Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovei M. M. dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 31-ojo notaro biuro notaras Saulius Svaldenis.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 31-ojo notaro biuro notaras Saulius Svaldenis atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad nors santuoką su A. K. sudarė 1979 metais, kartu gyveno nuo 1977 metų. Namą A. buvo pastatęs vienas, bet ne baigęs. Sienos buvo, viename gale gyveno, kol viską sutvarkė. Laiptų į antrą aukštą nebuvo, šildymo katilą kartu pirko. 1979 metais buvo baigtas pirmas aukštas, ieškovė pirko baldus. Elektra buvo, balkonas, garažas stovėjo, bet nebuvo durų. Pabaigoje 1979 metų viskas buvo pabaigta, buvo komisija. Paaiškino, kad 1986 metais pasistatė ūkinį namelį, kuriame gyveno iki 1990 metų, kol suremontavo didįjį namą, nes prieš tai buvo sprogę radiatoriai. Nuo 2010 metų sutuoktiniai kartu negyveno, ieškovė išėjo kaip stovi, ją išvarė vyras, nieko iš sutuoktinio negavo ir neprašė, nes vis tiek nebūtų davęs. Paaiškino gaunant 293 Eur pensijos, gyvenanti pas dukrą vieno kambario bute, mieganti tamsiajame kambarėlyje. Verčiasi abi iš abiejų gaunamų išmokų, apie 150-180 Eur kainuoja būsto išlaikymas. Ieškovė nurodė serganti, reikia pinigų vaistams. Ieškovės atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, akcentavo, kad vadovaujantis galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsniu, Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 3 dalimi, Civilinio kodekso įsigaliojimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalimi, darytina išvada, jog namas įgytas santuokos metu, kadangi byloje esantys įrodymai (Aktas valstybiniam pastato priėmimui, Išvada pastatų teisinei registracijai atlikti, sprendimas dėl nuosavybės teisių pripažinimo) patvirtina, kad nuosavybė sukurta 1980-1981 metais, todėl jis laikytinas bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Liudytoja I. A., ieškovės dukra, paaiškino, kad mama su A. K. susipažino 1974 metais, 1977 metais išėjo pas jį gyventi, liudytoja tai pamena, nes tais metais jai gimė sūnus. Po 1979 metų jie name perdarė šildymo sistemą, langus keitė, stogą perdengė. 1996 metais mama su sutuoktiniu pasistatė namelį, išėjo ten gyventi, tada sutrūko radiatoriai, po penkių metų pradėjo kapitalinį namo remontą, viskas buvo ten apipeliję, patėvis yra sakęs, kad kainavo daugiau nei namą pastatyti. 2010 metais kilo konfliktas dėl to, kad mama padėjo sūnui, kuris sirgo. Po to pati susirgo depresija. Dabar ieškovė gyvena su liudytoja jos bute, pensijos abiejų mažos, pinigų trūksta, bet labai skaičiuoja, skolų neturi. Mamai reikalinga nuolatinė priežiūra, pamiršta vandenį, dujas išjungti, vaistams reikia apie 30 Eur per mėnesį, apie 140 Eur per mėnesį už butą moka, apie 200 Eur išleidžia maistui, drabužių, batų be būtino reikalo stengiasi nepirkti.

Liudytoju apklaustas ieškovės anūkas S. P. paaiškino, kad nuo 1994 ar1995 metų močiutė su vyru gyveno priestate apie 5 metus, name viskas buvo sutrūkinėję, pelėsis. Tada remontavo namą, sakė kainavo daugiau nei pats namas, katilą keitė, radiatorius, gipsą dėjo, sienas, grindis perdarė, vonios, tualeto kambarius remontavo, koridoriuje grindis keitė, langus keitė. 2010 metais močiutę pats išvežė. Vyras išvarė, sakė, kad daugiau nematyčiau tavęs, kad tu ir tavo sūnus mirtumėt. Išvažiavo kaip stovi, nieko nepasiėmė, nuo to laiko pas mamą gyvena.

Liudytoja G. B. paaiškino, kad po 1995 metų ieškovė su vyru gal 5 metus gyveno ūkiniame pastate. Padarė remontą dideliam name, tada ten gyveno. Šildymo sistema sugedusi buvo, daug reikėjo pinigų.

Liudytoja G. Z. paaiškino, kad pažįsta ieškovę nuo 1983 metų, kartu dirbo. Gyveno dideliame name, paskui mažame namuke. 1996 - 1997 metais darė remontą, radiatoriai buvo sutrūkę. Skubėdavo namo maitinti darbininkus. 1984 metais skolinosi pinigų namo statyboms, paskui pati pinigus ir atidavė. Ją vyras mušdavo, po to ateidavo, atsiprašinėdavo. Dabar gyvena vieno kambario bute su dukra. Per sūnaus laidotuves pasakė, kad ją vyras iš namų išmetė.

Liudytojas V. K., mirusio A. K. brolis, nurodė, kad po gaisro, kurio metu žuvo pirma brolio žmona, jis su podukra gavo bendrabučio kambarį, po to sklypą namo statybai. Jis pats padėjo statyti, didelę pagalbą suteikė įmonė, bendradarbiai padėdavo. Namą statė 1974 metais. 1979 metais namas buvo po stogu, tada reikėjo daryti vidaus remontą. 1979 metų pavasarį ir vasarą dirbo ten žmogus. 1978 metais buvo surinkti dokumentai. Po santuokos jokie dideli darbai nebebuvo daromi. Susipažino ieškovė su broliu 1979 metų pavasarį, jis pats tuo metu buvo ir dalyvavo. Po nepriklausomybės paskelbimo vieną žiemą jie gyveno laikinam namelyje, taupė šilumą, po to grįžo į namą. Viskas buvo gerai, radiatorius buvo užsukę, nieko neatsitiko. Nuo 2005 metų brolis sirgo. Langus keitė prieš 14 metų.

Liudytoja M. M., atsakovės dukra, paaiškino, kad dėdė jai pasakojo, kad 1974 metais gavo leidimą namo statybai, padėjo statyti giminės. Prieš keturis metus buvo padarytas name kosmetinis remontas, kad iki tol būtų namas remontuotas jai nežinoma.

Liudytoja V. K. paaiškino, kad A. K. buvo jos vyro brolis. 1973 metais sudegė namas ir jo tuometė sugyventinė. 1974 jis gavo sklypą namo statybai. Pirmas iš visos gatvės namą statėsi. 1974 metų pabaigoje atvyko broliai iš Baltarusijos padėti statybose, pastatė pamatus, liudytoja jiems darė valgyti. 1975 metais prasidėjo statybos, jos pačios vyras nuolat ten buvo, reikėjo užbaigti iki rudens, uždengti stogą iki lietaus. Kai statė planavo, kad gyvens mergaitė, sudegusios sugyventinės dukra, ir A. mama. Prieš vestuves mergaitė išėjo atgal į bendrabutį, nes su A. nesutarė. A. atsivežė mamą, ta pati problema buvo, kilo skandalai. Su ieškove mirusysis susipažino 1979 metais, liudytoja su ja susipažino 1979 metų vasarą. Iki vestuvių A. name nuolat negyveno. 1999 metais buvo brangios dujos, nusprendė jie sandėliuke pagyventi, žiemą ten pergyveno, po to grįžo į namą. 2005 metais A. ištiko insultas, jį suparalyžiavo, po to dar buvo ir infarktas, 2010 metais A. išėjo, paliko vyrą, juo nesirūpino, rūpinosi sesuo – atsakovė.

Liudytojas J. M., atsakovės sutuoktinis paaiškino su A. susipažinęs anksčiau nei su savo žmona. 1974 metais padėjo lieti pamatus, perdengimus daryti, plytas nešiojo. 1975 metais pastatė dėžutę. 1976 metais liudytojas susituokė su atsakove, tada jau vyko vidaus darbai, komunikacijos buvo įrengiamos, iki 1977 metų. 1979 metais A. susipažino su A., per vestuves jau visi darbai name buvo baigti, smulkmenos buvo likusios. Ilgai pridavinėjo namą – apie dvejus metus, reikėjo daug pažymų, dokumentų, užtruko surinkti. 1990 metų pradžioje buvo brangios dujos, taupė, namas buvo nešildomas, po to reikėjo kosmetinio remonto. Plastikinius langus sudėjo jau po to, kai A. išėjo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad ieškovė A. K. ir A. K. susituokė 1979 m. spalio 20 d. (e.b.l. 10). A. K. mirė 2017-07-26 santuokoje.

Nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini), įregistruota A. K. vardu, įrašas galioja nuo 1981-02-25, įregistravimo pagrindas 1981-01-23 LDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 23 (e.b.l. 17).

2003-01-16 testamentu A. K. nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), savo seseriai M. M. (e.b.l. 69).

2017-09-05 M. M. pareiškimu kreipėsi į notarą dėl palikimo po sutuoktinio mirties priėmimo (e.b.l. 70-71).

2017-09-14 A. K. pareiškimu kreipėsi į notarą dėl palikimo po sutuoktinio mirties priėmimo (e.b.l. 11-15).

Dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turto, įgyto galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau - SŠK), kurio 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Civilinio kodekso įsigaliojimo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio nuostatos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomas nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, o pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turtas, įgytas sutuoktinio atskirai iki santuokos sudarymo, yra jo asmeninė nuosavybė.

Nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, kada – iki santuokos ar po jos, buvo sukurta nuosavybė, t.y. kada baigta ginčo namo statyba. Teismas pažymi, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas, iš įrodymų visumos, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros civilinio ginčo įrodinėjimo procese principu, daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų tikėtiną buvimą ar nebuvimą.

Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Ieškovės paaiškinimai apie tai, kad ji jau pora metų iki santuokos sudarymo gyveno su palikėju, vedė bendrą ūkį ir prisidėjo prie namo statybos savomis lėšomis, nepatvirtinti jokiais įrodymais, todėl teismas tokius argumentus laiko neįrodytais.

Šioje byloje išklausytų šalių ir liudytojų parodymai yra prieštaringi, pasakodami apie senus įvykius apklausiami asmenys nepateikia tikslių atsakymų. Tačiau teismas pažymi, jog iš esmės visi parodymus davę asmenys, tame tarpe ir ginčo šalys, patvirtino, kad ieškovės ir palikėjo vestuvių puota vyko ginčo name, jame tuo metu buvo sąlygos gyventi.

Ieškovė neginčija ir aplinkybės, kad jiems su palikėju susipažinus, jis jau buvo pradėjęs namo statybą, teigdama, kad jų pažinties metu namas buvo pastatytas, bet neįrengtas.

Rašytiniai į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad 1975 m. liepos 16 d. A. K. buvo skirtas sklypas namo statybai (e.b.l. 176). 1975 m. spalio 8 d. su juo sudaryta sodybinio sklypo suteikimo individualinio gyvenamojo namo statybai sutartis (e.b.l. 176-177). Leidimas ginčo namo statybai A. K. buvo išduotas 1975 m. spalio 21 d. (e.b.l. 174-175). Jame nurodyta, kad statytojas privalo pradėti statybą ne vėliau kaip 1975 m. gruodžio 31 d., užbaigti ir pateikti komisijai iki 1977 m. spalio 21 d. Į bylą pateikti kadastriniai duomenys patvirtina, jog pirmieji kadastriniai ginčo turto matavimai atlikti 1979 m. sausio 4 d. (e.b.l. 22, 24-27), pastato techninės inventorizacijos atliktų darbų aktas surašytas 1979-01-10, patvirtintas 1979-01-14 (e.b.l. 28-29). Šių dokumentų turinys patvirtina atsakovės teiginius apie tai, kad 1979 metų sausio mėn. namas buvo pastatytas: buvo sienos, stogas, perdangos, grindys, langai, durys, santechnikos ir elektros įrengimai, pertvaros, atlikti apdailos darbai, įrengtas rūsys, garažas, terasos, įvestas vandentiekis, kanalizacija, šildymas, elektra (e.b.l. 22, 25, 26). Kadastriniuose dokumentuose užfiksuoti namo statybos metai – 1979 metai (e.b.l. 22, 25, 36, 84). Šie įrodymai patvirtina aplinkybę, jog ginčo namas buvo baigtas statyti palikėjo dar iki santuokos su ieškove sudarymo 1979 m. spalio 20 d., todėl reikalavimas turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe aptariamu pagrindu atmestinas.

Kitokio vertinimo nelemia ir aplinkybė, kad aktas valstybiniam pastato priėmimui surašytas 1980-11-13 (e.b.l. 20-21), sprendimas dėl nuosavybės teisių pripažinimo priimtas 1981-01-23 (e.b.l. 18), išvada pastatų teisinei registracijai atlikti pateikta ir nuosavybės teisės viešajame registre įregistruotos 1981-02-25 (e.b.l. 17, 19), kadangi šie veiksmai atlikti tikslu patvirtinti jau įvykusius faktus bei juos išviešinti, tačiau negali būti laikomi nuosavybės pradžia, esant įrodymams, jog ginčo daiktas faktiškai sukurtas anksčiau.

Dėl ginčo turto esminio pagerinimo iš bendrų lėšų

CK 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kt.). Iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio SŠK 22 straipsnio 3 dalyje, nustačiusioje, kad kiekvieno iš sutuoktinių turtas gali būti pripažintas bendrąja jungtine jų nuosavybe, jeigu bus nustatyta, kad santuokos metu buvo įdėtos lėšos, žymiai padidinusios šio turto vertę.

Ieškovė teigdama, kad nuo 1995 iki 2000 metų sutuoktiniai atliko viso gyvenamojo namo remontą, pakeitė šildymo sistemą – įrengė šildymo katilinę, pakeitė visus namo radiatorius, pakeitė grindų, sienų, lubų dangą, atliko stogo dangos remontą, jokių tokius teiginius patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Išklausyti liudytojų paaiškinimai nagrinėjamu atveju teismo vertintini kaip nepakankami, kadangi ypač prieštaringi, tuo tarpu jokiais kitais įrodymais jie neparemti.

Į bylą pateikti kadastriniai dokumentai, kuriuose užfiksuoti ne tik jau aptarti 1979 metų duomenys, tačiau ir pakartotinių 1984 bei 1991 metais atliktų kadastrinių matavimų rezultatai (e.b.l. 23, 25, 27, 30-37, 83, 87) neįrodo buvus atliktą kapitalinį remontą, rekonstrukciją, pertvarkymą ar pan. Atvirkščiai, kadastriniai matavimai nėra pakitę, duomenys patvirtina nusidėvėjimo procentą augus (e.b.l. 25), o iš kadastrinių dokumentų turinio akivaizdu, kad matavimai atlikti vertės perskaičiavimo tikslais.

Sutiktina, kad ieškovė, kuri su sutuoktiniu daugiau kaip 30 metų gyveno santuokoje, ilgą laiką vedė bendrą ūkį, tikėtinai prisidėjo prie namo priežiūros, tikėtina ir tai, kad per tokį ilgą laikotarpį name galėjo būti atlikti tam tikri remonto darbai, tačiau tai savaime nepatvirtina, jog santuokos metu palikėjo asmeninis turtas buvo iš esmės pagerintas CK 3.90 straipsnio 1 dalies prasme.

Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog santuokos metu sutuoktinių bendromis lėšomis palikėjo turtas buvo pagerintas iš esmės, taigi ir šiuo pagrindu jis bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažintas būti negali (CPK 176, 178, 180 str.).

Dėl išlaikymo reikalingumo fakto nustatymo

Testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Šis principas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų įtvirtintas CK 5.20 straipsnio 1 dalyje, kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, be adekvačios priežasties nušalina nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikdama jiems teisę į privalomąją palikimo dalį. CK 5.20 straipsnio nuostatos taikytinos tik tuo atveju, kai paveldima pagal testamentą. Taigi įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teisę į privalomąją palikimo dalį, atitinkama apimtimi apribojo testamento laisvės principo veikimą. Įstatymų leidėjo nustatyta, kad teisę į privalomąją palikimą dalį turi tik CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, o testatorius šiems asmenims neskyrė turto arba skyrė mažiau negu pusę tos dalies, kuri tektų paveldint pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-258-219/2016, 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-421/2017 ir kt.).

Kasacinio teismo praktikoje gana išsamiai aptarti išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai: klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-258-219/2016, 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-421/2017).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad palikėjo mirties dieną ieškovė buvo 82 metų amžiaus. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis ieškovei priskaityta 252 Eur dydžio kasmėnesinė senatvės pensija (e.b.l. 38-39). Teismas konstatuoja, kad būdama garbaus amžiaus ieškovė neturi galimybės gauti kitokių pajamų. Ieškovės dukteriai I. A. priskaityta 190,28 Eur dydžio per mėnesį senatvės pensija (e.b.l. 115-116). Teismas neturi pagrindo netikėti ieškovės ir jos dukros paaiškinimais apie tai, kad jos bendrai labai taupydamos per mėnesį vidutiniškai išleidžia apie 150 Eur buto išlaikymui, 30 Eur vaistams, 200 Eur maistui. Nekilnojamojo turto registro duomenimis ieškovė neturi jos vardu registruoto nekilnojamojo turto. Ieškovė gyvena dukrai priklausančiame vieno kambario bute, taigi yra dukters išlaikoma natūra suteikiant ieškovei gyvenamąją vietą, kitu atveju savarankiškai apsirūpinti gyvenamąja vieta ieškovė neturėtų galimybės. Aplinkybė, kad ieškovė neturi skolų, nes gyvena pas dukterį, riboja savo poreikius ir labai taupo, negali lemti vertinimo, kad jos gaunama senatvės pensija yra pakankama ir ji savo pajamomis bei turtu turi galimybę patenkinti visus savo būtinus poreikius.

Civilinio proceso kodekso 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad išlaikymo reikalingumas nustatomas taikant bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo imperatyvus (CK 1.5 straipsnis), taip pat proporcingumo principą (CK 1.2 straipsnio 1dalis), pagal kurį teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad byloje surinkti įrodymai yra pakankami daryti tikėtinai išvadai, jog palikėjo mirties dieną ieškovei buvo reikalingas išlaikymas (CPK 176, 185 str.).

Teismas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl sutuoktinio teisės į privalomąją palikimo dalį, testamentinės įpėdinės turtinė padėtis nėra reikšminga.

Pažymėtina, kad teisė į privalomąją palikimo dalį nesiejama su mirusiojo teiktu išlaikymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016), todėl teismas neturinčiais teisinės reikšmės laiko atsakovės argumentus apie tai, kad abu sutuoktiniai jau ilgą laiką iki palikėjo mirties negyveno kartu, vienas kitu nesirūpino ir vienas kito neišlaikė, taip pat tai, kad ieškovė sutuoktiniui esant gyvam dėl išlaikymo į jį nesikreipė ir jo nereikalavo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė byloje sumokėjo 766 Eur žyminio mokesčio bei 660 Eur už advokato suteiktas teisines paslaugas (e. b. l. 139-141) (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 5 p., 5 d., 7 d., 88 str. 1 d. 6 p.), iš viso patyrė 1 426 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė pateikė įrodymus apie tai, kad byloje patyrė 2 000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (e. b. l. 105-106, 137-138).

Įvertinęs byloje pareikštų reikalavimų turinį, teismas sprendžia, jog byloje patenkinta 50 proc. ieškinio reikalavimų, todėl šalių patirtos išlaidos joms dalintinos pusiau. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteistina 713 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 426 x 50 proc.), o atsakovei iš ieškovės – 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų (2000 x 50 proc.).

Teismas byloje patyrė 6,07 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kurios lygiomis dalimis priteistinos iš šalių (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.). Šios sumos turi būti įmokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti faktą, kad ieškovei A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) jos sutuoktinio A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) mirties dieną – 2017-07-26, buvo reikalingas išlaikymas.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovei A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 713 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovei M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3,03 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovės M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3,04 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.