Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Aušros Maškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Grens Cargo“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal atsakovės UAB „Grens Cargo“ priešieškinį ieškovei UAB „Euroespedition“ (anksčiau UAB „Euroekspedicija“), atsakovėms pagal priešieškinį UAB „Berita“, UAB DK „PZU Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys UADBB „AON Baltic“, A. Š.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl civilinės atsakomybės ribų pagal CMR konvenciją, senaties termino ir regreso teisės įgyvendinimo sąlygų.

Apeliantė apeliaciniu skundu kvestionuoja pirmosios instancijos aplinkybių vertinimą, kurio pagrindu buvo padaryta išvada, jog faktinis vežėjas UAB „BERITA“ elgėsi apdairiai. Dėl to jo atsakomybę pagal CMR konvenciją teismas pripažino ribota. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad CMR konvencijos nuostatos, apibrėžiančios visiškos arba ribotos atsakomybės taikymą, yra pernelyg abstrakčios, dėl to vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą būtina vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotais išaiškinimais panašaus pobūdžio bylose, t. y. kai krovinys prarandamas dėl vagystės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant didesnės kompensacijos pagal CMR konvencijos 29 straipsnį priteisimo klausimą turi būti nustatyta ar vežėjas, veždamas krovinį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir rūpestingai ir ar ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, taip sudarydamas realias neteisėto jo vežamo krovinio užvaldymo kliūtis, kurias įveikus vagystė galėtų būti pripažinta neišvengiama aplinkybe, pašalinančia didelį vežėjo neatsargumą. Vežėjo kaltės pobūdis ginčo atveju vertintinas atsižvelgiant į jo pasirinktą sustojimo vietą, laiką ir priežastis, krovinio saugumui užtikrinti atliktus veiksmus ir kitas krovinio praradimo aplinkybes. Kasacinio teismo vertinimu, tais atvejais, kai krovinio dalis ar visas krovinys pagrobiamas, tai vagystė laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis), todėl įprastų atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, tokiais atvejais reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007 ir kt.). Taigi nagrinėjamu atveju įvertinus nutarčių, priimtų tais atvejais, kai krovinys prarandamas dėl vagystės, skaičių, yra pagrindas konstatuoti, kad šiuo klausimu kasacinio praktika suformuota, o šių nutarčių turinys suponuoja išvadą, jog vežėjui keliami ne paprasto atidumo ir rūpestingumo standartai, o iš jo reikalaujama maksimaliai atsargaus ir rūpestingo elgesio, bei reikalaujama imtis visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių. Tik maksimaliai atsargus ir rūpestingas vežėjo elgesys ir ėmimasis visų atitinkamomis sąlygomis saugumo priemonių leidžia vežėjui išvengti visiškos atsakomybės taikymo pagal CMR konvenciją. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, pripažindamas faktinio vežėjo atsakomybę pagal CMR konvenciją ribota, jo veiksmus vertino pagal įprastus atidumo ir dėmesingumo standartus. Dėl to tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog iki iškrovimo vietos ir faktinės vežėjo buveinės buvo likę šiek tiek daugiau nei 100 km, o faktinis vežėjas kelioms paroms palieka automobilį nesaugomoje aikštelėje, nors ir turinčių saugomos aikštelės požymių, negali būti vertinamas kaip ėmimasis visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, kad krovinys būtų išsaugotas. Vien tik automobilio su kroviniu pastatymas aikštelėje, kurioje įrengta vaizdo stebėjimo sistema ir šviesos jutikliai, o aikštelė iš dalies aptverta, sukuria tik jaukumo jausmą, tačiau neužtikrina krovinio saugumo. Dėl to vežėjas, esant tokio pobūdžio aplinkybėms, turi imtis papildomų priemonių, kad išsaugotų krovinį ir nestatyti automobilio su kroviniu vietoje, kurios netgi vaizdo stebėjimo sistema neapima. Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi, kad iki iškrovimo vietos ir faktinio vežėjo buveinės buvo likę šiek tiek daugiau nei 100 km, ir vežėjui buvo žinoma aplinkybė, jog krovinio nebus galima iškrauti dar kelias dienas, konstatuoja, jog būtų buvę protinga organizuoti krovinio gabenimą į Vilnių (pvz. atsiuntus kitą vairuotoją) ir taip užtikrinti jo saugumą įmonės teritorijoje arba pasirenkant aikštelę ne turinčią saugomos aikštelės požymių, bet realiai užtikrinančią krovinio saugumą. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodyta pozicija, jog pasibaigus vairuotojo darbo laikui krovinio saugumas taip pat galėjo būti užtikrintas kito asmens nakvojimu automobilyje. Be to, krovinio saugumas galėjo būti užtikrintas ir paties vairuotojo nakvojimu automobilyje. Kolegijos vertinimu, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo pozicija vadovaujantis direktyvos nuostatomis pateisinti vairuotojo krovinio palikimą be priežiūros ir nakvojimą ne automobilyje. Pažymėtina, jog direktyva, kaip tarptautinės teisės šaltinis, nėra tiesiogiai taikomas aktas ginčams tarp šalių spręsti, ji skirtas valstybėms narėms, kurios savarankiškai sprendžia, kaip jos nuostatos bus įgyvendintos. Dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo vadovautis aktu, kuris nesukuria teisių ir pareigų teisinio santykio dalyviams. Teisėjų kolegija pažymi, jog esant analogiškoms aplinkybėms, tik nesant motelio, vairuotojas būtų priverstas ilsėtis automobilyje ir tai iš esmės negalėtų nulemti darbo ir laiko poilsio rėžimo pažeidimo. Ši aplinkybė, priešingai nei įvertino pirmosios instancijos teismas, taip pat galėtų būti pripažinta kaip aplinkybė, kuri neprisidėjo prie krovinio saugumo užtikrinimo, o buvo viena iš priežasčių, nulėmusi krovinio vagystę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, analizuojant visas aplinkybes konstatuotina, jog būtų užtekę bent vienos iš nurodytų sąlygų įgyvendinimo, kad būtų eliminuotas aplinkybių visetas, nulėmęs krovinio praradimą. Bent vienos iš sąlygų įgyvendinimas negali būtų traktuojamas kaip reikalavimas iš vežėjo neįmanomų ar sunkiai įgyvendinamų veiksmų. Tuo labiau, kad jų įgyvendinimas nereikalauja ypatingų ekonominių resursų, o tik elementaraus dėmesingumo ir ėmimosi priemonių, kurių atitinkamomis sąlygomis buvo būtina siekiant išsaugoti krovinį.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog vertinant faktinio vežėjo veiksmus neturi teisinės reikšmės civilinės bylos aplinkybės, kurioje UAB „BERITA“ pareiškė ieškinį UAB DK „PZU Lietuva“ dėl įvykio pripažinimo draudiminio. Pastarosios bylos prejudicinę ryšį su šia nagrinėjama byla paneigė Klaipėdos apygardos teismas 2014-06-20 nutartimi, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį ir atsakovės priešieškinį. Dėl to šalių atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai, jog Lietuvos apeliacinis teismas buvo nustatęs, kad faktinis vežėjas nebuvo palikęs krovinio be priežiūros ir jo veiksmuose nėra tyčios, teisiškai nepagrįsti. Taip pat pažymėtina, jog šalių minimoje byloje vežėjo veiksmai buvo analizuojami kitų teisinių santykių kontekste, kuriame aktualus draudėjo sąžiningumas prieš draudiką tam, kad įvykis būtų pripažintas draudiminiu. Šiems santykiams būdingas ypatingas šalių pasitikėjimas, dėl to tyčia šių santykių kontekste vertinama kitaip nei pagal CMR konvencijos nuostatas, pagal kurias vežėjui vagystės atveju keliami ypatingi atidumo standartai ir reikalavimas imtis visų priemonių, kad krovinys būtų išsaugotas. Taip pat šių nagrinėtų bylų kontekste kvestionuotina atsakovės UAB DK „PZU Lietuva“ pozicija. Byloje, kurios nagrinėjimo pagrindą sudaro ne tokios griežtos atsakomybės taisyklės, ji įrodinėjo aplaidų faktinio vežėjo UAB „BERITA“ elgesį, tuo tarpu šioje nagrinėjamoje byloje, kai iš faktinio vežėjo reikalaujama maksimaliai atidaus elgesio, ji nurodo, jog faktinio vežėjo veiksmai negali būti vertinami kaip nerūpestingi ir aplaidūs. Tokia pozicija vertintina kaip nenuosekli ir grįsta siekiu išvengti civilinės atsakomybės taikymo.

Pripažinus, jog faktinio vežėjo veiksmai neatitiko maksimaliai atsargaus ir rūpestingo elgesio standartų ir jis nesiėmė visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, konstatuotina, kad ieškinio senaties terminas yra treji, o ne vieneri metai, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas (CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalis). Šių aplinkybių kontekste pastebėtina, kad netinkamą ieškinio senaties termino nustatymą lėmė netinkamas faktinio vežėjo veiksmų vertinimas, kuris tiesiogiai susijęs ir su ieškinio senaties termino trukme. Vadovaujantis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nustatančiomis ieškinio senaties termino eigos pradžią, konstatuotina, kad apeliantė nepraleido trejų metų senaties termino priešieškiniui pareikšti. Negalima sutikti su atsakovių pagal priešieškinį pozicija, jog ieškinio senaties terminas faktiniam vežėjui pareikšti suėjo tada, kai jis pareiškė ieškinį UAB DK „PZU Lietuva“ civilinėje byloje, kurioje apeliantė buvo įtraukta trečiuoju asmeniu. Pažymėtina, jog faktinio vežėjo UAB „BERITA“ ieškinio pareiškimas draudimo kompanijai dėl įvykio pripažinimo draudiminiu reiškia ne tai, kad ji nesutiko su UAB „Grens Cargo“ reikalavimu atlyginti žalą, bet priešingai, patvirtina, jog ji sutiko su reikalavimu atlyginti žalą ir dėl šios priežasties padavė į teismą draudiką, kuris atsisakė mokėti draudimo išmoką dėl įvykusio įvykio. Šios aplinkybės galėtų būti vertinamos kaip sustabdančios ieškinio termino skaičiavimą kol įsiteisėjo sprendimas byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas, ar faktinio vežėjo veiksmus pripažinti draudiminiu įvykiu. Be to, pažymėtina jog šalys, šioje byloje remdamosi atitinkamomis CMR nuostatomis, reglamentuojančiomis jungtinį vežimą, pripažįstą jį buvus. Dėl to šiuo atveju kiekvienas vežėjas nėra laikytinas kaip atskiras subjektas. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui pareikšti nėra praleistas. Taip pat negalima sutikti su atsakovų pagal priešieškinį pozicija, jog apeliantė neturi reikalavimo teisės, kadangi neįrodė, jog žalą atlygino prarasto krovinio savininkui. Pagal CMR konvencijos 37 straipsnį vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu. Šios normos turinys suponuoja išvadą, jog žala turi būti atlyginta pagal konvencijos nuostatas, t. y. vienam iš vežimo teisiniuose santykiuose dalyvavusių asmenų. Kasacinio teismo praktikoje vienos vežimo sutarties šalimis (dalyviais) pripažįstami siuntėjas ir asmenys, jam tiesiogiai įsipareigoję savo vardu ir rizika krovinį pervežti; nepriklausomai nuo to, ar faktiškai krovinį vežė, ar tik įsipareigojo teisiškai, visi šie asmenys laikomi vežėjais CMR konvencijos prasme. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas UAB „Grens Cargo“ 2010-03-01 sudarė sutartį Nr.04/2010-01 su OOO „Zelionyje mili“, kurios pagrindu atsakovas pagal OOO „Zelionyje mili“ užsakymus organizavo OOO „Zelionyje mili“ nurodomų krovinių pervežimą. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad užsakovas OOO "Zelionyje mili", atlyginęs nuostolius tiesioginiam krovinio savininkui OOO „Alna-Baik“, kreipėsi į atsakovą UAB „Grens Cargo“ su pretenzija atlyginti viso prarasto krovinio vertę. Taigi konstatuotina, kad šios šalys buvo vežimo teisinių santykių dalyviais, kuriems apeliantė atlygino nuostolius pagal CMR konvencijos nuostatas, ir tokio dydžio, kurį nulėmė faktinio vežėjo didelis neatsargumas. Atsakovių pagal priešieškinį teiginiai, jog CMR važtaraštyje faktiniu gavėju buvo nurodytas visai kitas krovinio savininkas, nepaneigia apeliantės nuostolių atlyginimo fakto pagal CMR konvencijos nuostatas kitiems pervežimo teisinio santykio dalyviams.

Vis dėlto nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės pozicija, jog visi pervežime dalyvavę vežėjai privalo atsakyti kaip solidarią prievolę turintys asmenys. Pagal CMR konvencijos 37 straipsnio nuostatas atsakomybė vežėjams paskirstoma pagal kaltės laipsnį, o tai nesuponuoja solidariosios atsakomybės, priešingai, tokios nuostatos suponuoja dalinę atsakomybę. Pažymėtina, jog šioje byloje analizuoti tik faktinio vežėjo veiksmai. Byloje nenustatyta, jog jo veiksmus nulėmė UAB „Euroekspedicija“ duoti nurodymai, kurie būtų turėję įtakos krovinio praradimui. Dėl to konstatuoti dėl krovinio praradimo UAB „Euroekspedicija“ kaltę nėra teisinio pagrindo. Tuo tarpu byloje nustačius, kad dėl prarasto krovinio yra faktinio vežėjo kaltė, o pastarasis savo atsakomybę buvo apdraudęs UAB „DK „PZU Lietuva“, yra pagrindas konstatuoti, jog žalą dėl jo veiksmų apeliantei turi atlyginti draudikas (CK 6.987 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad atsakovė UAB „Grens Cargo“ atlygino pervežimo užsakovui OOO „Zelionyje mili“ prarasto krovinio vertę 50 644,69 Eur. Taip pat atsakovė UAB „Grens Cargo“ buvo apdraudusi savo civilinę atsakomybę, kylančią iš transporto (logistinės) veiklos, todėl 2010-12-15 sprendimu UADBB „AON Baltic“ išmokėjo 5 588,66 Eur draudimo išmoką, arba 19296,53 Lt. Dėl to po draudimo išmokos išmokėjimo likusi atsakovės patirtų ir neatlygintų nuostolių sumą sudaro 45 069,94 Eur (155 617,49 Lt). Taip pat apeliantė prašė priteisti iš atsakovių 7 681,33 Eur palūkanų pagal CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalį. Ši apeliantės reikalavimo dalis netenkintina, kadangi CMR 27 straipsnio 1 dalis, iš kurios reikalavimą dėl palūkanų priteisimo kildina apeliantė, nėra taikoma reikalavimams, kylantiems iš regresinių reikalavimų. Nagrinėjamu atveju regresiniam reikalavimui taikytinas CMR konvencijos 37 straipsnis, pagal kurį apeliantė turėtų teisę į palūkanų priteisimą tik tokiu atveju, jeigu ji jas būtų atlyginusi asmeniui, pareiškusiam pretenzijas dėl krovinio praradimo. Įvertinus aplinkybę, jog byloje nėra duomenų, kad apeliantė būtų atlyginusi palūkanas pretenziją dėl krovinio praradimo pareiškusiam asmeniui, palūkanos jai nepriteistinos. Vis dėlto ieškovė turi teisę į prašomas priteisti 5 procentų procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos už priteistiną 45 069,94 Eur sumą nuo priešieškinio pareiškimo teisme dienos (2013-09-10) iki teismo visiško sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, jeigu apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kadangi Klaipėdos apygardos teismas 2014-06-20 nutartimi civilinę bylą dėl bylinėjimosi išlaidų tiek pagal ieškinį, tiek ir pagal priešieškinį grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, dėl to nagrinėjamu atveju panaikinus sprendimą apeliacinės instancijos teismas turi išspręsti visų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą pagal proporcingai patenkintus reikalavimus. Pažymėtina, jog ieškovės ieškinys buvo tenkintas visiškai, tuo tarpu atsakovės priešieškinis tenkintinas 85 proc.

Nagrinėjant bylą pirmą kartą pirmos instancijos teisme ieškovė UAB „Euroekspedicija“ (UAB „Eurospedition“) turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 500 Lt žyminis mokestis (b. 1 tomas l. 7); 1 694 Lt (b. 1 tomas l. 9-10), 5 808 Lt (b. 3 tomas, l. 120-121) atstovavimo išlaidų. Byloje yra įrodymai apie ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme: 2 541 Lt advokato išlaidos už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimas (b. 4 tomas l. 81-82). Nagrinėjant bylą antrą kartą pirmos instancijos teisme dalyje dėl priešieškinio, ieškovė UAB „Euroekspedicija“ (UAB „Eurospedition“) patyrė šias išlaidas: 1 452 Lt atstovavimo išlaidų, 4 356 Lt atstovavimo išlaidų, 2 178 Lt atstovavimo išlaidų, iš viso 7 986 Lt. Įvertinus aplinkybę, jog ieškovės ieškinys buvo tenkintas visiškai, o prieškinis jos atžvilgiu atmestas, visos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliantės UAB „Grens Cargo“. Taip pat iš apeliantės priteistinos 786,50 Eur išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Trečiasis asmuo pagal ieškinį UAB „BERITA“, atsakovė pagal priešieškinį, nagrinėjant bylą pirmą kartą turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 3 025 Lt (b. 3 tomas, b. l. 135-136A) atstovavimo išlaidų. Taip pat patyrė 2 178 Lt advokato išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bylą nagrinėjant pirmą kartą apeliacine tvarka. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme dalyje dėl priešieškinio UAB „BERITA“ patyrė šias išlaidas: 1 815 Lt atstovavimo išlaidų. Įvertinus aplinkybę, jog ieškovės ieškinys buvo tenkintas visiškai, o prieškinis jos atžvilgiu atmestas, visos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliantės UAB „Grens Cargo“.

Trečiasis asmuo pagal ieškinį, o atsakovė pagal priešieškinį, UAB DK „PZU Lietuva“ nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme (pirmą ir antrą kartą nagrinėjant) iš viso turėjo 5 900 Lt bylinėjimosi išlaidas: 1 500 Lt už atsiliepimo į priešieškinį parengimą (3 tomas, b. l.117-118, 4 tomas b. l. 28); 3 200 Lt už atsiliepimo į patikslintą priešieškinį parengimą ir atstovavimą teismo posėdyje, 1200 Lt pasirengimą bylai ir atstovavimą posėdyje bei 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bylą nagrinėjant pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme. Įvertinus aplinkybę, jog ieškovės ieškinys buvo tenkintas visiškai, o prieškinis jos atžvilgiu tenkintinas iš dalies, jai priteistinos 1 200 Lt atstovavimo išlaidos pirmosios instancijos teisme pirmą kartą ir 1 500 Lt už atsiliepimo į priešieškinį parengimą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą. Tuo tarpu kitos bylinėjimosi išlaidos pagal priešieškinį priteistinos iš apeliantės UAB „Grens Cargo“ teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai, t. y. už atsiliepimo į priešieškinį parengimą ir atsiliepimo į patikslintą priešieškinį parengimą 705 Lt.

Apeliantė UAB „Grens Cargo“ byloje pagal priešieškinį turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 4 301, Lt žyminio mokesčio (t. 3, b. l. 16), 512 Lt žyminio mokesčio už patikslintą priešieškinį, 5 898,75 Lt teisinės pagalbos išlaidas, susijusias su priešieškiniu (t. 3, b. l. 34–37; t. 5, b. l. 34–35), 2 904 Lt už apeliacinio skundo parengimą (t. 5. b. l. 83–84). Kitos apeliantės turėtos išlaidos nesusijusios su priešieškinio nagrinėjimu. Iš viso apeliantė patyrė 13 615,75 Lt išlaidų, susijusių su priešieškiniu. Įvertinus apeliantės proporcingai teismo patenkintų reikalavimų dalį, iš atsakovės pagal priešieškinį UAB DK „PZU Lietuva“ priteistina 11 573,39 Lt (3 351,88 Eur). Įskaičius UAB DK „PZU Lietuva“ ir apeliantės UAB „Grens Cargo“ turėtas bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovės pagal priešieškinį UAB DK „PZU Lietuva“ priteistina apeliantės UAB „Grens Cargo“ naudai 2 365,72 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atsakovės UAB „BERITA“ priešieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti atsakovei UAB „BERITA“ iš atsakovės pagal priešieškinį UAB DK „PZU Lietuva“ 45 069,94 Eur žalą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 45 069,94 Eur sumą nuo priešieškinio pareiškimo teisme dienos (2013-09-10) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priešieškinio dalį dėl palūkanų priteisimo atmesti.

Priteisti iš atsakovės pagal priešieškinį UAB DK „PZU Lietuva“ 2 365,72 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovės UAB „BERITA“ naudai.

Priteisti iš atsakovės UAB „Grens Cargo“ 6 152,87 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB „Eurospedition“.

Priteisti iš atsakovės UAB „Grens Cargo“ 2 516,55 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovei pagal priešieškinį UAB „Berita“.