- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-09-29
- Bylos Nr.
- A-2196-438/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02808-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2020 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 21R-567 (AG-140/02-2020) (toliau – ir Komisijos sprendimas). Atsakovas skunde nurodė, kad:
Atsiliepimas
2. Pareiškėjas atsiliepimu prašė atsakovo VMI skundą atmesti. Pareiškėjas atsiliepime nurodė, kad:
2.1. Pats faktas, jog pareiškėjas galėjo kreiptis į Norvegijos tarnybą dėl apmokestinimo ir apie tai informuoti VMI, nesuteikia pagrindo VMI priiminėti neteisėtus sprendimus, t. y. jų nemotyvuoti, netikrinti faktinių aplinkybių bei nerinkti įrodymų. Nei vieno Komisijos argumento atsakovas nepaneigė ir nepateikė jokių naujų aplinkybių, išskyrus pakartojo tas, kurios jau buvo paminėtos bylos procese ir kurias paminėjo pati Komisija sprendime. Komisija pažymėjo, kad viešojo administravimo subjektui būtina atlikti papildomus veiksmus ir tik tada nuspręsti, ar teikti pagalbą pagal užsienio valstybės prašymą. Vertinant surinktus įrodymus ir gautą informaciją, negalima teigti, kad tokia informacija yra išsami, ne į visus užduotus klausimus buvo gauti atsakymai ir ne visi gauti atsakymai apskritai įrodo skolininko tapatybę. VMI naujai gauti duomenys nėra išsamūs ir tinkami. Pusė prašomų duomenų nėra gauta, o gauti duomenys nėra tikslūs ir nepagrindžia pareiškėjo tapatybės. Todėl vien duomenų gavimo faktas nėra pakankamai reikšmingas, nepatikrinus duomenų, nepagrindus jų savo išvadomis, kurios leistų laikyti, jog Norvegijos institucijų minimas asmuo yra tas pats pareiškėjas.
2.2. Aplinkybė, kad Norvegijos Karalystės pateiktuose dokumentuose nurodomas skolininko vardas ir pavardė bei gyvenamosios vietos adresas sutampa su pareiškėjo vardu ir pavarde bei gyvenamąja vieta, nereiškia, kad buvo pašalintos esminės abejonės dėl nurodomo skolininko ir pareiškėjo asmens tapatybės. Kaip nebuvo pašalintos iki šiol ir tos pačios abejonės dėl išieškotinos sumos bei pareiškėjo realaus lankymosi Norvegijos Karalystėje. Pats atvykimo faktas nėra įrodytas. Liudytojai D. S. ir J. S. jau teisme yra paliudiję, jog pareiškėjas niekuomet nėra buvęs Norvegijos Karalystėje, jokios veiklos ten nevykdė, o teismas konstatavo, kad neturi pagrindo netikėti šiais liudytojų parodymais. Tokie parodymai iki šiol nėra paneigti ir atsakovas jų neginčija, todėl netikėti jais nėra pagrindo.
2.3. Atsakovas jokio naujo tyrimo neatliko, t. y. nesiaiškino ir nepateikė duomenų dėl pareiškėjo realaus buvimo (lankymosi) Norvegijos Karalystėje, nesiaiškino ir nepateikė duomenų dėl objektyvaus asmens tapatybės nustatymo (ar Norvegijos tarnybos prašyme nurodytas asmuo ir pareiškėjas yra tas pats asmuo), nesiaiškino ir nepateikė duomenų, kokios veiklos pagrindu Norvegijos Karalystės institucijos paskaičiavo mokestinę nepriemoką ir pan. Atsakovas nesivadovavo įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytomis aplinkybėmis, jog pareiškėjas niekada nebuvo, nesilankė ir nevykdė veiklos Norvegijos Karalystėje.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 22 d. sprendimu atsakovo VMI skundą atmetė.
4. Teismas nurodė, kad byloje ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilo dėl VMI Sprendimo, kuriuo nuspręsta pakeisti nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) ir nurodyta iš pareiškėjo išieškoti 8 483,12 Eur sumą, ir Komisijos sprendimo, kuriuo Komisija nusprendė tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti VMI Sprendimą bei įpareigoti klausimą dėl Norvegijos Karalystės 2016 m. spalio 11 d. prašymo dėl pagalbos išieškant mokesčius perduoti VMI spręsti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas darė išvadą, kad Komisija teisingai taikė teisės normas, tinkamai įvertino faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl atsakovo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
7. Atsakovas VMI padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
7.1. Pagal Norvegijos Karalystės prašyme pateiktą informaciją pakanka duomenų identifikuoti asmenį. Norvegijos kompetentinga institucija informavo, kad reikalavimas nukreiptas pareiškėjui. Vadovaujantis VMI duomenų bazės duomenimis, R. S. vardu ir pavarde, gimimo data, adresu tėra tik vienas asmuo, todėl abejoti pareiškėjo asmens identifikavimu VMI neturi pagrindo.
7.2. VMI atliko aktyvius veiksmus – Norvegijos tarnybos prašė patikslinti ir pateikti patvirtinančius dokumentus, ar pareiškėjas realiai lankėsi Norvegijos Karalystėje, paaiškinti mokestinės prievolės kilmę ir tikslią išieškotiną sumą, taip pat informuoti ir pateikti patvirtinančius dokumentus, kad Norvegijos tarnyba turi duomenis apie pareiškėjo asmens kodą, naudojamą Lietuvos Respublikos asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose. Nors teismas pažymėjo, kad atsakinga institucija Norvegijos Karalystėje VMI prašymu galėtų pateikti įrodymus – sienos kirtimo dokumentus (jei tokių yra), – tačiau Lietuvos Respublikos piliečiams, vykstantiems į Norvegijos Karalystę, taikomas bevizis režimas, todėl VMI tokios teismo sprendime nurodytos sąlygos įgyvendinti negali.
7.3. VMI turėjo teisę priimti šioje byloje ginčijamą Sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką pagal užsienio valstybės prašymą. Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens.
7.4. Pareiškėjas nebuvo aktyvus kreipdamasis į Norvegijos Karalystės mokesčių administratorių dėl apskaičiuotų mokesčių pagrindimo bei mokestinės nepriemokos nuginčijimo. Pareiškėjas, nepasinaudojęs jam suteikta teise kreiptis į Norvegijos Karalystės mokesčių administratorių, nepagrįstai siekia nutraukti priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūras.
Atsiliepimas
8. Pareiškėjas atsiliepimu prašo atsakovo VMI apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad:
8.1. Atsakovas, gavęs Norvegijos tarnybos prašymą išieškoti mokestinę nepriemoką, jį besąlygiškai priėmė ir jokio naujo tyrimo neatliko, t. y. nesiaiškino ir nepateikė duomenų dėl pareiškėjo realaus buvimo (lankymosi) Norvegijos Karalystėje, taip realiai ir objektyviai nesiaiškino mokestinės nepriemokos kilmės. Taip pat nesiaiškino, ar išieškomas mokestis patenka į Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskaliniu pažeidimu išvengimo“ taikymo sritį. VMI nesuteikė pareiškėjui ir galimybės išdėstyti savo pozicijos ginčijamu klausimu. Pareiškėjas iki šiol nesupranta, kuo objektyviai remiantis Sprendimas buvo priimtas, kokie yra konkretūs išieškotinos sumos nustatymo faktiniai ir teisiniai pagrindai.
8.2. Nors teigiama, kad dėl taikomo bevizio rėžimo atsakovas negali įrodyti pareiškėjo buvimo Norvegijoje fakto, tačiau, nepaisant bevizio rėžimo, duomenys apie asmenų judėjimą vis tiek yra kaupiami ir juos galima gauti iš Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Nagrinėjamu atveju atsakovas net nesikreipė dėl tokių duomenų gavimo ir byloje jokių įrodymų, kad neva tokių duomenų nėra ir (ar) negali gauti, nepateikė. Atsakovas visiškai neįvertino to, kad pareiškėjo tapatybė galėjo būti tiesiog pavogta. Sutiktina su Komisijos sprendimo argumentais, kad nebuvo pašalintos esminės abejonės dėl nurodomo skolininko asmens tapatybės, kaip ir nebuvo pašalintos tos pačios abejonės dėl išieškotinos sumos bei pareiškėjo realaus lankymosi Norvegijos Karalystėje. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šioje byloje esminė kliūtis yra duomenų trūkumas dėl realaus pareiškėjo lankymosi Norvegijoje fakto.
8.3. Taigi ginčijamas administracinis aktas nėra pagristas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o tai prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Be to, atsakovas nesivadovavo įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriais buvo nustatytos faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas niekada nebuvo, nesilankė ir nevykdė veiklos Norvegijos Karalystėje. Tad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagristas, kurio naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
9. Byloje ginčas kilo dėl VMI 2020 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 467-18311 (Komisijos byla Nr. AG-140/03-2020, b. l. 20), kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 8 483,12 Eur sumą. Šis Sprendimas priimtas, vykdant Norvegijos Karalystės 2016 m. spalio 11 d. prašymą ir jį patikslinantį 2019 m. gegužės 28 d. raštą dėl pagalbos išieškant mokesčius iš pareiškėjo.
10. Ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimais šis VMI Sprendimas panaikintas iš esmės tuo pagrindu, kad nėra aiškiai ir neginčytinai nustatyta pareiškėjo, kaip skolininko Norvegijos Karalystei dėl nesumokėtų mokesčių, tapatybė, nes nėra nustatytas asmens, skolingo Norvegijos Karalystei, asmens kodas, kuris yra suteikiamas asmeniui Lietuvoje.
11. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartis „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“, Mokesčių administravimo įstatymas.
12. Sutarties 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad „Sutartį sudarančios šalys įsipareigoja teikti viena kitai pagalbą renkant nesumokėtus mokesčių mokėtojo mokesčius, kurių dydį galutinai nustato pagalbos prašymą pateikusios sutartį sudarančios šalies įstatymai“ (1 d.). „Kai sutartį sudaranti šalis prašo surinkti mokesčius, kurių surinkimui pritarė kita sutartį sudaranti šalis, tai ta kita sutartį sudaranti šalis renka šiuos mokesčius, vadovaudamasi savo mokesčių rinkimo įstatymais, ir renka juos taip, kaip mokesčius, kurie priklauso jai pačiai“(2 d.).
13. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad nesumokėto mokesčio dydį nustato pagalbos prašymą pateikusi sutarties šalis, o kita Sutarties šalis, gavusi tokį prašymą, jį vykdo vadovaudamasi savo mokesčių įstatymais. Tai lemia, kad Sutarties šalies pateiktas kitai šaliai pagalbos prašymas dėl mokesčių surinkimo (išieškojimo) yra tas teisinis ir faktinis pagrindas, kuris pagalbos prašymą gavusios šalies mokesčių administratoriui, šiuo atveju Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriui, suteikia teisę asmens atžvilgiu taikyti priverstinio išieškojimo priemones, numatytas MAĮ 106 straipsnyje. Toks pagalbos prašymo, kaip dokumento, statusas teisine prasme reiškia ir tai, kad šis dokumentas yra kompetentingos institucijos sprendimas, kuriuo asmeniui yra priskaičiuoti atitinkami mokesčiai užsienio valstybėje (Norvegijos Karalystėje) ir dėl kurių (mokesčių rūšies, dydžio ir kt.) pagrįstumo bei teisėtumo tolesni ginčai yra nebegalimi (išnaudojus užsienio valstybėje visas leistinas ginčo sprendimo priemones arba jomis nustatyta tvarka nepasinaudojus).
14. Iš esmės analogiško pobūdžio bylose administracinių teismų praktikoje taip pat pasisakyta, kad Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, privalo jį vykdyti. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą, Lietuvos Respublikos institucija neturi nei pareigos, nei teisės kaip nors pripažinti, papildyti ar pakeisti suvienodintą dokumentą. Todėl Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, negali vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo, reikalauti pateikti papildomus dokumentus, kurie pagal 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyvą 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis tik gali būti pridedami prie prašymo vykdyti reikalavimą, tačiau neprivalo būti pridedami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1382-438/2017, 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2268-438/2020).
15. Pagal Sutarties 27 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies b punkto nuostatas Sutarties šalių kompetentingos institucijos turi teisę keistis informacija, reikalinga sutarčiai įgyvendinti, tačiau negali būti reikalaujama iš kitos šalies teikti informaciją, kurios negalima gauti pagal tos ar kitos Sutartį sudarančios šalies įstatymus arba įprastinę valdymo praktiką.
16. Pagal MAĮ 47 straipsnį mokesčio mokėtojo tapatybei identifikuoti yra naudojamas identifikacinis kodas, kuris fizinių asmenų atžvilgiu atitinka gyventojų registro asmenų kodo duomenis. Kadangi gyventojų registro asmenų kodo duomenys yra Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje, todėl negali būti reikalaujama iš Norvegijos Karalystės pateikti šiuos duomenis apie pareiškėją, kaip mokesčių mokėtoją Lietuvoje, nes juos iš Lietuvos gyventojų registro gali gauti Lietuvos mokesčių administratorius.
17. Taigi šį ginčą nagrinėjusių institucijų išvados dėl Norvegijos Karalystės pagalbos prašyme nenurodyto pareiškėjo asmens kodo, kuris jam yra suteiktas Lietuvoje, yra nepagrįstos ir neteisingos.
18. Byloje nustatyta, kad kompetentinga Norvegijos tarnyba prašo išieškoti mokestines nepriemokas iš pareiškėjo, kuris be jo vardo ir pavardės identifikuojamas pagal šiuos duomenis – gimimo data: (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini); a. k. Norvegijoje yra (duomenys neskelbtini). Be to, 2019 m. gegužės 28 d. Norvegijos tarnybos rašte nurodoma, kad skolininkas iki 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo registruotas Norvegijoje adresu (duomenys neskelbtini), ir buvo individualiosios įmonės savininku (įm. k. Norvegijoje (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta ir tai, kad pagal atsakovo informacinės sistemos ir gyventojų registro duomenis R. S. vardu ir pavarde Lietuvos Respublikoje tėra vienas asmuo. Pareiškėjas neginčija, kad jį identifikuojantys kiti duomenys – gyvenamosios vietos adresas, gimimo data – atitinka jo tapatybę. Nors ir teigia, kad jis nėra skolininkas Norvegijai, nes ten negyveno ir pan., tačiau įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, jog galbūt jo vardu ar asmens dokumentais pasinaudojo kiti asmenys, arba kad yra kiti asmenys tokiais pat vardais ir pavardėmis ir pan., neteikia.
19. Pažymėtina ir tai, kad pirmą kartą nagrinėjant šį ginčą teisme, teismui iš esmės buvo kilusi abejonė dėl pareiškėjo ir skolininko Norvegijai tapatybės dėl Norvegijos tarnybos prašyme nurodyto pareiškėjo asmens kodo Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nesutapo su pareiškėjo asmens kodu jam suteiktu Lietuvoje. Tačiau Norvegijos tarnyba 2019 m. gegužės 28 d. rašte patikslino, kad šis kodas (Nr. (duomenys neskelbtini) yra pareiškėjui Norvegijoje suteikto kodo numeris. Tai reiškia, kad abejonės dėl kodų nesutapimo yra pašalintos, todėl ginčą nagrinėjusios institucijos šia aplinkybe nebegalėjo grįsti savo sprendimų, dėl ko šie sprendimai negali būti pripažinti pagrįstais ir teisingais.
20. Apibendrinus aptartas aplinkybes darytina išvada, kad yra įrodyta, jog Norvegijos tarnybos prašyme dėl skolos išieškojimo skolininku yra įvardijamas pareiškėjas, kurį identifikuoja tokie asmens tapatybę apibūdinantys svarbūs duomenys, kaip vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta ir tai, kad kitų asmenų su tokiais pat duomenimis Lietuvoje nėra. Dėl šių priežasčių ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimai naikinami, priimant naują sprendimą, kuriuo yra tenkinamas atsakovo apeliacinis skundas.
21. Šiuo atveju pareiškėjas manydamas, kad yra pasinaudota jo tapatybės duomenimis ir pan., turi būti aktyvus, Norvegijos Karalystėje inicijuoti atitinkamas teisines procedūras, kurios patvirtintų jo teiginius. Šios procedūros taip pat būtų pagrindas stabdyti skolos išieškojimo procedūras Lietuvoje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimą ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 21R-567 (AG-140/02-2020) bei priimti naują sprendimą:
pareiškėjo R. S. skundą atmesti. Palikti galioti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-18311 „Pakeisti nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų)“
Sprendimas neskundžiamas.