Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos, Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. A. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. S. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Be to, suformuotoje teismų praktikoje yra konstatuota, jog nuosavybės teisių atkūrimo įstatymuose atkūrimo būdų sąvokos „ekvivalentine natūra“ ir “lygiaverčiu žemės sklypu“ iš esmės yra tapačios, pagal minėtas sąvokas suteikiamas ne nacionalizuotas žemės sklypas, o žemės sklypas kitoje pretendento pasirinktoje vietoje. Taigi, prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytas būdas - nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas gražinant nusavintą turtą ekvivalentine natūra, turi būti suprantamas tapačiai nusavinto turto gražinimui lygiaverte natūra, todėl prašymo pateikimo metu pareikšta valia turi būti nuosekliai realizuojama ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau – ir Atkūrimo įstatymas).

Pažymėjo, jog 2022 m. kovo mėnesį, paaiškėjus, kad buvusioje I. G. žemėvaldoje visgi negali būti formuojamas natūra grąžintinas žemės sklypas, kadangi nagrinėjamos teritorijos dalis pagal Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą patenka į šlaitų teritorijas, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisiu atkūrimo, nesant galimybės pagal ši įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalėjo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Taigi, atsakovui nustatyta pareiga apima ne tik piliečių (pretendentų) informavimą, kad nėra galimybės grąžinti buvusio savininko turėtą žemę natūra, bet ir raštišką pasiūlymą rinktis kitus Atkūrimo įstatyme numatytus atkūrimo būdus.

Šiuo atveju NŽT nepasiūlė rinktis kitų Atkūrimo įstatyme numatytų atlyginimo būdų, tačiau P. P. G. įpėdiniams pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai Kauno mieste (lygiaverčiu sklypu Kauno m., įrašant pretendentą į eilę sklypui gauti (per plotą)), o taip pat lygiavertį sklypą Kauno m., įrašant pretendentą į eilę sklypui gauti per vertę, nusprendė, kad atkurti nuosavybės teisių nurodytu būdu nėra pagrindo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prašė skundą patenkinti.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2022-02-22 raštu Nr. 70-2-574 informavo NŽT Kauno miesto skyrių, jog pakartotinai išnagrinėtos teritorijos dalyje, prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. buvusių savininkų P. ir I. G. turėtos žemės vietoje, laisvos (neužstatytos) žemės nėra, kadangi nagrinėjamos teritorijos dalis pagal Kauno miesto savivaldybės bendrąjį planą patenka į šlaitų teritorijas.

NŽT Kauno miesto skyrius ginčijamu 2022-08-02 raštu Nr. 8SD-3817-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ ir NŽT ginčijamu 2022-10-18 raštu Nr. 1SS-1544-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ prašymo netenkino, kadangi P. P. G. iki 2003-04-01 nebuvo pasirinkęs nuosavybės teisių atkūrimo būdo lygiaverčiu žemės sklypu Kauno mieste, jo valia buvo atkurti nuosavybės teises natūra.

Motyvuojamoji dalis

Pažymėjo, jog pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytą taisyklę, institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Tačiau ši taisyklė taikoma tik tuo atveju, jeigu prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių. Pareiga raštu pasiūlyti piliečiui kitus įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Tuo iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis nustato atvejus, kai žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Tai reiškia, kad žemė, atitinkanti šiame straipsnyje nurodytus kriterijus, negali būti grąžinta natūra. Iš šio straipsnio matyti, jog minėti kriterijai pasireiškia tuo, kad siekiama susigrąžinti natūra žemė turi specialų statusą arba tuo, kad ji yra užimta šiame straipsnyje išvardintų objektų.

Taigi, objektyvus negalėjimas atkurti nuosavybės teises Atkūrimo įstatyme numatytu būdu atsiranda tada, kai žemė, į kurią pageidaujama nuosavybės teises atkurti natūra, pripažįstama valstybės išperkama Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio prasme, arba kai pilietis nepageidauja susigrąžinti žemės turėtoje vietoje.

Šiuo atveju pretendentas 1993-08-09 prašyme išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, valios iki 2003-04-01 nepakeitė, atkūrimo procese nuosekliai laikėsi pozicijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas - grąžinimas natūra - Atkūrimo įstatyme buvo ir yra numatytas, duomenų, jog žemė, į kurią pageidaujama atkurti nuosavybės teises natūra, būtų pripažinta valstybės išperkama, nėra, todėl institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo ir pareigos.

Atsakovės nuomone, ginčijami sprendimai (raštai) priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir laikantis nustatytų procedūrų, nurodyta apskundimo tvarka, juose pateikti išsamūs argumentai ir motyvai dėl pareiškėjos skundų. Prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. S. atsiliepime (b. l. 130-133) nurodė, jog prašo skundą patenkinti iš esmės pareiškėjos nurodytais motyvais.

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl NŽT 2022-10-18 sprendimo Nr. 1SS-1544-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ ir NŽT Kauno miesto skyriaus 2022-08-02 sprendimo Nr. 8SD-3817-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ dalies, kuriais atsisakyta atkurti nuosavybės teises pretendentams į likusią neatkurtą buvusio savininko I. G. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę (0,0500 ha) lygiaverčiu žemės sklypu, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėja iš esmės siekia, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam naujus žemės sklypus Kauno mieste.

Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad NŽT Kauno miesto skyriui 1993-08-09 P. P. G. (mirė (duomenys neskelbtini)) pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į I. G. iki 1940 metų nuosavybės teise valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), nurodydamas nuosavybės teisių atkūrimo būdą - susigrąžinti žemę natūra. P. P. G. vardu priklausė atkurti nuosavybės teises į savininko turėtos žemės dalį - 0,3237 ha, atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,2737 ha žemės plotą (Kauno miesto valdybos 1994-01-11 potvarkiu Nr. 48-v į 0,2000 ha; Kauno apskrities viršininko 2009-03-13 įsakymu Nr. 02-01-2047 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 9420 į 0,0085 ha ir į 0,0050 ha; NŽT 2019-07-18 sprendimu Nr.8S-223-14.8.3.) į 0,0202 ha; NŽT 2021-10-01 sprendimu Nr.8S-139-(14.8.3.) į 0,0400 ha. Liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,0500 ha ginčo žemės sklypą.

Valstybės įmonės Registrų centro Testamentų registro duomenimis, (duomenys neskelbtini) mirus P. P. G. palikimą po jo mirties priėmė V. P. G. (mirė (duomenys neskelbtini), jo įpėdinė R. A.) ir M. S., palikimo priėmimo data – 2021-02-24.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2021-12-22 raštu Nr. 70-2-4139 „Dėl preliminariai laisvos žemės sklypo, skirto iki 1940 m. buvusiems savininkams nuosavybei atkurti, schemos“ pateikė NŽT Kauno miesto skyriui preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės ploto apie 500 kv. m. prie (duomenys neskelbtini), schemą, pagal kurią buvo nustatyta, kad šis laisvas (neužstatytas) žemės plotas yra buvusių savininkų M. J., I. G., M. R. ir V. V. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje žemėje. NŽT Kauno miesto skyrius 2022-01-17 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrių, prašydamas suprojektuoti natūra grąžintinus žemės sklypus, organizuoti žemės sklypų kadastrinius matavimus bei patvirtinti šių žemės sklypų planus.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2022-02-22 raštu Nr. 70-2-574 „Dėl preliminariai laisvos žemės sklypo, skirto iki 1940 m. buvusiems savininkams nuosavybei atkurti, schemos“ informavo NŽT Kauno miesto skyrių, jog pakartotinai išnagrinėtus teritorijos dalį prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. buvusių savininkų P. ir I. G. turėtos žemės vietoje, laisvos (neužstatytos) žemės nėra, kadangi nagrinėjamos teritorijos dalis pagal Kauno miesto savivaldybės bendrąjį planą patenka į šlaitų teritorijas. Prašė Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2021-12-22 raštą Nr. 70-2-4139 laikyti negaliojančiu.

Pareiškėja ir M. S. 2022-07-12 pateikė prašymą atsakovei atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko I. G. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę pretendentui P. P. G. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai Kauno mieste (lygiaverčiu sklypu Kauno m., įrašant pretendentą į eilę sklypui gauti (per plotą)), o taip pat lygiavertį sklypą Kauno m., įrašant pretendentą į eilę sklypui gauti per vertę.

Ginčijamu NŽT Kauno miesto skyrius 2022-08-02 raštu Nr. 8SD-3817-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ ir ginčijamu NŽT 2022-10-18 raštu Nr. 1SS-1544-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ pareiškėjos prašymas nebuvo patenkintas.(b. l. 76-114).

Nuosavybės teisių atkūrimo būdus, terminus, tvarką ir sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka).

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.

Tvarkos 106 punkte taip pat nurodyta, kad NŽT įgaliotas teritorinio skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje piliečiams, priima gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą žemės sklypo planą ir žemės sklypo kadastrinių matavimų, nustatant ribų posūkio taškų koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje, bylą. Taigi, duomenų apie laisvą ir neužstatytą (valstybės neišperkamą) žemę pažymėjimas kartografinėje medžiagoje ir laisvos (neužstatytos) žemės sklypų formavimas miestų teritorijose yra išskirtinai savivaldybės kompetencijai priskirta funkcija.

Šiuo atveju Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2022-02-22 raštu Nr. 70-2-574 „Dėl preliminariai laisvos žemės sklypo, skirto iki 1940 m. buvusiems savininkams nuosavybei atkurti, schemos“ informavo, kad teritorijos dalyje prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. buvusių savininkų (P. ir I. G. turėtos žemės vietoje), laisvos (neužstatytos) žemės nėra, kadangi nagrinėjamos teritorijos dalis pagal Kauno miesto savivaldybės bendrąjį planą patenka į šlaitų teritorijas (b. l. 95).

Pareiškėjos skundo motyvas, jog paaiškėjus, kad teritorijos dalyje prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. buvusių savininkų turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra, atsakovė pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies reikalavimus privalėjo pasiūlyti įpėdiniams pasirinkti kitus Atkūrimo įstatyme numatytus atlyginimo už žemę būdus, yra nepagrįstas. Pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytą taisyklę, institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, tačiau ši taisyklė taikoma tik tuo atveju, jeigu, prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra akcentavęs, kad ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui, pareiga raštu pasiūlyti piliečiui kitus įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Tuo iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Kitokį atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo pasirinkimą lemia ne Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje nustatyti terminai, bet objektyvi sąlyga - galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra nebuvimas (LVAT 2018-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1894-415/2018; LVAT 2020-05-06 sprendimas Nr. eA-509-492/2020).

Kaip jau minėta, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis nustato atvejus, kai žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Tai reiškia, kad žemė, atitinkanti šiame straipsnyje nurodytus kriterijus, negali būti grąžinta natūra. Iš šio straipsnio matyti, jog minėti kriterijai pasireiškia tuo, kad siekiama susigrąžinti natūra žemė turi specialų statusą arba tuo, kad ji yra užimta šiame straipsnyje išvardintų objektų. Taigi, aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio reikšmę šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo kontekste, konstatuotina, kad jame nurodyti užimtos žemės atvejai atitinka situaciją, kai žemė negali būti pripažinta laisva (neužstatyta), o nurodyto žemės statuso buvimas yra savarankiškas ir tuo pačiu pakankamas pagrindas negrąžinti žemės natūra, t. y. taikyti valstybės ar visuomenės (atitinkamos jos dalies) interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų (Atkūrimo įstatymo nustatytų jų teisių perėmėjų) teisėtus interesus (LVAT 2014-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1913-14).

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegijos nuomone, objektyvus negalėjimas atkurti nuosavybės teises Atkūrimo įstatyme numatytu būdu atsiranda tada, kai žemė, į kurią pageidaujama nuosavybės teises atkurti natūra, pripažįstama valstybės išperkama Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio prasme, arba kai pilietis nepageidauja susigrąžinti žemės turėtoje vietoje. Šioje ginčo situacijoje tokių sąlygų ir aplinkybių nenustatyta.

Be to, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo reglamentuota, kad pilietis iki 2003-04-01 gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Byloje esantys objektyvūs ir neginčijami duomenys patvirtina, kad P. P. G. 1993-08-09 prašyme išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, iki 2003-04-01 valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo nepakeitė. Visas nuosavybės teisių atkūrimo procesas laikotarpiu nuo 1994-01-11 iki 2021-10-01 buvo vykdomas atkuriant nuosavybės teises į 0,2737 ha natūra (liko neatkurta į 0,0500). Tai tik patvirtina aplinkybę, jog pretendento valia, kurios jis laikėsi nuosekliai, buvo atkūrimas natūra, nepriklausomai nuo to, jog prašyme jis neišbraukė kitų nurodytų nuosavybės teisių atkūrimo būdų. Prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas - grąžinimas natūra - Atkūrimo įstatyme buvo ir yra numatytas. Duomenų apie tai, jog žemė, į kurią pageidaujama atkurti nuosavybės teises natūra, prašymo pateikimo (1993 m.) ar šiuo metu būtų pripažinta valstybės išperkama, nėra. Taigi, vėliau (po 2003-04-01) pateikti piliečių prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises piliečio prašyme nurodytu (pakeistu) būdu.

Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2022-08-01) nustatyta, jog piliečiai pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995-06-01, iki 2023-02-01 gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka. Apie Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą galimybę pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pareiškėja buvo informuota, tačiau tokia teise nepasinaudojo.

Ginčijamuose administraciniuose aktuose pateikti išsamūs argumentai, priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir laikantis nustatytų procedūrų, nurodyta apskundimo tvarka, todėl laikytina, kad jie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

Atsižvelgiant į nurodytas faktines bylos aplinkybes bei ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, naikinti jų nėra pagrindo, šioje dalyje skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus šį skundo reikalavimą, nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią neatkurtą buvusio savininko I. G. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę pretendentui P. P. G., perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai Kauno mieste (lygiaverčiu sklypu Kauno m., įrašant pretendentą į eilę sklypui gauti (per plotą)), taip pat lygiavertį sklypą Kauno m., įrašant pretendentą į eilę sklypui gauti per vertę, šis skundo reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽŽT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos R. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.