- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-01-13
- Bylos Nr.
- eI3-4323-1161/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06360-2024-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. M. (A. M.) pateikė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 24S184518 (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.
Paaiškina, kad pareiškėjui 2023 m. rugsėjo 22 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. spalio 2 d., Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Departamentas 2024 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 24S81092 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), tuo pagrindu, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, bei su pareiškėju nesudaryta darbo sutartis, taip pat pareiškėjas neturi pakankamai lėšų, t. y. vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktais ir.
Šalies argumentai
Teigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas atvyko į Lietuvą ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau 2024 m. sausio 22 d. neišlaikė vidinio egzamino, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepriėmė į darbą. Iškart buvo pateiktas prašymas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi. Departamentas 2024 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. 24SD19635 „Dėl sprendimo“ informavo pareiškėją, kad Departamentas Sprendimu nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. rugpjūčio 8 d. iki 2027 m. rugpjūčio 7 d. vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi. Kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024 m. rugpjūčio 8 d. iki 2027 m. rugpjūčio 7 d.
Nurodo, kad nagrinėjamu atveju priimant Sprendimą atsakovas neteikė jokių pagrindų ar motyvų, kurių pagrindu būtų galima suprasti, kad įtraukimas į Šengeno informacinę sistemą yra teisėtas.
Teigia, kad 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamento (ES) 2018/1861) 24 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog yra Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi, prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.), kas nagrinėjamo ginčo atveju nėra padaryta (nėra motyvų, kodėl atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS), dėl ko ši ginčijamo Sprendimo dalis negali būti laikoma teisėta. Taigi Sprendimas negali būti laikomas teisėtu, kadangi jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti, todėl skundžiama Migracijos departamento Sprendimas įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi turi būti naikinama (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šiuo konkrečiu atveju, pareiškėjo nuomone, nėra jokių priežasčių uždrausti pareiškėjui vykti į Šengeno erdvę.
Pažymi, kad Sprendimas grindžiamas UTPĮ 133 straipsnio 1 dalimi. Pažymi, kad minėta teisės norma neįpareigoja, o tik suteikia teisę uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Praktikoje draudimas atvykti dažniausiai nustatomas nuo 1 iki 3 metų, tačiau šiuo atveju nebuvo jokių aplinkybių leidžiančių taikyti minėtą teisės normą ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus. Nagrinėjamu atveju leidimas buvo panaikintas ir vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kuriems nėra taikomos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 14¹ punkto nuostatos. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas ar sutrumpinamas užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis arba išbraukiami duomenys apie užsienietį iš sąrašo, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. Migracijos departamentas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2020 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2392-492/2020).
Nurodo, kad pareiškėjas gyvena ir dirba Slovakijoje, turi minėtos valstybės leidimą laikinai gyventi, moka mokesčius. Šios aplinkybės apibūdina pareiškėjo individualią padėtį, todėl jos turi būti vertinamos, nors ir nėra nurodytos Tvarkoje, numatančioje pavyzdinius kriterijus, kuriems esant gali būti priimamas užsieniečiui palankus sprendimas. Nagrinėjamu atveju neaišku, kokiu pagrindu Departamentas nusprendė į Šengeno informacinę sistemą įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024 m. rugpjūčio 8 d. iki 2027 m. rugpjūčio 7 d. Šiuo atveju buvo pažeistos Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio („Proporcingumas“) 1 dalies nuostatos, kurios skelbia, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
Teigia, kad uždraudimas pareiškėjui atvykti ne tik į Lietuvą, bet ir kitas Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritoriją, yra perteklinis ir yra neproporcingas, nemotyvuotas (pažeidžiantis išsamumo, įstatymo viršenybės, gero administravimo ir kitus viešojo administravimo principus) ir nepagrįstas. Šis sprendimas užkerta kelią pareiškėjui susitikti su šeimos nariais, draugais, bičiuliais ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir kitose Šengeno erdvei priklausančiose valstybėse, taip pat šiose valstybėse dirbti ir užsiimti bet kokia ūkine–komercine veikla, prieštarauja laisvo asmenų judėjimo teisei, taip pat laisvei pasirinkti profesiją ir teisei dirbti.
Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju yra visi pagrindai išbraukti pareiškėjo duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo arba bent sutrumpinti draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį iki 1 metų. Draudimu atvykti užsieniečiams į Lietuvos Respubliką siekiama užkirsti kelią nesąžiningiems bei nepatikimiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė teisingus duomenis, darbo sutartis su pareiškėju buvo sudaryta, tačiau pareiškėjas negalėjo įtakoti bendrovės, kad pastaroji jį aprūpintų darbu, juo labiau negalėjo įtakoti bendrovės sprendimo nutraukti darbo sutarties su pareiškėju. Taigi, pareiškėjas neturi būti baudžiamas už sprendimus, kuriuos priėmė ne jis, o kiti asmenys. Departamentas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytus kriterijus, o pareiškėjui taikomas draudimas 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti.
Pareiškėjo nuomone, pareiškėjo veiksmuose nėra teisės pažeidimo, nėra administracinio teisės pažeidimo įrodymų ir Sprendimu iš esmės pažeidžiami teisės aktų reikalavimai. Teigia, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Ginčijamas Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir šio sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad atsakovas apsiribojo vien formaliu sprendimo priėmimu, tačiau neatliko individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo, skundžiamo Sprendimo visiškai nemotyvavo ir nepagrindė. Teigia, kad atsakovas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitus principus, teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo teises. Nagrinėjamu atveju, skundžiamas Sprendimas pareiškėjui net nebuvo pateiktas.
Pareiškėjas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad priimant Sprendimą Departamentas net nesigilino, jog pareis?ke?jas turi teise?tą pagrindą bu?ti Europos valstybe?se, ir pateikė teismui Slovakijos is?duotą leidimą laikinai gyventi. Teigia, kad Departamentas akivaizdžiai ir neabejotinai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos (LVAT 2024 m. rugse?jo 11 d. nutartis administracine?je byloje Nr. eA?2240?815/2024).
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad 2023 m. rugsėjo 11 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą Nr. 1 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, kurio pareiškėjas neskundė. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, priėmė Sprendimą: uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Taip pat 2024 m. rugpjūčio 20 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S192259 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuris nėra skundžiamas nagrinėjamoje byloje.
Departamento vertinimu, priešingai nei nurodoma skunde, ginčijamas Sprendimas yra aiškiai motyvuotas ir pagrįstas. Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymą, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų pagrindu, todėl jo atžvilgiu buvo pagrįstai taikomas Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktas. Be to, pažymi, jog pareiškėjas sprendimo, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, neskundė. Atsižvelgiant į tai, galima spręsti, kad su minėtu sprendimu pareiškėjas sutiko. Kadangi Migracijos departamentas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, turėjo teisę ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Pažymi, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui užkerta kelią, nustatytą laiko tarpą, veikti priešingai nei nustato Lietuvos Respublikos įstatymai bei atlieka prevencinę funkciją kitų asmenų, siekiančių neteisėtai pasinaudoti galimybe gyventi ir/ ar dirbti Lietuvos Respublikoje (taip pat kitose Šengeno valstybėse), atžvilgiu – taigi, atmestini skundo argumentai dėl neproporcingumo (žr. LVAT 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1964-556/2024).
Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, ir tai, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, Migracijos departamento nuomone, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinus tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, pareiškėjo duomenys iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.
Reaguojant į pareiškėjo skundo teiginius apie jam Slovakijoje išduotą leidimą gyventi, pažymi, jog ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, duomenys apie minėtą leidimą nebuvo žinomi. Kartu pažymi, kad pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 28 ir 32 punktus, užsienietis turi teisę teikti motyvuotą prašymą (ir nurodyti svarbias aplinkybes) išbraukti jo duomenis iš Sąrašo ar Šengeno informacinės sistemos. Situacija, kai viena Šengeno valstybė yra įvedusi perspėjimą SIS, o kita Šengeno valstybė sprendžia kokį nors su užsieniečiu susijusį klausimą yra reglamentuojama. Jeigu pareiškėjas sieks gauti leidimą gyventi/nacionalinę vizą Slovakijoje, ji turėtų konsultuotis su Migracijos departamentu, o Slovakijai nusprendus išduoti pareiškėjui leidimą gyventi/nacionalinę vizą, perspėjimas SIS ištrinamas, tačiau lieka galioti draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas, gavęs informaciją apie Slovakijos išduotą leidimą gyventi, inicijavo konsultacijas su Slovakija – gavus Slovakijos galutinį atsakymą, prireikus bus imtasi reikiamų veiksmų. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, mano, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), bei įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), teisėtumo bei pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2025 m. spalio 2 d.
Departamentas Sprendimu Nr. 1 nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2025 m. spalio 2 d., nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
Departamentas šioje byloje ginčijamu Sprendimu nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Toks Sprendimas priimtas, nes buvo panaikintas pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi.
Departamentas 2024 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. 24S192259 atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi asmuo yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), nuostatos (nurodytų teisės aktų redakcijos, galiojusios ginčijamo Sprendimo priėmimo metu).
UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą – jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nesudaroma darbo sutartis su užsieniečiu.
Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Lietuvos Respublika Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 straipsnio 8 dalis).
UTPĮ 133 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio leidimas gyventi buvo panaikintas, esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika, tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.
Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau – SIS reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024; 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).
Teismas pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas neginčijo nei Departamento Sprendimo Nr.1, kuriuo buvo nuspręsta panaikinti jo leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2025 m. spalio 2 d., nei Departamento 2024 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 24S192259, kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje
Pareiškėjas skunde nesutinka su ginčo Sprendimu dėl to, jog į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi. Pareiškėjo manymu, nebuvo jokio pagrindo nustatyti 3 metų draudimo atvykti terminą. Pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi Slovakijoje, todėl ši aplinkybė turėjo būti įvertinta Departamento. Šiuo atveju yra visi pagrindai išbraukti pareiškėjo duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo arba bent sutrumpinti draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį iki 1 metų. Pareiškėjas mano, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies, bei proporcingumo reikalavimų, kadangi yra perteklinis, nemotyvuotas ir nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojęs iki 2025 m. spalio 2 d. Šis pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Departamento Sprendimu Nr. 1, kadangi Departamentas patikrinimo metu nustatė, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, jog 2023 m. lapkričio 23 d. atsiėmęs leidimą laikinai gyventi išduotą darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) pagrindu per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją (duomenys neskelbtini) ir atvykęs į Lietuvą darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Departamentas sprendė, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl yra pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų ginčijęs Departamento Sprendimą Nr. 1 teismui, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas su Sprendimu Nr. 1 sutiko, jis yra teisėtas, galiojantis, bei sukeliantis teisines pasekmes. Ginčo Sprendimas priimtas tuo pagrindu, jog Sprendimu Nr. 1 pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi.
Šiuo atveju byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjui turimas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas be kita ko dėl to, jog pareiškėjui jis buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, o pareiškėjas atsisakė dirbti Bendrovėje, t. y. neatvyko dirbti. Taigi, pareiškėjas ir Bendrovė nesudarė darbo sutarties ir negavo tarpininkavimo rašte numatyto darbo užmokesčio – 1 386 Eur. Nors pareiškėjas skunde nurodo, jog Bendrovėje neįsidarbino, nes neišlaikė vidinio egzamino, tačiau jis nepateikė teismui jokių tai patvirtinančių įrodymų. Įrodymų, apie tai, kad pareiškėjas kaip nors būtų ginčijęs ar skundęs Bendrovės veiksmus, byloje taip pat nėra. Iš Departamento Sprendimo Nr. 1 matyti, kad pagal Bendrovės pateiktą informaciją, pareiškėjas neatvyko dirbti, todėl darbo sutartis su juo ir nebuvo sudaryta, o pareiškėjas skunde nurodo, kad Bendrovė nepriėmė jo į darbą. Pažymėtina, jog šio Sprendimo Nr. 1 teisėtumas bei pagrįstumas nėra nagrinėjamos bylos dalykas, o kaip minėta, pareiškėjas Sprendimo Nr. 1 ir neginčijo, todėl jis yra galiojantis ir sukeliantis teisines pasekmes. Iš byloje pateiktų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų matyti, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje apskritai nedirbo.
Teismo vertinimu, visi šie byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pats pareiškėjas neatvyko dirbti į Bendrovę, nepagrindė to, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų įdarbinusi pareiškėją, taip pat priimto Departamento Sprendimo Nr. 1 jis neginčijo, su juo sutiko, jis yra galiojantis, todėl šių aplinkybių visuma suponuoja išvadą, jog yra pagrindas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Nors maksimalus draudimo atvykti terminas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi yra 5 metai, tačiau vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte) nurodytu pagrindu, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Kadangi Departamento Sprendimas Nr. 1 priimtas vadovaujantis Įstatymo pagrindais (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais), kurie numatyti Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte, o Sprendimas Nr. 1 nėra nuginčytas, todėl Departamentas Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatų nepažeidė, nustatydamas draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Pareiškėjo teigimu, jis turi Slovakijos išduotą leidimą laikinai gyventi (teismas šių duomenų tikrumo ir tikslumo neturi galimybės patikrinti). Departamentas atsiliepime į skundą paaiškino, jog gavęs informaciją apie Slovakijos galimai išduotą leidimą gyventi pareiškėjui, inicijavo konsultacijas su Slovakija – gavus Slovakijos galutinį atsakymą, prireikus bus imtasi reikiamų veiksmų. Bylos nagrinėjimo metu Departamentas nenurodė, ar gavo Slovakijos atsakymą dėl pareiškėjo galimai turimo leidimo laikinai gyventi ir ar buvo imtasi atitinkamų veiksmų gavus informaciją. Teismas akcentuoja, jog pats pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi ar gavęs sprendimą apie panaikintą leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą kreiptis į Departamentą ir nurodyti informaciją apie tai, kad jis turi kitos šalies išduotą leidimą laikinai gyventi. Nors pareiškėjas šiuos duomenis pateikė teismui, tačiau jie turėjo būti pateikti Departamentui ir Departamentas turėjo pareigą juos vertinti be kita ko ir ginčijamo Sprendimo priėmimo metu. Tačiau, vertinant ginčo Sprendimą dalyje, kurioje pareiškėjui yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, akcentuotina, kad, kaip ir pats Departamentas atsiliepime nurodė, Slovakijai nusprendus išduoti pareiškėjui leidimą gyventi/nacionalinę vizą, perspėjimas SIS ištrinamas, tačiau lieka galioti draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Tai reiškia, kad net ir įvertinus duomenis apie pareiškėjo galimai turimą leidimą laikinai gyventi Slovakijoje, ginčo Sprendimo dalies dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką teisėtumui šis faktas neturėtų reikšmės.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog tuo pagrindu, kad Sprendimu Nr. 1 buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi ir šis sprendimas nebuvo ginčytas ar panaikintas, Departamentas turėjo teisę vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi ir Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo galimai turimas Slovakijos išduotas leidimas laikinai gyventi niekaip nekeičia šios ginčijamo Sprendimo dalies ir jos vertinimo. Teisėjų kolegija šiuo aspektu nenustatė netinkamo Departamento veikimo ir atlikto vertinimo Sprendimo dalyje dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Vertinant asmens ryšius su Lietuvos Respublika, Sprendime nustatyta, kad asmeniui anksčiau nebuvo išduota nei Lietuvos nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie asmens įdarbinimą Lietuvoje. Tai leido Migracijos departamentui pagrįstai daryti išvadą, jog asmuo neturi ryšių Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Minėta, kad pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka Reglamento (ES) 2018/1861 24 ir 25 straipsniuose nustatytas aplinkybes.
Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
Šiuo aspektu pažymėtina, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad, prieš įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024). VAĮ 3 straipsnio 10 punkte numatyta, jog administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
Įvertinusi ginčijamo Sprendimo dalį dėl perspėjimo įvedimo į SIS, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje dalyje Departamentas neatliko išsamaus tyrimo, neįvertino, ar tokio draudimo įvedimas nėra perteklinė priemonė asmeniui, ar pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, ar toks perspėjimo įvedimas būtų proporcinga priemonė. Sprendime įspėjimo įvedimas į SIS motyvuojamas tuo, kad yra priimtas sprendimas panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, su juo darbo sutartis nesudaryta. Atsižvelgdamas į tai Migracijos departamentas darė išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Nurodė, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS. Taigi motyvuojama tik bendro pobūdžio teiginiais, jų neindividualizuojant.
Įvertinus anksčiau aptartą teisinį reguliavimą, LVAT praktiką, teismas sprendžia, kad šiuo atveju Migracijos departamentas nepagrindė sprendimo įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus. Analogiškos pozicijos yra laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje (LVAT 2024 m. rugse?jo 11 d. nutartis administracine?je byloje Nr. eA?2240?815/2024). Aplinkybė, jog pareiškėjas galimai turi kitos valstybės leidimą laikinai gyventi, yra reikšminga vertinant pranešimo įtraukimo į SIS adekvatumą ir proporcingumą. Taip pat svarbu įvertinti ir tai, ar pagrindas, dėl kurio panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi yra tokio pavojingumo, kad tik įvedus perspėjimą į SIS būtų galima užkirsti kelią nesąžiningiems asmenims, kurie piktnaudžiauja procedūromis. Teismo vertinimu, tokio perspėjimo įtraukimas lemtų pareiškėjo subjektinių teisių suvaržymą visos ES mastu, todėl tokios priemonės taikymas turi būti pagrįstas ir aiškiai bei išsamiai motyvuotas. Esant nurodytoms aplinkybėms, yra pagrindas šioje dalyje panaikinti ginčo Sprendimą.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 24S184518 dalis dėl perspėjimo įvedimo į SIS yra neteisėta, nes nepagrįsta ir nemotyvuota, kaip to reikalaujama pagal teisės aktų nuostatas ir LVAT formuojamą praktiką, todėl naikintina.
Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo" (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija įsigaliojo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos), 2.1-2.10 punktai nustato, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu: advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.
Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjas įgijo teisę į dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Nustatyta, kad pareiškėją atstovavo advokato padėjėjas P. Š. Pareiškėjo atstovas už pareiškėją sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį. Daugiau duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjo atstovas nepateikė. Kadangi pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, jam iš atsakovo priteistina 11,25 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 24S184518 dalį, kuria dėl pareiškėjo įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.
Priteisti pareiškėjui iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 11,25 Eur (vienuoliką eurų ir 25 euro centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.