Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-2145-968/2017

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-06-02
Bylos Nr.: I-2145-968/2017
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Rytis Krasauskas, Margarita Stambrauskaitė, Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas: R. S.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Advokatai: Jonas Petrikas, Petras Matažinskas

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I-2145-968/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00151-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 12.6.3; 12.6.5; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolitos Rasiukevičienės ir Margaritos Stambrauskaitės,

sekretoriaujant Astai Statkevičienei,dalyvaujant pareiškėjui R. S., jo atstovui advokatui Jonui Petrikui,

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Vaidai Matulionei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas R. S. su skundu (b. l. 1–6, 25) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2017-01-02 sprendimą Nr. (23.31-08)-491-6 (toliau – Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, jis prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai. Teigia, kad jis niekada nėra buvęs Norvegijos Karalystėje, ten įsteigęs įmonės ar užsiiminėjęs kitokia veikla, iš kurios galėjo kilti mokestinė prievolė, kurią sumokėti reikalauja VMI. Atsakovė, priimdama ir vykdydama Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą, nesiaiškino mokestinės prievolės kilmės. Sprendime nėra duomenų apie tai, ar mokestinė prievolė patenka į dvišalės Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo (toliau – Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartis) taikymo sritį. Pareiškėjui nei raštu, nei žodžiu nebuvo paaiškinta, kaip susidarė prašoma išieškoti mokestinė prievolė, kokie išieškotinos sumos nustatymo faktiniai ir teisiniai pagrindai, už kokį laikotarpį ji susidarė. Pareiškėjo manymu, Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba galimai padarė klaidą ir nusprendė išieškoti susikaupusias mokestines nepriemokas ne iš to asmens, o VMI neturi pagrindo tenkinti tokį Norvegijos Karalystės prašymą ir priimti sprendimą, kuriuo išieškoma neva susidariusi skola. Teismui 2017-02-23 pateiktame papildomame paaiškinime (b. l. 77–78) pareiškėjas nurodė, kad Norvegijos Karalystės 2017-02-02 atsiųstame laiške nurodytas asmens kodas nesutampa su pareiškėjo asmens kodu, nurodyta skola – 96 695 (valiuta nenurodyta), ši skolos suma skiriasi nuo nurodytos anksčiau, o jos pasikeitimo priežastis nenurodyta.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

3. Atsakovė VMI atsiliepime (b. l. 54–57) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartyje susitariančioms šalims nėra įtvirtinta teisė tikrinti pateikto prašymo teisėtumą. VMI, gavusi Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą, jį laikė priimtinu ir vykdytinu, nes prie jo buvo pateikti su juo susiję dokumentai, patvirtinantys, jog visi teisiniai reikalavimai mokestinei skolai yra įvykdyti, o mokestinė nepriemoka išieškotina nuo 2016-10-04, t. y. praėjus 14 dienų po to, kai remiantis Norvegijos Karalystės teisės aktais, mokesčių mokėtojui buvo išsiųstas pranešimas dėl įsiskolinimo. VMI priėmė Sprendimą iš pareiškėjo pagal užsienio valstybės prašymą išieškoti 11 620,27 Eur, kadangi pareiškėjas neįvykdė mokestinės prievolės. Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai gali pateikti pareiškimą dėl apskaičiuotų mokesčių pagrindimo bei mokestinės nepriemokos nuginčijimo, o nepasinaudojęs šia teise jis nepagrįstai siekia panaikinti priverstinio išieškojimo procedūras. Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriui nėra nustatyta pareiga pagrįsti Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus apskaičiuotus mokesčius.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjo skundas tenkintinas.

4. Ginčas kilo dėl VMI Sprendimo, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 11 620,27 Eur sumą, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Remiantis rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, kad: VMI 2016-10-19 gautas Norvegijos Karalystės 2016-10-11 prašymas dėl pagalbos išieškant mokesčius (toliau – 2016-10-11 prašymas), kuriuo, remiantis Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi, prašoma iš R. S. išieškoti 104 077 Norvegijos kronų (b. l. 27–48, 58–65); VMI 2016-10-27 raštu Nr. (23.1-08)-RNA-32747 pareiškėją informavo apie Norvegijos Karalystės prašymą iš pareiškėjo išieškoti 11 620,27 Eur (104 077 NOK) nesumokėtų mokesčių ir jų delspinigių skolą, susidariusią 2014 m. (pridėjo turimus dokumentus ir jų vertimą), nurodė, kad, jeigu mokestinė prievolė nebus įvykdyta per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos, ji bus išieškoma iš pareiškėjo kredito (mokėjimo) įstaigose esančių lėšų ir (ar) turto, taip pat paaiškino, kad prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta, pateikiant skundą Norvegijos karalystės mokesčių surinkimo tarnybai (b. l. 66); VMI Sprendimu nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 11 62,27 Eur sumą (b. l. 67–68).

6. Pareiškėjas, be kita ko, teigia, kad Sprendimas yra nepakankamai motyvuotas ir prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 daliai. Šiame kontekste pažymėtina, kad VMI, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų (šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis ir kt.) dokumentuose), iš kurio išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Šioje teisės normoje įtvirtinta pareiga viešojo administravimo subjektams priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Vadinasi, siekiant įvertinti Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausiai, būtina nustatyti, ar jo turinys atitinka iš gero administravimo principo kylančius imperatyvus ir ar jis yra pakankamai motyvuotas.

7. Nustatyta, kad VMI skundžiamą Sprendimą priėmė vykdydama Norvegijos karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktą 2016-10-11 prašymą. VMI vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymu, Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi. MAĮ 33 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. MAĮ 28 straipsnio, reglamentuojančio bendradarbiavimą su užsienio valstybių mokesčių administratoriais, 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad jei kitaip nenumato tarptautinė sutartis ar susitarimas, pagalba užsienio valstybės mokesčių administracijai (kompetentingai institucijai) teikiama, jei užtikrinamas bendradarbiavimo abipusiškumas ir užsienio valstybės institucija, kuri kreipiasi, yra išnaudojusi visas įprastines galimybes tikslui, dėl kurio kreipiamasi, pasiekti. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio „Prašymas vykdyti išieškojimą“ 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras. Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties 28 straipsnyje, kuriame sureguliuotas pagalbos renkant mokesčius taikymas, nustatyta: „Sutartį sudarančios šalys įsipareigoja teikti viena kitai pagalbą renkant nesumokėtus mokesčių mokėtojo mokesčius, kurių dydį galutinai nustato pagalbos prašymą pateikusios sutartį sudarančios šalies įstatymai“ (1 dalis); „Kai sutartį sudaranti šalis prašo surinkti mokesčius, kurių surinkimui pritarė kita sutartį sudaranti šalis, tai ta kita sutartį sudaranti šalis renka šiuos mokesčius, vadovaudamasi savo mokesčių rinkimo įstatymais, ir renka juos taip, kaip mokesčius, kurie priklauso jai pačiai (2 dalis); „Bet koks sutartį sudarančios šalies prašymas rinkti mokesčius pateikiamas kartu su tokiu pažymėjimu, kokio reikalauja tos šalies įstatymai, kad būtų galima galutinai nustatyti mokesčio mokėtojo nesumokėtų mokesčių dydį“ (3 dalis); „3 <...> paragrafe aprašytą prašymą sutartį sudaranti šalis pateikia tik tada, kai mokesčių mokėtojas, kuris nesumokėjo mokesčių, neturi toje šalyje pakankamai turto, galinčio padengti nesumokėtus mokesčius“ (5 dalis).

8. Nurodytą teisinį reguliavimą vertinant sistemiškai nagrinėjamos bylos kontekste, matyti, kad VMI prieš priimdama Sprendimą turėjo pritarti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos reikalaujamų mokesčių išieškojimui. Toks pritarimas turėjo būti pagrįstas tiek faktiniais duomenimis, tiek ir teisės normomis, be kita ko, VMI turėjo įsitikinti, kad iš Norvegijos karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pateikto 2016-10-11 prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų galima galutinai nustatyti mokesčio mokėtojo (šiuo atveju pareiškėjo R. S.) tapatybę, jo nesumokėtų mokesčių dydį.

9. Jokių objektyvių duomenų apie tai, kad VMI Sprendime būtų vertinusi nurodytas aplinkybes, byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad VMI Sprendime tik nurodė teisinį pagrindą ir nusprendė iš pareiškėjo išieškoti Norvegijos karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktame 2016-10-11 prašyme nurodytą sumą. VMI visiškai nesprendė, ar yra faktinis pagrindas (jei yra tai koks) pritarti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos reikalaujamų mokesčių išieškojimui. Šiame kontekste paminėtina, kad liudytojai D. S., J. S. teismo posėdyje paliudijo, jog pareiškėjas niekuomet nėra buvęs Norvegijos Karalystėje, jokios veiklos ten nevykdė. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo šiais liudytojų parodymais netikėti. Pabrėžtina, kad Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2016-10-11 prašyme ir prie jo pridėtų dokumentų (žr. pvz., b. l. 31, 44, 46) nurodomas R. S. asmens kodas Nr. 651076 18311, kuris, kaip patvirtina rašytiniai įrodymai (žr. pvz. b. l. 19–20), nesutampa su pareiškėjo asmens kodu. Tokiu būdu Sprendimas iš esmės priimtas neįsitikinus, ar Norvegijos karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktame 2016-10-11 prašyme nurodytas asmuo ir pareiškėjas R. S., kurio atžvilgiu priimtas skundžiamas Sprendimas, yra tas pats asmuo. Ši aplinkybė, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, yra itin svarbi vertinant, ar yra pagrindas pritarti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos reikalaujamų mokesčių išieškojimui būtent iš pareiškėjo R. S., Sprendime niekaip nėra įvertinta.

10. Sprendimo turinį įvertinus MAĮ, Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo, Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties, VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo principo imperatyvų kontekste, vadovaujantis protingumo principu, konstatuotina, kad faktiniai Sprendimo pagrindai neatitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų. Teismo nuomone, nustatyti individualaus administracinio akto – Sprendimo – trūkumai yra esminiai. Todėl pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas panaikinti Sprendimą tenkintinas. Teismas pažymi, kad nors atsakovė ir pareiškėjas procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau jie nėra teisiškai reikšmingi ir jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą Van de H. prieš Nyderlandus, 1997-12-19 sprendimą H. prieš Suomiją; LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

11. Pareiškėjas teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (b. l. 90). Jame nurodo, kad yra patyręs 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 30 Eur žyminis mokestis, 64 Eur išlaidos vertėjo paslaugoms apmokėti, 606 Eur advokato suteiktoms teisinėms paslaugoms.

12. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 ir 5 dalis proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas. Prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

13. Pareiškėjas prašo iš atsakovės priteisti 606 Eur advokato suteiktoms teisinėms paslaugoms atlyginti.

13.1. Nustatyta, kad pareiškėjui teisinė pagalbą teikė du advokatai. Nuo 2016-12-08 iki 2017-03-02 – advokatas Petras Matažinskas (žr. atstovavimo sutartį (b. l. 21) ir pranešimą dėl atstovavimo sutarties nutraukimo (b. l. 88)), kuris kaip matyti parengė pagrindinius procesinius dokumentus teismui (b. l. 1–6, 25, 77–78). Nuo 2017-03-03 – advokatas Jonas Petrikas (žr. atstovavimo sutartį (b. l. 87)), kuris pareiškėją atstovavo 2017-05-17 vykusiame teismo posėdyje (b. l. 100–103) ir pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo (b. l. 90). Kaip matyti iš pateiktos detalizuotos išlaidų apskaičiavimo pažymos (b. l. 93), sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 17-2017 (b. l. 94) ir pinigų priėmimo kvito LAT Nr. 718292 (b. l. 95), pareiškėjas 606 Eur sumą prašo priteisti tik už advokato Jono Petriko suteiktas teisines paslaugas, t. y. teisinių paslaugų suteikimą pareiškėją atstovaujant 2017-05-17 vykusiame teismo posėdyje ir parengiant prašymą dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo.

13.2. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-7 redakcija, įsigaliojusi 2015-03-20). Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 2 punkte įtvirtinta, jog, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis. Rekomendacijų 8 punkte nustatyta, kad rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai koeficientas yra 0,4 (8.16 punktas), už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą – 0,1 (8.19 punktas). Teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda (9 punktas).

13.3. Remiantis viešai skelbiamais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2016 metų 4 ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 822,8 Eur (žr. Lietuvos statistikos departamento oficialiosios statistikos portalą), todėl pagal teisės aktų nuostatas pareiškėjai už prašymo dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo surašymą priteistina maksimali suma lygi 329,12 Eur (822,8 Eur*0,4). Teismo posėdis, kuriame buvo nagrinėjama ši administracinė byla truko 36 min. (b. l. 100-103). Vadovaujantis Rekomendacijų 9 punkto nuostatomis, maksimali pareiškėjai už atstovavimą teismo posėdžiuose priteistina suma yra 82,28 Eur (822,8*0,1). Taigi iš viso maksimali pareiškėjui priteistina bylinėjimosi išlaidų suma advokato suteiktoms teisinėms paslaugoms atlyginti yra 411,4 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nustatyta, pagrindinius procesinius dokumentus šioje byloje parengė nuo 2016-12-08 iki 2017-03-02 pareiškėją atstovavęs advokatas Petras Matažinskas, taip pat įvertinus tai, kad byla iš esmės nėra sudėtinga pareiškėjui priteistina maksimali bylinėjimosi išlaidų suma advokato Jono Petriko suteiktoms teisinėms paslaugoms atlyginti mažintina iki 300 Eur.

13.4. Kaip matyti iš pateiktos detalizuotos išlaidų apskaičiavimo pažymos (b. l. 93) pareiškėjui kaip suteiktų teisinių paslaugų išlaidos paskaičiuotos išlaidos už atvykimą iš Kretingos į Vilnių ir grįžimas atgal. Pagal Rekomendacijų 3 punktą advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos išlaidos, taip pat gyvenamosios patalpos nuomos ir kelionės išlaidos atlyginamos papildomai pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje iš šalies priteisiamos, jeigu advokatas vyksta teismo iniciatyva, dėl teismingumo ypatumų, kai reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nėra ir kitais atvejais, kai advokato iš kitos vietovės dalyvavimas byloje būtinas. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir įvertinus tai, kad pareiškėjas advokatą iš kitos vietovės pasirinko savo iniciatyva, nėra pagrindo jo patirtas išlaidas, susijusias su advokato atvykimu iš Kretingos į Vilnių ir grįžimu atgal priteisti iš atsakovės.

14. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 30 Eur žyminis mokestį, 64 Eur išlaidas vertėjo paslaugoms apmokėti. Teismui yra pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjas šias teismo išlaidas patyrė (b. l. 26, 49, 91, 92), todėl jos taip pat priteistinos pareiškėjui.

15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad pareiškėjų skundas buvo patenkintas, pareiškėjui iš atsakovės VMI priteistina 394,00 Eur (300 Eur + 30 Eur +64 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 88 straipsnio 2 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. S. skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017-01-02 sprendimą Nr. (23.31-08)-491-6.

Priteisti R. S. (duomenys neskelbtini) iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 394 Eur (tris šimtus devyniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Likusią prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų dalį atmesti.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rytis KrasauskasJolita RasiukevičienėMargarita Stambrauskaitė