- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-21
- Bylos Nr.
- e2S-397-430/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Ieškovas
- O. U.
- Atsakovas
- V. U.
- Kategorijos
- 2.3.4.4.5Kiti ginčai dėl vaikų
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės O. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-203-1050/2019 pagal ieškovės O. U. ieškinį atsakovui V. U. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo teikimo pakeitimo, ir pagal atsakovo V. U. priešieškinį ieškovei O. U. dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos pakeitimo, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės O. U. ieškinį atsakovui V. U. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo teikimo pakeitimo, ir pagal atsakovo V. U. priešieškinį ieškovei O. U. dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos pakeitimo. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. nutartimi atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – nustatyti šalių nepilnamečių vaikų A. U., V. U., M. U. gyvenamąją vietą su ieškove. Teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartimi nustatyta ieškovės laikina bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka ir atmestas pakartotinis ieškovės prašymas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą kartu su ieškove. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartį nepakeistą. Ieškovė dar kartą pateikė teismui prašymą taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, o atsisakius, prašė pakeisti teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartimi nustatytą bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 8 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-203-1050/2019 atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
2. Teismas nustatė, kad šioje civilinėje byloje laikinos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos klausimas buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. nutartimi, pakartotinai šio klausimo teisėtumas patikrintas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi. Be kita ko, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartimi nustatyta laikina ieškovės bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka yra galiojanti ir privaloma ginčo šalims, jos teisėtumas buvo patikrintas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. nutartimi. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartimi ieškovės bendravimas su nepilnamečiais vaikais yra užtikrintas.
3. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė nenurodė pagrįstų pagrindų ir būtinybės keisti teismo nutartimi pritaikytas ir galiojančias laikinąsias apsaugos priemones. Akcentavo, kad tik bylą išnagrinėjus iš esmės ir įvertinus visus byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas priims galutinį sprendimą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir tėvo/motinos bendravimo su vaikais tvarkos, dėl to šiuo metu nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Ieškovė pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-203-1050/2019, prašydama panaikinti nutartį ir tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
5. Apeliantė nurodo, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta.
6. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į prašymo turinį, prašymą išnagrinėjo paviršutiniškai, o teismo nutartyje nurodyti motyvai yra neteisėti. Mano, kad teismas neužtikrino tinkamo šalių nepilnamečių vaikų asmeninių neturtinių ir turtinių interesų apsaugos, pažeidė vieno iš vaiko tėvų interesus. Teigia, kad auklėjant ir bendraujant su vaiku, ji turi tokias pat lygias teises ir pareigas kaip ir atsakovas. Pažymi, kad vaikų, kaip visavertės asmenybės raidai, reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, dėl to jai turėjo būti nustatytas maksimalus galimas bendravimas su vaikais. Akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog jos bendravimas su vaikais kenktų jiems ar jos rūpinimasis vaikais yra netinkamas.
7. Teigia, kad atsakovas šiuo metu trukdo jos ir vaikų bendravimui, nesilaiko ir pažeidinėja ieškovės bendravimo su vaikais tvarką, riboja susitikimus, neteikia informacijos apie vaikus, įžeidinėja ieškovę ir ją žemina, siekia vaikus atpratinti nuo motinos. Dėl šių aplinkybių ir dabartinės teismo nustatytos bendravimo tvarkos ieškovė patiria ne tik materialinių nuostolių, bet ir moralinę žalą, o vaikai dėl to jaučiasi nesaugūs. Visas šias aplinkybes ieškovė stengiasi fiksuoti antstolių pagalba, dėl to teismas turėjo konstatuoti, kad atsakovas nevykdo 2018 m. kovo 22 d. teismo nutarties dėl nustatytos ieškovės bendravimo su vaikais tvarkos sąlygų.
Atsiliepimas
8. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nesutinka su ieškovės skundu, prašo jį atmesti ir priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
9. Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimu buvo patvirtinta šalių sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje visų nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 27 d. atmetė ieškovės prašymą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 22 d. atmetė ieškovės pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir tenkino atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir nustatė laikiną ieškovės bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartimi atmestas ieškovės prašymas dėl proceso atnaujinimo šalių santuokos nutraukimo byloje. 2018 m. birželio 15 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl ieškovės pateiktų kaltinimų atsakovui, ir šiuo metu Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK atliekamas kitas ikiteisminis tyrimas dėl ieškovės naudoto fizinio smurto prieš nepilnametį vaiką. Civilinėje byloje ilgą laiką truko šalių mediacijos procesas, kurio metu net du kartus buvo susitarta dėl galimos taikos sąlygų, tačiau pati ieškovė abu kartus atsisakė pasirašyti taikos sutartis. Atsakovo manymu, šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė nuolat teikė įvairius tikrovės neatitinkančius pranešimus dėl neva netinkamo atsakovo elgesio, tačiau niekur šios aplinkybės nepasitvirtino. Atsakovo įsitikinimu, ieškovė prašymus teikia ne ginant šalių nepilnamečių vaikų interesus, o siekdama savo interesų, siekdama panaikinti sprendimo dalį, kuria iš jos priteistas išlaikymas vaikams, ir norėdama atriboti vaikus nuo tėvo.
10. Teigia, kad ieškovė yra konfliktiška ir kerštinga asmenybė, kuri pati nesugeba bent kiek kritiškai įvertinti savo pačios elgesio, nes siekia įpainioti vaikus į tėvų tarpusavio ginčų sprendimą, kas visiškai nepateisinama. Atsakovas nesutinka su nuolatiniais ieškovės kaltinimais ir siekiu įteigti vaikams, kad atsakovo veiksmai yra netinkami, dėl to teismas turi vertinti ieškovės, kaip motinos, nesugebėjimą paisyti nepilnamečių vaikų interesų, šeimai ištikus krizei.
11. Pažymi, kad šalių nepilnamečių vaikų nuomonė yra aiški – jie nenori gyventi su ieškove ir keisti savo gyvenamosios vietos. Dėl to sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, svarbus ir pastovumo principas, o šiuo atveju ieškovė siekia drastiškai keisti vaikų gyvenimo sąlygas. Nuoseklus, stiprus vaiko noro reiškimas turi būti svarbus vertinant teismo motyvų pakankamumą ir svarbumą. Dėl to šiuo atveju teismas tinkamai nustatė visas aplinkybes ir visų pirma užtikrino vaikams saugią ir stabilią aplinką.
12. Akcentuoja, kad keisti vaikų ir ieškovės bendravimo tvarką nėra būtinumo, nes tvarka yra nusistovėjusi, o ir ieškovė jos laikosi ne visada. Be to byloje yra pateiktos ir specialistų (psichologų) išvados apie ieškovės daromą neigiamą poveikį vaikams. Pažymi, kad teismas artimiausiu metu turi spręsti klausimą dėl psichologinės ekspertizės vaikams paskyrimo, kurios metu, tikėtina, bus gauti objektyvūs duomenys apie realią situaciją ir tuo pagrindu bus galima daryti objektyvius sprendimus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
14. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).
15. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
16. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-203-1050/2019, kuria teismas atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (laikinos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su ieškove nustatymo) ar nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
17. Dėl naujų įrodymų pateikimo CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008). Ieškovė su atskiruoju pateikė naujus įrodymus – Respublikinio priklausomybės ligų centro pažymą, ieškovės darbovietės pažymą apie ieškovę (charakteristiką), Socialinės tarnystės savanorių pažymą apie suteiktą psichologo konsultaciją, elektroninį susirašinėjimą, Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus pažymą, Vilniaus Volungės darželio–mokyklos pažymą, antstolių atliktus faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pažymą, ieškovės skundo Vilniaus Privačios gimnazijai kopiją, Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos atsakymą į skundą, o atsakovas su atsiliepimu į atskirąjį skundą – STEP grupės pažymėjimą, elektroninį susirašinėjimą, individualios įmonės „Gyvybės šviesa“ atsakymą į atsakovo prašymą. Ieškovė ir atsakovas nepateikė prašymo priimti prie procesinių dokumentų pridėtų įrodymų, nemotyvavo jų priėmimo būtinumo ir pagrįstumo. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad prašo šiuos įrodymus laikyti atsiliepimo priedais. Be to pažymėtina, kad kai kurie iš šių įrodymų jau yra byloje (pvz., 2019 m. sausio 15 d. prašymu reg. Nr. DOK-11443, ieškovė jau buvo pateikusi daugelį šių dokumentų, kurie buvo prijungti prie bylos; 2019 m. sausio 7 d. prašymu reg. Nr. DOK-4164, atsakovas jau buvo pateikęs daugumą tų pačių dokumentų, kuriuos pridėjo prie atsiliepimo į atskirąjį skundą). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nors ginčas kilęs iš šeimos teisinių santykių, ir sprendžiant procesinius klausimus tokio pobūdžio bylose atsižvelgiama į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą (CPK 376 straipsnis), tačiau šalims visiškai nemotyvuojant dėl šių įrodymų prijungimo būtinumo, kai kuriems iš šių įrodymų jau esant byloje, ir nenustačius, kad jie galėtų daryti įtaką šalių ginčo išsprendimui, atsisakoma pateiktus įrodymus prijungti.
Žemesnės instancijos teismas
18. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymo ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo.
19. Pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas apima ir tokių priemonių papildymą, patikslinimą, esant pasikeitusioms faktinėms aplinkybėms.
20. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar pakeitimo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 ir CK 3.3 straipsnių nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
21. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Pagal CK 3.161 straipsnio 3 dalį, viena iš vaiko teisių įvardinta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. CK 3.165 straipsnis nustato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat nustato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas.
22. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014 nutraukta O. U. ir V. U. santuoka, ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šioje sutartyje šalys susitarė, jog nepilnamečių vaikų: A. U., V. U. ir M. U. nuolatinė gyvenamoji vieta po santuokos nutraukimo nustatoma su V. U.. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. buvo atsisakyta atnaujinti procesą šalių santuokos nutraukimo byloje. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. U. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo teikimo pakeitimo. Atsakovas V. U. pateikė priešieškinį ieškovei O. U. dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos pakeitimo. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1232-258/2018 atmestas ieškovės kartu su ieškiniu pateiktas prašymas dėl laikinos nepilnamečių vaikų A. U., V. U., ir M. U. gyvenamosios vietos kartu su ieškove nustatymo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartimi atmestas ieškovės pakartotinis prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir patenkintas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – nustatant ieškovės laikiną bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1862-881/2018 paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartį nepakeistą. 2019 m. sausio 3 d. teisme gautas pakartotinis ieškovės prašymas taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, o atsisakius, prašė pakeisti teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartimi nustatytą bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama teismo nutartimi atmetė ieškovės prašymus.
23. Pažymėtina, kad šios bylos ypatumas yra tas, kad, kaip matyti iš į bylą pateiktų dokumentų ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, tarp nepilnamečių vaikų A. U., V. U. ir M. U. tėvų yra susiklostę itin konfliktiški santykiai. Bylos medžiaga patvirtina, kad iki skundžiamos nutarties priėmimo teismas jau kelis kartus sprendė apeliantės prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. laikinos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su apeliante ir šiuos prašymus atmetė.
24. Kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą, o šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).
25. Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš tėvų interesai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006). Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013)
26. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad dabartinė aplinka, kurioje šiuo metu gyvena šalių nepilnamečiai vaikai, vaikams būtų nesaugi, kelianti grėsmę jų sveikatai, saugioms gyvenimo sąlygoms ar kitoms neturtinėms teisėms, dėl to nėra pagrindo deklaruoti vaiko gyvenamosios vietos (su tėvu) netinkamumą, būtinumą keisti įprastą vaikams gyvenamąją aplinką.
27. Nors apeliantė yra teisi, teigdama, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas byloje neužkerta kelio ieškovei pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir įrodinėti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį, bendravimo tvarkos pakeitimo poreikį, bet ši galimybė, pagal teismų praktiką, yra siejama su iš esmės pasikeitusiomis (atsiradusiomis naujomis) aplinkybėmis.
28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pakeitimo klausimus, teisingai nustatė visas reikšmingas aplinkybes tokio pobūdžio bylose ir prioritetą teikė būtent vaikų interesams, nusistovėjusiam nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo pastovumo principui. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pakankamai duomenų apie faktines aplinkybes, kurios būtų reikšmingos nustatyti kitokia nei dabar nustatyta laikina bendravimo tvarka ar tuo labiau nustatyti naują laikinąją apsaugos priemonę – pakeičiant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, kol nėra galutinai išspręstas šalių ginčas, ypač kai nėra nustatytas gyvenamosios vietos (su tėvu) netinkamumas. Apeliantės pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme išdėstyti argumentai neįrodo po minėtų teismo nutarčių priėmimo iš esmės pasikeitusių aplinkybių fakto, o yra susiję su tarp šalių kilusiu ir teisme nagrinėjamu ginču dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo). Pagrindiniai ieškovės motyvai, kuriais prašoma nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą ar pakeisti bendravimo su vaikais tvarką, yra argumentuojami tais pačiais motyvais – noru turėti maksimalų bendravimą su vaikais ir atsakovo netinkamu elgesiu (trukdymu ieškovei bendrauti su vaikais, nustatytos laikinos bendravimo tvarkos nesilaikymas, ieškovės įžeidinėjimas ir t.t.). Atsakovo atsikirtimai iš esmės analogiški (t. y. argumentuojant netinkamu ieškovės elgesiu). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalys turėtų koncentruotis tarpusavio konfliktiškų santykių stabilizavimui, saugant vaikų interesus, o ne savo elgesiu gilinti pašlijusius tarpusavio ryšius. Teisminei institucijai suteikti įstatyminiai įgalinimai užtikrinti pažeistų teisių gynybą, tačiau, įvertinus jau nustatytą bendravimo su vaikais tvarką, akivaizdu, kad tik jos laikymasis, o ne keitimas sąlygos vaikų interesų apsaugą.
29. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktų įrodymų ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai, t. y. tarp šalių kilęs ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos pakeitimo. Apeliantės argumentai bus įvertinti tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Be to kaip patvirtina teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, 2019 m. sausio 30 d. nutartimi paskirta šalių ir jų nepilnamečių teismo psichologinė ekspertizė, kurios metu kompetentingi specialistai pateiks išvadas dėl ginčui aktualių klausimų, siekiant išaiškinti nepilnamečių vaikų būseną, jų socialinius, emocinius ryšius su kiekvienu iš tėvų, jų nuomonę dėl bendravimo su tėvais, ir kitus reikšmingus byloje klausimus. Šioje proceso stadijoje būtinybės keisti laikinąsias apsaugos priemones nenustatyta.
30. Kiti ieškovės atskirojo skundo argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja, nes teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
31. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, nėra pagrindo naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atskirasis skundas atmetamas.
32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia šioje byloje, kurioje išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar pakeitimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-203-1050/2019 palikti nepakeistą.