Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. S. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-22-732/2017 pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovams P. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai dėl servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. J. ieškiniu prašė nustatyti atsakovo P. S. žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), neatlygintiną kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėmis, teisę naudotis pėsčiųjų taku, teisę varyti galvijus (tarnaujantis servitutas), kurio plotas 472 kv. m. iki žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), privažiavimo pagal 2016 m. rugpjūčio 29 d. servitutinio kelio schemą, parengtą S. B. individualios įmonės bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad V. J. Utenos apskrities valdytojo 1996 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 62-3206, buvo atkurtos nuosavybės teisės į asmeninio ūkio žemę, tame tarpe į 2,14 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini). Šis žemės sklypas po sutuoktinio mirties priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, pagal (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2038.Kelio servitutas, suteikiantis teisę prieiti, privažiuoti prie šio žemės sklypo nebuvo nustatytas. Sklypas ribojasi su (duomenys neskelbtini), vienintelė galimybė sausuma patekti į žemės sklypą yra per atsakovo sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).1995 m. šalių buvo susitarta dėl 3 metrų pločio kelio privažiavimui į jos sklypą ir šio susitarimo šalys laikėsi. Pagal šį susitarimą S. B. IĮ parengė planą, kuriame pažymėtas siūlomas 472 kv. m. servitutas, pažymėtas „S“. Teigė, jog nenustačius servituto į jos žemės sklypą patekti neįmanoma. Siūlomas servitutas atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principus, negali pažeisti atsakovo teisių, nes, atsakovas pats davė sutikimą tokiam privažiavimo keliui, jis nuo seno eina per atsakovo sklypą, be to kelio dalimi anksčiau naudojosi ir atsakovas pasiekti klojimą. Taip pat teigė, kad servitutas turi būti neatlygintinas.

Atsakovas P. S. pateiktame atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Pateikė UAB „Aristoma“ parengtą servituto nustatymo planą. Teigė, kad servitutas turi būti atlygintinas.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad pritaria ieškovės prašymui nustatyti servitutą neatlygintinai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Molėtų rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Nustatė atsakovui P. S. nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėmis, teisę naudotis pėsčiųjų taku, teisę varyti galvijus (tarnaujantis servitutas), kurio plotas 472 kv. m., iki žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), privažiavimo pagal 2016 m. rugpjūčio 29 d. servitutinio kelio schemą, parengtą S. B. IĮ. Priteisė atsakovui P. S. iš ieškovės A. J. 1 000 Eur vienkartinę kompensaciją. Priteisė ieškovei A. J. lygiomis dalimis iš atsakovų P. S. ir Nacionalinės žemės tarnybos 340,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno po 170,25 Eur. Priteisė atsakovui P. S. iš ieškovės A. J. 340 Eur bylinėjimosi išlaidas.Teismas nustatė, kad žemės sklypas, kuriam prašoma nustatyti kelio servitutą yra 2,14 ha ploto žemės ūkio paskirties, o kaip teismo posėdžių metu paaiškino pati ieškovė – šis žemės sklypas naudojamas pagal tiesioginę paskirtį, šienaujamas, jame ganomi gyvuliai, auginamas daržas. Teismas vertino, kad pagal atsakovo siūlomą nustatyti servituto turinį, į žemės sklypą (viešpataujantį daiktą) negalėtų būti patenkama žemės ūkio technika ir taip apribojama teisė ieškovei žemės sklypą pilnai naudoti pagal paskirtį – šienauti žolę, tvarkyti šieną, jį suvežti, esant reikalui įdirbti žemę ir atlikti eilę kitų žemės ūkio darbų. Todėl atsakovo pateikiamas kelio servituto nustatymo variantas yra netinkamas ir atmestinas. Be to, pagal atsakovo siūlymą, ieškovė iki servitutinio kelio turėtų patekti per savo namų valdos žemės sklypą, t. y. per kiemą. Teismas nurodė, kad išvažiuojamojo teismo posėdžio metu (2017 m. vasario 27 d.) buvo vertinamas atsakovo kelio servituto variantas. Dėl kieme stovinčių pastatų, augančių medžių, esančių inžinerinių statinių, tiesiai patekti į kelio servitutą atsakovo sklype nėra galimybių, tektų važiuoti sukiojantis tarp šulinio, klėties ir tvarto, per daržą, pašalinant kelis medžius, apvažiuojant minėtus objektus ir važiuojant „zigzagais“. Pažymėtina, kad ieškovės namų valdos žemės sklypas yra pakankamai mažo ploto – 0,1919 ha ploto, kurio dalis apaugusi medžiais ir nemaža dalis užstatyta, taip pat buvo akcentuota, kad tai šlaitinis sklypas, nuolydis apie 30 procentų. Nustatomas kelio servitutas patekimui į žemės ūkio paskirties žemės sklypą, į kurį bus važiuojama ir sunkiąja žemės ūkio technika, todėl siūlymas šį kelią įrengti namų valdos žemės sklype tarp pastatų yra neproporcingas. Tuo tarpu ieškovės prašomas nustatyti kelio servitutas yra atsakovo sklypo pakraštyje, ir keliukas ribojasi su ieškovės žemės sklypu. Kartu įvertinama aplinkybė, jog atsakovo žemės sklypas yra 11,6241 ha ploto. Teismas sprendė, jog servituto nustatymas kitoje vietoje, nei prašo ieškovė, iš esmės yra neįmanomas, arba būtų sunkiai įgyvendinamas; neabejotina, kad tokia situacija būtų susijusi su neprotingomis ir nepateisinamomis išlaidomis, nebūtų laikomasi objektyvumo, proporcingumo ir civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo principų. Teismas akcentavo, kad kitose, nei ieškovės prašomoje nustatyti, vietose, niekada nebuvo jokių patekimo į ieškovės sklypą kelių, t. y. nei teisiškai, nei faktiškai.

Teismas konstatavo, kad būtent ieškovės prašomas nustatyti servitutas yra objektyviai būtinas. Prašomo servituto nenustačius, ieškovė objektyviai negalėtų naudotis savo žemės sklypu pagal tiesioginę žemės sklypo naudojimo paskirtį; bet kokia kita alternatyva iš esmės yra negalima arba kliūčių pašalinimas būtų susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis išlaidomis. Ieškovė iš esmės nėra niekuo kalta, kad neturi patekimo į savo žemės sklypą, t. y. ji pati nesukūrė tokios situacijos dėl ko reikia nustatyti servitutą. Be to, ieškovės prašomo kelio servituto nustatymas labiausiai atitinka objektyvumo, proporcingumo ir civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo principus.Teismas sprendė, kad šiuo atveju tikslinga nustatyti 1 000 Eur vienkartinę kompensaciją už nustatomą neterminuotą 472 kv. m. ploto kelio servitutą, kuri priteistina iš ieškovės atsakovui P. S.. Teismas vertino, kad teismo procesas užtruko ne dėl ieškovės kaltės (atsakovas P. S. šaukiamas į teismo posėdį neatvyko, teismo posėdis atidėtas ir jo dalyvavimas pripažintas būtinu, kitame posėdyje apklaustas). Atsižvelgė, kad NŽT procesinė padėtis keitėsi iš trečiojo asmens į atsakovą. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 4 dalimi, nukrypo nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir priteisė atsakovui P. S. iš ieškovės A. J. 340 Eur bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas P. S. prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. sprendimo dalį, kuria P. S. nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), nustatytas kelio servitutas pagal 2016 m. rugpjūčio 29 d. servitutinio kelio schemą, parengtą S. B. IĮ ir priimti naują sprendimą - nustatyti P. S. nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), kelio servitutą - teisę važiuoti transporto priemonėmis, teisę naudotis pėsčiųjų taku, teisę varyti galvijus (tarnaujantis servitutas) iki žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), privažiavimo pagal 2016 m. lapkričio ­28 d. servitutinio kelio schemą, parengtą UAB „Aristoma“ matininko R. M., iki atsakovo nurodyto servitutinio kelio ieškovei patenkant per savo sklypo dalį ties atsakovei priklausančiu namu. Taip pat prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovui iš ieškovės priteista 340 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - priteisti atsakovui iš ieškovės 1 600 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismui nepatenkinus, aukščiau nurodyto prašymo, vadovaudamasis CPK 329 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 1 punktu, prašo bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad teismas priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, kadangi neištyrė ir neįvertino visų į bylą surinktų įrodymų bei netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK), CPK nuostatas.Teigia, kad teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, faktines bylos aplinkybes, nesilaikė šalių lygiateisiškumo, tarnaujančiojo daikto savininko interesų apsaugos principų, todėl buvo priimtas neteisingas sprendimas.Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į išvažiuojamojo teismo posėdžio nustatytas aplinkybes, jog ieškovės sklype ties namu yra pakankamai žemės, kad nugriovus nelegaliai pastatytą tvorą, būtų įmanoma važiuoti pro ieškovės namų valdą iki tos vietos, kurioje ginčo dėl servituto nustatymo nėra. Tą patvirtino Nacionalinės žemės tarnybos atstovai.Teigia, jog teismo sprendimu iš esmės yra užprogramuojamas naujas teisminis ginčas - ieškovei norint normaliai naudotis keliuku, kuriame pirmosios instancijos teismas nustatė servitutą, atsakovui bus būtina perkelti tvorą savo sklypo sąskaita, patirti nemažas išlaidas darbų rangovams, dėl kurių atlyginimo, atsakovas kreipsis į teismą. Kadangi servituto nustatymas yra pagrindas tarnaujančiojo daikto savininkui reikalauti atlyginti dėl servituto nustatymo atsiradusius nuostolius.Pažymi, kad teismas nusižengė nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir rėmėsi klaidingomis prielaidomis. Atsakovas niekada neprieštaravo paties servituto nustatymui, bendradarbiavo su teismu ir ieškove, jo procesinis elgesys buvo tinkamas. Be to, nuo pirmojo parengiamojo posėdžio atsakovas turėjo net du atstovus teisme. O šalis, kuriai atstovauja tinkami atstovai, negali būti pripažinta nedalyvavusi procese ar jam kaip nors trukdžiusi.Nurodo, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė būtent dėl ieškovės kaltės. Atsakovas buvo pakviestas liudyti teismo posėdyje tik pačios ieškovės prašymu. Būtent ieškovė paprašė pirmosios instancijos teismo pakeisti Nacionalinės žemės tarnybos procesinę padėtį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė A. J. prašo atsakovo P. S. apeliacinį skundą atmesti, Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad skundžiamame sprendime smulkiai išnagrinėtas ne tik ieškovės, bet ir atsakovo siūlomas variantas.Teigia, jog teismas pagrįstai nusprendė, kad yra pagrindas tenkinti ieškovės pareikštą reikalavimą dėl servituto nustatymo pagal S. B. parengtą planą, o atsakovo pateikiamas kelio servituto nustatymo variantas yra netinkamas ir atmestinas.Pažymi, kad teismas, atmesdamas atsakovo pateikiamą kelio servituto nustatymo variantą, detaliai nurodė tokio sprendimo motyvus. Atsakovo siūlymas kelią įrengti namų valdos žemės sklype tarp pastatų yra nelogiškas, neproporcingas. Mano, kad priešingai nei teigia atsakovas, jo nurodomu būdu kelio servituto vietos parinkimas sudarytų pagrindą ateityje kilti ginčams dėl to paties servituto vietos pakeitimo, galimai pasikeitus vieno iš žemės sklypų savininkui.Pažymi, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog servituto nustatymas kitoje vietoje, nei prašo ieškovė, iš esmės yra neįmanomas, arba būtų sunkiai įgyvendinamas. Tokia situacija būtų susijusi su neprotingomis ir nepateisinamomis išlaidomis, nebūtų laikomasi objektyvumo, proporcingumo ir civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo principų. Be to, kitose, nei ieškovės prašomoje nustatyti, vietose, niekada nebuvo jokių patekimo į ieškovės sklypą kelių, t. y. nei teisiškai, nei faktiškai.Atkreipia dėmesį, kad šalių žemės sklypai yra Labanoro regioninio parko teritorijoje. Pagal atsakovo planą turėtų būti atliekami naujo kelio įrengimo darbai - žemės kasimo, medžių šalinimo ir pan., kas parko teritorijoje yra draudžiama, tokiu būtų pažeidžiami Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio reikalavimai.Nurodo, kad sutinka su teismo nurodytais argumentais ir teismo priteista 1 000 Eur kompensacija už nustatomą neterminuotą 472 kv. m. ploto kelio servitutą. Taip pat sutinka ir su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prašo atsakovo P. S. apeliacinį skundą atmesti.Nurodo, kad nepritaria atsakovo apeliacinio skundo reikalavimams.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas. Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl servituto nustatymo reikalingumo, jo vietos parinkimo teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį jį nurodytoje dalyje naikinti ar keisti atsakovo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje sprendimo dalyje su juo sutinka ir sutikimo motyvų nebekartoja. Kasacinio teismo ne kartą pastebėta, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Šioje byloje iš šalių ir kitų dalyvaujančių asmenų paaiškinimų, rašytinės bylos medžiagos nustatyta, jog paties servituto nustatymo reikalingumas yra būtinas, nes, jo nesant, ieškovė neturi fizinės galimybės patekti į savo sklypą, esantį tarp atsakovo sklypo ir (duomenys neskelbtini). Atsakovas byloje nustatytų faktinių aplinkybių apeliaciniu skundu neginčija. Apeliantas apeliaciniame skunde kelia problemą, jog teismas be pakankamo pagrindo, nepagrįstai atmetė jo siūlomą alternatyvų ieškovės reikalaujamam servitutą. Sprendimo dalis dėl kompensacijos dydžio atsakovui priteisimo apeliaciniu skundu neginčijama. Pažymėtina, jog servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai. Pagal įstatymą nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus (CK 4.113 straipsnio 1 dalis). Servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais (CK 1.2 straipsnis), kurie, be kito, reiškia, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra; civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumas, todėl nuosavybės teisės suvaržymas turi būti teisingai atlygintas; viena teisinio santykio šalis, gaudama naudos, turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl konkretaus servituto nustatymo galimybės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nemažai dėmesio skyrė aplinkybei, kiek seniai naudojamasi esamu pravažiavimu, kaip jis buvo suformuotas, nes tai svarbu vertinant ar buvo ir koks šalių susitarimas dėl faktinio servituto, sprendžiant dėl kokių priežasčių ir ar pagrįstai susitarimas keičiamas, ar aplinkybės pasikeitė tiek, kad esama nusistovėjusi tvarka tapo nepriimtina, daro žalą, pažeidžia atsakovo teises ir pan.Apylinkės teismas su nuoroda į konkrečius įrodymus vertino tai, kad ši žemės sklypo dalis kaip kelias buvo žymima ir pirminiuose žemėtvarkos dokumentuose - 1994 m. pačiame pirmajame preliminariame plane. Atsakovui privatizuojant žemės sklypą buvo parengta žemės sklypo schema (abrisas), kurioje pažymėtas kelias į V. J., dabar ieškovės, žemės sklypą. 1995 m. balandžio 11 d. aktu atsakovui ir ieškovei sutikus, asmeninio ūkio žemės paženklinimo planuose pažymėtas 3 metrų pločio privažiavimo kelias. Atsižvelgtina, jog 1995 m. birželio 12 d. žemės sklypo, skiriamo privačiam ūkiui steigti arba nuomai, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje akte atsakovui, tuo metu dar būsimam žemės sklypo savininkui, buvo nurodyta informacija, kad žemės sklypo ribose yra/projektuojamas 4 metrų pločio kelias į V. J. sklypą. Molėtų rajono valdybos 1996 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 199-v patvirtintas supaprastintos apimties detalusis planas dėl atsakovo privažiavimo kelio prie ūkinių pastatų, (duomenys neskelbtini). Schemoje kelias pažymėtas kaip bendro naudojimo. 2009 m. spalio 13 d. Utenos apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus rašte Nr. SD-1297 patvirtinama, jog atkuriant nuosavybės teises į asmeninio ūkio žemę privažiavimui prie V. J. asmeninio ūkio žemės sklypo buvo suformuotas 4 metrų pločio bendro naudojimo kelias, kuris nėra įskaičiuotas į privačių žemės sklypų plotą ir kelio plotas nėra įrašytas į šių žemės sklypų duomenis ir atliekant žemėtvarkos projektą ir žemės sklypų kadastrinius matavimus šis bendro naudojimo kelias bus pažymėtas sklypų planuose. Tačiau atliekant atsakovo žemės sklypo kadastrinius (geodezinius) matavimus nubraižytas kelias iki ieškovės sklypo, suprojektuoto ir šalių 1995 m. patvirtinto privažiavimo kelio vietoje, tačiau jis nepažymėtas kaip bendro naudojimo ar servitutinis kelias. Šie ir kiti byloje esantys įrodymai, šalių, jų atstovų paaiškinimai, liudytojais apklaustų A. S., I. K. parodymai patvirtina, jog atsakovas nuo pat nuosavybės teisių jam atkūrimo žinojo apie suformuotą bendro naudojimo kelią, su juo buvo suderinta kelio vieta, atkuriant nuosavybės teises bendro naudojimo kelias nebuvo įrašytas į privačių žemės sklypų plotą, šalys bendrai juo naudojosi ilgą laiką iki 2015 metų, kai kilus nesutarimui dėl žemės sklypų ribų atsakovo valia kelias buvo užtvertas.Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti iš esmės deklaratyviems, nemotyvuotiems apelianto teiginiams, jog teismas, vertindamas pateiktus įrodymus ir faktines aplinkybes, nesilaikė šalių lygiateisiškumo, tarnaujančio daikto savininkų interesų apsaugos principų. Vien tik tai, jog įvertinus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes teismo padarytos išvados netenkina apelianto, savaime nereiškia nei įrodinėjimo procesą nustatančių procesinių įstatymų, nei minėtų principų pažeidimo.Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas detaliai ištyrė ir skundžiamame sprendime įvertino atsakovo siūlomus servituto variantus, išvažiuojamojo teismo posėdžio metu nustatytas aplinkybes. Apeliantas teismo motyvų, dėl kurių atmestas atsakovo siūlomas servituto variantas iš esmės neginčija, o apeliacinio skundo teiginiai, jog ieškovės sklype ties namu yra pakankamai žemės, jog nugriovus tvorą, būtų įmanoma važiuoti pro ieškovės namų valdą iki tos vietos, kurioje ginčo dėl servituto nustatymo nėra, teisėjų kolegijos vertinimu yra deklaratyvūs ir neįrodyti (CPK 178 straipsnis).Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas ieškovės namų valdos žemės sklypas yra pakankamai mažo ploto – 0,1919 ha, jo dalis apaugusi medžiais ir nemaža dalis užstatyta, sklypas yra šlaitinis. O žemės sklypas, patekimui į kurį reikalingas servituto nustatytas (viešpataujantis daiktas), yra gana didelis – 2,14 ha ir jo naudojimui pagal paskirtį – žemės ūkio, reikalinga žemės ūkio technika. Sutiktina su apylinkės teismu, kad pagal atsakovo siūlomą nustatyti servituto turinį, į žemės sklypą (viešpataujantį daiktą) negalėtų būti patenkama žemės ūkio technika ir taip apribojama teisė ieškovei žemės sklypą pilnai naudoti pagal paskirtį. Šią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi šalių pateiktus planus, šalių, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, kad anksčiau suformuoto ir šalių faktiškai naudoto kelio plotis yra 4 metrai, ieškovės servituto plane nurodytas kelio plotis – 3,3 – 4 metrai. Bet kuriuo iš atsakovo siūlomų variantų (važiuojant pamiške, per kiemą, pagal namą) naujo kelio įrengimui tektų atlikti medžių šalinimo, žemės kasimo darbus ar nugriauti pastatų dalis. Kam būtų reikalingos papildomos gana ženklios investicijos, o tai neatitiktų nuostatai, jog servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai, jis turi ne tik minimaliai varžyti tarnaujančiojo daikto savininko teises, bet ir būti pasiekiamas protingomis, realiomis išlaidomis. Nors apeliantas nurodo, jog dėl servituto nustatymo pagal ieškovės planą jam bus būtina perkelti tvorą ir patirti išlaidas rangovams, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios tvoros perkėlimo išlaidos būtų ženkliai mažesnės, nei naujo kelio formavimo kaštai ginčo teritorijoje.Be to, šiuo atveju svarbu yra tai, kad naujo įvažiavimo (servitutinio kelio) formavimas ir esamo įvažiavimo tikėtinas naikinimas keistų susiformavusį kelių (įvažiavimų) pobūdį, kraštovaizdį. O tai neatitinka veiklai regioniniame parke taikomų apribojimų, pažeidžia Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 419, 13 punkto nuostatas, kad inžineriniai statiniai projektuojami, statomi (tiesiami), rekonstruojami ar kapitališkai remontuojami kuo mažiau keičiant kraštovaizdžio pobūdį. Be kita ko, tam nepritaria nei atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba, nei tretysis asmuo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija.Taip pat pažymėtina, jog šiuo atveju viešpataujantis daiktas, patekimui į kurį reikalingas servitutas, yra ieškovei priklausantis žemės sklypas - unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į jį yra reikalinga privažiuoti nuo pagrindinio kelio. Todėl pagal atsakovo pateiktą servituto siūlymą tarnaujančiais daiktais iš esmės būtų du žemės sklypai – atsakovui priklausantis žemės sklypas ir ieškovei priklausantis kitas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kas teisėjų kolegijos vertinimu nėra proporcinga, ypač vieno iš ieškovei priklausančių žemės sklypų savininko pasikeitimo atveju. Pažymėtina, kad ieškovės prašomas nustatyti kelio servitutas pakankamai ilgą laiko tarpą buvo šalių bendro naudojimo kelias ir šiuo momentu tai yra vienintelis faktiškai natūroje esantis kelias. Atsakovas nesutinka su nedidele, lyginant su visu servitutinio kelio plotu, buvusio bendro naudojimo kelio atkarpa. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kokių priežasčių norimas pakeisti ankstesnis šalių susitarimas dėl faktinio servituto, todėl negalima įvertinti jų pagrįstumo, ar aplinkybės pasikeitė tiek, kad esama nusistovėjusi tvarka tapo nepriimtina, daro žalą, pažeidžia atsakovo teises. Šių aplinkybių apeliantas nenurodo ir apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, nėra pagrindo išvadai, jog tarnaujančio daikto savininko teisės yra neproporcingai apribojamos ir neatitinka abiejų šalių interesų pusiausvyros.Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Teismas gali nukrypti nuo šios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).Šiuo atveju ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, nustatant servitutą pagal jos parengtą planą ir priteisiant iš ieškovės atsakovui 1 000 Eur piniginę kompensaciją, vietoje atsakovo reikalaujamos 3 000 Eur kompensacijos sumos. Pastebėtina, jog sumokėti 1 000 Eur kompensaciją atsakovui ieškovė sutiko dar 2017 m. sausio 10 d. parengiamojo posėdžio metu. Nors apeliantas apeliaciniame skunde argumentuoja, jog jo procesinis elgesys buvo tinkamas, tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad proceso pirmosios instancijos teisme trukmę lėmė ir paties atsakovo veiksmai. Atsakovas reiškė bylą nagrinėjančiam teisėjui nušalinimą, dėl ko parengiamąjį teismo posėdį teko atidėti. Atsakovas šaukiamas į teismą neatvyko. Nors parengiamųjų ir teismo posėdžių metu atsakovą atstovavo atstovai, tačiau atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje teismas pripažino būtinu ir posėdį atidėjo, kas paneigia atsakovo teiginius, jog jo atstovams buvo žinomos visos faktinės aplinkybės. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo sprendimo dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pripažinti nepagrįstu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pateiktus įrodymus, faktines aplinkybes, teisingai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apelianto apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra jokio pagrindo. Apeliacinis skundas dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. sprendimo atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą ieškovė A. J. patyrė 610 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti: 210 Eur susipažinimas su byla, 400 Eur atsiliepimo parengimas. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš P. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 610 Eur (šeši šimtai dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.