai prašo pareiškėjai ir į tai atsakyti. Tokios nuomonės laikėsi ir VAAT, ir tai atsispindi teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo turinyje. Atsakovo manymu, ginčo atveju vertinant G. K. 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašto turinį advokato E. Š. darbo kokybės kontekste, turi būti laikomasi analogiškos pozicijos: šis raštas niekaip negali būti vertinamas kaip pareiškėjo skundas dėl advokato E. Š. veiklos, nes jame tiesiogiai nereiškiami jokie nusiskundimai dėl advokato darbo kokybės ir neprašoma šio rašto perduoti Lietuvos advokatūrai. G. K. skunde išdėstyti argumentai apie tai, kad Tarnyba nepagrįstai neperdavė pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašto nagrinėti Lietuvos advokatūrai ir tokiu būdu pažeidėjo teises yra visiškai nepagrįsti. Tarnyba pareiškėjo skunde nurodomų veiksmų atlikti neprivalėjo, todėl jos veiksmuose nėra neteisėtumo, kuris suteiktų teisę pareiškėjui į žalos atlyginimą. Be kita ko, pabrėžė, kad 2010 m. rugpjūčio 2 d. raštas buvo visiškai nesusijęs su pareiškėjo Tarnybai 2010 m. balandžio 16 d. pateiktu prašymu, kuris buvo persiųstas nagrinėti Lietuvos advokatūrai. Nors G. K. skunde teigia, kad jo 2010 m. rugpjūčio 2 d. raštas buvo skirtas papildyti jo Tarnybai 2010 m. balandžio 16 d. pateiktame prašyme išdėstytas aplinkybes, susijusias su advokato E. Š. darbo kokybe, tačiau akivaizdu, kad šie dokumentai yra visiškai nesusiję. Atkreipė dėmesį, kad 2010 m. balandžio 16 d. prašyme G. K. skundėsi advokato E. Š. pagal Tarnybos 2009-10-28 sprendimą teikiama antrine teisine pagalba civilinėse bylose dėl proceso atnaujinimo, kurios buvo nagrinėjamos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašte pareiškėjas jau pateikė visiškai kitą informaciją, susijusią su antrinės teisinės pagalbos jam teikimu pagal vėliau priimtą Tarnybos sprendimą (2010 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr. (1.10.)-S-l 163-10), kurio pagrindu teisinė pagalba G. K. buvo teikiama nebe pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, o kasacinėje instancijoje.
Šalies argumentai
Pareiškėjo 2010 m. balandžio 16 d. prašyme ir 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašte buvo kalbama apie advokato E. Š. pareiškėjui teiktą antrinę teisinę pagalbą skirtingų instancijų teismuose, kuriuose buvo sprendžiami atskiri ir vienas su kitu nesusiję klausimai (vienu atveju dėl proceso atnaujinimo, kitu atveju – dėl kasacijos pagrindų buvimo). Be to, 2010 m. balandžio 16 d. prašyme ir 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašte įvardijamos atskiros ir tarpusavio ryšio neturinčios aplinkybės. Todėl traktuoti G. K. 2010 m. rugpjūčio 2 d. raštą kaip pareiškėjo 2010 m. balandžio 16 d. prašymo papildymą ir tuo pagrindu persiųsti šį raštą Advokatūrai nebuvo jokio pagrindo. Tarnyba pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie būtų pagrindas reikalauti iš Lietuvos valstybės tam tikros žalos atlyginimo. G. K. nepatyrė jokios žalos, nes jo teisė kreiptis į Lietuvos advokatūrą prašant įvertinti advokato E. Š. pareiškėjui kasacinėje instancijoje teiktos antrinės teisinės pagalbos kokybę nebuvo ir šiuo metu nėra apribota ir jis tai gali padaryti bet kuriuo momentu. Nors VAAT 2011 m. balandžio 21 d. sprendime konstatavo, kad Tarnyba klaidingai įvertino G. K. 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašto turinį ir priėmė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme nepagrįstą sprendimą, tačiau, Tarnybos nuomone, nagrinėjamu atveju VAAT sprendime nurodyti Tarnybos neteisėti veiksmai neturėtų būti pagrindu priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjui turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nes Tarnybos įvykdyti pažeidimai yra formalūs, procedūriniai ir neesminiai, negalėję turėti įtakos pareiškėjo teisėms bei teisėtiems interesams. Tarnybos manymu, G. K. 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašte išdėstytų aplinkybių klaidingas įvertinimas negalėjo sukelti pareiškėjui jokių neigiamų teisinių pasekmių, suteikiančių teisę reikalauti iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimo.
Atsakovas pažymėjo, kad vertinant institucijos veiksmų teisėtumą, yra svarbu atsižvelgti į tai, ar pašalinus procedūrinį pažeidimą sprendimas galėjo būti kitoks, jei nebūtų įvykdytas minėtos procedūros pažeidimas. Ginčo atveju, jeigu Tarnyba G. K. 2010 m. rugpjūčio 2 d. raštą būtų vertinusi kaip pareiškėjo 2010 m. balandžio 16 d. prašymo papildymą, tuomet pareiškėjui būtų atsakyta, kad šis raštas yra visiškai nesusijęs su pareiškėjo prašymu, o tai reiškia, kad jis negali turėti jokios įtakos prašymo kitokiam išnagrinėjimui. Visa tai įrodo, kad jeigu Tarnyba nebūtų įvykdžiusi VAAT sprendime nurodyto pažeidimo, galutinis G. K. 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašto išnagrinėjimo rezultatas vis tiek būtų nepakitęs. Tarnybai priimant 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą buvo padarytas procedūrinis pažeidimas (klaidingai įvertintas pareiškėjo rašto turinys), kuris buvo pakankamas teismui panaikinti ginčijamą sprendimą, tačiau šis procedūrinis pažeidimas, Tarnybos nuomone, neturėtų būti laikomas pakankamu administravimo subjekto veiksmus pripažįstant neteisėtais ir daryti išvadą, kad priimant minėtą sprendimą pareiškėjui buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, abejotina, ar dėl Tarnybos 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo panaikinimo pareiškėjas galėjo patirti 300 Lt neturtinę žalą. Pareiškėjo teiginiai, kad Tarnybai teisingai įvertinus jo 2010 m. rugpjūčio 2 d. raštą, jis būtų perduotas Lietuvos advokatūrai ir ši institucija būtų turėjusi galimybę įvertinti advokato E. Š. veiksmus yra pagristi pareiškėjo subjektyvia nuomone ir neteisingomis prielaidomis, o tai neįrodo pareiškėjo realiai patirtos žalos fakto. Toks pareiškėjo žalos traktavimas negali būti prilyginamas tiesioginiams nuostoliams, t. y. realioms pasekmėms, atspindinčioms tam tikrą moralinę skriaudą, kurią būtų galima įvertinti pinigais. Vadovaujantis CK nuostatomis, civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Pabrėžė, kad turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais. Ginčo atveju, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo G. K. privalo įrodyti teismui, jog jis realiai pajautė tam tikrą skriaudą ir kad tokia žala buvo patirta dėl konkrečių Tarnybos veiksmų. Tačiau, pareiškėjas nepateikė jokių jo patirtą neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų (pvz. išrašų iš medicinos įstaigų apie pablogėjusią sveikatą, emocinę būklę, depresiją, sutrikusį miegą ir pan.), o tai patvirtina, kad G. K. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra formalus ir akivaizdžiai nepagrįstas.
Atsakovo nuomone, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tokios pozicijos laikomasi ir LAT praktikoje (LAT 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Pareiškėjas iš Lietuvos valstybės reikalauja ne tik neturtinės, bet taip pat ir turtinės žalos atlyginimo. Tarnybos nuomone, teismui pateikti Vilniaus miesto viešojo transporto vienkartiniai bilietai neįrodo pareiškėjo dėl bylos nagrinėjimo patirtų išlaidų fakto, nes iš šių bilietų nėra galimybės nustatyti, kokią dieną ir kokiu maršrutu vykdamas jis (o galbūt kitas asmuo) šiuos bilietus galimai panaudojo. Pašto išlaidas G. K. patyrė po VAAT 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo priėmimo, t. y. 2011 m. balandžio 27 d., o tai reiškia, jog tai nėra su byla susijusios išlaidos. Vertinant dokumentų kopijavimui patirtas išlaidas, Tarnybos nuomone, svarbu nustatyti, ar dokumentų kopijos buvo daromos būtent adm. b. Nr. I-885-281/2011 ir ar jos buvo būtinos. Manė, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei už Tarnybos neteisėtus veiksmus atsirasti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, jog remiantis bylos medžiaga, taip pat vadovaujantis Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2011 m. gegužės 6 d., administracinėje byloje Nr. I-885-281/2011 pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui VVGTPT, patenkino pareiškėjo skundą visiškai ir panaikino VVGTPT 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr.(1.10.)-APS-100-10, konstatavęs, kad Tarnybos 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas priimtas netinkamai vertinant G. K. 2010 m. rugpjūčio 2 d. Tarnybai pateikto rašto turinį (faktines aplinkybes), todėl yra nepagrįstas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme. Teismas minėtame sprendime nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. balandžio 16 d. pateikė prašymą pakeisti antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą kitu advokatu (administracinė byla Nr. I-885-281/2011) ir šis jo prašymas buvo išspręstas Tarnybos 2010 m. balandžio 21 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-885-281/2011). Analogiškas pareiškėjo 2010 m. birželio 29 d. prašymas dėl advokato pakeitimo buvo išspręstas Tarnybos 2010 m. liepos 2 d. sprendimu. Pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 2 d. Tarnybai pateiktas raštas aiškiai įvardintas kaip 2010 m. balandžio 16 d. prašymo aplinkybių papildymas, tačiau jame nėra reiškiamas joks reikalavimas dėl advokato pakeitimo (administracinė byla Nr. I-885-281/2011). Jame tik nurodomos papildomos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo atstovavimu kasaciniame procese ir pridedamos nutartys. Taigi, teismo nuomone, esant tokioms aplinkybėms, Tarnyba pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. raštą neturėjo jokio pagrindo spręsti advokato pakeitimo teikiant pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą klausimą. Tai, kad kartu su 2010 m. rugpjūčio 2 d. raštu buvo pateikti nauji įrodymai (teismo nutartys), kurie nebuvo teikiami kartu su 2010 m. balandžio 16 d. ir 2010 m. birželio 29 d. prašymais, niekaip negali būti vertinama kaip prašymas priimti sprendimą dėl advokato pakeitimo. Teismas padarė išvadą, kad Tarnyba klaidingai įvertino pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašto turinį ir priėmė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme nepagrįstą sprendimą. Tarnyba visiškai nesprendė klausimo dėl galimybės papildyti pareiškėjo 2010 m. balandžio 16 d. prašymą pateiktomis nutartimis, bet priėmė skundžiamą sprendimą dėl minėtame rašte nekeliamo klausimo. Kadangi dėl Tarnybos 2010 m. liepos 2 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo prašymas dėl jam antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pakeitimo, teisėtumo vyksta ginčas, skundžiamo Tarnybos 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo priėmimu (dėl kelių iš esmės tapačių sprendimų dėl to paties prašymo galiojimo vienu metu) sukuriama teisiškai neapibrėžta situacija, kuri nesuderinama su gero viešojo administravimo, teisinio aiškumo ir teisinės valstybės principais.
Teismas akcentavo, jog pareiškėjas patirtą turtinę ir neturinę žalą kildina būtent iš anksčiau paminėtų Tarnybos veiksmų ir jų teisinio kvalifikavimo minėtu teismo sprendimu. Kartu teismas atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad pagal teisės normas, reglamentuojančias valstybės civilinę atsakomybę, kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Teismas pabrėžė, jog CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2008 m. sausio 25 d. nutartyje Nr. A-261-116/2008 yra pažymėjęs, jog administravimo subjekto sprendimo panaikinimas formaliais pagrindais nesuteikia teisės pareiškėjui reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Kiekvienu atveju sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą būtina vertinti CK 6.271 straipsnio 4 dalies sąlygą atskirai, nes administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas atsakomybės pagrindas. Ne kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas, panaikindamas sprendimą, gali būti pripažinta neveikimu, prieštaraujančiu įstatymui, ir pakankamu pagrindu pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti neturtinė žala.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, remdamasis teisės normų sistemine analize, vadovaudamasis LVAT praktika, nustatęs, kad 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašte pareiškėjas tiesiogiai nereiškė jokių nusiskundimų dėl advokato darbo kokybės ir neprašė šio rašto perduoti Lietuvos advokatūrai, padarė išvadą ir konstatavo, kad ginčo atveju byloje nėra aplinkybių, suponuojančių turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą. Teismo nuomone, tai, kad minėtas teismas sprendimu patenkino pareiškėjo reikalavimą ir panaikino jo skundžiamą sprendimą, nesuteikia nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą atlyginti turtinę bei neturtinę žalą. Tokia aplinkybė negali būti laikoma besąlyginiu pagrindu atsirasti teisei į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Teismas sutiko su atsakovo atstovės pozicija, kad G. K. 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašte išdėstytų aplinkybių klaidingas įvertinimas negalėjo sukelti pareiškėjui jokių neigiamų teisinių pasekmių, suteikiančių teisę reikalauti iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimo. Be kita ko, teismas akcentavo, kad pareiškėjo paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Ginčo atveju, neturtinės žalos atsiradimas nepagrįstas jokiais prejudicinę galią turinčiais įrodymais. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kaip aplinkybės dėl neturtinės žalos atlyginimo, nėra įrodytos ir, ginčo atveju, nepatenka į neturtinės žalos sąvoką. Taip pat, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai savo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo grindžia kelionės, pašto ir kopijų darymo išlaidomis. Šios išlaidos nepatenka į turtinės žalos sąvoką, nustatytą CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsniu, minėtos išlaidos priskirtinos prie bylinėjimosi išlaidų, dėl kurių atlyginimo pareiškėjas turėjo teisę kreiptis administracinėje byloje Nr. I-885-281/2011, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo.
Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos bei žalos. Nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Teismas konstatavo, kad nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, jog sprendime pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes bei netinkamai taikė teisę sprendžiant ginčą (sprendė šį ginčą paviršutiniškai, formaliai). Pareiškėjo teigimu, teismas eliminavo jo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytas ir žodinio bylos nagrinėjimo metu nurodytas aplinkybes. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismo sprendime apsiribota tik jo skundo ir atsakovo atstovo atsiliepimo turinio perrašymu, bendro pobūdžio teisės aktų citavimu, taip pat pareiškimu, jog teismas sutinka su atsakovo atstovo pozicija.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią jis teigia patyręs dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų. Pareiškėjo teigimu, turtinę ir neturtinę žalą jis patyrė dėl Tarnybos priimto neteisėto 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo, kuris buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-885-281/2011.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą netenkino, nustatęs, kad nors įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, jog Tarnybos 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas priimtas netinkamai vertinant pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 2 d. Tarnybai pateikto rašto turinį (faktines aplinkybes), tačiau įvertinus patį pareiškėjo rašto turinį, nenustatyta aplinkybių, suponuojančių turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka. Pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai nurodyta, kad reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų aktų (CK 6.271 str.) gali būti tenkinamas tik tuo atveju, yra nustatoma civilinės atsakomybės pagal šį įstatymo straipsnį sąlygų visuma: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėti veiksmai ar neveikimas; žalos pareiškėjui padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-39/2012 ir kt.).
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. LAT nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų laikėsi.
Iš bylos duomenų matyti, kad Tarnybos 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-885-281/2011 buvo panaikintas, nustačius, kad minėtu sprendimu buvo neteisingai išspręstas pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 2 d. raštas, t. y. sprendimas priimtas dėl pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašte nekeliamo klausimo, kadangi šis G. K. raštas buvo papildymas jo 2010 m. balandžio 16 d. prašymo, o ne atskiras prašymas priimti sprendimą dėl advokato pakeitimo. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašte pareiškėjas tiesiogiai nereiškė jokių nusiskundimų dėl advokato darbo kokybės, neprašė šio rašto perduoti Lietuvos advokatūrai. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad atsakovo atstovui priėmus 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą, galėjo būti kokia nors apimtimi suvaržyta pareiškėjo teisė gauti antrinę teisinę pagalbą. Nors pareiškėjas argumentuoja, kad dėl šio Tarnybos sprendimo Lietuvos advokatūra, netirdama jo 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašte nurodytų aplinkybių, pateikė neobjektyvų advokato E. Š. profesinės veiklos vertinimą, tačiau, kaip minėta, pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašte neprašė jo perduoti Lietuvos advokatūrai. Be to, tokie pareiškėjo argumentai paremti vien tik subjektyviu pareiškėjo manymu, jog perdavus pareiškėjo raštą, Lietuvos advokatūra būtų kitaip, t. y. neigiamai vertinusi advokato profesinę veiklą, todėl yra nepagrįsti. Įvertinusi pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 2 d. raštą bei neteisėtą Tarnybos 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo subjektinė teisė gauti antrinę teisinę pagalbą iš esmės nebuvo suvaržyta, t. y., jam nebuvo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, tik nebuvo išspręstas klausimas dėl pareiškėjo 2010 m. balandžio 16 d. prašymo pakeisti antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą kitu papildymo 2010 m. rugpjūčio 2 d. raštu.
Šiuo atveju nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, jog priėmus Tarnybos 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą, pareiškėjui būtų buvusios sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą. Pažymėtina, kad neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais (CK 6.271 str. prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad dėl neteisėto Tarnybos sprendimo jis patyrė objektyvias neigiamas pasekmes. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų patyrė išgyvenimus, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą. Todėl teisėjų kolegija šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui nebuvo eliminuota teisė gauti antrinę teisinę pagalbą bei įvertinusi atsakovo padaryto pažeidimo pobūdį ir pasekmes, sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto bei dydžio (ABTĮ 57 str. 4 d.).
Nors pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas sprendžiant ginčą dėl neteisėto atsakovo atstovo 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-885-281/2011, kurios, pasak pareiškėjo, yra dalis patirtų nuostolių, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimus reglamentuoja ABTĮ nuostatos, todėl jos negali būti traktuojamos kaip žala CK 6.249 ir 6.271 straipsnių prasme. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų instituto paskirtis – sureguliuoti išlaidų, kurias asmuo patiria bylinėdamasis teisme, atlyginimo klausimą. Taigi jei bylinėjimosi išlaidos būtų traktuojamos kaip žala civilinės (deliktinės) atsakomybės prasme, pats bylinėjimosi išlaidų institutas iš esmės netektų prasmės.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus bei pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Atsižvelgdama į pareiškėjo pateiktą prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija pažymi, kad atmetus apeliacinį skundą, teisė gauti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pareiškėjui nėra numatyta, kadangi jis nelaikomas šalimi, kurios naudai sprendimas yra priimtas (ABTĮ 44 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.