Telšių apylinkės teismo nuosprendis

Mažeikių rajono apylinkės teismas, pirmininkaujant teisėjai Nadeždai Kiubienei,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje D. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Mažeikių m., lietuvis, LR pilietis, vedęs, vidurinio išsilavinimo, gyvenantis (duomenys neskelbtini), dirbantis UAB ,,P. S. T.“ vairuotoju, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. savavaldžiavo panaudodamas psichinę prievartą, o būtent: 2012 m. sausio 11 d., apie 17 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, laikydamas rankoje kirvį, įsiveržė į nukentėjusiesiems J. G. ir K. G. priklausantį namą, esant į(duomenys neskelbtini), kur, namo koridoriuje, grasindamas kirviu užmušti nukentėjusiuosius bei savo grasinimus tęsdamas nukentėjusiosios J. G. atžvilgiu: vydamasis ją aplink namą su kirviu rankoje, taip pat, daužydamas namo duris ir grasindamas susprogdinti namą, reikalavo grąžinti nukentėjusiųjų žento R. F. pasiskolintus pinigus - 10000 litų, taip panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiesiems J. G. ir K. G., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę dėl skolos grąžinimo.

Be to jis buvo kaltinamas tuo, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2012 m. birželio 5 d., 17.39 val., Žemaitijos g. 15/ Sedos g. 18, Mažeikių m., iš UAB ,,Palink“ priklausančio prekybos centro „IKI“ prekybos salės atvirai pagrobė svetimą, UAB „Palink“ priklausantį, turtą: 43,99 litų vertės butelį likerio STROH JAGERTEE.

Įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas dėl BK 294 str. 2 d. padarymo.

D. A., apklaustas teismo posėdžio metu kaltu prisipažino ir parodė, kad jis pažįsta­mam R. F. buvo paskolinęs 10 000 litų. Paskolos raštelio nerašė, tačiau apie paskolą žinojo Raimondo žmona ir uošviai Janina ir K. G., kurie gyvena (duomenys neskelbtini). Su Raimondu sutarė, kad skolą jis grąžins po trijų mėnesių, tačiau šis skolos negrąžino. Raimondas pradėjo slapstytis, į telefono skambučius neatsiliepdavo. Kadangi žinojo, kad Raimondas gyveno pas uošvius Trošku­lių kaime, 2012-01-11 vakare jis nuvažiavo pas Raimondo uošvius tikslu pareikalauti skolos grąžinimo. Galvojo sutiks ten Raimondą Jis sutiko pažįstamą, kuris jį savo automobiliu nuvežė prie Raimondo uošvių namo. Prie vartų buvo pagalys, kurį jis pasiėmė, nes Raimondo uošvių kieme buvo šuo. Tas pagalys buvo kirvio kotas. Kai jį įleido į namą jis tą pagalį laikė už nugaros. Jis paklausė, kur yra žentas ir kada jis atiduos pinigus. Raimondo uošviai sakė, kad nieko nėra ir jį varė iš namo. Jis, reikalaudamas grąžinti skolą, galėjo supykęs pagrasino kirvio kotu, sakydamas, kad nukirs. Nukentėjusieji galėjo pagalvoti, kad jis turi kirvį. Jis gal jiems ir pasakė, kad turi būtent kirvuką. Moteris išbėgo iš namo, jis išėjo jai iš paskos. Jos nesivijo, bet galėjo jai grasinti. Po šio įvykio jis buvo nuvažiavęs pas Raimondo uošvius ir jų atsiprašė. Nukentėjusieji jam atleido, jie susitaikė, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos.

Teisme pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis patvirtino, kad visi surašyti parodymai teisingi. Jis galėjo belstis į užrakintas namo į duris, kai moteris grįžo į namą ir užrakino duris, ir reikalauti jį įleisti, galėjo supykęs pasakyti jai, kad jų namas išlėks į orą. Kadangi jo į namą neįleido, grįžo į automobilį ir išvažiavo į namus.

Nukentėjusysis K. G. parodė, kad 2012-01-11 vakare jis kambaryje žiūrėjo televizorių ir išgirdo žmonos riksmą, ji kvietė ateiti į koridorių. Suprato, kad kažkas įėjo į namą. Atbėgęs pamatė iš matymo pažįstamą D. A., kuris rankoje už nugaros laikė kirvį. Jis pasakė: „Atiduok pinigus“. Jis D. A. pasakė, kad skolingas jo žentas, o ne jis. Jis nubėgo skambinti į policiją, o su R. A. paliko jo žmona. Kai grįžo, pamatė, kad iš lauko parėjo labai išsigandusi žmona. Ji sakė, kad D. A. ją vijosi aplink namą, grasino kirviu. Kai jie užrakino namo duris, D. A. jas daužė ir grasino, kad namas išlėks į orą. Vėliau D. A. atvyko pas juos ir jų su žmona atsiprašė, su juo jie susitaikė, jam pretenzijų neturi.

Nukentėjusioji J. G. parodė, kad 2012 metų pradžioje į jų namo koridorių įėjęs D. A. pradėjo reikalauti atiduoti pinigus. Ji pakvietė vyrą, nes D. A. rankoje matė nedidelį kirvuką. Ji išbėgo į lauką ir pasakė, kad kvies policiją. Kai D. A. išėjo iš namo, pagrasino, kad nukirs, tada ji iš išgąsčio bėgo aplink namą, o D. A. bėgo paskui ją. Apibėgusi aplink namą, ji įbėgo į vidų ir užrakino duris. Jos vyras paskambino į policiją ir pranešė apie šį įvykį. D. A. daužė duris ir reikalavo atidaryti. Kai jie durų neatidarė, pagrasino kad namas išlėks į orą. Įvykio metu jie su vyru labai išsigando, bijojo išeiti į lauką. Vėliau ji sužinojo, kad jos žentas R. F. buvo skolingas D. A. 10 000 litų. D. A. buvo atėjęs į jų namus, jos ir vyro atsiprašė, su D. A. jie susitaikė, jam atleido ir pretenzijų nereiškia.

Protokolu - pareiškimu nustatyta, kad 2012-01-11 Mažeikių rajono PK J. G. pranešė, kad nuo 2012-01-11 d. apie 17.30 val. į jos šeimai priklausantį namą Mažeikių r., Troškučių k., Šaltinėlio g. 46, įsiveržė vyriškis reikalavęs grąžinti jų žento R. F. pasiskolintus pinigus grasindamas juos papjauti ir susprogdinti jų namą ( b. l. 5).

Iš 2012-02-20 susitaikymo protokolo matyti, kad nukentėjusieji J. G. ir K. G. susitaikė su D. A., kuris nukentėjusiųjų atsiprašė, jam pretenzijų nereiškia, prašo baudžiamąją bylą nutraukti (b. 1. 48). Tai jie patvirtino teismo posėdyje.

Iš 2012-03-01 Mažeikių rajono apylinkės teismo nutarties matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkus pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog D. A. įvykdė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., esant BK 38 str. numatytoms sąlygoms, buvo patvirtintas Mažeikių rajono apylinkės prokurorės nutarimas atleisti D. A. nuo baudžiamosios atsakomybės ir nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Kadangi Mažeikių rajono apylinkės prokuroras sprendė, jog D. A. padarė naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d. nepraėjus metams po susitaikymo, tai yra 2012-06-05, pradėjęs ikiteisminį tyrimą dėl naujo nusikaltimo, vadovaudamasis BK 38 str. 4 d., atnaujino ankstesnę bylą, ją prijungė prie naujai tiriamos bylos ( b. l. 64) bei perdavė teismui spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už abi padarytas nusikalstamas veikas.

Atnaujinęs ikiteisminį tyrimą, D. A. nusikalstamą veiką prokuroras kvalifikavo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį ( b. l. 108), tačiau bylos teisme nagrinėjimo metu pateikė teismui prašymą vėl perkvalifikuoti D. A. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Byloje nustatyta, kad D. A. už R. F. vengimą grąžinti jam paskolintus pinigus, savavališkai vykdė tikrą teisę. Nustačius teisėtą reikalavimo pagrindą, bet vykdant D. A. teisę nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos, jo veika kvalifikuota teisingai kaip savavaldžiavimas.

Savavaldžiavimo sudėtyje tikra teisė yra suprantama kaip realiai egzistuojanti teisė, pagrįsta sandoriu ar kitu įstatymo numatytu juridiniu faktu. Tikros teisės buvimo neneigia tai, kad jos teisės turėtojas negali jos pagrįsti įrodymais, Tariama teisė yra objektyvaus pagrindo neturinti ir tik asmens sąmonėje egzistuojanti teisė ir teismų praktikoje tariama teisė siejama tik su pateisinama asmens klaida. D. A. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė nukentėjusiųjų J. G. ir K. G. ginčijamą ir nerealizuotą savo tikrą teisę. Kaip nustatyta byloje, D. A. paskolino R. F. atitinkamą pinigų sumą, nesilaikydamas įstatyme numatytos rašytinės sandorio formos ir tai atėmė jam galimybę ginti savo tikrą teisę civilinio proceso nustatyta tvarka. Iš to darytina išvada, kad D. A. teisė buvo tikra, nors jos turėtojas ir negalėjo jos pagrįsti įrodymais. Savavaldžiavimo atveju ginčijamos teisės vykdymas būna tuomet, kai kaltininko nuomone, adekvačią jo teisei prievolę turintis asmuo šios prievolės nepripažįsta arba pripažįsta tik iš dalies. Pripažįstamos, bet neįgyvendintos teisės vykdymas būna tuomet, kai kaltininko teisei adekvačią prievolę turintis asmuo neneigia prievolės egzistavimo fakto, tačiau atsisako ar delsia ją įvykdyti. Kvalifikuojant savavaldžiavimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti, ar nukentėjusiojo atžvilgiu buvo vartojami pavojingi grasinimai pavartoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Byloje surinktais įrodymais yra nustatyta, kad D. A. naudojo nukentėjusiųjų J. G. ir K. G. atžvilgiu psichinę prievartą - 2012-01-11, turėdamas rankoje kirvuką, grasino panaudoti fizinį smurtą, ir grasino susprogdinti nukentėjusiųjų namą. D. A. tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiųjų valios palaužimą, kad šie atiduotų jam jų žento R. F. skolą. D. A. kaltė padarius savavaldžiavimą J. G. ir K. G. atžvilgiu įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, jų padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nes būtent BK 294 straipsnio antroje dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Teismų praktikoje savavaldžiavimas, padarytas naudojant fizinę ar psichinę prievartą, pripažįstamas nusikalstamu ir kvalifikuojamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net ir formaliai nenustačius didelės žalos požymio. Pripažįstama, kad fizinės ar psichinės prievartos naudojimas rodo didesnį veikos pavojingumą, kuris yra pakankamas baudžiamajai atsakomybei už savavaldžiavimą pagrįsti.

Įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas dėl BK 178 str. 2 d. padarymo.

D. A., apklaustas teisme, pripažino kad 2012-06-05. apie 17-18 val., kartu su iš matymo pažįstamu vyriškiu nuėjo į parduotuvę „IKI“, esančią Mažeikių m., Sedos g., nusipirkti alkoholio. Bevaikščiodamas po parduotuvę sugalvojo patikrinti parduotuvės apsaugos darbuotojų budrumą bandydamas išnešti alkoholio butelį pro kasas nesusimokėjęs už pirkinį. Pasiėmęs nuo lentynos butelį likerio „Stroh jagertee" užsikišo už diržo, o už kitą dar kažkokio gėrimo butelį susimokėjo prie kasos ir išėjo iš parduotuvės. Ne pardavėja, ne apsaugos darbuotojai jo nesustabdė. Maždaug po mėnesio policijos darbuotojai jį informavo, kad nustatė, jog jis apsivogė parduotuvėje „IKI“. Vogdamas alkoholio butelį suprato, kad parduotuvėje yra apsaugos darbuotojai, yra įrengtos apsaugos kameros ir jį gali stebėti vagiant, tačiau už alkoholinį gėrimą nemokėjo, nors turėjo pinigų susimokėti ir už antrą butelį alkoholio.

2012-06-12 parduotuvės IKI – 457 vadovė kreipėsi į Mažeikių rajono policijos komisariatą pareiškimu dėl likerio S. J. vagystės, padarytos 2012-06-05 ( b. l. 65), pateikė 2012-06-05 vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kaip D. A. įvykdė vagystę (b.l. 82-85).

L. R. Č. teisme parodė, kad jis dirba apsaugos darbuotoju prekybos centre ,,IKI“. Prekybos salėje buvo aptikta, kad nuo lentynos buvo pagrobtas butelis alkoholinio gėrimo, peržiūrėjus vaizdo juosta buvo nustatyta, kad vyriškis paėmė butelį ir praėjęs pro kasą, už jį nesumokėjo.

BK 2 str. 3 d. pasakyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o to paties straipsnio 4 d. – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Asmens veika gali būti pripažinta nusikalstama tik tuo atveju, jei joje yra tam tikros baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nusikalstamos veikos sudėtis yra tam tikrų požymių visuma. Nusikalstamos veikos sudėčiai pirmiausia priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kurie būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties, t. y. veika negali būti pripažinta nusikalstama.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė), arba pagrobė automobilį.

Motyvuojamoji dalis

Taigi BK 178 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už vagystę, t. y. svetimo turto pagrobimą. Pagal šio BK straipsnio 2 dalį vienas iš vagystę kvalifikuojančių požymių, apibūdinančių turto pagrobimo (vagystės) būdą, yra atviras svetimo turto pagrobimas. Pagrobto turto vertė (BK 190 straipsnis) – vagystės dalyką apibūdinantis požymis – lemia veikos kvalifikavimą tuo atveju, kai pagrobiamas didelės, viršijančios 250 MGL, vertės turtas (BK 178 straipsnio 3 dalis), arba nedidelės, nuo 1 iki 3 MGL, vertės turtas ir nėra veiką kvalifikuojančių požymių (BK 178 straipsnio 4 dalis). ATPK 50 straipsnyje, reglamentuojančiame atsakomybę už smulkų turto grobimą, nustatytos šio straipsnio taikymo ribos – jis taikomas nesant kvalifikuojančių požymių. Taigi, nedidelės vertės turto pagrobimas veikos teisinį įvertinimą bei veikos kvalifikavimą lemia tuo atveju, kai padaroma paprasta vagystė – tuomet, priklausomai nuo turto vertės, sprendžiama, ar veika atitinka BK 178 straipsnio 1 ar 4 dalies požymius (turto vertė didesnė ar mažesnė už 3 MGL), ar taikytina tik administracinė atsakomybė (turto vertė nesiekia 1 MGL).

D. A. padaryta nusikalstama veika pagal LR BK 178 str. 2 d. kvalifikuota dėl to, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta išvada, kad jis svetimą turtą pagrobė atvirai. Dėl to, šiuo atveju pagrobto turo vertė nusikalstamos veikos kvalifikavimui įtakos neturėtų, nes nustatytas kitas svetimo turto pagobimą kvalifikuojantis požymis.

Atvirosios vagystės esminis požymis, atskiriantis ją nuo slaptosios vagystės, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Toks kaltininko veikimas rodo didesnį jo įžūlumą. Slapta vagystė yra tada, kai: 1) svetimas turtas pagrobiamas nesant nukentėjusiojo arba pašalinių asmenų, taip pat jiems esant, tačiau nepastebint kaltininko veiksmų (nejaučiant, negirdint, nematant); 2) nukentėjusysis ar pašaliniai asmenys mato ir suvokia kaltininko veiksmus, tačiau apsimeta, kad nieko nesupranta, o kaltininkas įsitikinęs, kad veikia slaptai; 3) turtas pagrobiamas pastebint nukentėjusiajam arba pašaliniams asmenims, tačiau jie dėl mažametystės, ligos ar kitokios būsenos (pavyzdžiui, girtumo, narkotinio apsvaigimo) nesuvokia kaltininko veiksmų, ir kaltininkas tai supranta.

Faktiniai duomenys patvirtina, jog D. A. pagrobė alkoholinio gėrimo butelį nematant parduotuvės darbuotojams, apsaugos darbuotojams, kurie būtų suvokę neteisėto svetimo turto pagrobimo faktą, nenustatyta taip pat, jog D. A. žinojo, kad tokie asmenys ji mato ir tai suvokia. Todėl teismas konstatuoja, kad nepagrįstai D. A. veika ikiteisminio tyrimo metu kvalifikuota pagal LR BK 178 str. 2 d.

Svetimo turto pagrobimas, kai turto vertė neviršija 1 MGL, užtraukia administracinę atsakomybę pagal ATPK 50 str. D. A. iš parduotuvės ,,IKI“ prekybos salės pagrobė 43,99 Lt vertės butelį likerio S. J., t. y. pavogtos prekės vertė neviršija 1 MGL (130 litų). Dėl to D. A. veiksmuose nėra ir BK 178 str. 2 d. numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir jo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip svetimo turto pagrobimas baudžiamąją prasme ir esant aukščiau aptartoms aplinkybėms, konstatuotina, kad D. A. veikoje yra administracinės teisės pažeidimų kodekse 50 str. numatyti pažeidimo požymiai.

Kaltinamojo D. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė laikytina tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo kodekso 294 str. 2 d. numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Teismo posėdyje jis laisva valia pripažino padaręs minėtą nusikalstamą veiką, paaiškino, jog jo parodymai teisme kažkiek skiriasi nuo anksčiau duotų dėl to, kad praėjo daug laiko ir jis galėjo pamiršti kai kurias įvykio detales, bet pripažino, kad tai kas parašyta ikiteisminio tyrimo byloje yra teisinga. Iš byloje užfiksuotų įrodymų matyti, kad duodamus parodymus D. A. nurodė iš esmės tikras įvykio aplinkybes, o jo paaiškinimai buvo nulemti jo subjektyviu aplinkybių vertinimu. Išvada, kad jis pripažįsta bylos aplinkybes, padarė ir teismas, tvirtindamas prokurorės nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl šio įvykio ( b. l. 53-56). Kaltinamasis kritiškai vertina savo elgesį ir stengėsi sušvelninti tokios veikos padarinius-nuvyko pas nukentėjusiuosius, jų atsiprašė. Jis vykdė baudžiamąją poveikio priemonę, paskirtą jam 2012-03-01 teismo nutartimi. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant visoms BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytoms būtinoms sąlygoms, t. y. jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiuoju arba valstybės institucijos atstovu ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

D. A. padaryta nusikalstama veika ir pats kaltinamasis atitinka visas BK 38 str. atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės numatytas sąlygas. D. A. padarytas nusikaltimas, numatytas BK 294 straipsnio 2 dalyje, yra apysunkis tyčinis nusikaltimas ir kaltinamasis prisipažino jį padaręs. Be to, kaltinamasis atsiprašė nukentėjusiųjų, jie jam atleido ir su juo susitaikė. Iš bylos matosi, kad D. A. padarė (BK 294 str. 2 d., 11 str. 4 d.) apysunkį nusikaltimą, anksčiau nebuvo teistas (duomenys apie 2005-10-04 patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ir teistumą perkelti į archyvą) b.l. 22-23), dirba, administracine tvarka nebaustas (baustumas išnyko) (b.l.24-26), į Mažeikių psichinės sveikatos centro priklausomybės ligų įskaitą neįrašytas (b.l. 32), jo asmenybę neigiamai apibūdinančių duomenų byloje nėra. Todėl darytina išvada, jog yra pagrindas manyti, kad kaltinamasis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tai reiškia, kad atleisti D. A. nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiesiems susitaikius yra visos būtinos BK 38 str. 1 d. numatytos sąlygos, o taip pat nenustatyta jokių šio straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negalėtų būti taikomas.

Daiktinių įrodymų byloje nėra. Civilinis ieškinys nepareikštas.

Kardomoji priemonė D. A. nebuvo paskirta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 254 str. 5 d., 273, 291, 297, 298 , 301-308 straipsniais teismas,-

nusprendė:

D. A. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

D. A. nuo baudžiamosios atsakomybės už įvykdytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje, atleisti nukentėjusiesiems ir kaltinamajam susitaikius (Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnis) ir baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti.

Išaiškinti D. A. jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 38 straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Taip pat, jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per nuosprendį priėmusį Mažeikių rajono apylinkės teismą.