- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-29
- Bylos Nr.
- e2-11398-863/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Lysionok
- Ieškovas
- G. L.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei Lietuvos
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Kristina Lysionok, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. L. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Lietuvos paštui dėl atlyginimo už prarastas registruotas pašto siuntas priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei dėl 135,63 Eur kompensacijos už prarastas registruotas siuntas RN475712059LT, RN475711901LT, RN47511521LT, RN475711138LT priteisimo.
Nurodė, jog atsakovė nuo 2019 m. rugsėjo 5 d. nustojo mokėti Lietuvos Respublikos Pašto įstatyme numatytas pastovaus dydžio kompensacijas už registruotosios siuntos praradimą, bet nenurodė kuriam laikui ir nereaguoja į pretenzijas ir raginimus laikytis Lietuvos Respublikos pašto įstatymo (toliau – Pašto įstatymas) nuostatų. Mano, kad atsakovė savo veikloje nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio akivaizdžiai pradėjo pažeidinėti galiojančius teisės aktus, o Ryšių Reguliavimo Tarnyba šiems atsakovės veiksmams savo sprendimais pritaria ir, mano, netgi skatina atsakovę toliau pažeidinėti Pašto įstatymą. Mano, kad atsakovės veiksmai prieštarauja kai kuriems teisės aktams, kaip antai: Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 977/67/EB nuostatoms apie tai, jog registruotoji siunta: paslauga, teikianti pastovaus dydžio garantiją nuo siuntos dingimo, vagystės arba sugadinimo rizikos ir leidžianti siuntėjui paprašius jam pateikti įrodymą, jei tai būtina, kad siunta buvo pristatyta ir (arba) įteikta adresatui; taip pat prieštarauja Pašto įstatymo 3 straipsnio nuostatoms apie tai, jog Registruotoji pašto siunta – pašto siunta, už kuria sumokamas šiame įstatyme ar sutartyje su siuntėju nustatyto dydžio atlyginimas, jei ji dingsta, būna pavogta ar sugadinta dėl pašto paslaugos teikėjo kaltės. Siuntėjo prašymu pateikiami irodymai, kad pašto siunta buvo pateikta asmeniškai pasirašytinai gavėjui; Žala dėl prarastų, sugadintų pašto siuntų atlyginama vadovaujantis šiuo įstatymu. Žala dėl universaliosios pašto paslaugos teikėjo prarastų, sugadintų tarptautinių pašto siuntų atlyginama vadovaujantis Pasaulinės pašto sąjungos Pasaulinės pašto konvencijos, Pašto korespondencijos reglamento ir Pašto siuntinių reglamento nuostatomis. Patirti netiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos į žalos atlyginimo dydį neįskaitomi. Jeigu dėl pašto paslaugos teikėjo kaltės dingsta ar buvo sugadintos pašto siuntos, jose trūksta daiktų (prekių) ar daiktai (prekės) apgadinti, jis atlygina: 1) už dingusią registruotąją pašto siuntą, taip pat už dalį dingusių ar apgadintų daiktų (prekių) ar sugadintus visus daiktus (prekes) – suma, kuri lygi dviguboms siuntimo išlaidoms; Pašto paslaugos teikėjas, gavęs per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pateiktą pagrįstą pretenziją, žalą atlygina: 1) už pašto siuntą, siųstą Lietuvos Respublikoje, – per 30 kalendorinių dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos; 2) už tarptautinę pašto siuntą – per 90 kalendorinių dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos; taip pat prieštarauja Pasaulinės pašto sąjungos konvencija ir jos baigiamojo protokolo 23 straipsniui, numatančiam, jog sumokėtina kompensacijos suma negali viršyti tų sumų, kurios yra nurodytos Pašto korespondencijos reglamente ir Pašto siuntinių reglamente; Registruotosios siuntos praradimo, visiško išplėšimo ar visiško sugadinimo atveju siuntėjas turi teisę į Pašto korespondencijos reglamente nustatyto dydžio kompensaciją. Jei siuntėjo reikalaujama suma mažesnė už numatytąją Pašto korespondencijos reglamente, paskirtieji operatoriai gali išmokėti tą mažesnę sumą, ir šiuo pagrindu atgauti tą sumą iš kitų paskirtųjų operatorių, kurie gali būti su tuo susiję; taip pat prieštarauja Pašto korespondencijos reglamento 159 straipsnio nuostatoms: kompensacijos suma, numatyta Konvencijos 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte, už registruotosios siuntos praradimą, visišką išplėšimą ar visišką sugadinimą yra 30 SDR; taip pat prieštarauja Lietuvos paštas, AB internetinėje svetainėje skelbtoms klientų aptarnavimo taisyklėms.
Ieškovas atkreipė dėmesį, jog prašo priteisti iš atsakovės Pašto įstatyme numatytas pastovaus dydžio kompensacijas už prarastas registruotąsias siuntas RN475712059LT, RN475711901LT, RN475711521LT, RN475711138LT - 135.63 Eur, mokesčius už siuntų gabenimą atsakovė jau yra grąžinusi. Pažymėjo, jog atlyginti realią siuntų vertę, ar negautas pajamas, nereikalauja, nes tokios galimybės nenumato galiojantys teisės aktai. Tuo pačiu, mano, kad įkyrūs atsakovės reikalavimai pateikti siuntų vertę patvirtinančius dokumentus neturi jokio juridinio pagrindo ir yra tik pretekstas nevykdyti Pašto įstatymo nuostatų.
2020 m. balandžio 3 d. byloje gautas atsakovės atsiliepimas į ieškinį, kuriame ji nurodė, jog su ieškiniu nesutinka.
Šalies argumentai
Paaiškino, kad ieškovas, 2019 m. balandžio - birželio mėnesiais bendrovės interneto tinklalapyje, adresu https://www.post.lt/tarptautine-siuntu-paieska, pateikė 79 prašymus dėl tarptautinių registruotųjų pašto korespondencijos siuntų paieškos. Vadovaudamasi ieškovo 2019 m. balandžio 29 d., gegužės 8, 9, 20, 31, birželio 4 ir 19 d. prašymuose pateiktais duomenis, bendrovė IPC tarptautinių siuntų paieškos sistemoje inicijavo siuntų paieškas. Gavus šių siuntų gavimo šalių pašto tarnybų atsakymus, 2019 m. rugsėjo 5 d. ieškovo el. pašto adresu gintarasl@luch.biz ieškovui buvo pateiktas tarptautinių registruotųjų pašto korespondencijos siuntų paieškos tyrimo rezultatų apibendrinimas, kuriuo ieškovas buvo informuotas, kad gavėjams, pagal iš užsienio pašto paslaugų operatorių gautus duomenis, nebuvo pristatytos 57-ios siuntos ir paprašyta ieškovo pateikti statusu „Siunta nebuvo pristatyta“ pažymėtose siuntose siųstų daiktų vertę įrodančius dokumentus. Tačiau siųstų daiktų vertę pagrindžiančius dokumentus pateikti ieškovas atsisako. Todėl ieškovui buvo išmokėta kompensacija, apimanti tik prarastų siuntų siuntimo išlaidas, kurias atsakovė galėjo apskaičiuoti savarankiškai.
Mano, kad byloje iš esmės kilo ginčas dėl teisės normų aiškinimo: ieškovo nuomone, atsakovė neturi pagrindo prašyti pagrįsti siuntų vertę, nes teisės aktuose yra neva numatyta pastovaus dydžio konkreti suma - 30 SDR, kuri turi būti išmokama, pripažinus tarptautinės registruotosios pašto korespondencijos siuntos dingimą. Pažymėjo, jog nesutinka su ieškovo pozicija, kadangi ji ne tik prieštarauja pagrindiniams teisės principams, civilinės atsakomybės sampratai, tačiau ir neatitinka sisteminio teisės normų aiškinimo. Taip pat vadovaujantis ieškovo pozicija, būtų įtvirtinta baudinė pašto paslaugų teikėjo atsakomybė, sudarytos prielaidos piktnaudžiauti nesąžiningiems pašto paslaugų naudotojams bei nepagrįstai praturtėti pašto paslaugų teikėjo sąskaita, pavyzdžiui, dideliais kiekiais siunčiant menkaverčius daiktus ar net tuščias siuntas bei siuntinius. Paaiškino, kad Pašto įstatymo 15 straipsnio nustatyta tvarka yra įpareigotasis universaliosios pašto paslaugos (tolau - UPP) teikėjas Lietuvos Respublikoje. Bendrovės atsakomybė už tarptautinę UPP paslaugą nustatoma ir žalos atlyginimas vykdomas remiantis Pašto įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, numatančia, jog „<...> žala dėl universaliosios pašto paslaugos teikėjo prarastų, sugadintų tarptautinių pašto siuntų atlyginama vadovaujantis Pasaulinės pašto sąjungos Pasaulinės pašto konvencijos, Pašto korespondencijos reglamento ir Pašto siuntinių reglamento nuostatomis. Patirti netiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos į žalos atlyginimo dydį neįskaitomi.“ Atkreipė dėmesį, jog ieškovo nurodytos 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo nuostatos yra perkeltos į Pašto įstatymą, tiesiogiai nėra taikomos. Mano, kad ieškovas Pašto korespondencijos reglamento nuostatą dėl kompensacijos dydžio supranta pažodžiui, vertindamas tik pačią nuostatos formuluotę, neatsižvelgdamas į visumą, nevertindamas tame pačiame Konvencijos 23 straipsnyje tik kitose dalyse įtvirtintų nuostatų bei principų. Vadovaujantis ieškovo pateikiama interpretacija, visais atvejais turi būti išmokėta 30 SDR kompensacija, nepriklausomai nuo to, kokios vertės daiktas buvo siunčiamas (ar net tuo atveju, jei buvo išsiųstas tuščias vokas), ir nevertinant, kokią realią žalą patyrė siuntėjas, kas tą žalą sudaro - tiesioginiai nuostoliai ar siuntėjo moralinė žala. Toks aiškinimas prieštarauja Konvencijos nuostatų esmei bei tikslui, taip pat įtvirtintų baudinę pašto paslaugos teikėjo atsakomybę, sudarytų sąlygas nesąžiningiems pašto paslaugų naudotojams nepagrįstai praturtėti pašto paslaugų teikėjo sąskaita. Pažymėjo, jog paties Konvencijos 23 straipsnio 1.5 punkte aiškiai įtvirtintas pašto paslaugos teikėjo civilinės atsakomybės ribojimo principas ir atitinkamų reglamentuose įtvirtintų nuostatų tikslas - nustatyti maksimalią universaliosios pašto paslaugos teikėjo atsakomybės ribą: „Sumokėtina kompensacijos suma negali viršyti tų sumų, kurios yra nurodytos Pašto korespondencijos reglamente ir Pašto siuntinių reglamente.“ Toliau, Konvencijos 23 straipsnio 1.6 punktas numato, kad „atsakomybės prisiėmimo atveju į netiesioginius nuostolius, negautas pajamas ar moralinę žalą, apskaičiuojant išmokėtiną kompensacijos sumą, neatsižvelgiama“. 1.7 punktas griežtai pabrėžia, kad „Paskirtieji operatoriai jokiu būdu neprisiima didesnės atsakomybės, net ir didelio apsirikimo (didelės klaidos) atveju, nei nustatyta šioje Konvencijoje ir reglamentuose“ - matyti, kad nuostatų tikslas yra įtvirtinti ribotą civilinę atsakomybę. Tik toliau seka Konvencijos 23 straipsnio 2 bei 3 dalys, kurios negali būti aiškinamos jas atsiejant nuo kitų šio Konvencijos straipsnio dalių. Pažymėjo, kad Konvencijos 23 straipsnio 7 dalyje, dar labiau detalizuojamas kompensacijos apskaičiavimas: „Šio straipsnio 2 [registruotosios siuntos], 3 [paprastieji siuntiniai] ir 4 [įvertintosios siuntos] dalyse nurodytais atvejais kompensacija apskaičiuojama pagal kainoraštyje surašytas tokios pat rūšies daiktų ar prekių kainas, perskaičiuotas i SDR toje vietoje ir tuo metu, kai siunta buvo priimta siųsti. Jei nėra kainoraščio, kompensacija apskaičiuojama pagal įprastą daiktų ar prekių kainą, vertinant tuo pačiu pagrindu. Dėl to mano, kad teisės aktuose yra kalbama ne apie konkrečią „išmoką“ siuntos dingimo atveju, kaip baudą už prarastą siuntą ar siuntinį, o nurodoma tai, kad kompensacijos suma yra apskaičiuojama, tačiau yra ribota Reglamente įtvirtintų maksimaliu dydžiu. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovo prašymuose dėl siuntų paieškos nurodyta informacija (siųstų daiktų vertė) jos pateikimo metu nebuvo pagrįsta susijusiais dokumentais, siuntų paieškos tyrimo metu nustačius siuntų praradimo faktą, 2019 m. rugsėjo 5 d. bendrovės prašymas pagrįsti dėl šių siuntų praradimo patirtus nuotolius buvo būtinas ne tik išmokėtinos kompensacijos sumos apskaičiavimui, bet ir siekiant įsitikinti ieškovo sąžiningumu bei pateiktos informacijos teisingumu. Nurodė, jog jai nesuprantamas ieškovo elgesys atsisakant pateikti bet kokius įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą. Atkreipė dėmesį, kad nereikalavo kokių nors specifinių dokumentų, nenurodė ieškovui konkretaus tinkamų dokumentų sąrašo. Ieškovo vengimas pateikti įrodymus dėl patirtos žalos sudaro prielaidas įtarti, jog ieškovo patirta žala ženkliai mažesnė nei 30 SDR.
Teismas 2020 m. balandžio 17 d. nutartimi nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2020 m. balandžio 28 d. 10.00 val. Dėl šalių pareikštų prašymų dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo bei bylos medžiagos papildymo naujais rašytiniais įrodymais bylos nagrinėjimas atidėtas iki 2020 m. gegužės 29 d.
Atsiliepimas
2020 m. gegužės 22 d. ieškovas pateikė į bylą rašytinius paaiškinimus į ieškovės atsiliepimą, kuriuose papildomai nurodė, jog atsakovės teiginiai apie atsisakymą teikti įrodymus, pagrindžiančius prarastų daiktų vertę, yra klaidinantys, nes jis patenkino atsakovės smalsumą ir geranoriškai paaiškino, kad tai yra autoriniai darbai ir jų kainas nustato pats, asmeniškai, o ne kažkokie trečios šalies dokumentai; nors tokie atsakovės reikalavimai yra nepagrįsti. Atkreipė dėmesį, jog atsakovės klaidinantiems teiginiams prieštarauja 2019 m. sausio 23 d. priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-1635-431/2019. Pažymėjo, jog 30 SDR kompensacija jau praktiškai atsidūrė atsakovės kišenėje, nes užsienio pašto paslaugų operatoriai pripažino visą atsakomybę dėl prarastų siuntų.
2020 m. gegužės 28 d. byloje gauti atsakovės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodyta, jog buvo kreiptasi į Pasaulinės pašto sąjungos Tarptautinį biurą dėl nuomonės byloje pateikimo ir gautas biuro atstovo – advokato R. G. F. atsakymas. Atsakyme pažymėta, jog reglamentai ir taisyklės yra antraeiliai šaltiniai, skirti konvencijos nuostatoms įgyvendinti, todėl esant bet kokiems neatitikimams tarp pagrindinio ir antraeilio dokumento, pirmenybė turi būti teikiama Konvencijos tekstui; Nurodyta, jog Konvencijos 22.1.5 ir 22.7 straipsniuose aiškiai nurodyta, kad reglamente nurodytos kompensacijos sumos turi būti laikomos maksimaliomis sumomis, tuo tarpu tiksli kompensacijos suma apskaičiuojama pagal atitinkamas minėto Konvencijos straipsnio nuostatas. Toks aiškinimas pagrįstas remiantis pačiu reglamentu, nes 22-001 straipsnio 2.1.2 ir 2.2.1 punktai taip pat leidžia suprasti, kad tai yra „maksimali“ suma (priešingai nei fiksuota, neatsižvelgiant į susijusios pašto siuntos esamą kainą / įprastą vertę). Be to atsakovė papildomai paaiškino, jog užsienio operatorių sutikimas atlyginti žalą savaime nereiškia, kad neturi būti pagrįsta kompensacijos suma, nes iš užsienio operatorių atgaunama būtent išmokėta, ne maksimali, kompensacija. Pažymėjo, jog nors atsakovas nurodė prarastų siuntų vertę, tačiau paprašius ją pagrįsti, atsisakė bendradarbiauti.
Apie rašytinį bylos nagrinėjimą 2020 m. gegužės 29 d. 11.00 val. šalims pranešta tinkamai, iki paskirto teismo posėdžio šalių prašymai dėl žodinio bylos nagrinėjimo nebuvo gauti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp šalių susiklostė atlygintinų pašto paslaugų teikimo santykiai, ieškovas pateikė atsakovei registruotas pašto siuntas į JAV, o atsakovė įsipareigojo jas pristatyti nurodytiems adresatams (gavėjams). Tarp šalių kilo ginčas dėl nuostolių, patirtų dėl keturių pašto siuntų: RN475712059LT, RN475711901LT, RN47511521LT, RN475711138LT praradimo, atlyginimo. Iš byloje esačių rašytinių įrodymų matyti, jog pašto siuntomis gavėjams, gyvenantiems JAV, buvo siunčiama – Wooden Matrtyoshka Donald Trump (vert. Medinės Donaldo Trumpo matrioškos (lėlės)). Tarp šalių nėra ginčo, jog minėtos siuntos gavėjų nepasiekė, todėl laikomos dingusiomis (prarastomis). Ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl kompensacijos už prarastas siuntas atlyginimo. Atsakydama į ieškovo pretenzijas atsakovė pareikalavo pateikti prarastų siuntų daiktų vertę įrodančius dokumentus. Ieškovas nesutiko nurodyti prarastų siuntų daiktų verčių, nes mano, jog jam priklauso 30 SDR dydžio kompensacija už kiekvieną prarastą siuntą.
Byloje taip pat nustatyta, jog šalys ginčą bandė spręsti ne teismo tvarka. Ieškovas dėl kompensacijos už prarastas ginčo siuntas atlyginimo kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ryšių reguliavimo tarnybą (toliau – Tarnyba), nagrinėjančią naudotojų ir pašto paslaugų teikėjų ginčus, su prašymais dėl kilusio ginčo išnagrinėjimo. Tarnybos direktoriaus 2020 m. vasario 12 d. įsakymais Nr. 1V-186, Nr. 1V-187, Nr. 1V-188 ir Nr. 1V-189 ieškovo prašymus dėl kompensacijos priteisimo atmetė, kitoje dalyje – dėl siuntimo išlaidų priteisimo – procesą nutraukė, nes nustatė, jog siuntų siuntimo išlaidos ieškovui buvo atlygintos. Nesutikdamas su Tarnybos priimtas sprendimais ieškovas kreipėsi į teismą.
Kaip jau minėta, šalys siejo atlygintinų pašto paslaugų teikimo sutartiniai santykiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Tarp šalių nėra ginčo dėl atsakovės prievolės atlyginti ieškovo nuostolius, patirtus dėl ginčo registruotų pašto siuntų praradimo, t. y. atsakovė tokios savo prievolės neginčijo, taip pat neparašė taikyti atleidimo nuo civilinės atsakomybės instituto. Tarp šalių kilo ginčas dėl priteistinos kompensacijos dydžio.
Pagal CK 6.251 straipsnyje įtvirtintą visiškų nuostolių atlyginimo principą padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę.
Be CK, susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuoja Pašto įstatymas, taip pat Pasaulinės pašto sąjungos Pasaulinė pašto konvencija, Pašto korespondencijos reglamentas ir Pašto siuntinių reglamento nuostatos. Iš atsakovės 2020 m. gegužės 28 d. gautų papildomų rašytinių įrodymų nustatyta, jog yra atlikti Pasaulinės pašto konvencijos pakeitimai (nauja versija), tačiau ginčui išspręsti teismas vadovausis Lietuvos Respublikos ratifikuotos Konvencijos nuostatomis.
Pagal Pašto įstatymo 3 straipsnio 17 dalį registruotoji pašto siunta – pašto siunta, už kurią sumokamas šiame įstatyme ar sutartyje su siuntėju nustatyto dydžio atlyginimas, jei ji dingsta, būna pavogta ar sugadinta dėl pašto paslaugos teikėjo kaltės. Iš vienos valstybės į kitą siunčiama pašto siunta laikoma tarptautine pašto siunta (Pašto įstatymo 3 straipsnio 21 dalis). Pašto įstatymo 4 dalis numato, jog žala dėl prarastų, sugadintų tarptautinių pašto siuntų atlyginama vadovaujantis Pasaulinės pašto sąjungos Pasaulinė pašto konvencijos, Pašto korespondencijos reglamento ir Pašto siuntinių reglamento nuostatomis;
Pagal Pasaulinės pašto konvencijos 23 straipsnį paskirtieji operatoriai atsako už prarastas, išplėštas ar sugadintas registruotąsias siuntas, paprastuosius siuntinius ir įvertintąsias siuntas; sumokėtina kompensacijos suma negali viršyti tų sumų, kurios yra nurodytos Pašto korespondencijos reglamente ir Pašto siuntinių reglamente. Pasaulinės pašto sąjungos Pašto korespondencijos reglamento RL 159 straipsnio 4 punktas numato, kad kompensacijos suma už registruotosios siuntos praradimą, visišką išplėšimą ar visišką sugadinimą yra 30 SDR.
Iš aptarto specialiai pašto paslaugoms skirto teisinio reguliavimo matyti, jog tarptautinės registruotos pašto siuntos praradimo atveju nėra taikomas civilinėje teisėje įprastas visiško nuostolių atlyginimo principas. Šiuo atveju pasaulinio mąsto valstybių susitarimo pagrindu yra taikoma ribota universalaus pašto paslaugų tiekėjo civilinė atsakomybė, kuri visose valstybėse yra vienoda ir negali viršyti 30 SDR.
Tačiau pažymėtina, jog tiek taikant visiško nuostolių atlyginimą, tiek taikant civilinės atsakomybės ribojimą, teisingumo ir sąžiningumo principai reikalauja, kad nukentėjusiajam asmeniui nebūtų atlyginta daugiau, nei iš tikrųjų padaryta žalos. Pažymėtina, jog civilinei atsakomybei yra būdingas kompensacinis, ne baudiminis, reguliavimas, todėl iš žalą padariusio asmens negalima išieškoti daugiau, nei nukentėjusysis patyrė žalos, priešingu atveju tai reikštų nepagrįstą nukentėjusiojo praturtėjimą.
Tokia situacija susidarytų ir tuokiu atveju, jei praradus registruotą pašto siuntą siuntėjui būtų sumokėta 30 SDR kompensacija, nors prarastos siuntos vertė yra ženkliai mažesnė. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo iš universalių pašto paslaugų teikimo santykių. Pasaulinės pašto konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta universaliosios pašto paslaugos idėja, pagal kurią valstybės – Pasaulinės pašto sąjungos narės privalo užtikrinti, kad visi naudotojai (klientai) turėtų teisę naudotis pagrindinėmis pašto paslaugomis visoje valstybių teritorijoje ir už prieinamą kainą. Būtent kainos prieinamumas kiekvienam valstybės narės gyventojui yra vienas iš faktorių pagrindžiančių civilinės atsakomybės ribojimą nagrinėjamu atveju. Dėl minėto siekiant žalą padariusio ir žalą patyrusio asmens teisių ir interesų pusiausvyros, žalą patyręs asmuo privalo nurodyti padarytos žalos dydį, tam, kad paslaugų tiekėjas įvertintų ar padaryta žala siekia maksimalią priteisiną sumą ir nustatytų išmokėtinos kompensacijos dydį. Kadangi nagrinėjamu atveju paslaugos buvo teikiamos vartotojui ir sandorio sudarymo metu nebuvo reikalaujama išsaugoti siunčiamų daiktų vertę pagrindžiančius įrodymus (čekius), vartotojui neturėtų būti perkelta našta pagrįsti tikslią prarasto daikto vertę, priešingai, paslaugos teikėjas privalėtų pagrįsti, jog nurodoma daikto vertė yra nepagrįstai didelė. Tačiau apibūdinti prarastą daiktą, nurodyti jo požymius (pagamintas paties ar pirktas, iš kokios medžiagos, kokio dydžio) ir vertę turi vartotojas, nes tik jis žino, kas konkrečiai buvo siųsta ir prarasta.
Nagrinėjamu atveju ieškovas pasirinko savo teises ginti, reikšdamas reikalavimą dėl konkrečios 30 SDR kompensacijos už kiekvieną prarastą registruotą siuntą priteisimo ir nurodė, jog nepageidauja pasisakyti dėl realiai patirtos žalos dydžio. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog viename iš elektroninių laiškų ieškovas yra nurodęs: „ tai yra autoriniai darbai ir autorius nusistatė kainą už juos apie 50 – 100 eurų, tiek kiek jam patinka ir jokių vertę įrodančių dokumentų jam niekas neišrašinėja ir jų pateikti neįmanoma“. Daugiau prarastus daiktus apibūdinančių požymių ieškovas nei atsakovei nei į bylą nepateikė, t. y. byloje nustatyta, jog prarastos lėlės - medinės Trumpo matrioškos. Susipažinus su internetinėje erdvėje esančiais tokių daiktų pasiūlymais matyti, jog kainos yra labai įvairios, nuo 10 iki 100 Eur. Nagrinėjamu atveju nėra žinomas prastų daiktų dydis, neaišku ar prarastas lėles pagamino pats ieškovas, ar jas įsigijo prekyboje. Ieškovas šių aplinkybių neatskleidė ir kategoriškai atsisakė pasisakyti dėl prarastų daiktų vertės.
Esant tokiai ieškovo procesiniai pozicijai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) įtvirtintu dispozytivumo principu (CPK 13 straipsnis), teismas neturi jokio teisinio pagrindo remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi pasisakyti dėl ieškovo realiai patirtų nuostolių nustatymo ir pritesimo. Nesant byloje duomenų, jog ieškovo dėl ginčo prarastų siuntų kiekvienu konkrečiu atveju patirti nuostoliai siekia 30 SDR, ieškinys atmestinas kaip neįrodytas.
Pažymėtina, jog teismas nesivadovavo ieškovo nurodyta teismų praktika Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-1635-431/2019, nes šios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa. Minėtoje byloje vartotojas atskleidė prarasto daikto vertę ir pastaroji buvo didesnė nei 30 SDR. Kiti šalių nurodyti argumentai, jų tarpe dėl užsienio operatorių atsakomybės dydžio, neturi jokios teisinės reikšmės šalių ginčui išspręsti, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovė jokių įrodymų apie byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl teismas šiuo klausimu nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis CPK 265, 270, 284, 441 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.