Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-09-25 · Administracinė byla Nr. I-6362-394/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-09-25
Bylos Nr.
I-6362-394/2019
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01183-2019-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
D. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-6362-394/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01183-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; (S) 55.1.1.
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 25 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Jarūnė Sedalienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1-6 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovė, Šiaulių TI), 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2019-01-23 iki 2019-02-25 buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje kameroje Nr. 91, kurioje įrengtos šešios miegamosios vietos, trys dviaukštės geležinės lovos, kurių vienos matmenys apytiksliai 110 x 200 cm, buvo laikomi 5 žmonės, dėl baldų užimamo ploto turėjo pastoviai sėdėti arba gulėti. Kameroje drėgna, šalta, sausio mėn. temperatūra nesiekė 18°C, nuo lubų byrėjo tinkas, nuo sienų luposi dažai, lašėjo vanduo, įsiveisęs grybelis, nebuvo ventiliacijos, todėl turėjo gyventi prie atvirų langų. Langai purvini, neskaidrūs, jų nuvalyti nebuvo jokios galimybės, nes iš vidaus ir išorės buvo grotos. Nuo tualeto sklido nemalonus kvapas. Ne kartą kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad būtų perkelti į kitą kamerą, tačiau pareigūnai ir prižiūrėtojai tokių skundų neimdavo ir neregistruodavo. Teisės aktų reikalavimų atitinkančių sąlygų nesudarymas (privatumo neužtikrinimas, atitinkamo gyvenamojo ploto nesuteikimas, pareigūnų netinkamas elgesys) tiesiogiai lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus.

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (76 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (26-32 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jai nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3. punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI skundui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2019-01-23 iki 2019-02-25 kamerose Nr. 17 ir 91 vienas arba su dar 2-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,69 iki 18,5 kv. m. Įsakymas nenustato minimalaus ploto vienam asmeniui skaičiavimo metodologijos, t. y. neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pareiškėjui visas kalinimo dienas teko daugiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, kas leidžia daryti išvadą, jog kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Visose Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra ne medžiaginė, o iš storos polietileno plėvelės, todėl visiškai užtikrina kamerose kalinčių asmenų privatumą. Akivaizdu, kad nei kamerose esantys asmenys, nei užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, pareiškėjo privatumas buvo užtikrintas. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, pareiškėjo teiginiai dėl nemalonaus kvapo yra subjektyvūs.

Atsakovė nurodo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms higienos normoje nenumatytas, o jo padidinimas susijęs su kamerų langų angų padidinimu, kas priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Esant natūralios šviesos trūkumui ji kompensuojama dirbtiniu apšvietimu.

Atsakovė nurodo, kad kameros Nr. 17 ir 91 aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Preziumuojama, kad kameros atitiko nustatytas kalinimo sąlygas. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus.

Atsakovė nurodo, kad Šiaulių TI kiekvienoje kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, patalpų deratizacija vykdoma esant poreikiui.

Atsakovė nurodo, kad Šiaulių TI darbuotojai savo veikloje, be visa ko, vadovaujasi ir pagarbos žmogui bei valstybei principu, o abstraktūs pareiškėjo argumentai dėl pareigūnų nepagarbos, keikimosi, visiškai neargumentuoti, nenurodytos nei konkrečios situacijos, nei konkretūs darbuotojai, nei tariamai netinkamo elgesio datos.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas D. K. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta pakankama gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (galiojo iki 2019-03-05) 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios 2019-06-19 pažymos Nr. 60/09-22311 (34-35 b. l.) matyti, kad pareiškėjas D. K. nagrinėjamu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2019-01-23 iki 2019-02-25, viso 34 dienas, gyvenamosiose kamerose Nr.17 ir 91, vienas arba su dar 2-4 asmenimis, ir jam teko nuo 3,69 iki 18,45 kv. m, taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti kameros gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kuriose nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius – 18,47 kv. m kameroje Nr. 17 ir 18,45 kv. m kameroje Nr. 91 (34-35 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą – 1,784 kv. m kameroje Nr. 17 ir 1,936 kv. m kameroje Nr. 91 (36-37 b. l.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (1-5), nustatė, kad net ir tuo atveju, kai kamerose buvo laikomi 5 asmenys, iš kamerų ploto atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą pareiškėjui teko atitinkamai 3,33 ir 3,30 kv. m, t. y. mažiau kaip 3 kv. m, bet daugiau negu 3,6 kv. m. Kai šiose kamerose buvo laikoma mažiau asmenų, net ir atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Nors pažymoje apie baldų užimamą plotą (38-41 b. l.) nurodyta, kad kameroje Nr. 91 yra keturi dviaukščiai gultai, o kameroje galima laikyti daugiausia 5 asmenis, tačiau šioje pažymoje užfiksuoti duomenys apie 2017-09-06 kamerose buvusius baldus, tuo tarpu iš pažymos apie 2018 m. atliktus remonto darbus matosi, kad pertekliniai gultai kameroje Nr. 91 demontuoti 2018 m. gegužės mėn. (42-52 b. l.). Įvertinus šias aplinkybes, nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 91 drėgna, šalta, sausio mėn. temperatūra nesiekė 18°C, nuo lubų byrėjo tinkas, nuo sienų luposi dažai, lašėjo vanduo, įsiveisęs grybelis, nebuvo ventiliacijos, todėl turėjo gyventi prie atvirų langų, per kuriuos vėdino kameras. Langai purvini, neskaidrūs, jų nuvalyti nebuvo jokios galimybės, nes iš vidaus ir išorės buvo grotos.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę – nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovė į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (54-63 b. l.), iš kurių matosi, kad pareiškėjo laikymo kameros atliktų patikrinimų metu nebuvo tikrinamos. 2019 m. sausio 17 d. patikrintos Šiaulių TI gyvenamosios kameros Nr. 23, 53 ir 71, 2019 m. vasario 4 d. – kameros Nr. 55 ir 81, o 2019 m. vasario 25 d. – kamera Nr. 37, patikrinimų metu nustatyta, kad oro temperatūra, santykinė oro drėgme ir dirbtinė apšvieta minėtose kamerose atitinka higienos normos reikalavimus, pelėsių nerasta. Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymoje apie 2018 metais atliktus remonto darbus (42-52 b. l.) nurodyta, kad kamera Nr. 91 buvo remontuojama 2018 m. gegužės mėn., remonto metu nugrandytas lubų ir sienų tinkas, lubos ir sienos nuvalytos nuo pelėsių, užtaisyti sienų ir lubų įtrūkimai, lubos ir sienos pertinkuotos, nudažytos (47 b.l.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje esant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y., kad jose higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kameros neatitiko higienos normos reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018 ir kt.). Šiais atvejais turi būti vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis laisvės atėmimo vietos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017).

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, tai, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu higienos normos pažeidimų kitose kamerose nebuvo nustatyta, tai, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI direktorių nesikreipė (53 b. l.), tai pat, tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl prastų higienos sąlygų būtų skundęsis kitoms kompetentingoms valstybės institucijoms, laikytina, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas higienos normos reikalavimų neatitinkančiose kamerose.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas nurodo, kad kamerą vėdino per langus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas higienos normos 17 punktas.

2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnio 14.1. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Ši nuostata turi būti vertinama kartu su Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 109 punkte įtvirtinta suimtųjų pareiga kamerose palaikyti švarą ir tvarką bei higienos normos HN 134:2015 37 punkte numatyta įstaigos administracijos pareiga skirti valymo inventorių ir priemones. Pareiškėjas skunde nurodė, kad langai kameroje buvo purvini, neskaidrūs, jų nuvalyti nebuvo jokios galimybės, nes iš vidaus ir išorės buvo grotos, tačiau nepateikė jokių duomenų, jog buvo aktyvus ir rūpinosi, kad jo gyvenamojoje patalpoje langai būtų nuvalyti (kreipėsi į administraciją, prašydamas atitinkamų priemonių, pranešė administracijai, kad negalima nuvalyti langų dėl grotų buvimo ir pan.), o įstaigos administracija nesiėmė jokių priemonių, nesuteikė jam reikalingo valymo inventoriaus, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-146/2017, 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2167-146/2016, 2016 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1809-146/2016, 2015 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1277-858/2015 ir kt.).

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 91 nuo tualeto sklido nemalonus kvapas, jam nebuvo užtikrintas privatumas.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (36-37 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 17 ir 91 pagamintos iš OSB plokštės, sienelių aukštis – 1,70 m kameroje Nr. 17 ir 1,81 m kameroje Nr. 91, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atskirti nuo likusios kameros erdvės. Į bylą pateiktos ir kamerų Nr. 17 ir 91 fotonuotraukos (64-65 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimai į sanitarinius mazgus šiose kamerose atitverti durimis. Naujausioje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad tais atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies atskirta pertvara ir varstomomis durimis arba užuolaida, paprastai pripažįstama, kad pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (LVAT 2018 m. kovo 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018). Įvertinus nurodytas aplinkybes laikytina, kad privatumas pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu kamerose Nr. 17 ir 91 buvo minimaliai užtikrintas. Tačiau šiose kamerose buvo laikoma ir po 5 asmenis, o sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi ir neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI pareigūnai neimdavo ir neregistruodavo skundų, be to, netinkami elgėsi, tačiau tokie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, nesusieti su juo pačiu, pareiškėjas nenurodo, kad jis buvo parašęs konkretų skundą dėl konkrečių aplinkybių, kad šio skundo nepaėmė ir neužregistravo konkretus pareigūnas, kada tai buvo padaryta, todėl tokių pareiškėjo teiginių nepakanka konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė teikti skundus ir prašymus. Dėl pareigūnų netinkamo elgesio pareiškėjas taip pat skundžiasi abstrakčiai, nenurodo, koks pareigūnas elgėsi netinkamai, kuo tas elgesys pasireiškė, kada tai buvo padaryta, todėl tokių teiginių nepakanka, kad teismas galėtų vertinti pareigūnų elgesį.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

LR Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008), ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., LVAT 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2087-602/2018).

Atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nemalonų kvapą kamerose patyrė tik 34 dienas, kitų pažeidimų nagrinėjamu laikotarpiu nenustatyta, kalinimo laikotarpiu pareiškėjas nei Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl laikymo sąlygų nesiskundė (53 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl laikytina, kad kitos laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2087-602/2019, 2019-06-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1008-261/2019 ir kt.) laiko, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo D. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Jarūnė Sedalienė