- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-09
- Bylos Nr.
- I-3114-596/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01317-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- A. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. N. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K)), 12 000 Eur neturtinės žalos.
Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. rugpjūčio 15 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Kamerose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas, kurį mažino sanitarinis mazgas ir baldai. Pareiškėjo teigimu, tualetas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas žema sienele ir užuolaida, tuo pažeidžiant pareiškėjo privatumą. Kameros buvo vėdinamos per langus, jose nebuvo įrengtos atskiros oro šalinimo sistemos. Kamerose buvo drėgna, čiužiniai ir patalynė buvo drėgni, susikaupusi drėgmė tekėjo kameros sienomis, lašėjo nuo lubų ant patalynės, nuteistųjų galvų bei daiktų, buvo grybelis. Pažymėjo, jog kamerose nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, ventiliacija (oro šalinimo sistema), apšvietimas. Pareiškėjas turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą, tačiau tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimui. Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, sienos buvo pažaliavusios nuo pelėsių. Pasivaikščiojimų kiemeliai nebūdavo reguliariai valomi, buvo dulkėti, juose buvo primėtyta nuorūkų, prispjaudyta. Pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai nuo lietaus buvo uždengti asbestiniu šiferiu, kuris kėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai.
Dėl minėtų pažeidimų pareiškėjas tapo konfliktiškas, grubus, buvo pažemintas pareiškėjo orumas, jautė dvasinius sukrėtimus, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimuose į skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–14, 100–103).
Nurodo, kad pareiškėjo skunde nurodomas ginčo dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpis yra nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. rugpjūčio 15 d., tačiau pareiškėjas skundą dėl netinkamų jo laikymo sąlygų pateikė 2019 m. balandžio 4 d., todėl nurodė netinkamą ginčo laikotarpį. Taip pat paaiškina, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atkreipia dėmesį, kad lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m x 0,7 (1,33 kv. m), stalo - apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m), kėdės - apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos - apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio neturi. Kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Akcentuoja, kad gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.
Tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Pareiškėjas 2019 m. gegužės 10 d. pateikė atsikirtimą į atsiliepimą (b. l. 92–93), kuriame nurodo, jog atsakovės atstovas klaidina teismą dėl kalinimo laikotarpio, kadangi Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 15 d. Pareiškėjo teigimu, atsakovės atstovas atsiliepime į skundą netinkamai nurodė baldų užimamą plotą.
Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo atsikirtimą papildomai paaiškino, kad, įvertinus naujai pateiktą pareiškėjo informaciją apie ginčo laikotarpį, t. y. 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 15 d., pareiškėjui tenkantis plotas visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis numato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).
Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. kovo 7 d., iš Lukiškių TI-K į Vilniaus PN išvyko 2018 m. rugpjūčio 16 d. (b. l. 100–101). Pareiškėjas skunde ginčo laikotarpį nurodo nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 15 d. ir būtent už šį laikotarpį prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą ginčo laikotarpį, konstatuoja, kad iš viso pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas 154 paras.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojusi iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas per ginčo laikotarpį, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 7,94 kv. m. iki 3,84 kv. m., atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 7,38 kv. m. iki 3,57 kv. m. Vadinasi, Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.
Pareiškėjo teigimu, buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
Pasisakydamas dėl šio pareiškėjo argumento, teismas pažymi, kad Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.
Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.
LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose kartu su kitais asmenimis. Kaip nurodė Lukiškių TI-K, šiose gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo nukrypti nuo LVAT suformuluotos praktikos vertinant sanitarinio mazgo izoliavimą nuo likusio kameros ploto. Tačiau pažymėtina ir tai, jog iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo „Dėl A. N. skundo“ (b. l. 17–18) matyti, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o būtent – kamerose Nr. 252–257. Teismas pažymi, kad pareiškėjas kamerose Nr. 255 ir Nr. 257 buvo laikomas nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. liepos 27 d. (iš viso 58 paras). Taip pat teismas įvertina ir aplinkybę, kad pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį 6 paras kameroje buvo vienas. Taigi, teismo vertinimu, paminėtais laikotarpiais (t. y. iš viso 64 paras) kalinimo įstaiga pilnai užtikrino pareiškėjo teisę į privatumą, naudojantis sanitariniais įrenginiais, tačiau, nesant duomenų, kad sanitarinis mazgas buvo pilnai atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto likusiu laikotarpiu, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista laikotarpiais: nuo 2018 m. kovo 8 d. iki 2018 m. kovo 19 d., nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. kovo 25 d., nuo 2018 m. kovo 27 d. iki 2018 m. balandžio 19 d., nuo 2018 m. balandžio 21 d. iki 2018 m. gegužės 3 d., nuo 2018 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. gegužės 30 d., nuo 2018 m. liepos 28 d. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 4 d. iki rugpjūčio 9 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 11 d. iki 2018 m. rugpjūčio 15 d., t. y. 90 parų, todėl šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas pagrįstu.
Pareiškėjas nurodo, jog kamerose buvo netinkamas drėgmės lygis, be to, pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo oro šalinimo sistemos.
Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šios higienos normos 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 punktas). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Pareiškėjas skunde neneigia, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo (oro šalinimo) sistema nėra privaloma. Atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo reikalavimas šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi bendra kamerų būkle (nurodo, kad kamerose buvo netinkamas apšvietimas, temperatūra, buvo grybelis).
Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į Visuomenės sveikatos centrą, kuris atlieka valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Pastebėtina, jog pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai dėl bendros kamerų būklės yra itin abstraktūs. Pareiškėjas nenurodė nei kamerų numerių, kuriose pasireiškė minėti pažeidimai, nei laikotarpių, kada buvo laikomas netinkamose kamerose, nei kitų aplinkybių, kurios leistų identifikuoti ir nustatyti galimus pažeidimus. Pažymėtina, jog pareiga detalizuoti pažeidimus tenka būtent pareiškėjui, teismas negali remtis hipotetiniais, neindividualizuotas bei nepagrįstais teiginiais. Todėl, teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimai dėl higienos neatitinkančių laikymo sąlygų atmestini.
Taip pat pareiškėjas skundžiasi, kad nebuvo sudarytos sąlygos pasivaikščioti gryname ore ilgiau nei 1 valandą. Remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, o aplinkybes, susijusias su teisės į pasivaikščiojimą įgyvendinimu, pareiškėjas nurodė abstrakčiai, šių aplinkybių nedetalizavo. Be to, byloje nebuvo medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų reiškęs skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamai įgyvendintos teisės į pasivaikščiojimą, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo pasivaikščiojimui skirto laiko buvo atmesti ir šiuo atžvilgiu pažeidimas nėra nustatytas.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad pasivaikščiojimų kiemeliai reguliariai nevalomi, buvo dulkėti, juose buvo primėtyta nuorūkų, prispjaudyta, jų stogeliai nuo lietaus buvo uždengti asbestiniu šiferiu, kuris kėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai. Pasisakant dėl šio pareiškėjo argumento, teismas pažymi, kad iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra tvarkomi pačių nuteistųjų ir būtent jie palaiko tvarką ir švarą pasivaikščiojimo kiemeliuose. Atsakovės atstovas taip pat patvirtino, kad Lukiškių TI-K statinių konstrukcijose asbesto nėra, taip pat Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių stogai nėra dengti šiferio plokštėmis. Taigi pareiškėjo teiginiai laikytini neįrodytais, todėl atmestini kaip nepagrįsti ir pažeidimas šiuo atveju nenustatytas.
Nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad pažeistas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu (90 parų) sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 270 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. N. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 270 Eur (du šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.