Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Vyto Miliaus ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VILO“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-842-324/2011 pagal uždarosios akcinės bendrovės „VILO“ ieškinį atsakovams E. P., Ž. B., A. O. A., V. P., J. P. dėl sutarties nutraukimo, sumokėtos kainos dalies ir palūkanų priteisimo, priešieškinį dėl sutarties nutraukimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Nustatyta, kad 2008 m. liepos 15 d. šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį dėl 1,9277 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo (toliau- Sutartis). Jos 1.3 punktu šalys susitarė, kad pardavėjo (atsakovų) prievolė perduoti turtą pirkėjo (apelianto) nuosavybėn, o pirkėjo prievolė sumokėti pardavėjui kainą atsiranda pirkėjui atlikus visus nuo jo priklausančius veiksmus bei atsiradus atidedamajai sąlygai – teisės aktų nustatyta tvarka suderinus ir patvirtinus detalųjį planą, numatantį žemės sklypo tikslinės naudojimo paskirties pakeitimą iš „žemės ūkio“ į „kita (komercinės paskirties objektams statyti ir eksploatuoti)“. Apeliantas sumokėjo atsakovams dalį kainos – 375 901,50 Lt, visa numatyta mokėti už sklypą kaina - 2 506 010 Lt. Apeliantas pagal Sutartį įsipareigojo atlikti visus veiksmus atidedamosios sąlygos atsiradimui pagal detalųjį planavimą nustatančius teisės aktus ir apeliantui atsakovų suteiktus įgalinimus įgyvendinant detaliojo planavimo organizatoriaus pareigas. Detalųjį planą parengti ir patvirtinti nepavyko. Abi šalys pareiškė reikalavimą nutraukti Sutartį, pirmosios instancijos teismas Sutartį nutraukė ir dėl tokio teismo sprendimo ginčo tarp šalių nėra.

Esminis ginčas yra kilęs dėl to, ar yra pagrindas konstatuoti apelianto kaltę dėl Sutarties nutraukimo, atitinkamai – ar apelianto sumokėta kainos dalis, nesant jo kaltės, turėtų būti grąžinta jam (Sutarties 6.1 p.) (apelianto pozicija), ar, apeliantui netinkamai vykdžius įsipareigojimus, paliktina atsakovams kaip bauda (Sutarties 6.2 p.) (atsakovų pozicija).

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Šalys Sutarties 6.1 punktu susitarė, kad jei iki 2009 m. gruodžio 11 d. atidedamosios sąlygos neatsiranda ne dėl pirkėjo kaltės ir/ar pirkėjas iki šių terminų neišsiunčia pardavėjui pranešimo, numatančio, kad jis sutinka, jog pardavėjo prievolė perduoti turtą pirkėjo nuosavybėn atsirastų neatsiradus atidedamosioms sąlygoms, ši sutartis, abiems pusėms jos nepratęsus, yra nutraukiama, sumokėtas avansas grąžinamas per 5 darbo dienas. Sutarties 6.2 punktu šalys nustatė, kad iki 2009 m. gruodžio 11 d. atidedamajai sąlygai neatsiradus dėl pirkėjo kaltės ir/ar pirkėjas iki šių terminų neišsiuntus pardavėjui pranešimo, numatančio, kad jis sutinka, jog pardavėjo prievolė perduoti turtą pirkėjo nuosavybėn atsirastų neatsiradus atidedamosioms sąlygoms, ši sutartis, abiems pusėms jos nepratęsus, yra nutraukiama, pirkėjas privalo sumokėti 375 901,50 Lt baudą, o tokiu atveju pardavėjas turi teisę pasilikti pagal šią sutartį gautą avansą kaip šiame punkte numatytą pirkėjo baudą.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalys buvo susitarusios visus veiksmus, susijusius su Sutartyje nurodyto sklypo „žemės ūkio“ paskirties pakeitimu į „kita (komercinės paskirties objektams statyti ir eksploatuoti)“ paskirtį, atliks (ir atliko) apeliantas kaip detaliojo plano organizatorius. Todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl atliktų konkrečių veiksmų nepasisako, juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas juos plačiai ir teisingai išdėstė skundžiamame sprendime. Tačiau nepaisant visos eilės atliktų veiksmų, kaip minėta, detalusis planas nebuvo patvirtintas.

Parengtas planavimo dokumentas buvo pateiktas Kauno miesto savivaldybės nuolatinės statybos komisijos kompleksiniam derinimui. Iš 2009 m. rugsėjo 30 d. – spalio 1 d. Kauno miesto savivaldybės nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo posėdžio protokolo Nr. 40-12-SK227 matyti, kad perkamo sklypo planavimo dokumento buvo nutarta nederinti ir jis grąžintas pataisyti pagal derinančių institucijų pastabas (t. 1, b.l. 57-60). Apeliantas, siekdamas pagrįsti savo kaltės nebuvimą, nurodė iš esmės du reikalavimus, kurie lėmė jo objektyvų (anot apelianto) negalėjimą laiku įvykdyti savo įsipareigojimų pagal Sutartį – tai reikalavimai detaliojo plano organizatoriui 1) išplėsti servituto ribas planuojamai statybai, 2) nurodyti, kaip bus išsaugota į sklypą patenkanti valstybei priklausanti melioracijos sistema. Apelianto teigimu, šie reikalavimai buvo nauji, jų įgyvendinimas užimtų ženkliai daugiau laiko, reikalavo papildomų piniginių sąnaudų, nebuvo realios galimybės iki 2009 m. gruodžio 11 d. suspėti patvirtinti ar bent jau suderinti Kauno miesto savivaldybės nuolatinėje statybos komisijoje detalųjį planą. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su tokiu apelianto aiškinimu. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek faktines bylos aplinkybes, tiek apelianto apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, neturi pagrindo nesutikti su teismo išvadomis.

Jau pačioje Sutartyje (1.1 punktas) nurodyta, kad parduodamam žemės sklypui nustatytos specialiosios naudojimosi sąlygos – žemės sklype įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos bei įrenginiai. Taigi, akivaizdu, kad apeliantas dar sudarant Sutartį žinojo šiuos duomenis. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau- Taisyklės) 49 punktas nustato, jog detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymams, nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų sprendiniams, kitiems teisės aktams. Taisyklių 39 punktas numato, jog bendruoju atveju rengiami šie brėžiniai: teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo brėžinys, kuriame pažymimi privalomieji ir, esant reikalui, papildomieji teritorijos tvarkymo režimo reikalavimai; infrastruktūros objektų ir komunikacinių koridorių brėžinys, kuriame nurodoma komunikacinio koridoriaus ir inžinerinių įrengimų išdėstymo plane schema, komunikacinio koridoriaus pjūvis, kuriame pažymimi esami ir naujai planuojami inžineriniai tinklai, nurodant tinklų rūšis, galimus minimalius atstumus tarp visų ten esančių inžinerinių tinklų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad esant teisiškai įregistruotoms žemės sklypo specialiosioms naudojimo sąlygoms – „žemės sklype įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos bei įrenginiai“, apeliantas ir UAB „Ateivis“, su kuriuo apeliantas buvo sudaręs projektavimo darbų sutartį, pagal kurią ši bendrovė turėjo atlikti detaliojo plano projektavimo darbus (t. 1, b.l. 33-39), detalaus plano brėžinyje privalėjo pažymėti infrastruktūros objektus ir inžinerinių įrengimų išdėstymą (t.y. melioracijos įrenginius), kaip buvo nurodyta minėtu Kauno miesto savivaldybės nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo protokolu, o kaip detalaus plano organizatorius turėjo galimybę pasirinkti, kokiu būdu valstybei priklausanti melioracijos sistema turi būti išsaugota ar rekonstruota. Iš Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto ūkio tvarkymo departamento miesto tvarkymo skyriaus 2011 m. kovo 24 d., 2011 m. gegužės 17 d. raštų matyti, kad tokie reikalavimai grindžiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1073 (2004 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1278 redakcija) „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis (t. 2, b.l. 13-14, 33). Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas nei vieno iš nurodomų naujų (anot apelianto) reikalavimų aspektu savo apeliaciniame skunde nekvestionuoja detalaus plano nederinimo teisėtumo iš esmės. Tuo tarpu apelianto argumentus, kad išduodant sąlygų sąvadą detaliojo planavimo dokumentui rengti nebuvo iškeltas reikalavimas gauti sąlygas dėl žemės ūkio sklype esančių melioracijos įrenginių išsaugojimo ar rekonstrukcijos, teisėjų kolegija atmeta: visų pirma, minėta, kad jau pačioje Sutartyje yra duomenys apie sklype esančią melioracijos sistemą, tokie duomenys yra ir viešame registre, todėl apeliantas, juo labiau su juo sudaręs sutartį projektuotojas, beje, kurio sudarytame pagrindiniame brėžinyje taip pat yra nurodyta, kad sklype yra įrengtos melioracijos sistemos bei įrenginiai (1 t., b.l. 45), turėjo vertinti ne tik sąlygose sąvadą detaliojo planavimo dokumentui gauti iškeltus, bet ir teisės aktuose nustatytus reikalavimus; antra, bet kuriuo atveju iškelti reikalavimai nebuvo kliūtimi, lėmusia objektyvų negalimumą įvykdyti Sutartimi prisiimtą įsipareigojimą parengti tinkamus planavimo dokumentus, apskritai.

Apeliantas pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad ir reikalavimo išplėsti servituto ribas planuojamai statybai jis negalėjo įvykdyti. Tačiau apeliaciniame skunde apeliantas argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo motyvus ir išvadas servituto išplėtimo aspektu, faktiškai nepateikė. Todėl, apeliantui nepateikus tokių argumentų, teisėjų kolegija dėl to išsamiau nepasisako, tik pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apelianto argumentai pirmosios instancijos teisme dėl įgalinimų stokos tiek šiuo, tiek aukščiau aptartu aspektu yra nepagrįsti - apeliantas turėjo reikiamus atsakovų išduotus įgaliojimus detaliajam planui parengti, be to, jis ir nepateikė jokių įrodymų, kad būtų kreipęsis į atsakovus dėl įgalinimų apimties trūkumų ir papildomų įgalinimų suteikimo (jei jų iš tikrųjų būtų reikėję).

Taigi, detalaus planavimo rengėjas planavimo dokumentą privalėjo pataisyti ir teikti perderinimui pakartotinai (t. 2, b.l. 13-14), todėl iš esmės apeliantas savo tikslą galėjo pasiekti. Tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad po 2009 m. rugsėjo 30 d. – spalio 1 d. Kauno miesto savivaldybės nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo posėdžio protokole nurodytų trūkumų konstatavimo apeliantas apskritai jokių veiksmų faktiškai nebeatlikinėjo, nors dar buvo du mėnesiai iki Sutartyje prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo pripažinti apeliaciniame skunde nurodomas priežastis –negalėjimą per du mėnesius (iki 2009 m. gruodžio 11 d.) pašalinti detaliojo plano projekto trūkumus, papildomas pinigines sąnaudas – svarbiomis priežastimis, paneigiančiomis paties apelianto kaltę: apeliantas pats galėjo ir privalėjo numatyti savo būsimas sąnaudas prisiimdamas įsipareigojimus pagal Sutartį, privalėjo laiku ir tinkamai paruošti detaliojo plano projektą, juo labiau, kad tam sudarė sutartį su tokio pobūdžio paslaugas teikiančiu subjektu, o dėl Sutartyje nurodyto termino apeliantas apskritai net ir nesikreipė į atsakovus dėl termino atidedamajai Sutarties sąlygai pratęsimo/pakeitimo ir pan., t.y. faktiškai pats elgėsi pasyviai ir be pateisinamos priežasties nevykdė bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos (CK 6.200 str. 2 d.).

Todėl apibendrinant teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas neįrodė, kad tinkamai parengti detaliojo plano projektą jis apskritai negalėjo parengti dėl objektyvių kliūčių – atsakovų, atitinkamų institucijų ir pan. kaltės (CPK 12, 178 str.), o tuo tarpu bylos duomenys leidžia konstatuoti priešingą išvadą apie paties apelianto kaltės egzistavimą. Dėl paminėtų motyvų nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sutartis nutrauktina dėl apelianto kaltės.

Sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas (CK 6.221 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal Sutarties 6.2 punktą avansas kaip pirkėjo mokėtina bauda lieka atsakovams. Apeliantas teisus, kad, sprendžiant jo sumokėtos kainos dalies (avanso) – 375 901,50 Lt (ne)grąžinimo kaip netesybų – baudos - klausimą, reikia vadovautis CK normomis, reglamentuojančiomis netesybų taikymą. Taigi, spręstina, ar minėta pirmosios instancijos teismo išvada, kuria sutinkama su visos apelianto sumokėtos sumos kaip netesybų palikimu atsakovams, yra pagrįsta.

Pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį, kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Tais atvejais, kai nuostolių suma didesnė nei sutartyje nustatytos netesybos, pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį priteisiamas nuostolių atlyginimas, apimantis įskaitomą netesybų sumą. Kai reikalaujama sutartinių netesybų suma viršija priteistinus nuostolius, teismas priteisiamas sumas nustato tokia tvarka: į priteistiną nuostolių sumą įskaito ją atitinkančią sutartinių netesybų sumą (CK 6.73 straipsnio 1 dalis); sprendžia klausimą dėl likusių sutartinių netesybų dydžio mažinimo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) ir nustato galutinę priteisiamą netesybų sumą. Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos CK 6.73 straipsnio 2 dalies tvarka ir pagrindais. Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta. Pažymėtina, kad įstatyme sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) nesukonkretintos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nurodytos aplinkybės vertintinos atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais bei siekiant nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, palikdamas visą apelianto sumokėtą sumą atsakovams, klausimo ar tokio dydžio netesybos atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra ne per didelės, nesvarstė.

Atsakovai nurodo, kad jie patyrė daugiau kaip 1,13 mln. litų nuostolius dėl sklypo rinkos kainų sumažėjimo. Tokią aplinkybę jie pirmosios instancijos teisme įrodinėjo UAB „Naujas būstas“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, iš kurios matyti, kad 2008 m. liepos 15 d. būklei žemės sklypo rinkos vertė buvo 2,41 mln. litų, o 2010 m. balandžio 8 d. – 1,28 mln. litų (t. 1, b.l. 113-138). Taigi, iš šios ataskaitos galima būtų spręsti, kad sklypo vertė iš tikrųjų yra žymiai sumažėjusi, be to, tai, kad nekilnojamojo turto vertė aptariamu laikotarpiu ženkliai krito, iš esmės yra visuotinai žinoma aplinkybė. Todėl nėra pagrindo nesutikti su atsakovais, kad dėl sklypo nuvertėjimo jie, nors ir grąžinus jiems sklypą, gali patirti nuostolius tuo atveju, jei nekilnojamojo turto kainos nesugrįš į ankstesnį lygį. Kita vertus, ieškinys dėl nuostolių atlyginimo nebuvo pareikštas, todėl šiuo metu konstatuoti, jog atsakovai faktiškai ir patyrė būtent 1,13 mln. litų nuostolius, nėra pagrindo. Atsakovai nėra pateikę įrodymų, kad jie realiai turėjo ir prarado galimybę parduoti ginčo sklypą už apelianto siūlytą ar panašią kainą kitiems asmenims, kitų tiesioginių realiai patirtų nuostolių egzistavimo neįrodė (ir nenurodė), o turto nuvertėjimas objektyviai nėra susijęs su ieškovo neteisėtais veiksmais. Šiuo atveju baudos dydis sudaro beveik šeštadalį visos šalių sutartos sklypo pardavimo kainos. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad toks netesybų dydis yra aiškiai per didelis ir jį mažina iki 230 000 Lt. Tokią išvadą kolegija daro ir atsižvelgdama į teisminės praktikos pavyzdžius – panašioje savo faktinėmis aplinkybėmis byloje Lietuvos apeliacinis teismas sumažino sumokėtą 500 000 Lt sumą iki 300 000 Lt, kasacinis teismas tokiam sumažinimui pritarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2009). Todėl apeliantui iš atsakovų priteistina 145 901,50 Lt suma (375 901,50 Lt- 230 000 Lt).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje ieškinio dalis dėl ieškovo reikalavimo priteisti 375 901,50 Lt atmesta, pakeistina (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apelianto ieškinys patenkintas iš dalies (39 proc.), priešieškinis visiškai. Todėl iš atsakovų priteistinos apelianto turėtos išlaidos už advokato pagalbą proporcingai patenkintų reikalavimų daliai 1 365 Lt (3 500 Lt x 39 proc.) (CPK 93 str. 2 d., 98 str.). Iš apelianto yra priteista 1 500 Lt už advokato pagalbą atsakovui. Įskaičius šias sumas, atsakovams iš apelianto priteistina 135 Lt už advokato pagalbą.

Atitinkamai iš atsakovų priteistinas 3 026 Lt žyminis mokestis (7 759 Lt x 39 proc.), iš apelianto yra priteistas 137 Lt žyminis mokestis. Įskaičius šias sumas, apeliantui priteistina 2 889 Lt žyminio mokesčio iš atsakovų pirmosios instancijos teisme. Taip pat iš atsakovų priteistina apeliantui žyminio mokesčio dalis (39 proc.) apeliacinės instancijos teisme – 3 026 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimo dalį, kurioje ieškinys tenkintas iš dalies netenkinant ieškovo reikalavimo priteisti 375 901,50 Lt ir šį reikalavimą tenkinti iš dalies:

priteisti iš atsakovų E. P. – 24 189,51 Lt, Ž. B. – 24 197,08 Lt, A. O. A. – 49 128,32 Lt, V. P. – 24 193,29 Lt, J. P. – 24 193, 29 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. kovo 29 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „VILO“.

Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme išdėstant ją taip:

priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VILO“ 135 Lt už advokato pagalbą atsakovui V. P. ir 39,42 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei;

priteisti iš atsakovų E. P., Ž. B., A. O. A. po 722,25 Lt, iš atsakovų V. P., J. P. po 361,13 Lt žyminio mokesčio ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „VILO“ ir iš visų atsakovų po 5 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų E. P., Ž. B., A. O. A. po 756,50 Lt, iš atsakovų V. P., J. P. po 378,25 Lt žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „VILO“.