Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 178 str. 2 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip pat atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už įvykdytą nusikaltimą, numatytą BK 294 str. 2 d., nukentėjusiesiems ir kaltinamajam susitaikius (BK 38 str.) ir baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta už tai, kad jis savavaldžiavo panaudodamas psichinę prievartą, o būtent: 2012 m. sausio 11 d., apie 17 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, laikydamas rankoje kirvį, įsiveržė į nukentėjusiesiems J. G. ir K. G. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kur, namo koridoriuje, grasindamas kirviu užmušti nukentėjusiuosius bei savo grasinimus tęsdamas nukentėjusiosios J. G. atžvilgiu: vydamasis ją aplink namą su kirviu rankoje, taip pat, daužydamas namo duris ir grasindamas susprogdinti namą, reikalavo grąžinti nukentėjusiųjų žento R. F. pasiskolintus pinigus - 10000 Lt, taip panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiesiems J. G. ir K. G., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę dėl skolos grąžinimo.

D. A. išteisintas pagal BK 178 str. 2 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Jis pagal BK 178 str. 2 d. buvo kaltinamas tuo, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2012 m. birželio 5 d., 17.39 val., Ž(duomenys neskelbtini), iš UAB ,,P“ priklausančio prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ prekybos salės atvirai pagrobė svetimą, UAB „P“ priklausantį, turtą: 43,99 Lt vertės butelį likerio STROH JAGERTEE.

(duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-379-721/2012 (1-73-1-00057-2012-9) panaikinti, ir priimti naują nuosprendį, kuriuo: D. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d. ir skirti jam 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo. D. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d. ir skirti jam 1 m. laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir skirti galutinę subendrintą bausmę 1 m. 9 mėn. laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymą atidėti 2 metams ir paskirti pareigą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bei vadovaujantis BK 75 str. 2 d., 67 str., 71 str. paskirti D. A. baudžiamojo poveikio priemonę - 5 MGL (650 litų) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Apeliacinės instancijos teisme atliktas įrodymų tyrimas.

Apeliacinės instancijos teisme teismo posėdžio metu išteisintasis, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės D. A. parodė, kad pripažįsta, esąs kaltu. Rankose turėjo kirvio kotą. Buvo atėjęs pas nukentėjusiuosius bei prašė, kad grąžintų skolą. Nukentėjusieji nematė, kad laikė rankose kirvio kotą, nes ranką laikė už nugaros. Kotą rankose turėjo, nes nukentėjusieji laiko šunis, manė, kad reikės apsigint. Jis su nukentėjusiaisiais tik pasikalbėjo, nebuvo jokių grasinimų. Nukentėjusieji ir teisme pasakė, kad nebuvo grasinimų. Nebuvo taip, kad nukentėjusieji galvotų, kad jis atėjo jų „nukirsti“. Nesakė jiems „iš karto jus nukertu“. Jie normaliai su jais sugyvena, sutaria.

Po pertraukos apeliacinės instancijos teisme teismo posėdžio metu išteisintasis, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės D. A. parodė, kad pripažįsta turėjęs rankose kirvį. Viskas vyko taip kaip parodė nukentėjusieji – jis grasino ir turėjo rankose kirvį. Įeidamas į parduotuvę matė kameras, suprato, kad yra stebimas, paimdamas butelį, norėjo patikrinti apsaugos budrumą. Kai ėjo pas nukentėjusiuosius paprašyti pinigų, buvo įpykęs, nes tuo metu buvo sunki materialinė padėtis, o niekas skolos negrąžina, darbovietė algų nemokėjo, todėl taip gavosi. Jis nuosprendžio kopiją gavo.

Prokuroras S. Kulikauskas palaikė apeliacinį skundą. Teigė, kad laikant, kad yra įvykdyta atvira vagystė, tai, kadangi vagystė padaryta per vienerius metus po nusikalstamos veikos padarymo, tai klausimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės iš vis negalėtų būti sprendžiamas, o turėtų būti apkaltinamasis nuosprendis dėl abiejų nusikalstamų veikų: ir dėl vagystės ir dėl savavaldžiavimo. Jei laikyti, kad vagystė nepadaryta, tai įstatyme yra spraga. Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas klausimą dėl BK 38 str. taikymo, yra pasisakęs, kad tai yra teisės spraga, įstatymas nereglamentuoja kokia tvarka turi būti sprendžiami tie klausimai. Teisės spragos turi būti taisomos teismų priimtais sprendimais. Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs tvarką, kad pirmiausia sprendžiama dėl naujos nusikalstamos veikos padarymo, o vėliau sprendžiama dėl ankstesnės veikos padarymo. Todėl jei neįvykdyta vagystė, teismo sprendimas atleisti pakartotinai dar sykį nuo baudžiamosios atsakomybės yra neteisingas. Mano, kad šiuo konkrečiu atveju teisės spraga turi būti taisoma panaikinant nutartis dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo ir procesas nutraukiamas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) yra įtvirtintas principas draudžiantis du kartus asmenį persekioti už tą pačią veiką. Šiuo atveju reiktų panaikinti nutartį dėl bylos atnaujinimo, kuria buvo priimtas sprendimas nutraukti susitaikius vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 8 p., o įrodymų vertinimas neturėtų būti galimas dėl senos bylos, jei nėra vagystės, o sprendimas neturi būti priimtinas, nes tai yra naujos nusikalstamos veikos padarymas ir pagrindas atnaujinti bylą. Jei to pagrindo nėra ir sprendimas atnaujinti bylą tuo pagrindu negalimas.

Apeliacinės instancijos teisme teismo posėdžio metu išteisintasis, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės D. A. ir jo gynėja advokatė V. Povilaitienė prašė teismo nuosprendį palikti nepakeistą, prokuroro skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 109 str., BPK 44 str. 5 d., 302 str. 305 str., 308 str. nuostatas bei padarė esminį baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Konstitucijos 109 str. numato, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet - svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas savo nutarimuose ne kartą pabrėžė Teismo priimto sprendimo (baigiamojo teisės akto) ypatingąją svarbą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 109 str. kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, tinkamo teisinio proceso, teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo principų, pažymėjo, kad „<...> teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, kad nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) argumentai (ar jų dalis) negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, kad oficialiai paskelbęs nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų.“

Pabrėžė, kad teismo baigiamajame akte svarbiausia yra „<...> tai, kad jis visas būtų surašytas dar prieš oficialiai priimant tą baigiamąjį teismo aktą - dar prieš teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant ir dar prieš tą baigiamąjį teismo aktą viešai paskelbiant, taip pat tai, kad iškart po teismo posėdžio, kuriame atitinkamas baigiamasis teismo aktas buvo paskelbtas, nedelsiant, t. y. per protingą ir trumpiausią įmanomą laiką, tas baigiamasis teismo aktas (jo nuorašas) būtų prieinamas bylos šalims, taip pat kitiems proceso dalyviams, kuriems tas baigiamasis teismo aktas tiesiogiai sukelia kokius nors teisinius padarinius, institucijoms, turinčioms vykdyti atitinkamus teismo sprendimus.

Pažymėjo, kad „kiekvienu baigiamuoju teismo aktu atitinkamoje byloje yra įvykdomas teisingumas. Atitinkamoje byloje priimtas baigiamasis teismo aktas - tai vienas teisės taikymo aktas, kuriuo ta byla yra užbaigiama. Taigi baigiamasis teismo aktas - tai vienas teisės aktas, vienas dokumentas, o ne keletas teisės aktų - dokumentų, juo labiau ne keletas skirtingu laiku surašytų ir priimtų teisės aktų - dokumentų. Baigiamasis teismo aktas negali būti nevientisas. Jį, kaip vientisą teisės aktą, turi pasirašyti visi bylą nagrinėję teisėjai. Baigiamasis teismo aktas negali būti dviprasmiškas; jis turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausimu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, o ne būti toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas. Ypač pabrėžtina, kad baigiamojo teismo akto (kuriuo atitinkamoje byloje yra įvykdomas teisingumas) vientisumo reikalavimas išreiškia tokią šio akto savybę, be kurios tas aktas būtų ne tokio teisingumo, kurį numato Konstitucija, įvykdymo aktas, taigi pagal Konstituciją - ne teisingumo įvykdymo aktas.“

Taip pat minimame nutarime nurodoma, kad „iš Konstitucijos kylantis baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, kad tokio akto rezoliucinę dalį visuomet, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis išdėstytais aprašomojoje ir (arba) motyvuojamojoje dalyse (jeigu pagal įstatymus turi būti atskira aprašomoji arba motyvuojamoji dalis). Taigi baigiamasis teismo aktas jokiomis aplinkybėmis negali būti „sudurstytas“ iš atskirų skirtingu laiku surašytų fragmentų - atskirų dokumentų.” Be to, dar konstatavo, kad „iš Konstitucijos kylantis baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas, konstitucinis imperatyvas, kad teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu, kad baigiamasis teismo aktas <…> visuomet privalo būti pasirašytas visų bylą nagrinėjusių teisėjų. Jeigu toks teismo sprendimas nėra patvirtintas teisėjų parašais (arba vieni jo fragmentai, kaip atskiri dokumentai, buvo teisėjų pasirašyti, o kiti - nebuvo arba buvo pasirašyti ne visų teisėjų), jis nelaikytinas baigiamuoju teismo aktu, jo pagrįstumas ir teisėtumas gali būti kvestionuojami.“ „Nevientisi baigiamieji teismo aktai pagal Konstituciją nelaikytini teisingumo įvykdymo aktais, kurie pagal Konstituciją yra priimami Lietuvos Respublikos vardu; priešingai, tokie baigiamieji teismo aktai gali patys sudaryti prielaidas pažeisti asmens teises ir laisves, kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.”

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo: „<...> kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus - teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.“

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarimuose ne kartą pabrėžė, kad teismo nešališkumo principas (lot. nemo judex in causa sua), įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje, Konstitucijos 109 straipsnyje, yra vienas iš pamatinių teisės principų, kurio įgyvendinimas užtikrina šalių teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Taip pat pažymėjo, jog Konstitucijos 109 str. 1 d. nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismas, baudžiamojo proceso teisėje reiškia, jog asmuo negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu bei nubaustas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu ir pagal įstatymą. Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas šią funkciją, teisminiame nagrinėjime, turi visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės“. Vadovaujantis teisingumo principu „teismui baudžiamajame procese kyla pareiga išnaudoti visas galimybes nustatyti objektyvią tiesą baudžiamojoje bylose ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo. Teisingumo vykdymas negalimas esant proceso subjekto šališkumui, jo suinteresuotumui bylos baigtimi, neobjektyvumui tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą, nes tai įtakotų vienaip ar kitaip kitokio sprendimo baigtį.

Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta teismo nuosprendžio struktūra bei dalys (BPK 304, 305, 307 str.). Teismo priimtas nuosprendis imperatyviai turi atitikti įstatymų leidėjo keliamus reikalavimus (nuosprendyje turi būti įžanginė, aprašomoji (nustatomoji ir motyvuojamoji) ir rezoliucinės dalys). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-379-721/2012 priėmė 2012 m. gruodžio 6 d. nuosprendį (160 -163 b. l.), tačiau baudžiamojoje byloje trūksta vieno skundžiamo nuosprendžio lapo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nuosprendis, esantis baudžiamojoje byloje Nr. 1-379-721/2012, be vieno lapo, laikytinas neatitinkančiu nuosprendžiui keliamų reikalavimų (BPK 305 str.), nevientisu, yra neaiškus, nesuprantamas ir nemotyvuotas, todėl darytina išvada, kad padarytas esminis BPK pažeidimas (BPK 320 str. 3 d.). Neesant vieno baigiamojo akto lapo pažeidžiami ne tik nuosprendžio turiniui keliami reikalavimai, jo kaip baigiamojo akto vientisumas, bet ir konstituciniai bei baudžiamojo proceso principai, ypatingai pažeidžiamas teisingumo principas, sudarytos prielaidos pažeisti asmenų teises ir laisves, suvaržomos ne tik kaltinamojo, bet ir kitų bylos šalių, proceso dalyvių, kuriems skundžiamas nuosprendis tiesiogiai sukelia teisinius padarinius, įstatymų garantuotos teisės, užkertamas kelias prieiti prie jo bylos šalims, taip pat kitiems proceso dalyviams, kuriems tas baigiamasis teismo aktas tiesiogiai sukelia kokius nors teisinius padarinius, taip pat pažeidžiamos ir kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, tuo pačiu užkertamas kelias institucijoms, turinčioms vykdyti atitinkamus teismo sprendimus galimybę suprasti ir įvykdyti įsiteisėjusį teismo nuosprendį. Be to, nesant skundžiamo nuosprendžio vientisumo kyla teisinio aiškumo reikalavimo pažeidimas, kadangi šiuo atveju būtų sukurta tokia terpė, kai baigiamajame teismo akte nėra visų teismo motyvų, aplinkybių turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio priėmimui D. A. atžvilgiu ir toks nuosprendis yra nevientisas, neaiškus, nesuprantamas.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis, nustatyta, kad baudžiamojoje byloje nėra skundžiamo nuosprendžio 4 lapo, t. y. D. A. nusikalstamų veikų pilno vertinimo, kvalifikavimo, dalies motyvų. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančio teismo posėdžio protokolo, teisėja paskelbė nuosprendį, išaiškino jo apskundimo tvarką ir terminus (154-159 b. l.). Po paskelbimo neįsiteisėjusio nuosprendžio kopija įteikta D. A. (164 b. l.). Iš to darytina išvada, kad skundžiamas nuosprendis buvo surašytas, paskelbtas bei įteiktas. Tačiau kyla pagrįsta abejonė dėl atitikimo D. A. įteikto, Lietuvos teismų informacinėje sistemoje ir baudžiamojoje byloje esančių skundžiamų nuosprendžių turiniui, juo labiau, kai baudžiamojoje byloje nėra vieno originalaus nuosprendžio lapo.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasi BPK nuostatomis, neturi teisės ir negali pašalinti šio pirmosios instancijos teismo padaryto BPK pažeidimo.

Nustačius įstatymu reglamentuotų nuosprendžio reikalavimų neatitikimą, proceso šalių bei proceso dalyvių teisių suvaržymus, o taip pat ir negalimumą vykdyti baudžiamojoje byloje esančio nuosprendžio, baudžiamoji byla apeliacine tvarka negali būti toliau nagrinėjama, nes kartą suvaržytos asmens teisės tęsiant bylos nagrinėjimą būtų suvaržomos dar labiau.

Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas konstitucinę teisingumo funkciją, teisminiame nagrinėjime, nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai ištyrė visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylos neišsprendė iš esmės. Teismas, turėdamas pareigą išnaudoti visas galimybes, nustatant objektyvią tiesą baudžiamojoje byloje ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, jos nevykdė. Todėl pirmosios instancijos teismo netinkamo teisingumo vykdymas rodo jo šališkumą, neobjektyvumą. Atsižvelgiant į visa anksčiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamąją bylą, kurioje D. A. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas pagal BK 178 str. 2 d. ir 294 str. 2 d., išnagrinėta šališko, neobjektyvaus teismo. Todėl apeliacinis teismas grąžina baudžiamąją bylą pirmos instancijos teismui pažeistų teisių pusiausvyros atstatymui.

Nors apeliaciniame skunde nenurodomas šis teismo padarytas procesinis pažeidimas ir neprašoma jo pašalinti, tačiau tarp visų apeliacinio skundo pagrindų ir motyvų patenka ir esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, kuriuos nustato pats apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. BPK 320 str. 3 d. įpareigoja apeliacinį teismą kiekvienoje byloje patikrinti ar nėra esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, net ir tais atvejais, kai teismui pateiktuose apeliaciniuose skunduose apie tai neužsimenama ir nėra jokios nuorodos į BPK straipsnį, kuriame būtų pateikiama tokių pažeidimų samprata bei sąvoka.

Kadangi apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes, pasisakydama dėl jų, gali pažeisti bylą nagrinėsiančio apylinkės teismo nepriklausomumą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 str., 320 str. 3 d., 326 str. 1 d. 4 p.,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nuosprendį panaikinti, bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.