- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-05
- Bylos Nr.
- 2A-2210-254/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-04628-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Izolda Nenienė, Dalė Burdulienė, Aušra Baubienė
- Ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- A. M., M. K.
- Trečiasis asmuo
- Alytaus miesto I-asis notarų biuras, VĮ Registrų centras, Alytaus miesto I-ojo notarų biuro
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (pranešėjos ir kolegijos pirmininkės) ir Izoldos Nenienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-262-90/2013 pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovui A. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys Alytaus miesto I-asis notarų biuras ir VĮ Registrų centras, ir atsakovo A. M. priešieškinį ieškovei V. M. ir atsakovei M. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys Alytaus miesto I-ojo notarų biuro notarė R. M. ir Alytaus miesto 4-asis notarų biuro notarė N. L..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė pareiškė ieškinį ir prašė (t. 2, b. l. 2–7, 33–34) pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo dienos tarp ieškovės V. M. (buvusi V. R.) (toliau ieškovė) ir atsakovo A. M. (toliau atsakovas) Alytaus miesto I-ajame notarų biure 2006 m. rugpjūčio 17 d. sudarytą buto, esančio Alytuje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) (toliau butas) pirkimo–pardavimo sutartį, (t. 2, b. l. 1314), (t. 2, b. l. 19–20), taip pat tos pačios dienos šio buto perdavimo–priėmimo aktą (t. 1, b. l. 21) ir panaikinti buto teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre, taikyti vienašalę restituciją ir butą grąžinti ieškovei. Ieškovė nurodė, jog atsakovo įkalbėta, bijodama jo netekti, ji sudarė apsimestinę buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią butas nuosavybės teise priklauso atsakovui, tačiau pinigų už buto pardavimą ji negavo, nes atsakovas jų nemokėjo (CK 1.86 straipsnio 1 dalis).
Atsakovas pareiškė priešieškinį ir prašė (t. 3, b. l. 3–9) pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo dienos tarp ieškovės ir atsakovės M. K. (toliau atsakovės) sudarytą to paties buto 2004 m. vasario 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį (t. 3, b. l. 1112), taikyti vienašalę restituciją ir butą grąžinti atsakovei, ir pripažinti apsimestine nuo jos sudarymo momento tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą 2006 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį, pagal kurią butą atsakovui pardavė ieškovė, ir pardavėjo teises pagal šią sutartį perkelti atsakovei. Atsakovas nurodė, jog atsakovė tariamai (tik dėl akių) sudarė buto pirkimo–pardavimo sutartį su ieškove (dukra), siekdama išvengti finansinių įsipareigojimų, nes jos individualiajai įmonei buvo iškelta bankroto byla. Be to, sandorio kaina – 1 000 Lt neatitiko rinkos kainos, ieškovė šios pinigų sumos atsakovei (motinai) nesumokėjo (CK 1.86 straipsnio 1 dalis), todėl pardavėjo teisės pagal šį sandorį turi būti perkeltos atsakovei (CK 1.87 straipsnis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino visiškai: pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento tarp ieškovės ir atsakovės 2004 m. vasario 2 d. sudarytą buto pirkimo–pardavimo sutartį kaip tariamą sandorį, taikė restituciją ir grąžino jį atsakovės nuosavybėn; pripažino apsimestine nuo jos sudarymo momento tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą 2006 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kurioje butą atsakovui pardavė ieškovė ir pardavėjo teises pagal šią sutartį perkėlė atsakovei. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:
1. Teismas nustatė, jog atsakovė pati pasiūlė atsakovui pirkti jos butą ir paaiškino, kad ji norinti pirkti mažesnį butą, esantį arčiau turgaus, kuriame prekiauja. Šalys susitarė dėl 75 000 Lt kainos, o ją visą atsakovui išmokėjus, įformino pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas manė, kad jos tuometinės draugės (ieškovės) motina (atsakovė) yra buto savininkė, nes ji nuolat gyveno tame bute, mokėjo mokesčius. Atsakovas buvo nepatenkintas savo turimu būstu, be to, ruošėsi vesti ieškovę, todėl taupė pinigus butui dirbdamas Airijoje ir 2006 m. kovo mėnesį pervedimais per AB banką SNORĄ išmokėjo atsakovei sutartą sumą. Atvykęs pasirašyti buto pirkimo–pardavimo sutarties, VĮ Registrų centre jis sužinojo, kad perkamas butas įregistruotas ieškovės vardu (t. 2, b. l. 52) su hipoteka. Atsakovė paaiškino atsakovui, kad ji turėjo finansinių problemų dėl jos individualios įmonės „Prerima“ skolų (2004-03-12 iškelta bankroto byla) ir jų išieškojimas galėjo būti nukreiptas į jos butą, kuriame buvo registruota įmonė, todėl butą fiktyviai už 1 000 Lt pagal 2004 m. vasario 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį (t. 2, b. l. 24-26; t. 3, b. l. 1112) perrašė dukrai, (esant atsakovės sesers R. M. P. sutikimui), kad kreditoriai nepareikštų actio Pauliana ieškinio. Atsakovė teisme parodė, kad neprisimena, ar gavo pinigus iš ieškovės. Teismas nustatė, kad faktiškai bute toliau gyveno atsakovė, ieškovei jo ir nereikėjo, ji turėjo socialinį butą Airijoje, be to, 2005 m. liepos 8 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį (t. 2, b. l. 84–86) ji iš sesers R. S., kuri dirbo atsakovės IĮ „Prerima“ direktore, už 8 000 Lt pirko butą Alytuje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), sudarė paslaugų tiekimo sutartis (t. 3, b. l. 37-41).
2. Atsakovė 2006 m. kovo mėnesio pabaigoje, gavusi iš atsakovo pinigus, 2006 m. balandžio 4 d. už 45 000 Lt pirko butą Alytuje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 81-83). Nors atsakovė nurodė, kad dalį pinigų buto pirkimui skolinosi iš sesės, tačiau teismas, įvertinęs atsakovės sesers parodymus, jog atsakovė skolinosi pinigus tik vieną kartą, kai buvo įregistruota butui Alytuje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), hipoteka, juos įvertino kritiškai. Liudytojos L. S. ir E. Š. parodė, kad joms atsakovė sakė, kad butą pirko už pinigus, gautus iš atsakovo.
3. Nuo įsigijimo momento atsakovas butą Alytuje, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), 2006 m. rugsėjo 5 d. įregistravo savo vardu (t. 2, b. l. 13), apdraudė (t. 2, b. l. 109–110), mokėjo mokesčius, sudarė paslaugų teikimo sutartis (t. 2, b. l. 87–105; t. 3, 19–33).
4. Teismas atmetė ieškovės parodymus, kad atsakovo jos motinai pervestus pinigus šalys panaudojo prabangioms vestuvėms, povestuvinei kelionei į Egiptą. Vestuvėse dalyvavusieji liudytojai V. A. ir S. M. parodė, kad tai nebuvo prabangios vestuvės, jos vyko žiemą kaimo turizmo sodyboje, dalyvavo apie 20 žmonių, be to, niekas nepateikė jokių įrodymų, kiek ir kas bei už ką mokėjo. Į Egiptą sutuoktiniai vyko iš Airijos, todėl nebuvo reikalo mokėti į lietuviškus litus iškeistus pinigus.
5. Po ieškovės ginčijamo sandorio sudarymo ji pretenzijų atsakovui nereiškė iki 2012 m. gruodžio mėnesio, sudarė su juo santuoką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė (toliau apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti šiais argumentais:
1. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu dėl 2004-02-02 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nurodė, kad pagal CK 6.313 str. 1 d. sandorio kaina nustatoma šalių susitarimu, 1000 Lt ieškovė sumokėjo ir pardavėja jokių pretenzijų dėl to nereiškia. Iš pradžių butą motina žadėjo padovanoti, tačiau ieškovės pageidavimu jis buvo parduotas. Motina dėl garbaus amžiaus visų aplinkybių neprisimena.
Žemesnės instancijos teismas
2. Apeliantė sutiko su teismo sprendimu, kad jos motina kurį laiką, jai išvykus į Airiją uždarbiauti, gyveno jos bute, mokėjo mokesčius, ieškovės ir atsakovo siunčiamais pinigais.
Šalies argumentai
3. Apeliantė nesutinka, kad atsakovė butą pardavė siekdama išvengti finansinių problemų. Jeigu tokių būtų, tai ieškinį galėtų reikšti kreditoriai, o ne atsakovas, kurio interesai sudarant sandorį nei vienu aspektu nebuvo liečiami.
4. Teismas, panaikindamas 2004-02-02 pirkimo-pardavimo sutartį turėjo taikyti dvišalę restituciją, bet jos netaikė, todėl pažeidė apeliantės interesus.
5. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu dėl 2006-08-17 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nurodė, kad dar iki santuokos ieškovė ir atsakovas apsigyveno ginčo bute. Atsakovas įkalbinėjo ieškovę ginčo butą perregistruoti jo vardu, sakė bijantis, kad ieškovė jį paliks. Jam primygtinai prašant ir teigiant, jog kitaip jis su ieškove nesituoks, butą jam pardavė, bet 42 000 Lt, kurie nurodyti pirkimo–pardavimo sutartyje, negavo. Atsakovas meluoja, teigdamas, jog 75 000 Lt už butą jis sumokėjo atsakovei.
6. Nuo 2001 m. ieškovė ir atsakovas gyveno kartu ir bendrai tvarkė visus jų piniginius reikalus. Iš abiejų bendrų lėšų jiedu nusipirko bendrabutyje Alytuje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), kambarį. Į atsakovės banko sąskaitą ieškovės ir atsakovo vardu iš bendrų lėšų, dažniausiai ieškovė, pervesdavo pinigus, kad atsakovė galėtų sumokėti mokesčius už butus, esančius Alytuje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), taip pat sumokėtų išlaikymą atsakovo vaikams. Grįžus ieškovei ir atsakovui į Lietuvą, atsakovė likusius pinigus atiduodavo. Jie juos leisdavo savo reikmėms, iškėlė prabangias vestuves, kurios kainavo 40 000 Lt, ir kurios užfiksuotas vaizdajuostėje. Po vestuvių ieškovė ir atsakovas išvyko į povestuvinę kelionę, kuri kainavo 20 000 Lt. Iš viso jie į atsakovės banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), buvusią AB banką SNORAS, pervedė 19 800 EU arba 68 112 Lt. Atsakovas klaidina teismą, jog jis pervedė atsakovei 75 000 Lt, nes tokia suma nesiekia net visų jų pervestos sumos.
7. Atsakovas pats pripažino, kad 2006-08-17 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovei pinigų neperdavė, todėl ieškinys turėjo būti tenkinamas.
8. Sutartis pagal CK 6.223 str. gali būti pakeista tik šalių susitarimu. Teismo sprendimu – jeigu kita iš sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį, kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. Ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis nesutinka pakeisti sutarties sąlygas. Atsakovė nebuvo 206-08-17 sutarties šalimi, todėl ji negalėjo būti pripažinta pardavėja.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:
1. Tarp apeliantės ir atsakovės 2004 m. vasario 2 d. sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis (t. 3, b. l. 1112) yra fiktyvi (t. y. tariamas sandoris (CK 1.86 straipsnis). Priežastys, lėmusios tokio sandorio aktyvumą yra pardavėjos - atsakovės įsiskolinimai kreditoriams. Atsakovė kreditoriams nenorėjo atsakyti asmeniniu turtu – butu, dėl ko sudarė fiktyvų sandori su savo dukra. Po šios sutarties sudarymo neatsirado jokių teisinių padarinių: butu, esančiu Alytuje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), ir toliau savininkės teise naudojosi ir jame gyveno atsakovė, ji neperdavė buto naudotis apeliantei: neiškraustė savo daiktų, nepersikėlė gyventi kitur, toliau valdė ir disponavo turtu savininkės teisėmis. Apeliantė realiai netapo buto pirkėja, nes buto ji neperėmė, šiuo turtu kaip savo nesirūpino. Atsakovė ginčo bute gyveno iki to laiko, kai atsakovas, o ne apeliantė, sumokėjo jai sutartą buto kainą, už kurią ji įsigijo kitą būstą, adresu Alytuje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini). Atsakovės faktinę gyvenamąją vietą po 2004 m. vasario 2 d. sandorio sudarymo patvirtino atsakovo pakviesti liudytojai. Buto pirkimas–pardavimas įvyko tik po to, kai atsakovas su apeliantės motina pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, po kurios pasirašymo butas perėjo atsakovo nuosavybėn. Nors sutartyje buvo nurodyta, kad atsakovė už parduotą butą gavo 1 000 Lt, realiai pinigai nebuvo sumokėti. Teismo posėdžio metu (2013-06-20 posėdžio protokolas, t. 4, b. l. 30–50) atsakovė paaiškino, kad sandorio sudarymo metu butų kainos buvo labai aukštos. Ji patvirtino, kad butas buvo ne parduotas, o dovanotas: „Mano mama butą buvo seniai pažadėjusi, jis buvo man dovanotas“. Atsakovė teismui analogiškai aiškino: „Kalbėdavome, kad kartu su ja gyvensiu ir sutikau tą butą dovanoti“, „sakiau, forminkit dovanojimą. Patarė, kaip buvo geriau“, nurodė, kad jai buvo patarta tik įforminti, kad butas parduotas už 1 000 Lt, ką ji ir padarė, nes dovanojimo atveju sandorį būtų galima lengvai panaikinti. Ji paaiškino, kad neprisimena, ar 1 000 Lt realiai gavo, teigė, kad jos nuomone, tai buvo dovana – pardavimas (2013-06-20 teismo posėdžio protokolo 8 ir 9 b. l.). Akivaizdu, kad 1 000 Lt neatitiko realios buto vertės, tačiau buto pardavėja ir jo pirkėja teismui pripažino, kad butas buvo ne parduotas, o perleistas neatlygintinai. Sandorio kaina – 1 000 Lt įrodo, kad ginčo butas buvo perrašytas apeliantei formaliai, kad atsakovės kreditoriai negalėtų reikšti actio Pauliana ieškinio tuo atveju, jei butas dukrai būtų perleistas neatlygintine dovanojimo sutartimi. Atsakovė, fiktyviai pardavusi butą savo dukrai, kitos gyvenamosios patalpos neįgijo, jos neišsinuomojo, t. y. po sandorio sudarymo ir toliau tęsė disponavimą butu kaip savo, o ne svetimu daiktu. Tuo atveju, jei šalys būtų susitarusios, kad ir po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakovė liks gyventi ginčo bute, šalys privalėjo šią aplinkybę nurodyti sutartyje. Atsakovė buto mokesčius mokėjo ne apeliantės, o savo lėšomis. Teigdama priešingai, apeliantė šią aplinkybę privalėjo įrodyti. Atsakovė nepatvirtino, kad mokesčiai už butą buvo atsakovo ar / ir apeliantės.
2. Apeliantei buvo labai gerai žinomos jos motinos atsakovės finansinės problemos. 2004 m. vasario 2 d. pirkimo–pardavimo sutartyje aiškiai nurodyta, kad parduodama butui įregistruota hipoteka bei tai, kad butas parduodamas esant atsakovės kreditorės Ramutės M. P. sutikimui. Atsakovės įmonei bankroto byla buvo iškelta praėjus tik mėnesiui po tariamo sandorio sudarymo, kad kreditoriai nepareikštų actio Pauliana ieškinio. Priežastis, įtakojusias sudaryti tokį sandorį, patvirtino liudytojai. Liudytoja R. M. P. teigė teismui, kad ji skolino seseriai (atsakovei) pinigus, sandorį tvirtino notaras, pinigų buvo nemažai, prievolei užtikrinti buvo įregistruota hipoteka nekilnojamajam turtui – butui. Liudytoja R. S. teismui patvirtino, kad ji dirbo įmonės „Prerima“ direktore. Įmonė turėjo skolų mokesčiams, SODRAI, įmonė dėl skolų bankrutavo. Sandoris buvo sudarytas tarp motinos ir dukros, artimų šeimos narių, kas taip pat patvirtina jo tariamumą – pardavėja ir pirkėja viena kita pasitikėjo, jos susitarė, kad ir toliau faktine buto valdytoja bus ne apeliantė, o atsakovė, kuri tęsė valdymą daiktu iki tol, kol atsakovas už asmenines lėšas butą nupirko.
3. Dėl CK 6.227 straipsnio taikymo. Atsakovas derėjosi dėl buto įgijimo ne su apeliante, o su atsakove, nes buvo pagrįstai įsitikinęs, kad butas priklausė jai, jis matė, jog atsakovė jame gyvena savininko teisėmis, moka už butą mokesčius, laiko jame savo daiktus. Šios aplinkybės jam buvo žinomos, nes ne kartą su apeliante pas atsakovę lankėsi, apie tai, kad butas de jure perleistas apeliantei, jis nebuvo informuotas, dokumentų nepareikalavo, nes santykiai buvo geri, atsakove jis pasitikėjo. Faktą, kad butas VĮ Registrų centre yra įregistruotas apeliantės vardu, atsakovas sužinojo po to, kai atsakovė pervedė visus pinigus už perkamą butą, t. y. su ja atsakovas atsiskaitė ir kartu su ja nuvyko į VĮ Registrų centrą pažymos sandoriui. Atsakovė dalyvavo, sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, jokių pretenzijų atsakovui nereiškė, kaip ir jis jai. Atsakovo teisės tapo pažeistos sužinojus, kad apeliantė pareiškė ieškinį, ginčydama aptariamą sandorį ir teigdama, kad už perkamą butą nebuvo sumokėti pinigai.
4. Teismui nustačius faktą, kad realiai 1 000 Lt nebuvo sumokėti, teismas pagrįstai jų nepriteisė iš atsakovės apeliantei.
5. Atsakovas ginčo butą 2006 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties (t. 1, b. l. 19–20) pagrindu įsigijo už lėšas, gautas iš buvusios sutuoktinės, pasidalijus santuokoje įgytą turtą. Tai patvirtina 2002 m. gegužės 21 d. sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir mano buvusios sutuoktinės V. M.. Remiantis šia sutartimi, su buvusia sutuoktine atsakovas pasidalijo santuokoje įgytą turtą: jam atiteko kilnojamieji daiktai ir 3 000 Lt piniginė kompensacija, kurią jis 2002 m. gegužės 30 d. panaudojo kambario bendrabutyje Alytuje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), pirkimui. Būstas buvo įgytas už 1 500 Lt, ką patvirtina teismui pateikta buto pirkimo–pardavimo sutartis. Tai reiškia, kad įrodymais paneigta apeliantės teismui pateikta versija, esą butą Alytuje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), atsakovas įsigijo už bendras savo ir apeliantės lėšas. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė minėtu laikotarpiu niekur nedirbo, lėšų neturėjo, ji pas atsakovą lankydavosi svečio teisėmis.
6. Apeliantė teismui patvirtino, kad sąskaitos buvo atskiros, kad apeliantė ir atsakovas disponavo kiekvienas savo asmenine sąskaita. Tam, kad paneigti apeliantės priešingus teiginius, atsakovas prašė apeliantę pateikti įrodymus apie jos gautas pajamas 2002–2012 metų laikotarpiu, tačiau tokių duomenų apeliantė nepateikė. Atsakovui yra žinoma, kad apeliantė Airijoje gaudavo minimalų atlyginimą, kuris sudarydavo apie ½ dalį nuo 270 eurų per savaitę (minimalios algos), kurio vos užtekdavo jos pačios pragyvenimui. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pagal 2006 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį jos motina atsakovė negavo jokių pinigų. Atsakovė už iš atsakovo gautas lėšas (iš viso 74 965,60 Lt), kurias jis sumokėjo nuo 2006-03-21 iki 2006-07-18, 2006-04-04 įsigijo nuosavybėn butą adresu Alytuje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), į kurį ji persikėlė gyventi iš karto, kai tik pardavė atsakovui savo butą. Kitų pinigų buto įsigijimui ji neturėjo, nes jos įmonė bankrutavo, jokio turto nebuvo sukaupusi. Atsakovė mokėjo mokesčius už atsakovui parduotą butą, iki įsigijo butą Alytuje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), po to visus mokesčius už ginčo butą atsakovas mokėjo pats. Šias aplinkybes patvirtina banko sąskaitų išrašai. Liudytojos L. S. ir E. Š. teismo posėdyje patvirtino, kad atsakovė joms teigė, jog buvo labai patenkinta, kad gavo visus sutartus pinigus už atsakovo norimą pirkti iš jos ginčo butą, ir už atsakovo atsiųstus pinigus įsigijo kitą – mažesnį butuką („reikės mokėti mažiau komunalinių mokesčių, liks lėšų vaistams, buto remontui, santaupoms“).
7. Niekuo nepagrįsti ir išgalvoti yra teiginiai apie atsakovo atliktų grynųjų pinigų pervedimų iš Airijos atsakovei paskirtį. Minėtus pavedimus atsakovas atliko iš savo asmeninių lėšų ne komunaliniams mokesčiams už butus, esančius (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) g. 31-12, esančius Alytuje, ne nepilnamečių vaikų išlaikymui, tačiau vykdydamas susitarimą su atsakove, t. y. atsakovas sumokėjo sutartą ginčo buto kainą. Už bendrabutį (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Alytuje, atsakovas sumokėdavo pats grįžęs į Lietuvą atostogų. Grįžęs į Lietuvą atostogų, atsakovas naudodavosi pinigais, esančiais Airijos banko išduotoje banko kortelėje. Nelogiška būtų buvę siųsti pinigus atsakovei ir paskui juos atsiimti, nes banke pinigines lėšas laikyti saugiau, nei pas svetimą asmenį (lėšų persiuntimo metu santuoka su apeliante nebuvo įregistruota). Apeliantė be pagrindo teigia, kad iš Airijos atsakovas siųsdavo pinigus vaikų išlaikymui. S. M. teismo posėdyje patvirtino, kad jos motina lėšų jos išlaikymui iš atsakovės negavo, pastarosios netgi nepažinojo. Dukters S. M. išlaikymui reikalingas lėšas (125 Lt per mėnesį) atsakovas sumokėdavo kas pusmetį antstolių kontoroje, dalyvaujant išieškotojai buvusiai sutuoktinei V. M., nes taip buvome susitarę. Dukters motina savo parašu patvirtindavo, kad vaiko išlaikymui gavo priteistas lėšas. Dukra D. M. pilnamete tapo 2004 m. birželio 12 d., jai lėšų išlaikymui siųsti nereikėjo. Atmestina versija, jog atsakovė jai pervestas lėšas apeliantui grąžino arba, kad jas atsakovas ir apeliantė išleido prabangioms vestuvėms, kelionei į Egiptą. Į Airiją apeliantas išvyko ne užsidirbti pinigų vestuvėms ir kelionei į Egiptą, bet užsidirbti lėšų geresniam būstui nei turėjo (buvo įsigijęs tik kambarį bendrabutyje). Ilgą laiką jis sunkiai dirbo, todėl nelogiška manyti, kad visas uždirbtas lėšas iššvaistė vestuvių puotai, ar kelionei į Egiptą. Vestuvės vyko 2007-01-07 žiemą, ne vestuvių sezono metu, kaimo sodyboje, vestuvės buvo kuklios. Sodyba buvo užsakyta vienai parai. Vestuvėse dalyvavo apie 20 svečių, vakaroti liko apie 15 svečių. Šias aplinkybes teisme patvirtino vestuvėse dalyvavę V. A. ir S. M.. Tai, jog vestuvės buvo itin kuklios, patvirtintų ir apeliantės minima filmuota vestuvių medžiaga, kurios apeliantė teismui nepateikė, nes joje yra užfiksuotos apeliantei nenaudingos, paneigiančios jos aiškinimus apie vestuvių pokylį aplinkybės. Apeliantė nesąžiningai teigią esą kelionei į Egiptą, jie išleido apie 20 000 Lt iš atsakovės banko sąskaitos nuimtų atsakovo ir apeliantės bendrų pinigų. Į Egiptą jie skrido iš Airijos, o ne iš Lietuvos, naudodamiesi biudžetinės kelionių agentūros paslaugomis, todėl nebuvo reikalo siųsti pinigų į Lietuvą ir jų nuiminėti. Nei apeliantė, nei atsakovė CPK leistinais įrodymais nepatvirtino nuimtų iš atsakovo sąskaitos pinigų jam grąžinimo fakto (CPK 178 straipsnis, 177 straipsnio 3 dalis).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl skundžiamo teismo sprendimo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais teisėtumo ir pagrįstumo, kuomet teismas skundžiamame teismo sprendime konstatavo, kad apeliantė nuosavybės teisę į butą, esantį Alytuje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės - savo motinos įgijo 2004 m. vasario 2 d. tariamo sandorio pagrindu (CK 1.86 str.) (t. 3, b. l. 112), o atsakovas nuosavybės teisę iš ieškovės įgijo 2006 m. rugpjūčio 17 d. apsimestinio sandorio pagrindu (CK 1.87 str.) (t. 1, b. l. 19–20).
Dėl 2004 m. vasario 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties
Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Tam, kad sandorį būtų galima pripažinti tariamuoju ir dėl to negaliojančiu dėl jį sudariusių subjektų valios ydos, teismas privalo nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2013).
Sprendžiant dėl apeliacinio skundo argumentų dėl šalių valios pažymėtina, kad atsakovė nurodė teisme, jog butą dukrai dovanojo, galėjo ir jį parduoti net už vieną litą ir, kad sudarytas sandoris yra pardavimas-dovanojimas (III t., b.l. 37). Ji taip pat nurodė, kad neatsimena ar tuos 1 000 Lt, kurie nurodyti sutartyje gavo iš ieškovės. Sutarties 4 punkte notarė pažymėjo, kad sandorio sudarymo momentu parduodamo buto vertė pagal VĮ Registrų centro išduotą pažymą yra 20 500 Lt. Taigi, pirmiausia, šie duomenys patvirtina, kad atsakovės valia nebuvo nukreipta gauti parduodamo daikto vertę atitinkantį piniginį ekvivalentą, o ieškovės valia – jį sumokėti. Įrodinėjant, kad sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, t. y. sandorio aktyvumą, kaip viena iš esminių sandorį negaliojančiu darančių aplinkybių yra būtent sandorio kainos nesumokėjimas ir jos neatitikimas daikto vertei. Tokią išvadą patvirtina ir kiti byloje surinkti ir teismo įvertinti įrodymai. Nors atsakovė butą šiuo sandoriu perleido ieškovei, tačiau juo ir toliau naudojosi, jame gyveno iki jis buvo parduotas ginčijamu 2006 m. rugpjūčio 17 d. sandoriu atsakovui (Daugiabučio namo savininkų bendrijos „Dobilas“ 2013 m. vasario 8 d. pažyma (t. 3, b. l. 88)), ji mokėjo mokesčius (AB Rytų skirstomųjų tinklų filialo Alytaus elektros tinklų atsiskaitymo knygelė (t. 3, b. l. 168-182)). Šiuo aspektu dar pažymėtina, kad CK 6.400 straipsnis nustato, kad viena iš esminių buto pardavimo sutarties sąlygų, kai parduotame bute gyvena asmenys, kurie pagal įstatymus ar sutartis išsaugo teisę naudotis gyvenamąja patalpa, ir pasikeitus jos savininkui, yra šių asmenų išvardijimas ir jų teisės naudotis parduodama patalpa turinys. Minėta aplinkybė visais atvejais turi būti nurodyta sutartyje. Pirkimo–pardavimo sutartyje apie tai nebuvo nurodyta, todėl darytina išvada, kad atsakovė tęsė naudojimąsi butu savininko teisėmis iki 2006 m. balandžio 4 d., kuomet nuosavybėn įsigijo kitą butą adresu Alytuje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini). Duomenų, kad ieškovė pradėjo šiuo butu rūpintis kaip savininkė, byloje nėra. Pažymėtina, kad ji dar iki buto perleidimo atsakovui (2006 m. rugpjūčio 17 d.), 2005 m. liepos 8 d. įsigijo sau kitą gyvenamąją patalpą Alytuje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 84–85, 86) ir sudarė sutartis su komunalines paslaugas tiekiančiomis įmonėmis (t. 3, b. l. 37, 38, 39, 40–41), todėl jos tikslas nebuvo apsigyventi iš atsakovės įsigytame bute ir įgyvendinti savininkės teises ginčo buto atžvilgiu. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2004 m. vasario 2 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo tariamas sandoris ir juo buvo neketinama sukurti teisinių pasekmių, taip pat, kad byloje buvo pagrindas nustatyti, jog ginčo sandorio sudarymą galimai įtakojo prasta atsakovės individualios įmonės (įmonei 2004 m. kovo 13 d. buvo iškelta bankroto byla (t. 3, b. l. 93)) padėtis, ir šiuo sandoriu buvo siekiama išvengti neigiamų pasekmių.
Pažymėtina, kad paprastai fiktyvus sandoris nevykdomas, todėl nėra restitucijos problemos ir teismas tik konstatuoja sandorio negaliojimą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė sumokėjo atsakovei 1 000 Lt už parduotą butą, todėl apeliantė nepagrįstai kelia 1 000 Lt restitucijos klausimą (CK 6.145 str.).
Kolegija nesutinka su apeliante, kad atsakovas neturi subjektinės teisės ginčyti šį sandorį. Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kolegija sutinka, kad atsakovas nebuvo sandorio šalimi ir atsakovės kreditoriumi, tačiau jis ir nepareiškė actio Pauliana ieškinio (CK 6.66 str.). Savo pažeistą teisę jis kildina iš to, kad po to sekusį sandorį dėl to paties objekto sudarė ne su ieškove, o su atsakove, kuri nuosavybės teisę į ginčo butą prarado neteisėto sandorio pagrindu, todėl ieškovė be pagrindo save laiko pardavėja, turėjusia teisė gauti pinigines lėšas už parduotą butą, kurias atsakovas sumokėjo tikrajai buto pardavėjai - atsakovei. Taigi, jo suinteresuotumas dėl 2004 m. vasario 2 d. pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu yra akivaizdus, todėl apeliantės argumentai šiuo pagrindu yra nepagrįsti.
Dėl 2006 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties
Apeliantė nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 17 d. sandorį sudarė atsakovo įkalbėta ir bijodama jo netekti, t.y. nurodo aplinkybes, kurias reikėtų kvalifikuoti pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį. Tačiau ieškovė šias aplinkybes ne tik turėjo nurodyti ieškinyje, bet turėjo pareigą ir jas įrodyti (CPK 12, 13, 178 str.). Ieškovė šių aplinkybių net neįrodinėjo, todėl laikyti, kad sandoris buvo sudarytas atsakovui paveikus jos valią - verčiant jį sudaryti ar dėl kokių nors susidėjusių aplinkybių, negalima. Pažymėtina, kad ieškovė nurodė, jog su atsakovu gyveno kartu nuo 2001 m. Jų santuoka buvo įregistruota 2007 m. sausio 6 d. Tarpusavio santykiai pablogėjo, pagal į bylą pateiktus įrodymus, gerokai vėliau po sandorių sudarymo, todėl jie negalėjo įtakoti ieškovės valios, todėl ieškinys šiuo pagrindu atmestas pagrįstai.
Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti apsimestiniu nuo jo sudarymo momento tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą 2006 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį, pagal kurią butą atsakovui pardavė ieškovė, ir pardavėjo teises pagal šią sutartį perkelti atsakovei. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, nepažeisdamas CK 1.87 straipsnio normų, pardavėjo teisės pagal šį sandorį perkėlė tikrajai buto savininkei atsakovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009).
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas įvykdė šios sutarties 3 punkto sąlygą ir sandorio kainą sumokėjo iki jo sudarymo. Byloje pateikti atsakovo sąskaitų Airijos banke išrašai (t. 3, b. l. 94–95, 142–167) patvirtina atsakovo nuo 2006 m. kovo mėn. iki 2006 m. liepos mėn. atliktus pinigų pervedimus atsakovei. Atsakovės atsiskaitomosios sąskaitos LT80 (duomenys neskelbtini) 0418, esančios AB SNORO banke, išrašas (t. 3, b. l. 72–80) patvirtina, kad atsakovo siunčiamus pinigus ji gavo. Per laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2006-06-23 atsakovas persiuntė atsakovei iš viso 74 965,60 Lt (IV t., b.l. 29. III t., b.l. 72-74). Atsakovas teisme nurodė, kad su atsakove susitarė, kad buto kaina bus 65 000 Lt - 70 000 Lt (IV t., b.l. 35). Toks susitarimas, esant šalių artimiems santykiams ar tai, kad sutartyje buvo nurodyta mažesnė kaina (42 000 Lt), gali būti tikėtinas. Atsakovė didžiąją dalį atsakovo jai pervestų pinigų (57 728,71 Lt) nusiėmė iki 2006 m. balandžio 4 d., kuomet sau nuosavybėn įsigijo kitą butą adresu Alytuje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys nesklebtini), nes kito pajamų šaltinio ji neturėjo. Po sandorio sudarymo atsakovas nustojo pervedinėti lėšas atsakovei. Apeliantė iš savo asmeninės sąskaitos (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 72–80, t. 2, 137, 145, 151, 154, 158) atsakovei siųsdavo smulkias pinigų sumas, tačiau dalis pinigų siųsti visai ne tuo laikotarpiu, kuomet pinigai buvo išmokėti už butą. Iki 2006 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakovė šiame bute gyveno ir juo naudojosi. Atsakovas dėl sandorio sudarymo derėjosi su atsakove, ją laikė buto savininke. Byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios būtų pagrindu konstatuoti, kad atsakovas turėjo kitų prievolių atsakovei, kurias įvykdė paminėtais pinigų pervedimais. Apeliantės argumentus, kad lėšos buvo bendros su atsakovu, paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai ir ieškovės paaiškinimai teisme apie šalių atskiras sąskaitas banke - ieškovės dvi, o atsakovo - tris (IV t., b.l. 32). Nei atsakovė, nei apeliantė neįrodė, kad atsakovo siųstus pinigus atsakovė vėliau jam grąžindavo ar, kad jie buvo panaudoto vestuvių iškilmėms ar povestuvinei kelionei. Pirmiausiai, tai paneigia jau pirmiau nurodytos aplinkybės dėl jų nuėmimo nuo sąskaitos ir kito buto pirkimo aplinkybių sutapimo, taip pat nesutapimas pinigų nuėmimo laikotarpio su gerokai vėliau nei buvo panaudoti atsakovo siųsti pinigai, sudaryta santuoka ir povestuvine kelione ne iš Lietuvos.
Teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja kitų apeliantės argumentų (pvz.: apeliantas pinigus pervesdavo dukroms išlaikyti, ar bendrabučio kambariui išlaikyti, nes periodiškai pervedamos pinigų sumos buvo pakankamai didelės, t. y. 5 700, 5 500, 2 000 EUR) dėl 2006 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties (t. 2, b. l. 19–20), kaip neturinčių įtakos šios bylos dalies apeliacijos rezultatui. Taip pat pažymi, kad byloje nebuvo nagrinėjami teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja CK 6.223 straipsnio nuostatos. Nagrinėjamu atveju buvo sprendžiama dėl sutarčių negaliojimo pagrindų (CK 6.224 str.).
Be to, pažymėtina, kad 2006 m. rugpjūčio 17 d. sutarties teisiniam vertinimui yra reikšmingos aplinkybės, nustatytos pripažinus 2004 m. vasario 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ir buto savininko teisės grąžinus atsakovei, nes sekantį sandorį dėl to paties buto galėjo sudaryti tik to buto savininkė - atsakovė su atsakovu (CK 1.87 str.).
Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. UAB „Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Šiuo aspektu reikšmingas aplinkybes kolegija nurodė pagal apeliacinio skundo argumentus dėl kiekvieno ginčijamo sandorio atskirai, todėl plačiau nepasisako.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo apeliacinio skundo motyvais keisti iš esmės teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Iš apeliacinį procesą pralaimėjusios apeliantės, priešingai šaliai –atsakovui priteisiamos už atsiliepimo surašymą advokatui sumokėtos 800 Lt išlaidos, kurios neviršija Rekomendacijose numatytos maksimalios sumos (98 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės V. M. atsakovui A. M. 800 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.