- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-05-21
- Bylos Nr.
- 1A-238-497/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-18341-2023-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- V. L.
- Advokatai
- Aloyzas Kruopys
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 60 MGL, tai yra 3 000 eurų bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu V. L. paskirta bausmė – 40 MGL, tai yra 2 000 eurų bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, V. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 3 metams, šio termino pradžią skaičiuojant nuo 2023 m. gegužės 22 d.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 1, 2, 5 ir 6 dalimis, V. L. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – iš jo išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 2 810 Eur į valstybės biudžetą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. V. L. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2023 m. gegužės 20 d. apie 22.50 val. Olandų g., Vilniuje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Mitsubishi Pajero Sport“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,64 promilės etilo alkoholio koncentracija. Šiais savo veiksmais V. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti nuosprendį: baudžiamąją bylą, kurioje jis nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nutraukti ir perduoti jį A. L. pagal laidavimą be užstato. Sušvelninti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones iki minimalaus vienų metų termino. Konfiskuotino automobilio „Mitsubishi Pajero Sport“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę nustatyti lygią 1000 Eur ar bent jau mažesnę už 2000 Eur.
2.1. Apeliantas nurodo, kad iš karto po teisės pažeidimo nustatymo prisipažino vairavęs automobilį neblaivus. Tai matyti iš N. P. tarnybinio pranešimo apie apelianto atsakymą į klausimą, ar yra vartojęs alkoholio prieš vairuodamas, taip pat iš išspausdintų alkotesterio rezultatų, kuriuos patvirtino savo parašais.
2.2. Apklausiamas 2023 m. gegužės 22 d. kaltę prisipažino, nurodydamas vartojęs tiksliai nežinomo skysčio, gailėjosi dėl savo poelgio, tik nenurodė apie vartotą alų. Pirmosios instancijos teisme savo kaltę vėl pripažino, gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad egzistuoja BK straipsnio 40 straipsnio 2 dalyje nustatytos pirmos trys atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos (yra neteistas, pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, t. y. nesunkų nusikaltimą, nagrinėjant bylą teisme prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailėjosi dėl savo veiksmų; jo veiksmais turtinė žala svetimam turtui nepadaryta). Pirmosios instancijos teismui pateikti dokumentai, kad jo tėvas A. L. sutinka laiduoti. Argumentų, kad tėvas nebūtų tinkamas laiduotojas, nuosprendyje nepateikta, o pirmosios instancijos teisme kaltinimą palaikiusi prokurorė pripažino laiduotojo tinkamumą.
Žemesnės instancijos teismas
2.3. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tokį manymą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad V. L. po to, kai mano neblaivumą nustatė policijos pareigūnai, nuvyko į Respublikinę Vilniaus Universitetinę ligoninę ir buvo apžiūrėtas gydytojo bei pridavė kraujo mėginį, kuriame, kaip vėliau nustatyta, alkoholio nerasta. Vėliau ištyrus mėginį konstatuota ir tai, kad tas kraujo mėginys jam nepriklausė.
Šalies argumentai
2.4. Apelianto paaiškinimą, kad matomai kraujo mėginius sumaišė medicinos darbuotojai, pirmosios instancijos teismas pavadino neįtikinamu. Atkreipęs dėmesį į tai, kad V. L. nenurodė jį iki ligoninės atvežusio kaimyno duomenų (to negalėjo padaryti, nes to asmens asmeniškai nepažinojo ir pastaruoju metu nebesutinka) bei konstatavęs V. L. parašo ant paciento valios pareiškime (b. 1. 41) skirtingumą su kitais byloje esamais apelianto parašais, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad „kaltinamasis galimai dalyvavo vykdant ir kitą nusikalstamą veiką, kurios tyrimas išskirtas į atskirą“. Tuo, teismas faktiškai pripažino jį kaltu ir dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios nebuvo kaltinamas, taip pažeidė Konstitucijoje 31 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Atskirtas tyrimas pagal BK 304 straipsnį dar nebaigtas, byla teismo dar nepasiekė ir kažin ar pasieks (bent jau dėl apelianto), todėl neleistina pirmosios instancijos teismo nurodytu pagrindu abejoti apelianto nekaltumu dėl kraujo mėginių neatitikimo ir jam už tai taikyti sankcijas, pasireiškusias atsisakymu taikyti laidavimą.
2.5. Padarydamas išvadą apie jo dalyvavimą vykdant ir kitą nusikalstamą veiką, kurios tyrimas išskirtas į atskirą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir apelianto parašo paciento valios išreiškime skirtingumu nuo kitų byloje esančių parašų. Skunde pažymima, kad byloje esantys apelianto parašai skiriasi ne tik nuo teismui pasirodžiusių kaip įtartinų parašų, esančių b. 1. 41- paciento valios išreiškime, bet ir tarpusavyje, pavyzdžiui parašai šaukimo, pagal kurį kviečiamas 2023 m. gegužės 22 d. atvykti į policiją šaknelėje, labai skiriasi nuo apelianto parašo ant neblaivumo nustatymo akto, surašyto 2023 m. gegužės 22 d. 22 val. 55 min., šis gi parašas stipriai skiriasi nuo apelianto parašų ant alkotesterio Drager išspausdintų kvitų, pranešime apie įtarimą, įteiktame 2022 m. gegužės 22 d. apelianto parašas vėl kitoks. Tai yra dėl skirtingos jo savijautos įvairiose sąlygose, taip pat dėl nevienodų sąlygų, kuriomis pasirašė (stovėdamas, susilenkęs ir pan.). Todėl nesant specialisto išvados dėl parašo tikrumo ar netikrumo, remtis vien teismo nuomone apie parašo panašumo lygį, ir netiesiogiai apeliantą kaltinti dėl kraujo mėginių sukeitimo, nėra pagrindo.
2.6. Apeliantas pažymi, kad jam nustatyta alkoholio koncentracija iškvėptame ore - 1,64 promilės tik nežymiai viršija ribą (1,51 promilės), nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir yra nemaža pavyzdžių, kai asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės už žymiai sunkesnėmis ypatybėmis pasižyminčią veiką - pav. Vilniaus m. apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-2879-990/2019 nusprendė V. D., padariusį nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį laiduotojos D. D. atsakomybei pagal laidavimą dvejiems metams be užstato ir baudžiamąją bylą nutraukti. V. D. nuteistas užtai, kad vairavo automobilį „Opel Zafira“, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 3,03 promilių neblaivumas. Tas pats teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-3577-1017/2023 taikė laidavimą kaltinamajai I.Ž., kuri 2023 m. gruodžio 10 d. 4 val. 10 min. automobilį Citroen C5 vairavo Vilniuje, kai jai nustatytas 2,43 promilės neblaivumas.
2.7. Apeliantas nurodo, kad jo neblaivumas kur kas mažesnis, yra dirbantis, gerai charakterizuojamas, neteistas, nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, yra nusistatęs nepažeisti įstatymų, todėl atsižvelgiant į jo padarytos veikos aplinkybes, sugretinus jas su cituotų bylų aplinkybėmis ir laikantis asmenų lygybės prieš įstatymą bei nekaltumo prezumpcijos principų, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą jam taip pat taikytinas. Priimant sprendimą šiuo klausimu prašo atsižvelgti ir į tai, kad dar sausio mėnesį yra pateikęs prašymą priimti jį į savanorišką nenuolatinę karo tarnybą, o teistumas tam užkirstų kelią.
2.8. Teismo susiformuota ir nuosprendyje išreikšta nuomonė, kad jis galimai yra kaltas ir dėl kraujo mėginių sumaišymo, matomai turėjo įtakos dėl baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones paskyrimo net trejiems metams. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į jo asmenybę (neteistas, dirbantis darbe, kur vairavimo teisė labai reikalinga, gerai charakterizuojamas, turintis šeimą,), į jo prisipažinimą ir gailėjimąsi nusikaltus, taip pat į palyginti nedidelę - 1,64 promilės nustatytą etilo alkoholio koncentraciją, nežymiai viršijančią ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė, paskirta baudžiamojo poveikio priemone savo trukme yra aiškiai per griežta ir todėl švelnintina. Prašydamas sumažinti šios baudžiamojo poveikio priemonės trukmę ypatingai prašo atkreipti dėmesį į tai, kad šeimoje auga neįgalus vaikas, dėl kurio sveikatos būklės būtinąjį vežioti į gydymo įstaigas, o tai padaryti vien vaiko motinai yra itin sunku.
2.9. Negalintis visiškai sutikti ir su kita baudžiamojo poveikio priemone baudžiamojo poveikio priemone – į valstybės biudžetą išieškotina konfiskuotino automobilio vertę atitinkančia pinigų suma - 2 810 Eur. Neginčydamas, kad tokią priemonę taikyti privaloma, apeliantas pažymi, kad automobilio vertė nustatyta neteisingai. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi VšĮ „Emprekis“ pažyma, kad vidutinė automobilio „Mitsubishi Pajero Sport“, kurio gamybos periodas 2000-2024 (pasirinkti metai 2002), kaina Lietuvoje su PVM yra 2 810 eurų (t. 1, b. l 30). Ši pažyma tik vienas iš duomenų apie šio automobilio vertę. Byloje yra oficialūs rašytiniai duomenys iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės, kad šį automobilį E.M. U. 2022 m. sausio 16 d. nusipirko už 2 000 EUR, sumokėdama bankiniu pavedimu. Pastaroji aplinkybė (mokėjimo būdas) leidžia teigti, kad 2 000 buvo ta tikra kaina, už kurią ir buvo įgytas automobilis; jokie duomenys nepatvirtina, kad sandorio suma būtų buvusi kitokia. Po įgijimo automobilis nebuvo remontuotas, jo būklė negerėjo, o atvirkščiai – prastėjo, kas yra natūralu. Iš 2023 m. lapkričio 1 d. sudarytos transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad šį automobilį E. M. U. pardavė už 1 000 EUR. Sutartyje nurodyta automobilio rida - 427 405 km. bei defektas – užstrigę ir blogai veikiantys galiniai stabdžiai. Šios ridos realumą patvirtina ir fotonuotrauka, daryta 2023 m. spalio 10 d., kur užfiksuota tokia pat rida. Nuotraukos data matoma skaitmeninio failo IMG_20231010 183321 pavadinime ir ypatybėse. Kad tai būtent aptariamo automobilio odometro nuotrauka, galima suprasti iš to, kad tą pačią dieną darytoje nuotraukoje IMG_20231010182703 matyti pats automobilis ir dalis valstybinio numerio -(duomenys neskelbtini) (pilnas numeris yra (duomenys neskelbtini)). Tai patvirtina ir kitą aplinkybę – nuo 2023 m. spalio 10 d. iki pardavimo dienos – 2023 m. lapkričio 1 d. šiuo automobiliu nebuvo naudojamasi.
2.10. Apeliantui nepavyko rasti teisės aktų, kuriuose būtų nustatyta, kad Emprekis išvados apie automobilio vertę būtų neginčijamos ir neklaidingos. Pati VšĮ Emprekis savo internetiniame puslapyje https://www.emprekis.lt/about.php nurodo, kad „Kainos yra orientacinės ir negali būti juridinių pretenzijų objektu“. Todėl atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, ypač į automobilio ridą, prašo nustatyti teisingą automobilio vertę 1 000 EUR už kiek jis buvo parduotas 2023 m. lapkričio 1 d. ar bent jau mažesnę už 2 000 EUR, už kuriuos 2022 m. sausio 16 d. E. M. U. jį nusipirko.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 4 – ojo skyriaus prokurorė Žaneta Žalėnaitė prašo V. L. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 8 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Įvertinus apeliacinio skundo turinį ir skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas, konstatuotina, kad jame nurodyti motyvai dėl BK 40 straipsnio taikymo bei baudžiamojo poveikio priemonių taikymo apimties, yra nepagrįsti dėl nuosprendyje išdėstytų aplinkybių bei teisinių motyvų viseto. Pirmos instancijos teismas pasisakė dėl BK 40 straipsnio taikymo galimybės. Nurodė, kad yra pirmos trys sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalyje, tačiau laidavimo institutui ne mažiau svarbi ir ketvirtoji sąlyga – pagrįstas teismo manymas, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Atsiliepime pateikiami pirmosios instancijos teismo motyvai dėl laidavimo netaikymo. Prokurorės vertinimu, teismas pasisakė dėl baudžiamojo poveikio priemonių ir jas taikė pagrįstai. Atsiliepime pateikiami teismo motyvai dėl baudžiamojo poveikio priemonių taikymo. Prokurorės teigimu, įvertinus teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas visapusiškai įvertino BK 40 straipsnio taikymo galimybę bei baudžiamojo poveikio priemonių taikymo apimtį ir priėmė teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį V. L. atžvilgiu. Pilnai sutiktina su teismo nurodytais motyvais dėl BK 40 straipsnio netaikymo ir baudžiamojo poveikio priemonių apimties.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nuteistasis neginčija padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, tačiau prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir sušvelninti jam skirtas baudžiamojo poveikio priemones, skiriant uždraudimą vairuoti transporto priemones 1 metų terminui ir konfiskuotino turto vertę nustatant 1000 Eur ar bent mažiau nei 2000 Eur.
6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentais, išklausiusi apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytus proceso dalyvių argumentus ir patikrinusi skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 8 d. nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo V. L. atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, tačiau paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių dydžiai parinkti netinkamai, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas)
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą
7. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas. Be to, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse esančias sąlygas. Kita vertus, kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021).
8. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų ir apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pirmosios teismas netenkino nuteistojo prašymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nenustatęs BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintos sąlygos – yra pagrindas manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nekyla ginčo dėl kitų BK 40 straipsnyje įtvirtintų privalomų sąlygų laidavimo instituto taikymui, teisėjų kolegija pasisako tik dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sąlygos. BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas, be kita ko, nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Pažymėtina, kad tokią išvadą daro teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti. Tai gali būti faktai, liudijantys asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūris į padarytą veiką, elgesys praeityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-495/2021).
9. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas grįsdamas minėtos sąlygos nebuvimą, akcentavo, jog kaltinamojo pozicija ir jo parodymų nenuoseklumas leidžia teismui teigti, kad kaltinamasis nėra iki galo nuoširdus ir tik pavykus šioje byloje surinkti neginčijamus įrodymus dėl jo kaltės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, pripažino, kad automobilį vairavo neblaivus. Taip pat remdamasis tuo, kad ligoninėje paimtas kraujo mėginys priklauso ne apeliantui, V. L. nenori atskleisti koks asmuo jį atvežė į ligoninę, sulyginus ant valios pareiškimo esantį parašą su byloje esančiais apelianto parašais, akivaizdžiai matyti, kad jie skirtingi, konstatavo, kad tokios aplinkybės verčia teismą abejoti, ar V. L. pakankamai rimtai suvokia savo kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę, kad jis nepakankamai atsakingai vertina vairuotojo pareigas.
10. Apeliantas nurodo, kad jis nuo pat pradžių pripažino kaltę, o tai patvirtina pareigūno N. P. tarnybinis pranešimas ir aplinkybė, kad jis pasirašė po alkotesterio išspausdintais kvitais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apelianto argumentai pagrįsti tik iš dalies ir pirmosios instancijos teismo išvados, kad kaltę jis pripažino tik surinkus įrodymus dėl jo kaltės, nepaneigia. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad po alkotesterio išspausdintas kvitais apeliantas nepasirašė ir to padaryti negalėjo, nes juose pasirašo tikrinimą alkotesteriu atlikęs pareigūnas, šiuo atveju ant kvitų pasirašė N. P.. Antra, iš pareigūno N. P. tarnybinio pranešimo matyti, kad paklausus V. L. ar vartojo alkoholį, šis paaiškino, kad prieš vieną valandą gėrė alaus (b. l. 12). Iš Neblaivumo nustatymo akto matyti, kad apeliantas nurodė sutinkantis su tikrinimo rezultatais (b. l. 74). Tačiau remiantis kito pareigūno N. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, V. L. papūtus antrą kartą ir alkotesteriui parodžius 1,64 prom. V. L. pasakė kad negali būti tokie parodymai, tiek jis neišgėrė, kad tiek įpūstų. Nors iš pradžių buvo minėjęs, kad nieko nevartojo, paskui pasakė, kad buvo išgėręs alaus (b. l. 19). Taigi, apie vartotą alkoholį įvykio vietoje nurodė ne iš karto, vėliau apeliantas nurodė vartojęs alų, tačiau įvykio vietoje su jam nustatytu neblaivumo laipsniu nesutiko, ką patvirtina ir jo veiksmai vėliau nuvykus į ligoninę priduoti kraujo alkoholio koncentracijai nustatyti, kas leidžia teigti, kad įvykio vietoje, jis kaltės pilna apimtimi nepripažino.
11. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu apeliantas versiją iš esmės pakeitė, nurodė, kad neprisipažįsta, kad tą dieną vartojo alkoholį, tą dieną labai skaudėjo galvą ir dantį, todėl iš automobilinės vaistinėlės pasiėmė kažkokį buteliuką su žalsvu skysčiu, kas ten tiksliai buvo, nežino, nežiūrėjo. Tik prisiminė, kad močiutė kažkada sakė, kad tame buteliuke yra vaistas nuo skausmo. Todėl praskalavo juo burną, o išspjauti nebuvo kur ir priekyje pamatė policijos pareigūnus, todėl nurijo. <...> Po to, kai paleido policijos pareigūnai, parėjo namo, kartu parvedė šunį ir paprašė kaimyno, kad nuvežtų į Lazdynų ligoninę, kur nuvykęs pridavė kraują tyrimams (b. l. 82). Teisėjų kolegija pažymi, kad įvykio vietoje apie jokį, prieš pat sustabdant pareigūnams, nurytą skystį apeliantas neminėjo.
12. Duodamas parodymus teisme apeliantas vėl pakeitė parodymus, tvirtindamas, kad garaže paragavo alaus ir po to turėjo važiuoti namo. Tą dieną labai skaudėjo dantį, turėjo alkoholio pagrindu skysčio ir su juo skalavosi burną ir vėliau išgėrė. Atsakydamas į prokurorės klausimus nurodė, kad užpiltinę gėrė garaže ir važiuodamas, važiuodamas neturėjo kur jos išspjauti (b. l. 143). Taigi, nurodė užpiltinę gėręs ir garaže, nors ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė, kad šiuo skysčiu tik skalavosi burną, o šio skysčio nurijimas vairuojant, buvo nulemtas neturėjimu kur jo išspjauti.
13. Minėtų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto parodymai bylos metu nebuvo nuoseklūs, o pozicija dėl kaltės prisipažinimo iš esmės skiriasi. Iš pradžių jis nurodė vartojęs tik alų, tačiau nesutiko su tokiu dideliu promilių skaičiumi, vėliau nurodė nepripažįstantis, kad tą dieną vartojo alkoholį, tik nurijęs skystį, kuriuo skalaudamas burną malšino skausmą. Galiausiai, apklaustas teisme nurodė, kad įvykio dieną gėrė tiek alų, tiek burnai skalauti skirtą skystį (užpiltinę), be to užpiltinę vartojo ne tik vairuodamas. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareigūnams apeliantas nurodė vartojęs alaus, tačiau įvykio vietoje neminėjo, kad prieš sėsdamas prie vairo vartojo kažkokį skystį, apie tai užsiminė tik 2023 m. gegužės 22 d. apklausos metu, kurioje kaltės nepripažino. Taigi, skundžiamo nuosprendžio išvada, jog V. L. parodymai nenuoseklūs, teisinga.
14. Skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog nėra nustatyta BK 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlyga, grindė aplinkybe, kad kaltinamasis galimai dalyvavo vykdant ir kitą nusikalstamą veiką, kurios tyrimas išskirtas į atskirą. Apelianto teigimu, tokiu būdu teismas faktiškai pripažino jį kaltu ir dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios nebuvo kaltinamas, taip pažeidė Konstitucijoje 31 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad atliekamas ir kitas ikiteisminis tyrimas, pažeidė nekaltumo prezumpciją.
15. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apeliantas galimai dalyvavo vykdant kitą nusikalstamą veiką, kurios tyrimas išskirtas į atskirą, taigi jo kaltės klausimo dėl kitame ikiteisminiame tyrime tiriamų apelianto veiksmų, nesprendė. Antra, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundo teiginiu, kad sprendžiant dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, negalima remtis aplinkybe dėl kraujo mėginių neatitikimo, nes pasak apelianto, dėl šios veikos ikiteisminis tyrimas dar nebaigtas, o apeliantas nepripažintas kaltu. Teismas nuosprendyje vertina byloje esančius įrodymus. Remiantis byloje esančiais Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus Universitetinės ligoninės pateikti dokumentais V. L. 2023 m. gegužės 21 d. 01.02 val. buvo užsiregistruotas Skubios pagalbos skyriaus registratūroje. Nuo 2023 m. gegužės 21 d. 01.05 val. 2023 m. gegužės 21 d. 01.19 val. V. L. apžiūrėjo ir jo būklę aprašė gydytojas R. B.. 2023 m. gegužės 21 d. 01.19 slaugytoja S. J. paėmė V. L. kraujo mėginį alkoholio koncentracijos nustatymui serume. 2023 m. gegužės 22 d. V. L. kraujas išvežtas iš Ligoninės į valstybinės Teismo medicinos tarnybą Vilniaus skyrių tyrimui atlikti. (1 t. b. l. 39). V. L. būklės įvertinime, kurį surašė gydytojas R. B., nurodyta, kad pas pacientą alkoholio kvapo iš burnos, neadekvataus elgesio, nerišlios kalbos, nekoordinuotų judesių – nėra. Jis gali eiti tiesia linija pėda po pėdos bei pirštu pataikyti į nosies galą. Padaryta išvada, kad pacientui nėra klinikinių neblaivumo požymių ( b. l. 42). Specialisto išvadoje Nr. T-A 2630/2023(01) nurodyta, kad ištyrus V. L. kraują, paimtą 2023 m. gegužės 21 d. 01.19 val. – etilo alkoholio nerasta (b. l. 51).
16. Tokios ligoninėje nustatytos aplinkybės – nenustatyti neblaivumo požymiai, kraujyje alkoholio apskritai nerasta, prieštarauja visiems iki tol surinktiems įrodymams: 1) alkotesterio parodymams, remiantis kuriais pirmuoju pūtimu V. L. nustatytas 1,65, o antruoju – 1,64 prom. neblaivumas; 2) neblaivumo nustatymo aktui, kuriame užfiksuota, kad neblaivumo požymiai užfiksuoti panaudojus bekontaktį alkoholio detektorių; 3) pareigūno N. P. parodymams, remiantis kuriais, sustabdžius ir patikrinus apeliantą bekontakčiu alkotesteriu rezultatas buvo teigiamas, todėl turėjo patikrinti alkotesteriu, bendraujant su vairuotoju, juto iš burnos sklindantį alkoholio kvapą; 4) pareigūno N. B. parodymams, jog būnant su apeliantu, jautė alkoholio kvapą, kalba buvo nerišli, vedžiodamas šunį vaikščiojo svirduliuodamas.
17. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu, 2023 m. rugsėjo 22 d. buvo priimtas nutarimas V. L. atžvilgiu pritaikyti procesinę prievartos priemonę ir iš jo paimti pavyzdžius genetinei daktiloskopijai (b. l. 33-37). Paskyrus užduotį atlikti objektų tyrimą, buvo gauta specialisto išvada, remiantis kuria atlikus DNR tyrimą iš V. L. seilių ėminio gautas DNR profilis nesutampa su DNR profiliu, gautu iš V. L. kraujo ėminio iš Toksikologijos laboratorijos (b. l.52; 57).
18. Taigi, nors šiuo metu dėl šių aplinkybių atliekamas kitas ikiteisminis tyrimas, o apeliantas dėl minėtų veiksmų nėra pripažintas kaltu, tačiau aukščiau minėtų įrodymų visumos pakanka spręsti jog kraujas, kuris buvo paimtas 2023 m. gegužės 21 d. 01.19 val. Respublikinėje Vilniaus Universitetinėje ligoninėje iš paciento (V. L.) yra ne jo kraujas, ką ir konstatavo pirmosios instancijos teismas. Apelianto teiginiai, kad kraujo mėginiai buvo sumaišyti ligoninėje, atmetami. Šiuo atveju nustatyta ne tik tai, jog apeliantui nepriklausančiame kraujyje alkoholio pėdsakų nerasta, tačiau ir jį apžiūrėjęs gydytojas R. B. nenustatė jokių neblaivumo požymių, be kita ko, alkoholio kvapo iš burnos ir nekoordinuotos eisenos, nerišlios kalbos, nors prieš keletą valandų tokie požymiai remiantis pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais buvo nustatyti - pareigūnas N. P. parodė, kad juto iš burnos sklindantį alkoholio kvapą, pareigūnas N. B. minėjo jautęs nuo apelianto alkoholio kvapą, kalba buvo nerišli, vedžiodamas šunį vaikščiojo svirduliuodamas. Be to, dviem alkotesteriu atliktais matavimais, apeliantui buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis. Remiantis byloje esančiu tarnybiniu pranešimu, telefonu bendrauta su Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) R. L., kuris paaiškino, kad mediciniškai iš organizmo per 1 valandą pasišalina 0,25 prom. alkoholio. Kad per 2 valandas iš kraujo pasišalintų 1.64 prom. alkoholio neįmanoma. Todėl per 2 valandas maksimaliai iš organizmo galėjo pasišalinti 0,5 prom. alkoholio, o ne visas kiekis (b. l. 66). Aptartų duomenų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, jog aplinkybė, kad po kelių valandų, asmeniui kuriam buvo nustatytas 1,64 prom. neblaivumo laipsnis ir neblaivumo požymiai, jokių neblaivumo požymių neliko, leidžia atmesti galimybę, kad ligoninėje buvo apžiūrimas apeliantas.
19. Apeliantas tvirtina, kad nežino jį į ligoninę atvežusio kaimyno tapatybės, nes nežino jo duomenų, pastaruoju metu jo nesutinka. Apklaustas teismo posėdyje apeliantas atsakydamas į prokurorės klausimus nurodė, kad jį nuvežė kaimynas, bet nelabai pažįstamas. Yra automobilių stovėjimo aikštelė priešais, matytas apylinkėje kaimynas nuvežė ir lukterėjo.<...> Priešais namą yra tokia aikštelė, ten statosi ir iš tolimesnių namų, tą kaimyną yra kelis kartus sutikęs su šunimi, atpažintų. Nepateikė kaimyno duomenų, nes nežino. Savarankiškai bandė jį nustatyti, bet nepavyko.
20. Minėti apelianto parodymai patvirtina, kad tai nebuvo visiškai nepažįstamas apeliantui asmuo. Tas asmuo gyvena kaimynystėje, nes stato automobilį šalia apelianto namų esančioje stovėjimo aikštelėje, be to kartais apeliantas jį sutinka vedžiodamas šunį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto teiginys, jog jis bandė nustatyti kaimyno tapatybę, tačiau nepavyko, laikytinas gynybine versija. Pats apeliantas patvirtino, kad kaimyną atpažintų, aplinkybė, kad asmuo statosi automobilį ir kartais sutinkamas vedžiojant šunį, leidžia spręsti, kad kaimynas gyvena viename iš šalia esančių namų, taigi norint jį rasti, apeliantui tereikėjo pabendrauti su šalia esančių namų butų gyventojais. Todėl toks neigiamas kaimyno paieškų rezultatas gali būti aiškintinas tik tuo, kad apeliantas nenori, kad nuvežusio jį į ligoninę asmens tapatybė būtų nustatyta, arba žino jo tapatybę, tačiau atsisako ją atskleisti.
21. Pasisakydama dėl parašų skirtingumo, teisėjų kolegija dar kartą patikslina, kad ant „Drager“ alkotesterio kvitų yra pareigūno N. P., o ne apelianto parašai. Nesant specialisto išvados dėl valios pareiškime esančio parašo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ant byloje esančio paciento (paciento atstovo) valios pareiškimo (b. l. 41) yra kaltinamojo pavardė, jo vardas ir asmens kodas, tačiau sulyginus ant šio dokumento (kopijos) esančius pasiento parašus su byloje esančiais kaltinamojo V. L. parašais akivaizdžiai matyti, kad jie skirtingi. Tačiau tai nekeičia byloje esančių įrodymų visumos pagrindu padarytos išvados, jog ligoninėje priduotas kaip apeliantui priklausantis kraujas, yra ne jo.
22. Apeliantas nurodo, kad jam nustatytas neblaivumo laipsnis – 1,64 prom. tik nežymiai viršija ribą nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė ir pateikia teismų praktikos pavyzdžius, bylose kuriose asmenims taikytos BK 40 straipsnio nuostatos, nors asmenims buvo nustatytas gerokai didesnis neblaivumo laipsnis nei apeliantui. Teisėjų kolegija viena vertus pažymi, kad neblaivumo laipsnio dydis nėra tiesiogiai įstatyme įtvirtinta sąlyga atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kita vertus, tai viena iš aplinkybių, remiantis kuria sprendžiama apie BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo pavojingumą. Tačiau vien tai, kad praktikoje BK 40 straipsnis taikomas ir asmenims, kuriems nustatytas didesnis, nei apeliantui neblaivumo laipsnis, savaime nereiškia, kad nuo baudžiamosios atsakomybės turi būti atleidžiamas ir apeliantas. Teismas spręsdamas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, vertina BK 40 straipsnio 2 dalyje esančių pagrindų visumą.
23. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, konstatuota, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes. Apelianto nurodomų bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios, šioje byloje nustatytoms, nes tiek byloje Nr. 1-2879-990/2019, tiek Nr. 1-3577-1017/2023, asmenys viso proceso metu kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, patvirtino prieš įvykį vartoję alkoholio. Gi apeliantas ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė kaltės nepripažįstantis. Kaip jau minėta, įvykio vietoje, ikiteisminio tyrimo apklausos metu ir teisme duoti parodymai dėl alkoholio vartojimo yra skirtingi (įvykio vietoje nurodė, kad gėrė alaus, ikiteisminio tyrimo apklausos metu, kad gėrė (nurijo) tik neaiškų skystį, teisme – kad gėrė abu išvardytus gėrimus).
24. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad atsiradęs teistumas apeliantui užkirs kelią įstoti į savanorišką karo tarnybą, nesudaro pagrindo taikyti jo atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatas. Atitinkamos neigiamos pasekmės yra neatsietinos nuo baudžiamosios atsakomybės taikymo, tačiau jos yra adekvačios padarytai nusikalstamai veikai. Nagrinėjamu atveju pagrindas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (nenustačius BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto sąlygos) nenustatytas dėl paties apelianto elgesio šioje byloje, bandant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonių
25. BK 67 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš tokių priemonių yra uždraudimas naudotis specialia teise, kuri gali būti skiriama kartu su bausme (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 3 dalis). Teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (iš jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1 dalis). Remiantis BK 68 straipsnio 2 dalimi, teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų.
26. Spręsdamas klausimą dėl teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo termino, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad V. L. pažeidė KET 14 punktą, padaryto nusikaltimo pobūdį, ir sprendė, kad siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, skirtina baudžiamojo poveikio priemonė– uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones, nustatant jo terminą – 3 metus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad skirti trumpesnį uždraudimo naudotis specialia teise terminą nėra pagrindo, toks terminas yra proporcingas ir padės užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Iš minėtų motyvų matyti, kad spręsdamas dėl baudžiamojo poveikio priemonės termino, pirmosios instancijos teismas tik lakoniškai nurodė, kad vertina nusikaltimo pobūdį, tačiau nevertino tiek paties nusikaltimo, tiek V. L. asmenybės pavojingumo.
27. Vertindama padaryto nusikaltimo pavojingumą, uždraudimo vairuoti transporto priemones taikymo trukmės aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto neblaivumas nustatytas sustabdžius jį policijos vykdomo reido metu. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų pavojingai manevravęs ar praradęs automobilio valdymo kontrolę. Kaip teisingai nurodo apeliantas, nustatyta alkoholio koncentracija nežymiai viršija ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė. Taip pat svarbu atsižvelgti ir į V. L. asmenybę – jis teisiamas pirmą kartą, remiantis administracinių nusižengimų registro išrašu apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus už tris metus, V. L. tik vieną kartą baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2020 m. rugpjūčio 13 d. važiavo šaligatviu, jau kitą dieną buvo sumokėtas administracinis nurodymas. Taigi, apeliantas sistemingai KET nepažeidinėja, nėra baustas administracine tvarka už automobilio vairavimą neblaiviam, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad specialiąja teise naudojasi neatsakingai. Visgi, nors apeliantas charakterizuojamas labiau teigiamai, o padaryto nusikaltimo pavojingumas nėra itin didelis, pagrindo skirti apelianto prašomą minimalų šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą, taip pat nėra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 1 metų uždraudimo naudotis specialiąja teise terminas skiriamas ir už administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalyje - transporto priemonių vairavimą, kai tai daro neblaivūs (ne mažiau negu 0,41 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės), padarymą taigi ir tais atvejais, kai nustatomas gerokai mažesnis neblaivumo laipsnis, o veika laikoma administraciniu nusižengimu. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo skirti minimalaus baudžiamojo poveikio priemonės termino, kuris skiriamas ir už administracinių nusižengimų padarymą.
28. Nors apeliantas nurodo prisipažinęs ir nuoširdžiai besigailintis, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes kaip jau aptarta, apelianto pozicija dėl vairavimo neblaiviam proceso metu kito. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apelianto prisipažinimas nulemtas ne vidinės nuostatos, o byloje surinktų neginčijamų įrodymų dėl jo neblaivumo būklės. Pagrindo nustatyti minimalų terminą nesudaro ir skunde nurodomos aplinkybės, jog teisė vairuoti reikalinga darbe bei vežioti neįgalų vaiką. Šios aplinkybės nėra išskirtinės. Asmeniniai pažeidėjo poreikiai, patogumas negali būti iškeliami aukščiau padaryto šiurkštaus KET pažeidimo pavojingumo. Nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas. Pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, toks asmuo pats prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir dėl to galinčias kilti neigiamas pasekmes, už kurias yra atsakingas tik jis pats. V. L. ir iki nusikaltimo padarymo žinojo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra reikalinga darbinėje veikloje bei siekiant tinkamai pasirūpinti vaiku, o netekus teisės vairuoti nukentės tiek darbinė veikla, tiek artimieji, tačiau tai nesulaikė jo nuo nusikalstamos veikos padarymo.
29. Atsižvelgdama į išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad V. L. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminas mažintinas iki 1 metų ir 6 mėnesių.
30. Apelianto teigimu, automobilio vertė nustatyta neteisingai. Nurodo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad automobilis buvo pirktas už 2000 Eur, o vėliau parduotas su defektais už 1000 Eur, todėl prašo konfiskuoti 1000 Eur ar bent mažiau nei 2000 Eur. Šis prašymas tenkinamas iš dalies.
31. Konfiskuotino turto vertė yra įrodinėtina baudžiamosios bylos aplinkybė, kuri nustatoma pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas automobilio turto vertės klausimą vadovavosi VšĮ „Emprekis“ pažyma. Remiantis minėta byloje esančia pažyma, automobilio „Mitsubishi Pajero Sport“ 3.0 V6 GLS, gamybos periodas 2000-2004 m. (pasirinkti metai 2002) vidutinė kaina Lietuvoje su PVM yra 2 810,00 eurų.
32. Remiantis byloje esančia VĮ Regitra pateikta informacija apie kelių transporto priemones, automobilį „Mitsubishi Pajero Sport“ E. M. U. įsigijo 2022 m. sausio 16 d. už 2000 Eur, sumokėdama bankiniu pavedimu. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog pastaroji aplinkybė leidžia teigti, kad būtent tokio dydžio pinigų sumą E. M. U. už šį automobilį ir sumokėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma ir laikytina teisinga automobilio verte nagrinėjamu atveju. Nors apeliantas prašo nustatyti automobilio vertę lygią 1000 Eur ar mažesnę nei 2000 Eur., byloje esantys duomenys tokios išvados daryti neleidžia. Konfiskuojant automobilio vertę atitinkančią sumą, vertinama automobilio vertė buvusi nusikaltimo padarymo metu. Nagrinėjamu atveju nusikaltimą V. L. padarė 2023 m. gegužės 20 d. Byloje nėra jokių duomenų, kad minėtą dieną automobilis būtų turėjęs didelių defektų, ženkliai mažinančių jo vertę. Priešingai, byloje esantis Transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolas (b. l. 22) patvirtina, kad visi minėtame dokumente tikrinti automobilio mazgai – vairo mechanizmas, stabdžių sistemos būklė ir kt. – veikė. Todėl ta aplinkybė, jog po beveik pusės metų, 2023 m. lapkričio 1 d. automobilis buvo parduotas už 1000 Eur, su stabdžių sistemos defektais, o automobiliu buvo nevažinėjama nuo 2023 m. spalio mėn. pradžios, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad apelianto minimus gedimus automobilis turėjo ir nusikaltimo padarymo metu, dėl ko jo vertė ir tuo metu buvo 1000 Eur. Remdamasi išdėstytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš apelianto išieškotina automobilio vertę atitinkanti pinigų lygi kainai, už kurią buvo įsigytas automobilis – 2000 Eur, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 8 d. nuosprendį pakeisti.
Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, V. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 3 (trims) metams, šio termino pradžią skaičiuojant nuo 2023 m. gegužės 22 d.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, V. L. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 metams ir 6 mėnesiams, šio termino pradžią skaičiuojant nuo 2023 m. gegužės 22 d.
Nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 1, 2, 5 ir 6 dalimis, V. L. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – iš jo išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 2 810 Eur į valstybės biudžetą, pakeisti ir iš V. L. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 2000 Eur į valstybės biudžetą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.