Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2020-06-19 · Civilinė byla Nr. e2-15221-931/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-06-19
Bylos Nr.
e2-15221-931/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-10067-2020-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Agnė Stankevičienė
Ieškovas
G. L.
Atsakovas
AB Lietuvos
Advokatai
Ricardas Guilherme Filhas
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-15221-931/2020 (S)Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10067-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.20; 3.1.7.8; 3.2.3.2; 3.2.6.10; 3.4.1.11
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 19 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Agnė Stankevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. L. ieškinį atsakovui AB Lietuvos paštui dėl atlyginimo už prarastas registruotas pašto siuntas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas G. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB Lietuvos paštui, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 237,43 EUR kompensaciją už prarastas registruotas siuntas Nr. (duomenys neskelbtini).

Nurodė, jog atsakovas nuo 2019 m. rugsėjo 5 d. nustojo mokėti Lietuvos Respublikos pašto įstatyme numatytas pastovaus dydžio kompensacijas už registruotosios siuntos praradimą, bet nenurodė kuriam laikui (Lietuvos Respublikos pašto įstatyme numatytas terminas 90 dienų jau pasibaigęs) ir nereaguoja į pretenzijas ir raginimus laikytis Lietuvos Respublikos pašto įstatymo (toliau – pašto įstatymas) nuostatų. Mano, kad atsakovas savo veikloje nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio akivaizdžiai pradėjo pažeidinėti galiojančius teisės aktus, o Ryšių reguliavimo tarnyba šiems atsakovo veiksmams savo sprendimais pritaria ir, mano, netgi skatina atsakovą toliau pažeidinėti Pašto įstatymą. Atsakovo veiksmai prieštarauja kai kuriems teisės aktams, kaip antai: Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 977/67/EB nuostatoms apie tai, jog registruotoji siunta: paslauga, teikianti pastovaus dydžio garantiją nuo siuntos dingimo, vagystės arba sugadinimo rizikos ir leidžianti siuntėjui paprašius jam pateikti įrodymą, jei tai būtina, kad siunta buvo pristatyta ir (arba) įteikta adresatui; taip pat prieštarauja Pašto įstatymo 3 straipsnio nuostatoms apie tai, jog Registruotoji pašto siunta – pašto siunta, už kuria sumokamas šiame įstatyme ar sutartyje su siuntėju nustatyto dydžio atlyginimas, jei ji dingsta, būna pavogta ar sugadinta dėl pašto paslaugos teikėjo kaltės. Siuntėjo prašymu pateikiami irodymai, kad pašto siunta buvo pateikta asmeniškai pasirašytinai gavėjui; žala dėl prarastų, sugadintų pašto siuntų atlyginama vadovaujantis šiuo įstatymu. Žala dėl universaliosios pašto paslaugos teikėjo prarastų, sugadintų tarptautinių pašto siuntų atlyginama vadovaujantis Pasaulinės pašto sąjungos Pasaulinės pašto konvencijos, Pašto korespondencijos reglamento ir Pašto siuntinių reglamento nuostatomis. Patirti netiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos į žalos atlyginimo dydį neįskaitomi. Jeigu dėl pašto paslaugos teikėjo kaltės dingsta ar buvo sugadintos pašto siuntos, jose trūksta daiktų (prekių) ar daiktai (prekės) apgadinti, jis atlygina: 1) už dingusią registruotąją pašto siuntą, taip pat už dalį dingusių ar apgadintų daiktų (prekių) ar sugadintus visus daiktus (prekes) – suma, kuri lygi dviguboms siuntimo išlaidoms; Pašto paslaugos teikėjas, gavęs per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pateiktą pagrįstą pretenziją, žalą atlygina: 1) už pašto siuntą, siųstą Lietuvos Respublikoje, – per 30 kalendorinių dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos; 2) už tarptautinę pašto siuntą – per 90 kalendorinių dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos; taip pat prieštarauja Pasaulinės pašto sąjungos konvencija ir jos baigiamojo protokolo 23 straipsniui, numatančiam, jog sumokėtina kompensacijos suma negali viršyti tų sumų, kurios yra nurodytos Pašto korespondencijos reglamente ir Pašto siuntinių reglamente; Registruotosios siuntos praradimo, visiško išplėšimo ar visiško sugadinimo atveju siuntėjas turi teisę į Pašto korespondencijos reglamente nustatyto dydžio kompensaciją. Jei siuntėjo reikalaujama suma mažesnė už numatytąją Pašto korespondencijos reglamente, paskirtieji operatoriai gali išmokėti tą mažesnę sumą, ir šiuo pagrindu atgauti tą sumą iš kitų paskirtųjų operatorių, kurie gali būti su tuo susiję; taip pat prieštarauja Pašto korespondencijos reglamento 159 straipsnio nuostatoms: kompensacijos suma, numatyta Konvencijos 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte, už registruotosios siuntos praradimą, visišką išplėšimą ar visišką sugadinimą yra 30 SDR.

Ieškovas atkreipė dėmesį, jog prašo priteisti iš atsakovo Pašto įstatyme numatytas pastovaus dydžio kompensacijas už prarastas registruotąsias siuntas Nr. (duomenys neskelbtini) – 237,43 EUR, mokesčius už siuntų gabenimą atsakovas jau yra grąžinęs. Pažymėjo, jog atlyginti realią siuntų vertę, ar negautas pajamas, nereikalauja, nes tokios galimybės nenumato galiojantys teisės aktai. Tuo pačiu, mano, kad įkyrūs atsakovo reikalavimai pateikti siuntų vertę patvirtinančius dokumentus neturi jokio juridinio pagrindo ir yra tik pretekstas nevykdyti Pašto įstatymo nuostatų.

Atsiliepimas

Atsakovas 2020 m. gegužės 15 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su ieškiniu nesutinka.

Šalies argumentai

Paaiškino, kad ieškovas, 2019 m. balandžio-birželio mėnesiais bendrovės interneto tinklalapyje, adresu https://www.post.lt/tarptautine-siuntu-paieska, pateikė 79 prašymus dėl tarptautinių registruotųjų pašto korespondencijos siuntų paieškos. Vadovaudamasi ieškovo 2019 m. balandžio 29 d., gegužės 8, 9, 20, 31, birželio 4 ir 19 d. prašymuose pateiktais duomenis, bendrovė IPC1 tarptautinių siuntų paieškos sistemoje inicijavo siuntų paieškas. Gavus šių siuntų gavimo šalių pašto tarnybų atsakymus, 2019 m. rugsėjo 5 d. ieškovo el. pašto adresu (duomenys neskelbtini) ieškovui buvo pateiktas tarptautinių registruotųjų pašto korespondencijos siuntų paieškos tyrimo rezultatų apibendrinimas, kuriuo ieškovas buvo informuotas, kad gavėjams, pagal iš užsienio pašto paslaugų operatorių gautus duomenis, nebuvo pristatytos 57-ios siuntos ir paprašyta ieškovo pateikti statusu „Siunta nebuvo pristatyta“ pažymėtose siuntose siųstų daiktų vertę įrodančius dokumentus. Tačiau siųstų daiktų vertę pagrindžiančius dokumentus pateikti ieškovas atsisako. Todėl ieškovui buvo išmokėta kompensacija, apimanti tik prarastų siuntų siuntimo išlaidas, kurias atsakovas galėjo apskaičiuoti savarankiškai.

Atsiliepimas

Atsakovas mano, kad byloje iš esmės kilo ginčas dėl teisės normų aiškinimo: ieškovo nuomone, atsakovas neturi pagrindo prašyti pagrįsti siuntų vertę, nes teisės aktuose yra neva numatyta pastovaus dydžio konkreti suma – 30 SDR, kuri turi būti išmokama, pripažinus tarptautinės registruotosios pašto korespondencijos siuntos dingimą. Pažymėjo, jog nesutinka su ieškovo pozicija, kadangi ji ne tik prieštarauja pagrindiniams teisės principams, civilinės atsakomybės sampratai, tačiau ir neatitinka sisteminio teisės normų aiškinimo. Taip pat vadovaujantis ieškovo pozicija, būtų įtvirtinta baudinė pašto paslaugų teikėjo atsakomybė, sudarytos prielaidos piktnaudžiauti nesąžiningiems pašto paslaugų naudotojams bei nepagrįstai praturtėti pašto paslaugų teikėjo sąskaita, pavyzdžiui, dideliais kiekiais siunčiant menkaverčius daiktus ar net tuščias siuntas bei siuntinius. Paaiškino, kad Pašto įstatymo 15 straipsnio nustatyta tvarka yra įpareigotasis universaliosios pašto paslaugos (toliau – UPP) teikėjas Lietuvos Respublikoje. Bendrovės atsakomybė už tarptautinę UPP paslaugą nustatoma ir žalos atlyginimas vykdomas remiantis Pašto įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, numatančia, jog „<...> žala dėl universaliosios pašto paslaugos teikėjo prarastų, sugadintų tarptautinių pašto siuntų atlyginama vadovaujantis Pasaulinės pašto sąjungos Pasaulinės pašto konvencijos, Pašto korespondencijos reglamento ir Pašto siuntinių reglamento nuostatomis. Patirti netiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos į žalos atlyginimo dydį neįskaitomi.“ Atkreipė dėmesį, jog ieškovo nurodytos 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo nuostatos yra perkeltos į Pašto įstatymą, tiesiogiai nėra taikomos. Mano, kad ieškovas Pašto korespondencijos reglamento nuostatą dėl kompensacijos dydžio supranta pažodžiui, vertindamas tik pačią nuostatos formuluotę, neatsižvelgdamas į visumą, nevertindamas tame pačiame Konvencijos 23 straipsnyje tik kitose dalyse įtvirtintų nuostatų bei principų. Vadovaujantis ieškovo pateikiama interpretacija, visais atvejais turi būti išmokėta 30 SDR kompensacija, nepriklausomai nuo to, kokios vertės daiktas buvo siunčiamas (ar net tuo atveju, jei buvo išsiųstas tuščias vokas), ir nevertinant, kokią realią žalą patyrė siuntėjas, kas tą žalą sudaro – tiesioginiai nuostoliai ar siuntėjo moralinė žala. Toks aiškinimas prieštarauja Konvencijos nuostatų esmei bei tikslui, taip pat įtvirtintų baudinę pašto paslaugos teikėjo atsakomybę, sudarytų sąlygas nesąžiningiems pašto paslaugų naudotojams nepagrįstai praturtėti pašto paslaugų teikėjo sąskaita. Pažymėjo, jog paties Konvencijos 23 straipsnio 1.5 punkte aiškiai įtvirtintas pašto paslaugos teikėjo civilinės atsakomybės ribojimo principas ir atitinkamų reglamentuose įtvirtintų nuostatų tikslas – nustatyti maksimalią universaliosios pašto paslaugos teikėjo atsakomybės ribą: „Sumokėtina kompensacijos suma negali viršyti tų sumų, kurios yra nurodytos Pašto korespondencijos reglamente ir Pašto siuntinių reglamente.“ Konvencijos 23 straipsnio 1.6 punktas numato, kad „atsakomybės prisiėmimo atveju į netiesioginius nuostolius, negautas pajamas ar moralinę žalą, apskaičiuojant išmokėtiną kompensacijos sumą, neatsižvelgiama“. 1.7 punktas griežtai pabrėžia, kad „Paskirtieji operatoriai jokiu būdu neprisiima didesnės atsakomybės, net ir didelio apsirikimo (didelės klaidos) atveju, nei nustatyta šioje Konvencijoje ir reglamentuose“ – matyti, kad nuostatų tikslas yra įtvirtinti ribotą civilinę atsakomybę. Tik toliau seka Konvencijos 23 straipsnio 2 bei 3 dalys, kurios negali būti aiškinamos jas atsiejant nuo kitų šio Konvencijos straipsnio dalių. Pažymėjo, kad Konvencijos 23 straipsnio 7 dalyje, dar labiau detalizuojamas kompensacijos apskaičiavimas: „Šio straipsnio 2 [registruotosios siuntos], 3 [paprastieji siuntiniai] ir 4 [įvertintosios siuntos] dalyse nurodytais atvejais kompensacija apskaičiuojama pagal kainoraštyje surašytas tokios pat rūšies daiktų ar prekių kainas, perskaičiuotas i SDR toje vietoje ir tuo metu, kai siunta buvo priimta siųsti. Jei nėra kainoraščio, kompensacija apskaičiuojama pagal įprastą daiktų ar prekių kainą, vertinant tuo pačiu pagrindu.“ Dėl to mano, kad teisės aktuose yra kalbama ne apie konkrečią „išmoką“ siuntos dingimo atveju, kaip baudą už prarastą siuntą ar siuntinį, o nurodoma tai, kad kompensacijos suma yra apskaičiuojama, tačiau yra ribota Reglamente įtvirtintų maksimaliu dydžiu. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovo prašymuose dėl siuntų paieškos nurodyta informacija (siųstų daiktų vertė) jos pateikimo metu nebuvo pagrįsta susijusiais dokumentais, siuntų paieškos tyrimo metu nustačius siuntų praradimo faktą, 2019 m. rugsėjo 5 d. bendrovės prašymas pagrįsti dėl šių siuntų praradimo patirtus nuotolius buvo būtinas ne tik išmokėtinos kompensacijos sumos apskaičiavimui, bet ir siekiant įsitikinti ieškovo sąžiningumu bei pateiktos informacijos teisingumu. Nurodė, jog jai nesuprantamas ieškovo elgesys atsisakant pateikti bet kokius įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą. Atkreipė dėmesį, kad nereikalavo kokių nors specifinių dokumentų, nenurodė ieškovui konkretaus tinkamų dokumentų sąrašo. Ieškovo vengimas pateikti įrodymus dėl patirtos žalos sudaro prielaidas įtarti, jog ieškovo patirta žala ženkliai mažesnė nei 30 SDR.

Atsakovas 2020 m. birželio 10 d. pateikė rašytinius paaiškinimus.

Rašytiniuose paaiškinimuose nurodoma, kad atsakovas dėl civilinėje byloje aptariamų Pasaulinės pašto sąjungos Pasaulinės pašto konvencijos bei Pasaulinės pašto sąjungos Pašto korespondencijos reglamento nuostatų, dėl kurių aiškinimo ir taikymo kilo byloje nagrinėjamas ginčas, kreipėsi į Pasaulinės pašto sąjungos Tarptautinį biurą dėl nuomonės pateikimo. Mano, kad Pasaulinės pašto sąjungos Tarptautinio biuro atstovų pateikta nuomonė dėl Pasaulinės pašto sąjungos Pasaulinės pašto konvencijos turi reikšmės šiai nagrinėjamai bylai. Paaiškina, kad atsakovas kreipėsi į Pasaulinę pašto sąjungą el. laišku, užklausą prisegusi atskiru dokumentu, o Pasaulinės pašto sąjungos atstovo atsakymas pateiktas el. laiško tekste. Atkreipia dėmesį, kad Pasaulinės pašto sąjungos Tarptautinio biuro atstovo advokato Ricardo Guilherme Filho nuomonė – atsakymas į paklausimą išdėstyta el. laiške. Pateiktame atsakyme aiškiai pasisakoma, jog vertinant atitinkamas Pasaulinės pašto sąjungos konvencijos nuostatas, suprantama, jog 30 SDR suma reiškia maksimalią (skirtingai nei fiksuotą) kompensaciją. Tai patvirtina atsakovo pozicijos pagrįstumą, kad teisės aktuose įtvirtinta kompensacijos suma yra numatyta kaip maksimali riba (ribota civilinė atsakomybė), o ne fiksuota išmoka. Atsižvelgiant į tai, ieškovas turi pareigą įrodyti ir pagrįsti, kad prašoma kompensuoti suma yra realiai jo patirti nuostoliai ir siekia reikalaujamą kompensuoti 30 SDR sumą. Nors Pasaulinės pašto sąjungos atstovo atsakyme minima, jog yra naujesnė Pasaulinės pašto konvencijos versija, tačiau Lietuvos Respublikoje, nagrinėjant iškylančius ginčus su pašto paslaugų naudotojais, tiek Ryšių reguliavimo tarnyba, tiek atsakovas vadovaujasi Lietuvos Respublikoje ratifikuota Pasaulinės pašto sąjungos konvencijos versija. Pasaulinės pašto konvencijos nuostatų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, turinys nebuvo keičiamas (skirtingose versijose skiriasi tik nuostatų numeracija). Todėl pateikiama nuomonė ir išaiškinimas yra aktualus, nepriklausomai nuo to, kuria Pasaulinės pašto konvencijos versija (redakcija) būtų vadovaujamasi. Papildomai paminėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-11398-863/2020 pagal to paties ieškovo ieškinį atsakovei dėl atlyginimo už prarastas registruotas pašto siuntas (tik nurodant kitas korespondencijos siuntas) Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nors teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau mano, ši aplinkybė yra svarbi bei reikšminga, formuojant nuoseklią teismų praktiką.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 441 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos dėl pinigų sumų, neviršijančių dviejų tūkstančių eurų, priteisimo nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus šiame straipsnyje numatytas išimtis. Pagal CPK 441 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinio suma neviršija CPK 441 straipsnio 1 dalyje nustatytos sumos, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę pats nuspręsti, kokia forma ir tvarka nagrinėti bylą. Byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka, jeigu dėl to yra bent vienos šalies prašymas. CPK 441 straipsnio 1 dalyje nurodytose bylose teismas priima sprendimą, kuriame turi būti įžanginė ir rezoliucinė dalys, taip pat trumpai išdėstyti motyvai (CPK 441 straipsnio 3 dalis).

Teismas 2020 m. gegužės 29 d. nutartimi paskyrė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2020 m. birželio 19 d. 10.00 val. Apie rašytinį bylos nagrinėjimą teismo posėdyje 2020 m. birželio 19 d. 10.00 val. šalims pranešta tinkamai, iki paskirto teismo posėdžio šalių prašymai dėl žodinio bylos nagrinėjimo nebuvo gauti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp šalių susiklostė atlygintinų pašto paslaugų teikimo santykiai, kadangi ieškovas pateikė atsakovui registruotas pašto siuntas į (duomenys neskelbtini), o atsakovas įsipareigojo jas pristatyti nurodytiems adresatams (gavėjams).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl nuostolių, patirtų dėl septynių pašto siuntų: (duomenys neskelbtini) praradimo, atlyginimo. Iš byloje esačių rašytinių įrodymų matyti, jog pašto siuntomis gavėjams, gyvenantiems (duomenys neskelbtini), buvo siunčiami (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini). Tarp šalių nėra ginčo, jog minėtos siuntos gavėjų nepasiekė, todėl laikomos dingusiomis (prarastomis). Ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl kompensacijos už prarastas siuntas atlyginimo. Atsakydamas į ieškovo pretenzijas atsakovas pareikalavo pateikti prarastų siuntų daiktų vertę įrodančius dokumentus. Ieškovas nesutiko nurodyti prarastų siuntų daiktų verčių, nes mano, jog jam turėtų būti išmokėta 30 SDR dydžio kompensacija už kiekvieną prarastą siuntą.

Byloje taip pat nustatyta, jog šalys ginčą bandė spręsti ne teismo tvarka (AB Lietuvos pašto 2020 m. vasario 21 d. atsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. sausio 31 d. atsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. vasario 19 d. atsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. sausio 20 d. atsakymas Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas dėl kompensacijos už prarastas ginčo siuntas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ryšių reguliavimo tarnybą (toliau – Tarnyba), nagrinėjančią naudotojų ir pašto paslaugų teikėjų ginčus, su prašymais dėl kilusio ginčo išnagrinėjimo. Tarnybos direktorius 2020 m. kovo 6 d. įsakymais Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2020 m. kovo 9 d. įsakymais Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovo prašymus dėl kompensacijos priteisimo atmetė, kitoje dalyje – dėl siuntimo išlaidų grąžinimo – procesą nutraukė, nes nustatė, jog siuntų siuntimo išlaidos ieškovui buvo atlygintos. Nesutikdamas su Tarnybos priimtas sprendimais ieškovas kreipėsi į teismą.

Kaip jau minėta, šalys siejo atlygintinų pašto paslaugų teikimo sutartiniai santykiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Tarp šalių nėra ginčo dėl atsakovo prievolės atlyginti ieškovo nuostolius, patirtus dėl registruotų pašto siuntų praradimo, t. y. atsakovas tokios savo prievolės neginčijo, taip pat neprašė taikyti atleidimo nuo civilinės atsakomybės instituto. Šiuo atveju tarp šalių kilo ginčas dėl priteistinos kompensacijos dydžio.

Pagal CK 6.251 straipsnyje įtvirtintą visiškų nuostolių atlyginimo principą padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuoja Pašto įstatymas, taip pat Pasaulinės pašto sąjungos Pasaulinė pašto konvencija, Pašto korespondencijos reglamentas ir Pašto siuntinių reglamento nuostatos. Iš atsakovo 2020 m. birželio 10 d. pateiktų papildomų rašytinių įrodymų nustatyta, jog yra atlikti Pasaulinės pašto konvencijos pakeitimai (parengta nauja Konvencijos versija), tačiau ginčui išspręsti teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos ratifikuotos Konvencijos nuostatomis.

Pagal Pašto įstatymo 3 straipsnio 17 dalį, registruotoji pašto siunta – pašto siunta, už kurią sumokamas šiame įstatyme ar sutartyje su siuntėju nustatyto dydžio atlyginimas, jei ji dingsta, būna pavogta ar sugadinta dėl pašto paslaugos teikėjo kaltės. Iš vienos valstybės į kitą siunčiama pašto siunta laikoma tarptautine pašto siunta (Pašto įstatymo 3 straipsnio 21 dalis). Pašto įstatymo 4 dalis numato, jog žala dėl prarastų, sugadintų tarptautinių pašto siuntų atlyginama vadovaujantis Pasaulinės pašto sąjungos Pasaulinė pašto konvencijos, Pašto korespondencijos reglamento ir Pašto siuntinių reglamento nuostatomis. Pagal Pasaulinės pašto konvencijos 23 straipsnį, paskirtieji operatoriai atsako už prarastas, išplėštas ar sugadintas registruotąsias siuntas, paprastuosius siuntinius ir įvertintąsias siuntas; sumokėtina kompensacijos suma negali viršyti tų sumų, kurios yra nurodytos Pašto korespondencijos reglamente ir Pašto siuntinių reglamente. Pasaulinės pašto sąjungos Pašto korespondencijos reglamento RL 159 straipsnio 4 punktas numato, kad kompensacijos suma už registruotosios siuntos praradimą, visišką išplėšimą ar visišką sugadinimą yra 30 SDR.

Iš aptarto specialiai pašto paslaugoms skirto teisinio reguliavimo matyti, jog tarptautinės registruotos pašto siuntos praradimo atveju nėra taikomas civilinėje teisėje įprastas visiško nuostolių atlyginimo principas. Šiuo atveju pasaulinio masto valstybių susitarimo pagrindu yra taikoma ribota universalaus pašto paslaugų tiekėjo civilinė atsakomybė, kuri visose valstybėse yra vienoda ir negali viršyti 30 SDR. Tačiau pažymėtina, jog tiek taikant visiško nuostolių atlyginimą, tiek taikant civilinės atsakomybės ribojimą, teisingumo ir sąžiningumo principai reikalauja, kad nukentėjusiajam asmeniui nebūtų atlyginta daugiau, nei iš tikrųjų padaryta žalos. Pažymėtina, jog civilinei atsakomybei yra būdingas kompensacinis, ne baudiminis, reguliavimas, todėl iš žalą padariusio asmens negalima išieškoti daugiau, nei nukentėjusysis patyrė žalos, priešingu atveju tai reikštų nepagrįstą nukentėjusiojo praturtėjimą.

Tokia situacija susidarytų ir tokiu atveju, jei praradus registruotą pašto siuntą siuntėjui būtų sumokėta 30 SDR kompensacija, nors prarastos siuntos vertė yra ženkliai mažesnė. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo iš universalių pašto paslaugų teikimo santykių. Pasaulinės pašto konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta universaliosios pašto paslaugos idėja, pagal kurią valstybės – Pasaulinės pašto sąjungos narės privalo užtikrinti, kad visi naudotojai (klientai) turėtų teisę naudotis pagrindinėmis pašto paslaugomis visoje valstybių teritorijoje ir už prieinamą kainą. Dėl minėtų aplinkybių, siekiant žalą padariusio ir žalą patyrusio asmens teisių ir interesų pusiausvyros, žalą patyręs asmuo privalo nurodyti padarytos žalos dydį, tam, kad paslaugų tiekėjas įvertintų, ar padaryta žala siekia maksimalią priteisiną sumą ir nustatytų išmokėtinos kompensacijos dydį. Kadangi nagrinėjamu atveju paslaugos buvo teikiamos vartotojui ir sandorio sudarymo metu nebuvo reikalaujama išsaugoti siunčiamų daiktų vertę pagrindžiančių įrodymų (čekių), vartotojui neturėtų būti perkelta našta pagrįsti tikslią prarasto daikto vertę, priešingai, paslaugos teikėjas privalėtų pagrįsti, jog nurodoma daikto vertė yra nepagrįstai didelė. Tačiau apibūdinti prarastą daiktą, nurodyti jo požymius (pagamintas paties ar pirktas, iš kokios medžiagos, kokio dydžio) ir vertę turi vartotojas, nes tik jis žino, koks konkretus daiktas buvo siųstas ir prarastas.

Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Nukentėjusiam asmeniui (ieškovui) tenka pareiga įrodyti žalos dydį, o atsakovui tenka pareiga paneigti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitinka žalos kompensavimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019).

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs ar reikalavimo teisę perėmęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Kai žala padaroma asmens turto sunaikinimu, teisingas žalos atlyginimas reiškia, kad turi būti nustatyta nukentėjusio asmens patirtų materialinių netekimų piniginė išraiška – prarasto turto vertė ir šie netekimai kompensuojami. Pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atkūrimo išlaidų ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti. Žalos dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo, šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2015).

Nagrinėjamu atveju ieškovas pasirinko savo teises ginti reikšdamas reikalavimą dėl konkrečios 30 SDR kompensacijos už kiekvieną prarastą registruotą siuntą priteisimo ir nurodė, jog nepageidauja pasisakyti dėl realiai patirtos žalos dydžio. Ieškovas atsiliepime į atsakovo atsiliepimą nurodo, kad „šiose siuntose buvo autoriniai darbai ir jų kainas nustatau aš pats, o ne kažkokie trečios šalies dokumentai“. Jokių kitų prarastus daiktus apibūdinančių požymių nei ieškovas, nei atsakovas į bylą nepateikė. Kaip minėta, byloje nustatyta, jog prarastos (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju nėra žinomas prarastų daiktų dydis, neaišku, ar prarastus daiktus pagamino pats ieškovas ar jas įsigijo prekyboje. Ieškovas šių aplinkybių neatskleidė ir atsisakė pasisakyti dėl prarastų daiktų vertės (CPK 178 straipsnis).

Esant tokiai ieškovo procesinei pozicijai, vadovaujantis CPK įtvirtintu dispozytivumo principu (CPK 13 straipsnis), teismas neturi jokio teisinio pagrindo, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, pasisakyti dėl ieškovo realiai patirtų nuostolių nustatymo ir priteisimo. Byloje nesant duomenų, jog ieškovo dėl ginčo prarastų siuntų kiekvienu konkrečiu atveju patirti nuostoliai siekia 30 SDR, ieškinys atmestinas kaip neįrodytas.

Pažymėtina, jog teismas nesivadovavo ieškovo nurodyta teismų praktika Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-1635-431/2019, nes šios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa. Minėtoje byloje vartotojas atskleidė prarasto daikto vertę ir pastaroji buvo didesnė nei 30 SDR. Kiti šalių nurodyti argumentai neturi jokios teisinės reikšmės šalių ginčui išspręsti, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šiuo atveju ieškovo ieškinys atmetamas, todėl nėra pagrindo priteisti ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo. Pažymėtina, kad atsakovas jokių įrodymų apie byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl teismas šiuo klausimu nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 265, 270, 284, 441 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovo G. L. ieškinį atsakovui AB Lietuvos paštui atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Agnė Stankevičienė