Kauno apygardos teismo sprendimas

2008-02-27 · Civilinė byla Nr. 2-382-378/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2008-02-27
Bylos Nr.
2-382-378/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gražina Davidonienė
Ieškovas
BUAB „Kraitenė“
Atsakovas
Kauno teritorinės muitinės
Advokatai
Nerijus Šmitas
Civilinė byla Nr.2-382-378/2008
Procesinio dokumento kategorija 113.1; 116.1; 126.8.(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. vasario 27 d.KaunasKauno apygardos teismo
teisėja Gražina Davidonienė,sekretoriaujant Vaidai Urbanavičienei,

dalyvaujant ieškovo BUAB „Kraitenė“atstovams administratoriui Gintarui Adomoniui ir advokato padėjėjui Nerijui Šmitui,

atsakovo Kauno teritorinės muitinės atstovei Jelenai Kulešovai,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Kraitenė“ ieškinį atsakovui Kauno teritorinei muitinei dėl neteisėtai įskaityto piniginio užstato grąžinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas pareiškė ieškinį atsakovui Kauno teritorinei muitinei, kuriuo prašė panaikinti atsakovo 2006-03-24 sprendimą Nr.6KM32/20, 2006-04-06 sprendimą Nr.2153 ir 2006-05-04 sprendimą Nr.1686 ir įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui neteisėtai įskaitytą 25 348 Lt užstatą.

Ieškovas nurodė, kad, vykdydamas Įmonių bankroto įstatyme (toliau -ĮBĮ) numatytas pareigas, 2006-03-14 ieškovo administratorius kreipėsi į atsakovą, prašydamas grąžinti mokestinių prievolių užtikrinimui sumokėtus piniginius užstatus: 8 739 Lt užstatą, sumokėtą pagal bendrojo administracinio dokumento importo rinkinius (toliau – BDA) Nr.5KR50400740, 2 736 Lt užstatą - pagal BAD NR.5KR50400776, 2 573 Lt užstatą - pagal BAD Nr.5KR50400824, 11 336 Lt užstatą - pagal BAD Nr.6KR50400084, iš viso 25 348 Lt bankrutuojančiai įmonei priklausančio piniginio užstato. 2006-05-04 sprendime Nr.1686 „Dėl bankrutuojančios UAB „Kraitenė" administratoriaus 2006-03-14 prašymo grąžinti užstatą" atsakovas nurodė, kad, atlikęs patikrinimą dėl reikalavimų, numatytų 2005-07-19 leidime Nr.(duomenys neskelbtini) vykdymo, 2006-03-24 sprendimu Nr.6KM32/20 jis ieškovui papildomai apskaičiavo ir įregistravo 206 Lt mokestinę prievolę, kuri buvo padengta iš užstato. 2006-04-06 atsakovas priėmė sprendimą Nr.2153 13 806 Lt užstato suma atlyginti kitas ieškovo mokestines prievoles. Be to, vadovaujantis 2004-04-02 Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus Nr.1B-293 patvirtintų Vienkartinės garantijos naudojimo muitinėje taisyklių (toliau – Taisyklės) 15.2 p., likusia 11 336 Lt užstato suma buvo atlygintinos ir kitos ieškovo mokestinės prievolės. Todėl, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, 2006-05-04 sprendimu Nr.1686 atsakovas nusprendė netenkinti ieškovo administratoriaus prašymo dėl 25 348 Lt užstato grąžinimo bei likusia 11 336 Lt užstato suma atlygino bankrutuojančios įmonės mokestines prievoles: 2 147 Lt PVM pagal BAD Nr.5LUA0400474, 5 262 Lt PVM pagal BAD Nr.5LUB0400911, 3 927 Lt PVM pagal BAD Nr.5LUB0400941.

Ieškovo nuomone, atsisakydamas bankrutuojančiai įmonei grąžinti 25 348 Lt piniginį užstatą bei nuspręsdamas likusia piniginio užstato dalimi (11 336 Lt suma) atlyginti kitas bankrutuojančios įmonės prievoles, atsakovas nepagrįstai vadovavosi Taisyklių 15.2 p., numatančiu, kad teritorinė muitinė, nustačiusi, jog tenkinamos šių taisyklių 14 p. sąlygos, gali pateiktu piniginiu užstatu atlyginti kitas asmens mokestines prievoles, kadangi ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. draudžia vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas teismo ar ne ginčo tvarka. Ieškovo nuomone, atsakovo veiksmai, kai jis, pasinaudodamas Taisyklėse numatytais savo, kaip teritorinės muitinės, įgaliojimais, vienašališkai užskaitė ieškovo mokestines prievoles, privalo būti laikomi skolos išieškojimu ne ginčo tvarka, kuriuos po bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. draudžia atlikti. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad egzistuojant dviems skirtingai tą patį teisinį santykį reglamentuojančioms teisės normoms, t.y. minėtoms Taisyklėms ir ĮBĮ, pirmenybė turėtų būti taikoma ĮBĮ, kadangi ĮBĮ 1 str. 3 d. numato, jog „kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms", t.y. pačiame ĮBĮ įstatymų leidėjas aiškiai numatė, jog minėto įstatymo normos yra lex specialis ir turi pirmenybę visų kitų teisės normų, taikytinų bankrutuojančiai (bankrutavusiai) įmonei, atžvilgiu. Todėl darytina išvada, jog priimdamas skundžiamus sprendimus, kuriais ne ginčo tvarka po bankroto bylos iškėlimo iš turimo užstato vienašališkai buvo užskaitytos bankrutuojančios įmonės mokestines nepriemokos, atsakovas Taisyklėmis vadovavosi nepagrįstai, kadangi neįvertino, kad pagal ĮBĮ 1 str. 3 d. tokiu atveju galioja šiame įstatyme numatyti įskaitymo ribojimai. Tai patvirtina ir LAT praktika (2004-09-27 nutartis c.b. Nr.3K-3-484/2004 LAB „Argovegas" v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Ieškovo nuomone, nors vienu iš prievolių pasibaigimo pagrindų, numatytų CK 6.130 str. 1 d., yra įskaitymas, tačiau CK 6.140 str. kartu numato, kad skolininkui tampus nemokiam, kreditorius gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, tik jeigu įstatymai nenustato ko kita. Kadangi ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. tiek bankrutuojančiai (bankrutavusiai) įmonei, tiek ir šios įmonės kreditoriams draudžia vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, todėl, sistemiškai aiškinant nurodytas CK ir ĮBĮ nuostatas, akivaizdu, jog po bankroto bylos iškėlimo bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditorius neturi teisės vienašališkai įskaityti savo reikalavimus, kadangi tokie veiksmai pažeistų likusių bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditorių interesus. Tokios pozicijos laikosi ir LAT, pažymėjęs, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, šios įmonės kreditorių ir skolininkų savitarpio reikalavimai nuo bankroto bylos iškėlimo momento negali būti įskaitomi, nes tarpusavio reikalavimų įskaitymas yra vienas iš prievolių įvykdymo būdų (2006-10-24 nutartis c.b. Nr.3K-3-529/2006 Lietuvos Respublikos finansų ministerija v. LAB „Oruva", UAB „Oruva" ir UAB „Parex lizingas"), tai patvirtina ir naujausia Lietuvos apeliacinio teismo praktika (2007-05-29 nutartis c.b. Nr.2A-283/2007 BUAB „Edisa" v. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija; 2007-07-31 nutartis c.b. Nr.2A-316/2007 BUAB „Tralita" v. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija). Todėl, ieškovo nuomone, net ir tuo atveju, jei skundžiami atsakovo sprendimai nėra laikytini skolos išieškojimu ne ginčo tvarka (kaip tą nurodo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos), šie sprendimai vis tiek prieštarauja imperatyvioms ĮBĮ normoms, draudžiančioms taikyti įskaitymą po bankroto bylos iškėlimo (CK 1.80 str.), todėl, vadovaujantis CK 1.3 str. 4 d., yra naikintini.

Šalies argumentai

Atsakovas Kauno teritorinė muitinė su pareikštu ieškiniu nesutiko ir nurodė šiuos nesutikimo argumentus:

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 5 skirsnio, reglamentuojančio mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, 106 str. 1 d. nurodytus priverstinio išieškojimo būdus, taip pat atsižvelgiant į 1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr.2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 193 str. nuostatas bei į minėto kodekso 194 str. 2 d. pagrindu piniginio užstato naudojimo tvarką nustatančių Taisyklių 15 p. nustatytus 3 grąžintinu pripažinto piniginio užstato panaudojimo būdus, atsakovo nuomone, grąžintinu pripažinto piniginio užstato panaudojimo būdai negali būti tapatinami su mokestinių prievolių priverstinio išieškojimo būdais. Atsakovas nurodė, kad papildomas nuostatas, susijusias su Taisyklių įgyvendinimu, nustatanti Vienkartinės garantijos naudojimo muitinėje taisyklių įgyvendinimo instrukcija (galioja nuo 2005-05-16 iki 2007-10-01) taip pat numato teisę teritorinei muitinei priimti sprendimą neįvykdytas mokestines prievoles atlyginti piniginiu užstatu (Instrukcijos 10.1.1-10.1.3 punktai, 11.1 punktas). Todėl, atsižvelgiant į visą minėtą teisinį reglamentavimą ir įvertinus tai, jog ieškovas mokestinių prievolių įvykdymui užtikrinti sumokėjo 25 348 Lt dydžio užstatą, bei į tai, kad bendrovė turėjo neįvykdytų mokestinių prievolių pagal kitus bendrojo administracinio dokumento importo rinkinius, atsakovas, vadovaudamasis minėtomis teisės normomis, ginčijamais sprendimais piniginiu užstatu atlyginti ieškovo neįvykdytas mokestines prievoles nusprendė pagrįstai, kadangi sprendimas grąžinti piniginį užstatą jį sumokėjusiam asmeniui, t.y. ieškovui, prieštarautų piniginio užstato panaudojimą reglamentuojančioms teisės aktų normoms, todėl būtų neteisėtas. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Muitinės departamentas 2007-04-17 priėmė sprendimą Nr.1A-4.14-154 „ Dėl BUAB ,,Kraitenė" skundo", kuriuo nusprendė ieškovo skundą dalyje dėl atsakovo 2006-03-24 sprendimo Nr.6KM32/20 ir 2006-04-06 sprendimo Nr.2153 palikti nenagrinėtą, o bendrovės skundą dalyje dėl atsakovo 2006-05-04 sprendimo Nr.1686 atmesti kaip nepagrįstą.

Nagrinėjant bylą teismo posėdyje ieškovo atstovai ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti pilnai dėl procesiniuose dokumentuose išdėstytų motyvų.

Šalies argumentai

Ieškovo atstovai pažymėjo, kad atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytos taisyklės yra bendroji norma, o šiuo atveju turėtų būti taikomos specialiosios teisės normos, įtvirtintos Įmonių bankroto įstatyme.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė prašė ieškinį atmesti ir vadovautis atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartimi ieškovui UAB „Kraitenė“ iškelta bankroto byla. Vykdydamas Įmonių bankroto įstatymu jam pavestas pareigas bankrutuojančios UAB „Kraitenė“ administratorius kreipėsi į Kauno teritorinę muitinę su prašymu grąžinti mokestinių prievolių užtikrinimui sumokėtus piniginius užstatus: 8 739 Lt užstatą, sumokėtą pagal bendrojo administracinio dokumento importo rinkinius (toliau – BDA) Nr.5KR50400740, 2 736 Lt užstatą - pagal BAD NR.5KR50400776, 2 573 Lt užstatą - pagal BAD Nr.5KR50400824, 11 336 Lt užstatą - pagal BAD Nr.6KR50400084, iš viso 25 348 Lt bankrutuojančiai įmonei priklausančio piniginio užstato. 2006-05-04 sprendime Nr.1686 „Dėl bankrutuojančios UAB „Kraitenė" administratoriaus 2006-03-14 prašymo grąžinti užstatą" atsakovas nurodė, kad, atlikęs patikrinimą dėl reikalavimų, numatytų 2005-07-19 leidime Nr.LT5KMGV009, vykdymo, 2006-03-24 sprendimu Nr.6KM32/20 jis ieškovui papildomai apskaičiavo ir įregistravo 206 Lt mokestinę prievolę, kuri buvo padengta iš užstato. Šiuo sprendimu atsakovas nutarė netenkinti administratoriaus prašymo ir atlyginti UAB „Kraitenė“ sumokėto 11336 užstato suma mokestines prievoles atitinkamoms pinigų sumoms (b.l.10-11). 2006-04-06 atsakovas priėmė sprendimą Nr.2153 13 806 Lt užstato suma atlyginti kitas ieškovo mokestines prievoles. Be to, vadovaujantis 2004-04-02 Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus Nr.1B-293 patvirtintų Vienkartinės garantijos naudojimo muitinėje taisyklių (toliau – Taisyklės) 15.2 p., likusia 11 336 Lt užstato suma buvo atlygintinos ir kitos ieškovo mokestinės prievolės. Todėl, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, 2006-05-04 sprendimu Nr.1686 atsakovas nusprendė netenkinti ieškovo administratoriaus prašymo dėl 25 348 Lt užstato grąžinimo bei likusia 11 336 Lt užstato suma atlygino bankrutuojančios įmonės mokestines prievoles: 2 147 Lt PVM pagal BAD Nr.5LUA0400474, 5 262 Lt PVM pagal BAD Nr.5LUB0400911, 3 927 Lt PVM pagal BAD Nr.5LUB0400941.

Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad atsakovo sprendimai dėl ieškovo piniginių prievolių atlyginimo užstato suma buvo priimti ir realizuoti po nutarties iškelti bankroto bylą UAB „Kraitenė“ įsiteisėjimo. ĮBĮ 10 str. 7 dalies 3 punktu yra nustatyta, jog yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Pagal ĮBĮ 14 str. 1 dalį, nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo, išskyrus Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo ir Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nustatytus atvejus. ĮBĮ 35 straipsnis reglamentuoja kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių bei kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija. Atsakovas savo poziciją grindžia Bendrijos muitinės kodekso bei jo pagrindu Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. balandžio 02 d. įsakymu Nr.1B-293 patvirtintos Vienkartinės garantijos panaudojimo muitinėje taisyklių nuostatomis, kurių 15 punktas nustato tris grąžintinu pripažinto piniginio užstato panaudojimo būdus: 1)grąžinti piniginį užstatą jį sumokėjusiam asmeniui; 2)atlyginti piniginiu užstatu kitas asmens mokestines prievoles; 3)toliau naudoti piniginį užstatą kitų mokestinių prievolių įvykdymui užtikrinti.

Teismas konstatuoja, kad susiklosčiusioje teisinėje situacijoje egzistuoja dvi skirtingos teisės normos, skirtingai reguliuojančios tuos pačius teisnius santykius. ĮBĮ 1 str. 3 d. numato, jog „kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms"', t. y. jau pačiame ĮBĮ įstatymų leidėjas aiškiai numatė, jog minėto įstatymo normos yra laikytinos lex specialis ir turi pirmenybę visų kitų teisės normų, taikytinų bankrutuojančiai (bankrutavusiai) įmonei, atžvilgiu. Todėl darytina išvada, jog atsakovė, po bankroto bylos ieškovui iškėlimo įskaitydama ieškovo sumokėtas užstato sumas kitoms mokestinėms prievolėms įvykdyti, akivaizdžiai neturėjo teisės vadovautis Vienkartinės garantijos panaudojimo muitinėje taisyklių nuostatomis, reglamentuojančiomis mokesčio permokos įskaitymo taikymą, kadangi, vadovaujantis ĮBĮ 1 str. 3 d., tokiu atveju galioja šiame įstatyme numatyti įskaitymo apribojimai. Kaip jau minėta, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, baudų, mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės turto teismine ar ne ginčo tvarka ir kt. Taip pat tai reiškia, kad įmonės kreditorių ir skolininkų savitarpio reikalavimai, iškėlus įmonei bankroto bylą, negali būti įskaitomi nuo bylos iškėlimo momento, nes tarpusavio įskaitymas yra vienas iš prievolių įvykdymo būdų. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai kreditorius ir skolininkas yra vienas ir tas pats asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos bankas v. AB ,,Tauro bankas” ir kt., bylos Nr. 3K-7-95/2001 m., 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje BUAB ,,Alytaus vija” v. A.Žemaitienės IĮ, bylos Nr. 3K-3-1335/2002 m.). Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto taikymo ir aiškinimo taisyklė yra aiškiai suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-484/2004, kurioje pažymima, jog Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, numatantis bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymo suspendavimą, yra specialioji norma Mokesčių administravimo įstatymo 38 straipsnio, numatančio mokesčių administratoriaus teisę taikyti mokesčio permokos sumų įskaitymą mokestinei nepriemokai padengti atžvilgiu, kadangi iškėlus įmonei bankroto bylą, tokios įmonės finansinės, taigi ir mokestinės operacijos atliekamos laikantis Įmonių bankroto įstatymo numatytų procedūrų. Tai reiškia, jog pripažįstant mokesčių administratoriaus viešuosius įgalinimus atlikti teritorinės mokesčių inspekcijos ir įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymą, tokios teisės vykdymas yra sustabdomas iki bus išnagrinėta įmonės bankroto byla teismine tvarka. Sutinkamai su LR Muitinės įstatymo 9 straipsnio 2 punktu viena iš muitinės funkcijų - administruoti importo ir eksporto muitus ir kitus muitinės administruojamus importo ir eksporto mokesčius. Sutinkamai su Mokesčių administravimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, Kauno teritorinė muitinė yra atitinkamos mokesčių rūšies administratorius ir teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, suformuluota Mokesčių administravimo įstatymo normų taikymo požiūriu taikytina ir šioje byloje. Pažymėtina, kad teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Nagrinėjamoje byloje toks klausimas neiškyla, todėl teismas remiasi savo sprendime jau suformuota teismine praktika. Tai, kad mokesčių administratorius, siekiantis išieškoti mokestines nepriemokas į valstybės biudžetą, po bankroto bylos iškėlimo neturi teisės įskaityti mokestinių nepriemokų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, yra nuolat pabrėžiama ir naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (2007-05-29 nutartyje civilinėje byloje Nr.2A-283/2007 BUAB „Edisa" v. Kauno apskrities VMI, 2007-07-31 nutartyje civilinėje byloje Nr.2A-316/2007 BUAB „Tralita" v. Vilniaus apskrities VMI), palikus galioti nepakeistus pirmosios instancijos teismų sprendimus, kuriais buvo panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimai įskaityti mokestines nepriemokas bankrutuojančios įmonės mokestinių permokų sąskaita, o mokesčių administratoriai įpareigoti grąžinti įmonės administratoriams šias permokas.

Tokiu būdu, teismas konstatuoja, kad iškėlus įmonei bankroto bylą, šios įmonės kreditorių ir skolininkų savitarpio reikalavimai nuo bankroto bylos iškėlimo momento negali būti įskaitomi, nes tarpusavio reikalavimų įskaitymas yra vienas iš prievolių įvykdymo būdų, o ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. vienareikšmiškai draudžia vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo.

Teismas taip pat nemano, kad ieškovas, nesilaikė šios kategorijos byloms numatytos išankstinės bylos sprendimo ne teisme tvarkos, taip pat, kad ieškovas turėtų ginčyti 2007-04-17 Muitinės departamento sprendimą dėl ieškovo skundo Nr.1A-4.14-154 (b.l.17-29). Pagal ĮBĮ 10 str. 1 dalį ir 14 str. 3 dalį, kurios yra specialiosios normos MAĮ (MAĮ 94 str.), taip pat CPK 1 str. 1 d. bei suformuotą teismų praktiką (LAT 2001-03-13 nutartis civilinėje byloje Lietuvos bankas v. AB ,,Tauro bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-95/2001, 2002-11-13 nutartis civilinėje byloje BUAB ,,Alytaus vija“ v. A. Žemaitienės IĮ, bylos Nr.3K-3-1335/2002, 2004-09-27 nutartis civilinėje byloje Klaipėdos apskrities VMI v. LAB ,,Agrovegas“, bylos Nr.3K-3-484/2004, Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo 2006-01-09 nutartis) tokio pobūdžio ginčų išnagrinėjimas priskirtas bankroto bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai.

Kadangi atsakovas, užstato suma atlyginęs kitas ieškovo mokestines prievoles, t.y įskaitymą įvykdė po bankroto bylos ieškovui iškėlimo, pažeidė imperatyvią ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. nuostatą bei 14 str. 1 dalies 1 punktą ir suformuotos teismų praktikos (LAT Senato 2001-12-21 nutarimo Nr.33 ,,Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 11 p.) reikalavimus, atsakovo sprendimai (b.l.10-11, 61 negrąžinti 25 348 Lt užstato ir nepanaudota užstatų suma atlyginti ieškovo prievoles pripažintini negaliojančiais (CK 1.80 str., 1.3 str. 5 d.), o atsakovas įpareigotinas grąžinti ieškovui šį užstatą.

Pareikštu ieškiniu ieškovas prašė panaikinti tris atsakovo Kauno teritorinės muitinės sprendimus: atsakovo 2006-03-24 sprendimą Nr.6KM32/20, 2006-04-06 sprendimą Nr.2153 ir 2006-05-04 sprendimą Nr.1686.Nustatyta, kad 2006 m. kovo 24 d. Kauno teritorinės muitinės sprendimu Nr.6KM32/20 buvo patvirtintas UAB „Kraitenė“ 2006-03-09 mokestinio patikrinimo aktas bei papildomai perskaičiuoti mokesčiai (b.l.55-58). Nors ieškovas prašo panaikinti ir šį teritorinės muitinės sprendimą, jokių jo neteisėtumo motyvų nenurodė. Nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu, ieškovo atstovai neginčijo šiuo sprendimu priskaičiuotų piniginių sumų dydžio, todėl teismas sprendžia, jog pačios ieškovo mokestinės prievolės ieškovui nėra šios bylos ginčo dalykas. Todėl ieškovo reikalavimas dėl šio atsakovo sprendimo panaikinimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270 straipsniais

nusprendė:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Kauno teritorinės muitinės 2006 m. balandžio 06 d. sprendimą Nr.2153 „Dėl UAB „Kraitenė“ mokestinių prievolių atlyginimo piniginiais užstatais“.

Panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2006 m. gegužės Nr.1686 sprendimą „Dėl bankrutuojančios UAB „Kraitenė“ administratoriaus 2006-03-14 prašymo grąžinti užstatą“.

Įpareigoti atsakovą Kauno teritorinę muitinę (juridinio asmens kodas 1907 34952) grąžinti ieškovui BUAB „Kraitenė“ (juridinio asmens kodas 1107 26979), neteisėtai įskaitytą 25 348 (dvidešimt penkis tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt aštuonis) litus užstatą.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėja Gražina Davidonienė